Per pirmąjį pasaulinį karą Lietuva neteko daug gyventojų, daug jų
žuvo, kariaudami caro armijoje, dalis gimtame krašte, o dalis, bėgdami nuo
artėjančios vokiečių kariuomenės, pasitraukė į Rusijos gilumą. Be to, daug
Lietuvos gyventojų buvo išvaryti į Vokietiją, mirė dėl epidemijų ir ligų.
1917 m. pradžioje vokiečių okupacinė valdžia pripažino, kad dėl pajėgiausių
darbininkų paėmimo daugelyje vietų derliui nuimti trūksta darbo jėgos.
Mirusiųjų žmonių skaičius viršija gimusiųjų. 1915 m. mirė 3.1 tūkst. žmonių
daugiau negu gimė. 1917 m. šis skaičius pasiekė apie 10 tūkst., o 1918 m. –
12,5 tūkst.
1939 m. į Lietuvą buvo įvesta SSRS raudonoji armija, 1940 m. Lietuva
prieš tautos valią įjungta į SSRS sudėtį. Tokia padėtis tęsėsi net penkis
dešimtmečius. Lietuva 1940 m. tapo viena iš sąjungininkių respublikų,
praradusių nepriklausomybę ir valstybingumą. Jos vardas nyko iš pasaulio
žemėlapių, vis rečiau ji buvo minima politikoje. Visa tai neigiamai veikia
gyventojų socialinę ir tautinę raidą, gyventojų skaičiaus augimą. SSRS,
norėdama palaužti tautų nacionalinį išdidumą, jų pasipriešinimą politiniam
ir tautiniam pavergimui, pradėjo didžiausias pasaulyje gyventojų
deportacijas, t.y. iškėlimą iš nacionalinių žemių į tolimas ir atšiaurias
teritorijas. Jau turėdama nemažą to baisaus ištisų tautų perkėlimo ir
tremtinių patirtį, stalinistai Lietuvoje deportacijas pradėjo 1939 m., t.y.
vos grąžinus jai Vilniaus krašto dalį. Sovietų valdžia iš Vilniaus krašto
deportavo apie 25000 lenkų ir žydų. Deportacijos tęsėsi ir vėliau, t.y.
visą stalinį laikotarpį. Kai kuriais skaičiavimais vien tik 1939-1941 m. iš
Lietuvos buvo ištremta apie 65000 žmonių.
Ypač didelius nuostoliu padarė ir Vokiečių okupacija II pasaulinio
karo metais. 1942-1944 m. į Vokietiją priverstiniams darbams buvo išvežta
apie 30000, o karo pabaigoje į Vakarus pasitraukė apie 60000 žmonių iš
Lietuvos ir apie 170000 žmonių iš Klaipėdos krašto. Apie 240000 Lietuvos
žydų buvo suvaryti į getus ir nužudyti ar išvežti svetur.
Deportacija tęsėsi ir pokario metais. Remiantis kai kuriais
skaičiavimais, 1945-1948 m. į Sibirą, europinę šiaurę ir kitas atšiaurias
SSRS teritorijas iš tikrųjų buvo deportuota apie 260000 Lietuvos gyventojų,
daugiausia ūkininkų ir inteligentų. Didelė dalis jų tremtyje žuvo, mirė nuo
ligų ar niekad nebegrįžo į Lietuvą.
Nors pokario metai turėjo būti “kompensaciniai”, t.y. per juos
turėjo labai padidėti gimstamumas. “Kompensacinį” laikotarpį Lietuvoje
sunkino keletas aplinkybių. Pirma, nugalėjus fašistinę Vokietiją,
Raudonojoje armijoje ne tik nebuvo masinės demobilizacijos, bet atvirkščiai
– daugelis lietuvių, atėjus į Lietuvą Raudonajai armijai, dar tebevykstant
karo veiks-mams, buvo priimti į armiją. Antra, didelė dalis jaunų žmonių
pasitraukė į Vakarus, išėjo į miškus partizanauti. Trečia, prasi-dėjo