Lietuvos ir europos sąjungos socialine ir darbo politika
5 (100%) 1 vote

Lietuvos ir europos sąjungos socialine ir darbo politika

1121314151617181

TURINYS

ĮVADAS

I. LIETUVOS SOCIALINĖ IR DARBO POLITIKA

1. LIETUVOS SOCIALINĖ POLITIKA

1.1. LIETUVOS SOCIALINĖS APSAUGOS POLITIKOS STRATEGIJA

1.1.1. Socialinės paslaugos – Valstybės parama mažas pajamas turintiems gyventojams

1.1.2. Socialinių paslaugų klasifikacija.

1.1.3. Pagrindiniai uždaviniai socialinių paslaugų sistemai

1.2. SOCIALINIŲ PASLAUGŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTRA

1.2.1. Neįgaliųjų socialinė integracija

1.2.2. Socialinė parama šeimoms ir vaikams

1.2.3. Socialinė parama nukentėjusiems asmenims ir socialinės rizikos grupėms

1.2.4. Pagyvenusių žmonių problemų sprendimas

1.2.5. Socialinis draudimas

2. LIETUVOS DARBO POLITIKA

2.1. LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSAS

2.1.1. Darbo santykių reglamentavimas

2.1.2. Darbo teisių įgyvendinimas ir gynimas

2.2. LIETUVOS RESPUBLIKOS UŽIMTUMO DIDINIMO 2001–2004 METŲ PROGRAMA

2.3. BEDARBIŲ RĖMIMO ĮSTATYMAS – KIEKVIENO ŽMOGAUS TEISĖS Į DARBĄ ĮGYVENDINIMO SKATINIMAS

2.4. DARBO RINKOS POLITIKOS AKTYVINIMAS

II. TIRIAMASIS DARBAS

II.1. DARBO IR SOCIALINĖS POLITIKOS PROBLEMOS IR SPRĘSTINI KLAUSIMAI

1.1. DRAUDIMAS – SOCIALINIŲ GARANTIJŲ UŽTIKRINIMAS

1.2. UŽIMTUMO STRATEGIJA ES IR LIETUVOJE

1.3. DIDŽIAUSIAS DĖMESYS SOCIALINĖMS PASLAUGOMS IR SOCIALINIAM DARBUI

1.4. ES DARBO SANTYKIŲ REGULIAVIMŲ BEI REIKALAVIMŲ ĮGYVENDINIMAS LIETUVOS SOCIALINĖJE POLITIKOJE

1.5. SAUGOS IR SVEIKATOS DARBE STRATEGIJA BEI DARBO SANTYKIŲ REGULIAVIMAS EUROPOS BENDRIJOJE- GAIRĖS LIETUVAI

1.6. PROFESINĖS SĄJUNGOS IR SOCIALINIAI PARTNERIAI ES LYGIU – GARANTIJŲ DARBE UŽTIKRINIMAS

1.7. DARBO POLITIKOS REFORMOS TIKSLAI EUROPOS SĄJUNGOJE

IŠVADOS

LITERATŪRA

PRIEDAI

PRIEDAS 1. Socialinę apsaugą ir darbą reglamentuojantys teisės aktai

PRIEDAS 2. Situacija darbo rinkoje 2003.04.01

PRIEDAS 3. Tendencijos darbo rinkoje

PRIEDAS 4. Darbo santykių teisminis sprendimas Europos šalyse 6 psl.

7 psl.

7 psl.

7 psl.

8 psl.

10 psl.

10 psl.

11 psl.

12 psl.

13 psl.

14 psl.

14 psl.

15 psl.

16 psl.

17 psl.

17 psl.

20 psl.

22 psl.

25 psl.

28 psl.

30 psl.

30 psl.

30 psl.

31 psl.

34 psl.

39 psl.

45 psl.

47 psl.

50 psl.

53 psl.

55 psl.

58 psl.

ĮVADAS

Lietuva, kaip ir kitos nepriklausomybę atkūrusios valstybės, staigiai įžengė į technologijų, idėjų bei stiprėjančios konkurencinės kovos pasaulį ir pajuto pasaulinių ekonominių veiksnių savo socialinei bei ekonominei raidai pasekmes.

Šiuo metu įsigalint rinkos ekonominiams santykiams, itin svarbūs ir aktualūs yra socialinės politikos formavimo bei jos įgyvendinimo klausimai, nes kartu su rinkos ūkio formavimusi vyksta ir gyventojų naujo išsisluoksniavimo bei jų pajamų diferenciacijos gilėjimo procesai. Bet kuriame visuomenės raidos etape galutinis gamybos tikslas, nežiūrint politinių partijų, esančių valdžioje, programų įvairovės, turėtų būti pajungtas visų socialinių sluoksnių asmeninio vartojimo augimui, nukreiptam į visų visuomenės narių vystymąsi tam tikro socialinio-ekonominio vienalytiškumo linkme. Svarbi vystymosi sąlyga darosi šiuolaikinės mokslo ir technikos pažangos bei pereinamosios ekonomikos į modernų rinkos ūkį sąlyga. Šių procesų tyrimas ir reguliavimas svarbus socialinės politikos uždavinys.

Nors darbo santykių reguliavimais dažnai siekiama apsaugoti nuo socialinių rizikų ir sumažinti skurdą, šalių susitarimo galimybės suvaržymas ir priverstinių administracinių normų nustatymas gali duoti tik dalinį, trumpalaikį efektą atskiriems asmenims. Tuo tarpu ilgalaikis socialinis tokių apribojimų poveikis yra neigiamas.

Žmonių gerovė šiandien labiausiai priklauso sąlygų privačiam verslui, nuo to, kokios galimybės vieniems žmonėms pradėti savo verslą, kitiems – parduoti savo darbą ir taip visiems kurti materialines gėrybes. Todėl keldama sau tikslą siekti maksimalios žmonių gerovės, valstybė visa savo politika turėtų maksimaliai priartėti prie laisvos rinkos sąlygų, nes tik tokioje rinkoje žmonės turės daugiausiai šansų pradėti savo verslą, įsidarbinti ir sukurti kuo daugiau gėrybių. Visos politikos turėtų tikslingai siekti įtvirtinti laisvos rinkos principus. Tuomet atsigaus tos alternatyvios priemonės: privatus draudimas, šeimų solidarumas, kuris taip pat prisidės ties prie materialinės, tiek prie dvasinės žmonių gerovės.

Šiame darbe pabandysiu išnagrinėti bei palyginti Lietuvos ir Europos Sąjungos socialinę ir darbo politiką, nes mūsų šaliai, įsiliejant į Europos sąjungos gretas, tai yra labai aktualu.

Darbo tikslas: išnagrinėti:

socialinės ir darbo politikos kryptis bei strategijas Lietuvoje

socialinę apsaugą bei darbo santykius Lietuvoje

Darbo uždaviniai: palyginti:

Lietuvos ir Europos Sąjungos socialinės ir darbo politikos kryptis bei strategijas bei socialinę apsaugą ir darbo santykius

Tyrimo metodai: Teisės aktų apžvalga

Lyginamoji analizė

I. LIETUVOS SOCIALINĖ IR DARBO POLITIKA

1. LIETUVOS SOCIALINĖ POLITIKA

Šiuo metu vykdoma socialinė politika orientuota daugiau į pasekmių neutralizavimą, o ne į pagrindinį bet kokios valstybės socialinį tikslą – materialinę žmonių gerovę.

Valstybė pirmiausia turėtų rūpintis tuo, kad žmonėms būtų užtikrintos sąlygos pasirūpinti savimi patiems, kad jiems neprireiktų valstybės pagalbos. O tam
efektyviausia priemonė yra panaikinti kliūtis dirbti ir užsiimti ekonomine veikla. Taip susiaurinus socialinės pagalbos tikslus, ji turėtų būti koncentruojama ties tais, kurie nebeturi jokių kitų priemonių patys savimi pasirūpinti.

Galėjimas turėti darbo teises ir pareigas (darbinis teisnumas) pripažįstamas lygus visiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės, nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, turi Lietuvos Respublikoje tokį patį darbinį teisnumą kaip ir Lietuvos piliečiai. Išimtis gali nustatyti įstatymai.

Visiškas darbinis teisnumas ir galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises bei sukurti darbo pareigas (darbinis veiksnumas) atsiranda asmeniui, sukakusiam šešiolika metų. Išimtis nustato šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai.

Didžiausias dėmesys kreiptinas į priemones, kuriomis siekiama padengti tam tikras socialines rizikas – pajamų netekimą dėl nedarbo, ligos, senatvės ar išlaidų padidėjimą dėl išlaikytinių skaičiaus šeimoje didėjimo.

1.1. LIETUVOS SOCIALINĖS APSAUGOS POLITIKOS STRATEGIJA

Lietuvoje socialinės apsaugos politikos strategija, susijusi su tikslu grąžinti žmogaus gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje, sudarant žmogaus orumą nežeminančių gyvenimo sąlygų, ir rūpintis juo, kai pats žmogus to nepajėgia padaryti. Tai visuma priemonių (priimti įstatymai bei juos papildantys teisiniai aktai), sukuriantys solidarumą tarp žmonių, kuriems gręsia (arba grės) nuo jų pačių nepriklausomas darbo ir uždarbio netekimas ar turėjimas pinigų ypatingoms išlaidoms (pvz. senatvė, invalidumas, ligos atvejis, motinystė ir kt.).

Po nepriklausomybės atstatymo Lietuvos Respublikos socialinė politika yra vykdoma dviem pagrindinėmis kryptimis: socialinės apsaugos ir darbo politikos formavimo ir įgyvendinimo.

Lietuvos socialinė apsauga

Socialinis draudimas Socialinė parama

Socialinė parama – socialinės apsaugos dalis, kuri teikia šalies gyventojams piniginę ir ne piniginę paramą, įskaitant socialines paslaugas:

piniginė socialinė parama.

šalpos (socialinė) pensija,

šeimos pašalpos,

socialinė pašalpa, šildymo išlaidų ir kitos kompensacijos,

socialinės paslaugos,

socialinės globos įstaigų paslaugos,

senelių, invalidų, našlaičių ir vaikų, netekusių globos, namai,

dienos centrai ir nakvynės namai,

pagalba namuose,

slauga namuose.

1.1.1. Socialinės paslaugos – Valstybės parama mažas pajamas turintiems gyventojams

Socialinis darbas – tai pagalba individams, grupėms, bendruomenėms. Ši pagalba teikiama nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant grąžinti asmenybės sugebėjimą socialiai funkcionuoti, integruotis į visuomenę bei pasirūpinti savimi.

Šiame sudėtingame Lietuvai, pereinamajame į rinkos ekonomiką, laikotarpyje ypač išryškėja socialinė nelygybė, turtinė diferenciacija. Dėl smunkančio pragyvenimo lygio, nedarbo, vis daugėja žmonių, kurie be valstybės paramos negali išgyventi.

Socialinės paslaugos gali būti teikiamos šiais atvejais, kai:

neužtenka pajamų pagal kitus įstatymus;

netekusių tėvų globos vaikams ir našlaičiams;

benamystės;

bedarbystės;

invalidumo;

laikinai dėl ligos netekus darbingumo;

esant tik vienam iš tėvų ar daugiavaikėms šeimoms;

alkoholizmo ir narkomanijos;

grįžus iš įkalinimo įstaigos, kardomojo įkalinimo, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įvykus nelaimei;

vienišiems;

kitais įstatymais ar kitų teisės aktų numatytais atvejais, kai būtina valstybės parama.

Socialinės paslaugos skiriamos asmenims, nepriklausomai nuo jų amžiaus ar socialinių grupių. Tai:

iš dalies ar visiškai savarankiškumą praradę seni žmonės ar suaugusieji su negalia;

žmonės atsidūrę įvairiose krizinėse situacijose;

vaikai su negalia;

vaikai netekę tėvų globos ar patekę į įvairaus išnaudojimo (fizinio, seksualinio) situacijas;

šeimos, auginančios vaikus su negalia;

gausios šeimos;

rizikos grupės asmenys (grįžę iš laisvės atėmimo vietų, piktnaudžiaujantys narkotikais ar alkoholiu, infekuoti ŽIV, benamiai, įvairaus pobūdžio išnaudojimo aukos);

prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašantys užsieniečiai, pabėgėliai ir jų šeimų nariai;

kiti asmenys, kuriems pagal socialinių darbuotojų įvertinimą reikalingos socialinės paslaugos.

Socialines paslaugas teikia valstybinės savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, religinės bendruomenės, fiziniai bei juridiniai asmenys. Socialiniai darbuotojai, išnagrinėję kiekvieną konkretų atvejį, nusprendžia, kokia paramos forma klientui bus efektyviausia. Tai galėtų būti:

socialinė pašalpa;

kompensacija būsto šildymui bei karštam vandeniui;

nemokamas maitinimas;

apgyvendinimas pensionatuose, nakvynės namuose;

šelpimas drabužiais, daiktais ir pan.;

socialinių paslaugų teikimas į namus.

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, pastebimas demografinis pasikeitimas-gyventojų senėjimas. Tai įtakoja medicininio aptarnavimo augimas, ankstyvas išėjimas į pensiją, gyvenimo trukmės ilgėjimas. Esanti gyventojų amžiaus struktūra ir numatomi jos pokyčiai nulemia naujų socialinių ir ekonominių problemų atsiradimą; didėja ekonominis krūvis darbingiems
gyventojams, auga poreikis senų žmonių sveikatos apsaugai, socialinėms paslaugoms, didėja globos ir paramos reikšmė. Socialinės paramos sistema buvo pradėta reformuoti 1990 metais. Pradėti steigti socialinės paramos (globos ir rūpybos skyriai) savivaldybėse. Taip atsirado daugiau paslaugų tiekėjų, ėmė didėti teikiamų paslaugų įvairovė.

1.1.2. Socialinių paslaugų klasifikacija.

Mano manymu socialinės paslaugos labai humaniškas reiškinys. Mūsų visuomenė privalo rūpintis savo bendruomenės nariais, žiūrėti, kad būsimi piliečiai neaugtų nepritekliuje, nes skurdžioje visuomenėje daugėja nusikaltimų, žemėja kultūros lygis. Socialinės paslaugos pagal rūšis klasifikuojamos sekančiai:

– Bendros socialinės paslaugos informacijos teikimas ir konsultavimas,

– Pagalba namuose ,

– Slauga namuose ,

– Globos pinigai ,

– Kitos

Pagalbos namuose paslaugų rūšys:

1. pagrindinės;

2. papildomos.

1. Pagrindinės paslaugos – tai paslaugos, kurios asmeniui yra gyvybiškai būtinos, norint išvengti stacionarinių paslaugų ir išlaikyti jį namuose, nepažeidžiant garbės bei orumo. Tai namų tvarkymas, asmens higienos paslaugos, patalinės keitimas, skalbimas, maisto ruošimas, produktų bei medikamentų pristatymas, priemonių bei asmens higienos prekių pirkimas, karšto maisto pristatymas, indų išplovimas ir daugelis kitų.

2. Papildomos paslaugos – tai paslaugos, kurios nėra gyvybiškai būtinos konkrečioje situacijoje, bet gali būti teikiamos asmeniui pageidaujant, suderinus su paslaugų organizatoriumi. Paslaugos, kurių dažniausiai prašo gavėjai yra šios: korespondencijos tvarkymas, langų valymas, šviestuvų valymas, užuolaidų išplovimas, rūsių tvarkymas, drabužių lyginimas, daržų, sodų priežiūra, pašto siuntų išsiuntimas, lydėjimas globotiniams vykstant su reikalais ir pan..

1.1.3. Pagrindiniai uždaviniai socialinių paslaugų sistemai

Pagrindinis uždavinys, keliamas socialinių paslaugų sistemai – teikti socialinę pagalbą įvairiomis nepiniginėmis formomis ir globos pinigais tiems žmonėms, kurie negali patys savimi pasirūpinti. Socialines paslaugas gali gauti įvairios žmonių grupės: tai vieniši seni žmonės, socialinių problemų turinčios šeimos, tėvų globos netekę vaikai, našlaičiai, asmenys, grįžę iš įkalinimo įstaigų arba piktnaudžiaujantys alkoholiu ar narkotikais ir kt. Ir tokių visuomenės narių, manyčiau, daugėja didėjant ekonomikos nuosmukiui. Kaip ir dauguma mūsų visuomenės narių aš tikiuosi, kad įsiliejus Lietuvai į ES gretas, situacija turėtų pasitaisyti į gerąją pusę.

Pagrindiniai socialinių paslaugų teikimo organizatoriai yra savivaldybės. Jos analizuoja įvairių visuomenės grupių poreikius, planuoja lėšas, reikalingas socialinėms paslaugoms finansuoti, vertina asmenų poreikį socialinėms paslaugoms bei paskiria reikalingas paslaugas. Savivaldybės atsako už socialinių paslaugų teikimą jų teritorijose gyvenantiems asmenims.

Socialinių paslaugų įstaigų steigėjai yra apskričių viršininkai, savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos.

Nuo 2002 m Socialinės pasaugos ir darbo ministerija vykdo socialinių paslaugų teikimo reformą, kuria siekiama sudaryti teisines, administracines, finansines prielaidas veiksmingai planuoti, teikti ir organizuoti socialines paslaugas, užtikrinant būtinuosius poreikius bei skatinant patį žmogų ieškoti savipagalbos būdų.

Reformos tikslas – apibrėžti tolesnes socialinių paslaugų vystymo kryptis, atitinkančias šių dienų poreikius bei suteikiančias galimybes efektyviau plėtoti ir išlaikyti socialinių paslaugų sistemą mūsų šalyje, numatyti socialinių paslaugų finansavimo reformą ir pirkimo modelių įgyvendinimą bei reikalavimų (standartų) socialinėms paslaugoms sistemos, kokybės vertinimo ir kontrolės mechanizmo kūrimą.

Reformos vykdymo etapai:

1) 2002-2004 m. bus rengiamos pagrindinės reformos vykdymą užtikrinančios priemonės;

2) 2005 m. šių priemonių pagrindu bus rengiamos tolesnių, reformos įgyvendinimą užtikrinančių priemonių 2005-2010 planas.

1.2. SOCIALINIŲ PASLAUGŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTRA

Siekiant geriau įgyvendinti socialinės politikos tikslus priimta Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programa. Tai regioninių socialinių paslaugų projektų finansavimas iš valstybės biudžeto lėšų. Savivaldybės, apskritys ir nevyriausybinės organizacijos teikia konkursui projektus, kuriuos atrenka socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu sudaryta komisija.

Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programos tikslai :

1. Stiprinti Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų sistemą, užtikrinant vykdomos socialinės politikos veiksmingumą ir tam panaudojant visus galimus žmogiškuosius, finansinius bei materialinius išteklius;

2. Skatinti savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų, religinių bendruomenių iniciatyvą, plėtoti jų tarpusavio bendradarbiavimą;

3. Kooperuoti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšas, pritraukiant tarptautinių fondų, privačių asmenų, kitų šaltinių lėšas;

4. Skatinti vietinės bendruomenės ir asmenų, reikalaujančių socialinės paramos, iniciatyvą, mokyti juos padėti sau;

5.Užkirsti kelią didelėms socialinėms problemoms atsirasti, sudarant galimybes savivaldybėms bei nevyriausybinėms organizacijoms rengti socialinių
projektus ir konkurso būdu atrinkti bei iš valstybės lėšų iš dalies finansuoti geriausius savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų pateiktus socialinių paslaugų projektus.

Manau , kad įgyvendinus nors dalį šių kilnių tikslų ir uždavinių, sumažėtų problemų vietinėse bendruomenėse, daugiau dėmesio būtų skiriama probleminės šeimoms, ekonomiškiau būtų panaudojamos lėšos.

Šiuo metu daugelyje mūsų šalies institucijų ruošiamasi įsisavinti ES finansinę paramą, kuri pasieks Lietuvą per Struktūrinius fondus.

Vienas svarbiausių Struktūrinių fondų tikslų – padėti ES regionams, susiduriantiems su socialiniais ir ekonominiais sunkumais, kurių vystymasis atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio.

Panagrinėsiu pagrindines socialinės politikos kryptis, kurioms, manau, reikėtų skirti daugiausia dėmesio.

1.2.1. Neįgaliųjų socialinė integracija

Pastaraisiais metasi daug dėmesio buvo skiriama naujo neįgaliųjų kompleksinės reabilitacijos modelio rengimui. Manau, kad tai labai sveikintinas reiškinys, kadangi kuo valstybė labiau rūpinasi savo neįgaliaisiais visuomenės nariais, tuo labiau skatinamas auklėjamasis darbas, žmonių gerumas pakyla į aukštesnį lygį. Taigi siekiama lygių galimybių žmonėms su negalia, formuojama ilgalaikė neįgaliųjų integracijos įgyvendinimo strategija. 2001 metais pradėta rengti Nacionalinė žmonių su negalia socialinės integracijos 2003- 2012 metų programa, kurios pagrindiniai prioritetai yra šie:

1) Sukurti kompleksinę asmens įvertinimo sistemą ( objektyviai vertinant taikytos ir taikytinos kompleksinės reabilitacijos priemones, atsižvelgiant į asmens negalios sąlygojamą būklę ir gebėjimus dalyvauti visose gyvenimo srityse);

2) Sukurti kompleksinės reabilitacijos sistemą ( tobulinant tęstines medicininės, profesinės, socialinės, psichologinės reabilitacijos, savarankiškų gyvenimo įgūdžių ugdymo ir lavinimo grandis);

3) Sukurti dėl negalios atsiradusių specialių poreikių tenkinimo sistemą (kompleksinės reabilitacijos eigoje garantuojant nuoseklų perėjimą iš vienos dalies į kitą bei užtikrinant lygiagretų specialiųjų poreikių tenkinimą);

4) Sudaryti lygias galimybes žmonėms su negalia aktyviai dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse (tobulinant ugdymo ir užimtumo sistemas, užtikrinant lygias galimybes dalyvauti įvairiose gyvenimo veiklose).

Siekiant efektyviau taikyti socialinės apsaugos priemones neįgaliesiems, siekiant stiprinti jų darbingumą, savarankiškumą bei integraciją į visuomenę, taip pat vykdoma Invalidumo nustatymo ir socialinės apsaugos priemonių reforma, kurios pagrindinės kryptys yra šios:

Darbingumo netekimo laipsnio ir specialių poreikių nustatymas -reformuojant numatoma atskirti specialių poreikių ir jų tenkinimo laipsnio bei darbingumo laipsnio nustatymą;

Pensijų skyrimas neįgaliesiems – sprendžiant pensijų skyrimo klausimus numatoma susieti socialinio draudimo pensijų ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe kompensacijų skyrimą su darbingumo netekimo laipsniu bei darbo užmokesčio praradimo veiksniais;

Užimtumo problemų sprendimas – sprendžiant užimtumo problemas bus stengiamasi plėtoti įvairias užimtumo formas: įdarbinimą, darbo terapiją ir bendrąjį užimtumą;

Lengvatų keitimas specialios pagalbos priemonėmis – numatoma daugelį egzistuojančių lengvatų pakeisti specialiems poreikiams tenkinti skirtomis įvairiomis socialinės apsaugos priemonėmis, kurios padės efektyviau užtikrinti neįgaliųjų socialinę apsaugą bei visaverčio integravimosi į visuomenę galimybes.

Manau, kad šitos kryptys palengvins neįgaliųjų integraciją ir jie pasijaus reikalingais savo šalyje, pilnateisiais piliečiais.

1.2.2. Socialinė parama šeimoms ir vaikams

Manyčiau, kad skaudžiausia problema mūsų visuomenėje tai skurstančios šeimos ir jose augantys vaikai. Vienas pagrindinių socialinės paramos tikslų – tai padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas. Todėl ir šeimoms bei vaikams yra mokamos socialinės išmokos ir teikiamos socialinės garantijos bei lengvatos.

Valstybinę šeimų ir vaikų rėmimo sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys: nepriklausomai nuo šeimos turto ir pajamų mokamos pašalpos bei mažas pajamas turinčioms šeimoms teikiama parama įvertinus jų pajamas.

Gerinant socialinės paramos šeimoms ir vaikams sistemą įgyvendinamos svarbios kryptys: ekonominės socialinės aplinkos kūrimas mažinant nedarbą; profesinio aktyvumo skatinimas; paramos šeimoms ir vaikams sistemos tobulinimas; šeimų atsakomybės už šeimos gerovę didinimas; palankių sąlygų šeimoms kūrimas sprendžiant būsto problemas; pašalpų šeimoms derinimas su kitomis paramos formomis bei kitos priemonės, skatinančios žmones aktyviau integruotis į darbo rinką, įgyjant išsilavinimą.

1.2.3. Socialinė parama nukentėjusiems asmenims ir socialinės rizikos grupėms

Jeigu žmogui atsitinka nelaimė, jis turėtų būti užtikrintas, kad valstybė nepaliks savo nario nelaimėje, pasistengs pagal išgales pasirūpinti juo. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija socialinės paramą nukentėjusiems asmenims ir socialinės rizikos grupėms plėtojo dviem kryptimis: rengiant
tobulinant teisės aktus bei įgyvendinant socialines programas, skirtas nukentėjusių asmenų grupėms – politiniams kaliniams ir tremtiniams, ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams, kariams savanoriams, asmenims, nukentėjusiems likviduojant Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius, asmenims, tarnavusiems sovietinėje armijoje ir patyrusiems sužalojimus arba žuvusiems, taip pat socialinės rizikos grupėms – asmenims, sergantiems priklausomybe nuo psichoaktyvių medžiagų, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų, priverstinės prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms.

1.2.4. Pagyvenusių žmonių problemų sprendimas

Pagyvenę žmonės susiduria su problemomis. Jie jaučiasi tapę našta savo artimiesiams. Kamuojami ligų, tokių kaip širdies ligos, Parkinsono, padidėjęs kraujospūdis, senatvinė demencija, o taip pat likę našliais. Jie be moralinės traumos patiria dar ir materialinį nepriteklių. Nereikalingumo jausmas iššaukia psichines problemas, depresijas. Tačiau dažniausiai jie lieka nesuprasti savo artimųjų. ir todėl priversti ieškoti pagalbos.

1996 m priėmus socialinių paslaugų įstatymą buvo sudaryta galimybė socialines paslaugas seniems žmonėms gauti namuose. Tokių paslaugų dažniausiai prašo seni žmonės, turintys negalią, negalintys savimi pasirūpinti.

Tokių paslaugų tikslas – sudaryti žmonėms normalias gyvenimo sąlygas, suteikti galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą savo namuose, ir integruoti juos į visuomenę.

Dauguma lankomųjų likusią savo gyvenimo dalį nori praleisti savo namuose. Nors gyvena be patogumų, didžiąją dalį pensijos išleidžia medikamentams, kurui, mokesčiams už butą ir maistą. Tačiau pasitaiko atvejų kai stacionari globa yra vienintelė išeitis.

Siekti globos formų įvairovės skatina ir tai, kad nestacionarinė globa yra 10 kartų pigesnė. Ją naudojant su tais pačiais ribotais ištekliais galima padėti didesniam senų žmonių skaičiui.

Reformuojant socialinių paslaugų seniems žmonėms sistemą, išlieka tokios problemos:

1. Nedidelė socialinių paslaugų įstaigų įvairovė;

2. Nepakankama globos tęstinumo įvairovė;

3. Nepakankamai koordinuoti sprendimai tenkinant socialinius ir .sveikatos poreikius;

4. Riboti ištekliai;

1.2.5. Socialinis draudimas

Socialinis draudimas – socialinės sistemos apsaugos dalis, finansuojama specialiomis įmokomis ir mokant su tomis įmokomis susietas išmokas:

pensijų draudimas,

ligos ir motinystės draudimas,

sveikatos draudimas,

draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, nedarbo draudimas.

Valstybinis socialinis draudimas sudaro svarbiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima beveik visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei trečdalis jų gauna socialinio draudimo išmokas, kurios garantuoja pajamas apdraustiesiems, netekus darbingumo dėl ligos, motinystės, invalidumo, senatvės ar kitais atvejais.

2. LIETUVOS DARBO POLITIKA

Darbo politika – tai darbo rinkos, darbo santykių, darbo apmokėjimo, saugos ir sveikatos darbe, vyrų ir moterų lygių galimybių politika, socialinių partnerių veikla. Jos tikslas – skatinti šalies gyventojų užimtumą, integruoti bedarbius į darbo rinką, sudaryti tinkamas teisines sąlygas darbo santykiams egzistuoti, užtikrinti darbo apmokėjimą, darbo ir poilsio režimą, saugias ir neprieštaraujančias sveikatos normoms darbo sąlygas, lygias vyrų ir moterų galimybes bei didinti socialinių partnerių įtaką darbo ir su juo susijusių santykių srityje.

Šiems klausimams praėjusiais metais buvo skinamas didelis dėmesys. Ankstesniaisiais metais darbo rinkos politika orientavosi į palankesnių sąlygų sudarymą užimtumui, kuris laikytinas konkurencingumo ir augimo skatinimo veiksniu ir raktu į socialinę integraciją bei dalyvavimą visuomenės gyvenime. Daug dėmesio buvo skiriama siekiant užtikrinti lygias įdarbinimo, darbo apmokėjimo galimybes moterims ir vyrams. 2001 m. gegužės mėnesį Vyriausybė patvirtino Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programą – dokumentą, apibrėžiantį valstybės užimtumo ir darbo rinkos politikos strategiją, jos vidutinės trukmės prioritetinius tikslus ir veiksmus, kurių Vyriausybė bei kitos valstybės valdymo institucijos numato imtis gyventojų užimtumui didinti.

Nemažai pokyčių darbo santykių bei darbo apmokėjimo srityse 2000-2002 metais įvyko dėl Vyriausybės vykdomos verslo sąlygų gerinimo politikos, kurios vienas iš tikslų buvo liberalizuoti darbo santykius.

Įgyvendinant šiuos tikslus buvo pakeisti ir papildyti kai kurie galiojantys darbo įstatymai bei parengta naujų teisės aktų projektų. Vienas iš reikšmingiausių šiais metais parengtų projektų yra Darbo kodekso projektas, kaip vieningas darbo ir su juo susijusius santykius reguliuojantis teisės aktas.

Didelis dėmesys skirtas saugos ir sveikatos darbe užtikrinimui: 2000 metais buvo priimti Darbuotojų saugos ir sveikatos ir Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymai, nemažai poįstatyminių aktų, 2001 metais parengta Valstybinė saugos ir sveikatos darbe programa.

Pastaraisiais metais suaktyvėjo ir socialinių partnerių veikla bei padidėjo jų įtaka sprendžiant svarbius darbo ir socialinius klausimus. Tai iliustruoja Lietuvos Respublikos trišalės tarybos ir kitų trišalių komisijų darbo rezultatai, įvairios socialinių
partnerių mokymo programos bei seminarai.

2001 metais Lietuvos darbo rinkoje situacija buvo gana įtempta: mažėjo užimtumas, nors ir lėtesniais tempais, bet ir toliau augo nedarbas. Tai nulėmė bendra šalies ekonominė būklė. Siekiant didinti gyventojų užimtumą ir subalansuoti darbo rinką, 2002 metais prioritetai buvo teikiami aktyviai darbo rinkos politikai, susijusiai su nedarbo prevencija, užimtumo rėmimu, darbo rinkos mokymu, lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimu, regioninių užimtumo ir verslo skatinimo programų rengimu. 2001 m. pavasarį buvo priimta Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programa.

Atsižvelgiant į užimtumo ir nedarbo kitimo tendencijas, pagrindiniai veiklos tikslai 2000 m. buvo: 1) didinti ieškančiųjų darbo asmenų galimybes pagal individualius poreikius, skatinti bedarbių integraciją į darbo rinką, derinant socialinės pagalbos ir užimtumo rėmimo priemones; 2) telkti darbo rinkos partnerius teritoriniams užimtumo ir darbo rinkos klausimams spręsti. Siekiant individualizuoti aktyvios darbo rinkos politikos programas, prioritetinėmis bedarbių grupėmis buvo laikomi pradedantis darbo veiklą, neturintis arba turintis profesinį pasirengimą jaunimas (iki 25 metų amžiaus), ilgalaikiai bedarbiai, bedarbiai, neturintys reikiamo socialinio draudimo stažo bedarbio pašalpai gauti, asmenys su negalia.

2.1. LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSAS

Darbo kodeksas įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d., išskyrus 47 straipsnio 6 dalies nuostatas, kurios įsigalioja Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare, ir nuostatas dėl darbo tarybų, kurios įsigalioja priėmus darbo tarybų statusą ir sudarymo tvarką nustatantį įstatymą.

2.1.1. Darbo santykių reglamentavimas

Darbo Kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame Kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba. Atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato šis Kodeksas, taip pat pagal šio Kodekso nustatyti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai.

Darbo santykiams reglamentuoti taikomi šie principai:

1) asociacijų laisvė;

2) laisvė pasirinkti darbą;

3) valstybės pagalba asmenims, įgyvendinant teisę į darbą;

4) darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis;

5) saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas;

6) teisingas apmokėjimas už darbą;

7) visų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimas;

8) darbo santykių stabilumas;

9) darbo įstatymų bendrumas ir jų diferenciacija pagal darbo sąlygas ir darbuotojų psichofizines savybes;

10) kolektyvinių derybų laisvė siekiant suderinti darbuotojų, darbdavių ir valstybės interesus;

11) kolektyvinių sutarčių šalių atsakomybė už įsipareigojimus.

Valstybė privalo skatinti darbo teisių įgyvendinimą. Darbo teisės išimtiniais atvejais gali būti apribotos tik įstatymu ar teismo sprendimu, jeigu tokie apribojimai yra būtini siekiant apsaugoti viešąją tvarką, visuomenės moralės principus, visuomenės narių sveikatą, gyvybę, turtą, teises ir teisėtus interesus.

Darbo įstatymai nustato:

1) darbo teisės taikymo sritį, uždavinius ir principus;

2) gyventojų užimtumo teisinius pagrindus;

3) kolektyvinių sutarčių sudarymo ir vykdymo taisykles bei šalių atsakomybę už įsipareigojimus;

4) minimalųjį darbo užmokesčio dydį, taip pat darbo apmokėjimo sąlygas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose;

5) maksimaliąją darbo laiko trukmę ir minimaliąsias poilsio laiko normas;

6) minimaliųjų lengvatų, garantijų, kompensacijų dydį ir kitų darbo teisių lygį;

7) pagrindines darbuotojų saugos ir sveikatos normas bei taisykles;

8) profesinių sąjungų ir kitų darbuotojų atstovų teises darbo srityje;

9) pagrindines profesinio pasirengimo ir kvalifikacijos kėlimo nuostatas;

10) darbo drausmės užtikrinimo pagrindus;

11) materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį (ribas);

12) pagrindines darbo įstatymų laikymosi priežiūros ir kontrolės nuostatas.

Vyriausybė, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos turi teisę pagal savo kompetenciją priimti norminius teisės aktus darbo santykių reglamentavimo klausimais. Vyriausybės, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų norminių teisės aktų nuostatos, pabloginančios darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato Darbo Kodeksas ir kiti darbo įstatymai, negalioja. Įmonėse, įstaigose, organizacijose pagal jų kompetenciją įstatymų nustatyta tvarka gali būti priimami vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai, nereglamentuotas darbo sąlygas ir papildomas, palyginti su nustatytomis įstatymuose bei kituose norminiuose teisės aktuose, darbo, socialines ir buities lengvatas darbuotojams arba atskiroms jų grupėms. Negalioja trišaliai susitarimai, kolektyvinės sutartys bei vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai dėl darbo sąlygų, pabloginantys darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato Darbo Kodeksas, įstatymai ir kiti
norminiai teisės aktai.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4301 žodžiai iš 8522 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.