Lietuvos herbai su hagiografiniais simboliais
5 (100%) 1 vote

Lietuvos herbai su hagiografiniais simboliais

ĮVADAS

Pagal vyraujančią simboliką visų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų senuosius herbus galima suskirstyti į kelias svarbias grupes: hagiografinius (bažnyčios simboliai), pono heraldikos, animalistinius, karinius, augmeninius, prekybos ir verslų, mitologinius, savivaldų atributikos bei kitus, kurių prasmė nenustatyta. Šiame referate nagrinėsiu Lietuvos miestų hagiografinius herbus.

Hagiografija (gr. „hagios“ – „šventas“ + „grapho“ – „rašau“; sk. Hagiografija, – krikščionių religinės raštijos rūšis – šventųjų gyvenimo aprašymai ir legendos apie juos. (5)Šį apibrėžimą pritaikius heraldikos mokslui, tai herbai, kuriuose pavaizduota bažnytinė atributika: šventųjų atvaizdai, jų atributika. Hagiografija, apima pasakojimus apie šventųjų gyvenimus, stebuklus, relikvijų perkėlimą arba vyskupų sąrašus. (3)

Pirmoje referato dalyje – „hagiografinių herbų paplitimas Lietuvoje“, bus aprašoma bendra situacija istorinės Lietuvos hagiografinės heraldikos, lyginama su kitų šalių heraldiką. Paminėti šventieji, kurie užima išskirtinę reikšmę, įvardintos priežastys, kodėl miestai pasirinkdavo herbus su šventųjų atvaizdais ir kas turėjo tam įtakos.

Toliau šiame referate bus nagrinėjami Lietuvos miestų herbai su hagiografiniais simboliais, kurių iš ties yra nemažai. Bus aprašomas kiekvieno miesto herbas, kuris yra su hagiografiniais simboliais. Aprašymo schema būtų tokia : miesto pavadinimas, spalvotas herbo paveiksliukas, herbo simbolizacija, herbo istorija ir reikšmė. Ši schema leis atskleisti referato temą ir kiekvieną miesto herbą pamatyti, paskaityti jo simbolizacija bei istoriją ir reikšmę.

Didesnių problemų rašant šį darbą neturėtų iškilti. Nebent viena, nes yra tokių miestų herbų, kurie iš pirmo požiūrio neatrodo turintys, ką nors bendra su hagiografija, pvz. Merkinės herbas, kurios herbo simbolis : mėlyname lauke sidabrinis vienaragis su auksiniais ginklais ir raudonu liežuviu. Ši simbolika ne iki galo aiški ir iki šių dienų. Jis gali būti ir Šv. Mergelės Marijos atributas, tačiau gali būti ir mėnulio arba kunigaikščio atributas. Tokius herbus aš įtraukiau į referatą, tačiau paminėjau jų reikšmės problemiškumą.

Rašydama šį referatą sieksiu nuoseklumo, visus miestų herbus aprašysiu abėcėlės tvarka ir pagal minėta schemą arba kitaip – struktūrą, sieksiu atskleisti referato temą.

HAGIOGRAFINIŲ HERBŲ PAPLITIMAS LIETUVOS MIESTUOSE

Hagiografiniai simboliai tiek kaimyniniuose kraštuose, tiek Lietuvoje atsirado anksčiausiai ir išliko per visą laikotarpį. Jau seniausiame Vilniaus miesto antspaude, kuris turėjo atsirasti apie 1387 m., vaizduojamas šv. Kristoforas. Nuo XV a. Žinomi šv. Jono Krikšytojo, šv. Jokūbo ir šv. Mikalojaus atvaizdai, Kristaus kančios bei riterių simbolis – kryžius. XVI a. Pradėta vaizduoti Švč. Mergelė Marija, Kristus ir šv. Ona, pagrindiniai Kristaus šeimos personažai, arkangelas Mykolas, vienas iš populiariausių herbų simbolių Zigmanto Vazos valdymo laikais (1588 – 1632). XVII a. Pradžioje įvykusi karalaičio Kazimiero kanonizacija paskatino jo kulto paplitimą. Šv. Kazimieras greitai tapo bene svarbiausias greta Švč. Mergelės Marijos ir šv. Jurgio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėjas. Tuomet, be šv. Kazimiero, miestų herbuose imti vaizduoti šventieji Petras ir Paulius, šv. Martynas. Stanislovo Augusto valdymo pabaigoje paplito šv. Stanislovas, šv. Jonas Nepomukas, taip pat Dievo apvaizdos akis – pagrindinis Ketverių metų seimo (1788 – 1792 m. )ideologinis simbolis. Kitų šventųjų atvaizdai vartoti rečiau. Apskritai populiariausi Lietuvos miestų heraldikoje religiniai simboliai buvo arkangelas Mykolas, šv. Jurgis, Švč. Mergelė Marija, šv. Jonas Krikštytojas, šv. Petras, šv. Stanislovas, Kristus ir jo atributika, Dievo apvaizdos akis bei kryžius, pastarasis dažniausiai sujungtas su kitomis figūromis. Šventieji miestų herbuose beveik visada pavaizduoti pagal Romos katalikų bažnyčios kanonus, išskyrus kelis Didžiosios kunigaikštystės slaviškų miestų herbus, pavyzdžiui Vitebsko, Bobro. (2, 144 psl., 145 psl.)

Paprastai miestų herbuose ir antspauduose vaizduojama visa stovinčio, rečiau sėdinčio šventojo figūra su jam būdingais atributais. Lietuvoje ypač retai pasitaiko šventųjų kūno fragmentų, taip pat šventieji, kaip antraeilės figūros. (2, 145 psl.) Mažiau negu kaimyniniuose kraštuose mėgti šventųjų, bažnyčios dignitorių atributai. Su religine simbolika gali būti susiję ir kiti iš pirmo žvilgsnio neutralūs simboliai. Pavyzdžiui, Alytaus rožė, Merkinės ir Vištyčio vienaragiai galėjo būti Švč. Mergelės Marijos atributai(2, 146 psl.)

Kalbant apie miestų hagiografinius simbolius, būtina pažymėti kelis svarbesnius dalykus. Kaimyniniuose kraštuose tokie simboliai dažniausiai sieti su katedrų arba parapinių bažnyčių titulais. Jų šventieji globėjai buvo ir tų miestų globėjai. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestų heraldikoje religinė simbolika buvo parenkama šiek tiek kitaip. Pirmiausia čia svarbų vaidmenį vaidino politinė ideologinė situacija, valstybės globėjai, kartais net konkretūs įvykiai. Kontrreformacijos laikotarpiu, sustiprėjus šventųjų garbinimui, į lietuvos miestų herbus plūstelėjo arkangelas
Mykolas, šv, Jurgis vienaip ar kitados simbolizavę kovą su blogiu. Švč. Mergelės Marijos atvaizdas į kelių miestų herbus irgi pateko ne kaip tų miestų parapinių bažnyčių, bet kaip lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėjos. 1792 m. Anykščių heraldikoje atsiradęs šv. Jonas Nepomukas sietinas su naujo tilto mieste statyba: šventasis buvo tiltų globėjas, sergėtojas nuo vandens nelaimių. Tačiau buvo ir tokių miestų, tačiau nedaug, kurie turėjo religinę simboliką pagal parapinių bei vienuolynų bažnyčių titulus. Vienas pirmųjų buvo Kretinga. (2, 146 psl.)

Kita vertus, parenkant miestams šventuosius globėjus, nemažą įtaką turėjo asmenvardžiai. Pavyzdžiui, 1572 m. Jonas Chodkevičius Skuodui kaip vieną iš simbolių suteikė šv. Jono Krikštytojo galvą dubenyje. (2, 147 psl.)

MIESTŲ HERALDIKA SU HAGIOGRAFINIAIS SIMBOLIAIS

ALYTUS



Simbolis: raudoname lauke sidabrinė heraldinė penkialapė rožė su auksiniu viduriu ir žaliais taurėlapiais. (1, 29 psl.)

Herbo istorija ir reikšmė: tai vienas iš labiausiai Europoje paplitusių simbolių. Galimas daiktas, kad rožė į miesto herbą atkeliavo iš Alytaus bažnyčios, kuri, be kitų titulų, turėjo Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo vardą. XVI a. Balta rožė buvo vienas iš Švč. Mergelės Marijos atributų, hagiografijoje reiškęs nekaltybę ir skaistumą. (1, 29 psl.)

ANYKŠČIAI

Simbolis: mėlyname lauke, kurį nuo mėlynos papėdės skiria sidabriniai debesys, rudas trijų arkų tiltas su šv. Jono nepomuko statula. Šventasis dešinėje rankoje laiko juodą kryžių su sidabriniu nukryžiuotuoju, o kairėje – žalią palmės šakelę. Sutana ir kepurė juodos, kamža balta, apsiaustas rudas, aplink galvą – penkios sidabrinės šešiakampės žvaigždutės. Skydą iš šonų juosia dvi, apačioje surištos raudonu kaspinu, žalios su rudais stiebeliais ir raudonais vaisiais šakelės, dešinioji – lauro, kairioji – gebenės. (1, 30 psl.)

Herbo istorija ir reikšmė: Anykščiams laisvojo miesto teises ir herbą – „trijų arkų tiltas per upę, vadinamą Šventąja, virš kurio stovi šv. Jono Nepomuko statula “ – 1792 m. Sausio 17 d. Suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Miestui išrinktas simbolis sietinas su vietos įvykiais. Savivaldos išvakarėse Anykščiuose buvo pastatytas tiltas, papuoštas tiltų globėjo ir sergėtojo nuo vandens nelaimių šv. Jono Nepomuko statula. Tai buvo didelis įvykis Anykščiuose. Tiltas ir tapo svarbiausiu miesto herbo simboliu. Dar tais pačiais metais panaikinus savivaldą, herbas buvo užmirštas. Pagal 1792 m. Privilegijos duomenis padarytas Anykčių miesto herbą LR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1992 . lapkričio 4 d. (1, 30 psl.)

BABTAI


Simbolis: Mėlyno lauko viršuje sidabrinė popiežiaus kepurė (tiara) su trimis auksinėmis karūnomis ir auksiniu valdžios obuoliu viršuje. Kepurės kaspinai sidabriniai, kryžiai ir kutai auksiniai. Už jos du sukryžiuoti raktai, dešinysis ausinis, kairysis sidabrinis. Apačioje po kepure, rudas laivas. (1, 31psl.).

Herbo istorija ir reikšmė: Babtams laisvojo miesto teises ir herbą – „popiežiaus insignijos ir laivas, kadangi miestas verčiasi prekyba “ – 1792 m. Sausio 11 d. Suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Simbolika iš dalies paaiškinta privilegijoje, nesunku atspėti ir popiežiaus insignijų kilmę. Babtų parapinė bažnyčia tituluojama šv. Petro ir Pauliaus vardais. Tokių bažnyčių simbolikoje dažnai vartojami šv. Petro raktai, net popiežiaus insignijos, nes jis yra vyriausias Vatikano šv. Petro ir Pauliaus bazilikos dvasininkas. Taigi raktai ir popiežiaus kepurė iš parapinės bažnyčios atributikos 1792 m. Buvo perkelti į miesto herbą. Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1944 m. Gegužės 23 d. (1, 31psl.).

BAISOGALA

Simbolis: skydas perskeltas į du laukus. Priekiniame raudoname lauke sidabrinė pasaga su virš jos tupinčiu, į kairę pusę atsigręžusiu juodu naktikovu, laikančiu snape auksinį žiedą, užpakaliniame mėlyname – auksinė Dievo Apvaizdos akis. (1, 32psl.).

Herbo istorija ir reikšmė: 1791 m. Lapkričio 10 d. šį herbą suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Tebėra neišaiškinta, ką reiškia Baisogalos herbe pasaga ir paukštis. Tokie simboliai dažni bajorų heraldikoje ir gali būti iš jos nusižiūrėti. Dievo apvaizdos akis – buvo bene svarbiausia Ketverių metų seimo, kurio metu miestai gavo savivaldas ir herbus, ideologinis simbolis. Ji dažnai minima seimo pasiuntinių kalbose, vyrauja iškilmių aprašymuose, miestų puošyboje, valdovo dvaro ceremoniale. Tuomet šis simbolis pateko į daugelio Lietuvos miestų herbus. Kitų metų pabaigoje herbas neteko galios, kai buvo panaikintos nedidelių miestų savivaldos. Lietuvos respublikos Aukščiausiosios tarybos Prezidiumas patvirtino 1992 m. Gegužės 6 d. (1, 32psl.).

EIŠIŠKĖS

Simbolis: mėlyname lauke vaizduojama ant sidabrinio pusmėnulio stovinti ir prie krūtinės kūdikėlį Jėzų laikanti Švč. Mergelė Marija. Ją supa liepsnojantis aukso spindulių ir šešiakampių žvaigždučių ratas. Abi figūros su aukso karūnomis. Marijos drabužiai sidabriniai, kraštai papuošti auksu. (1, 38psl.).

Herbo istorija ir reikšmė: Eišiškių miesto savivalda turbūt susikūrė Ketverių
seimo laikotarpiu, nes 1792 m. Minimi laisvojo miesto pareigūnai. Svarstant Eišiškių simboliką, vietos gyventojams pageidaujant, nutarta vaizduoti Švč. Mergelę Mariją su kūdikėliu. Šis motyvas pasirinktas neatsitiktinai. Eišiškėse Švč. Mergelę Mariją garbina iš seno. Ji yra tapusi parapijos globėja, be to, bažnyčioje saugomas pagarsėjęs jos paveikslas. Naująjį miesto herbą Lietuvos respublikos Prezidentas patvirtino 1997 m. Gruodžio 9 d. (1, 38psl.).

JONIŠKIS

Simbolis: raudoname lauke šarvuotas sidabrinis arkangelas Mykolas, laikantis dešinėje rankoje pakeltą sidabrinį kalaviją su auksine rankena, kairėje – ovalų skydą su žvaigždės formos kryžiumi. Ovalaus skydo briauna sutvirtinta auksinėmis vinimis. Po arkangelo kojomis žalias drakonas, kurio nagai ir liežuvis sidabriniai. (1, 45psl.).

Herbo istorija ir reikšmė: Joniškiui Magdeburgo teises ir herbą – „šv. Mykolo su kalaviju atvaizdas “ – 1616 m. Liepos 4 d. Suteikė valdovas Zigmantas Vaza. Arkangelas Mykolas, bene populiariausias kontrreformacijos laikų miestų herbų simbolis, ypač mėgtas valdančiosios Vazų dinastijos. Jis reiškė gėrio kovą su blogiu, piktosios dvasios nugalėjimą: plintantis protestantizmas tuomet buvo suprantamas kaip plintantis blogis. Herbas išliko iki XVIII a. Pab ir buvo užmirštas. Joniškio miesto herbą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1991 m. Balandžio 17 d. (1, 45psl.).

KALVARIJA

Simbolika: Skydas perskeltas į du laukus. Priekiniame raudoname lauke sidabriniai vartai su bokštu; arka ir dvi šaudymo angos juodos. Bokšto stogas raudonas, ant jo juoda K raudė, viršuje auksinė vėliavėlė. Užpakaliniame mėlyname lauke auksinė Dievo apvaizdos akis. Virš skydo purpurinė kunigaikštiška kepurė su trimis perlais nusagstytais auksiniais lankais ir valdžios obuoliu viršuje. Skydo šonus puošia dvi, apačioje surištos raudonu kaspinu, žalios laurų šakelės su raudonais vaisiais. (1, 48psl.).

Herbo istorija ir reikšmė: Kalvarijai laisvojo miesto teises ir herbą – „ iš dešinės pusės mėlyname lauke Dievo Apvaizda, kairėje pusėje raudoname lauke vartai su aukštu bokštu bei didžioji raidė K, apsupta apačioje surištomis laurų šakelėmis, virš kurių karūna “ – 1791 m. Gruodžio 27 d. Suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Kalvarijos herbas iš kitų išsiskyrė tuo, kad jo skydas buvo papuoštas dviem palmės šakelėm bei kunigaikštiška kepure viršuje. Kitais metais savivalda ir herbas panaikinti. Iš naujo pagal 1791 m. Privilegiją atkurtą herbą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1991 m. Balandžio 17 d. (1, 48psl.).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1955 žodžiai iš 6484 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.