Lietuvos istorijos speceologija dokumentas
5 (100%) 1 vote

Lietuvos istorijos speceologija dokumentas

ERIKAS LAICONAS

LIETUVOS

SPELEOLOGIJOS

ISTORIJA

SPELEO-INFO-CENTRAS

Išlestakiai 2003





Mes valkatos, benamiai

Išėjom iš namų,

Palikom gimtą sodžių;

Dėl ko gi? Dėl urvų!

1986.12.12. R.Daniūnas

TURINYS

Pratarmė……………………………………………………………………….7 psl.

I dalis

…iki 1977 metų

1. Spėjimas………………………………………………………………….. 11 psl.

2. Padavimai………………………………………………………………… 12 psl.

3. Radvilos Našlaitėlio nuotykiai……………………………………………. 15 psl.

4. Domeika ir kasyklos……………………………………………………… 19 psl.

5. Čerskis ir urvai…………………………………………………………… 21 psl.

6. Spauda apie urvus………………………………………………………… 27 psl.

7. Požeminė fotografija……………………………………………………… 43 psl.

8. Poška ir urvai……………………………………………………………… 45 psl.

9. Karvės duobė…………………………………………………………….. 49 psl.

II dalis

1978 – 2002 metai

1. Laiconas ir urvai…………………………………………………………………………….. 55 psl.

2. Kolektyvai ir lyderiai………………………………………………………………………. 59 psl.

3. Mokomieji renginiai……………………………………………………………………….. 69 psl.

4. Varžybos……………………………………………………………………………………….. 75 psl.

5. Ekspedicijos…………………………………………………………………………………… 97 psl.

6. Kūrybinė veikla……………………………………………………………………………… 125 psl.

7. Konferencijos ir suvažiavimai………………………………………………………….. 127 psl.

8. Žymiausi XX a. Lietuvos speleologai……………………………………………….. 135 psl.

9. Rekordai……………………………………………………………………………………….. 139 psl.

10. Netektys………………………………………………………………………………………… 141 psl.

11. Atmintini įvykiai…………………………………………………………………………….. 148 psl.

12. Įvairenybės…………………………………………………………………………………….. 151 psl.

PRATARMĖ

Aplinkybės susiklostė taip, kad man teko laimė dalyvauti formuojantis speleologiniam judėjimui Lietuvoje ir pagal išgales prisidėti prie jo plėtros. Tada aš negalėjau tikėtis, kad kada nors teks rašyti Lietuvos speleologijos istoriją. Todėl nei aš, nei kas nors kitas jokios medžiagos specialiai nerinko ir nekaupė. Paprasčiausia tvarka apsprendė įvykių dokumentavimą ir protokolų rašymą. Ilgainiui tų “popierių” susikaupė tiek daug, kad reikėjo kažką su jais daryti. Taip pat paaiškėjo, kad nežiūrint amžininkų stropumo, vis tik kai kurie duomenys nusimetė ar net nepateko į mano saugojamą archyvą. Todėl ir nutariau Lietuvos speleologijos dvidešimtpenkmečiui parengti šią pirmąją istorijos versiją. Ji paremta išimtinai mano Speleo-Info-Centre sukaupta medžiaga ir todėl negali pretenduoti į absoliučiai išsamų darbą. Neabejoju, kad mūsų bendraminčiai ir kolegos ras daug spragų ir netikslumų, ypač naujausių įvykių apžvalgoje. Viliuosi ateityje parengti išsamesnę pataisytą ir papildytą versiją.

Maloniausia buvo rašyti pirmąją dalį, ieškant speleologijos ištakų. Tautų mitai ir padavimai akivaizdžiai rodo senovės žmonių santykį su nepažįstamu ir todėl baugiu požemių pasauliu. Ir visai nesvarbu, kad Lietuvoje urvų beveik nėra. Ten, iš kur atkeliavo mūsų protėviai, jų buvo. Todėl ir mūsų tautosakoje požemiai egzistuoja.

Iš išlikusių literatūrinių šaltinių matome, kokios žinios apie tikrus urvus pasiekdavo skaitytoją ir kaip augo tautos domėjimasis urvais. Iš visų praeityje besilankiusiųjų urvuose tautiečių tik du galime nedvejodami laikyti tikrais urvų tyrinėtojais, pagal dabartinę terminologiją – speleologais. Tai J. Čerskis ir A. Poška. Deja, ne jie įkvėpė šiuolaikinės speleologijos atsiradimą praeito šimtmečio pabaigoje. Man regis, 1958 m. išleistas N. Kasterės knygos “Dešimt metų po žeme” vertimas ir buvo esminis postūmis požemin. Užteko tik kartą atsitiktinai žvilgtelėti urvan ir laukė du keliai. Pirmąjį, daugumos kelią puikiai apibudina toks posakis: “Buvau buvau urvuose net du kartus: pirmą ir paskutinį!” Tuo tarpu mes, saujelė entuziastų pasukome antruoju keliu, kurį tiksliai apibrėžia vieno straipsnio antraštė: “Atostogos po žeme”. Ir taip kasmet, ir ne po kartą.

Istorijoje aš pateikiu visus man žinomus vardus ir pavardes žmonių, vienaip ar kitaip prisilietusių prie mūsų spleleologijos. Jeigu kas nors šioje knygoje savęs neras, vadinasi mano archyve jo
nėra; tegu kreipiasi – antrame leidime tikrai bus įrašytas. Kita vertus, anaiptol ne visi “išlaikė išbandymą gyliu” – jie liko tik kaip koks fonas, kuris taip pat labai svarbus ir savaip mielas. Mėgstu apibendrinimus, o Istorijoje jie tiesiog būtini. Todėl skaitytojas čia ras išryškintas kai kurias asmenybes, mano subjektyvia nuomone šiek tiek iškilesnes už kitus požemių juodadarbius.

Žinau, ne visi pritars tam, ką čia perskaitys, bet gi, perfrazuojant garsųjį antkapio užrašą: “Rašau aš – skaitai tu, rašytum tu – skaityčiau aš…”

Esu tvirtai įsitikinęs ir tuo patenkintas, kad speleologija Lietuvoje jau turi pakankamai gilias šaknis ir išnykimas jai negresia. Tuo pačiu noriu išreikšti dėkingumą tai aplinkai, kurioje aš radau palaikymą ir pritarimą savo speleologinei veiklai.

Autorius

I dalis

…iki 1977 metų

1. SPĖJIMAS

“AULA” – tai “URVAS”, o “SAULĖ” – tai “IŠ URVO”.

– O žinote, kaip atsirado žodis “saulė”? – netikėtai pasiteirauja Ignas Jablonskis ir tuoj pat ima įrodinėti, jog “s” – tai priešdėlio “iš” liekana, o “aula” – tai “urvas”. Pirmykščiam žmogui “saulė” reiškusi “iš urvo”. Netrukus kraštotyrininkas mintimis nusikelia Dunojaus link, kurio slėnyje, pasak jo, ir išsirutuliojusios baltų gentys. Net žemaičiai čia žengę pirmuosius žingsnius. Tik vėliau jie nukeliavę į vakarinę Lietuvą. Kai kurie pasukę Lamanšo link ir suradę prieglobstį Didžiojoje Britanijoje. Kiek anglų kalboje žodžių, primenančių žemaitišką šneką.

– Ne, nepamanykite, kad tai gryniausia tiesa, tai mano versija, – šypsosi kraštotyrininkas.

2. PADAVIMAI

BALTŲ MITOLOGIJA

• Kaukai – požeminiai sutvėrimai kaukolės didumo ir buožgalvių išvaizdos, nešantieji skalsą, daiginantieji javus ir šieną. Tikėjimas, kad kaukas savo kilme yra iš kuilio pauto, giminiuojasi su liaukų ir voties etimologija bei su kiaule [kuiliu], kuri, kaip žinoma, buvo šventas Žemynos gyvulys. Kaukų buveinė miške, po žeme. Jų veikla priklausė nuo dievo Puškaičio, kuriam buvo aukojama duona, pienas, alus ir maldaujama, kad kaukai būtų pasiųsti į žmones ir neštų jiems skalsą. Kaukų kitas vardas bezdukai bus atsiradęs iš bezdo [šeivamedžio], Puškaičio medžio, kuris skleidžia savotišką kvapą.

• Žemė – Mirusiųjų Motina. Iš jos kaip iš motinos išeinama ir į ją sugrįžtama. Urvai ir kapai priešindoeuropiniais laikais buvo gimdos ir pačios Mirusiųjų Motinos metafora. Skerstuvių puota susideda iš patiekalų, pagamintų iš kiaulienos greitai gendančių dalių. Kiaulienos valgyme matomas ryšys su Žemyna [Teisingumo ir Žemės derlingumo deive], kuriai buvo aukojamas paršiukas. Vėlių [vėlinių] metu net ir kaukai, šiaip vegetarai, buvo maitinami vėdarais [meitėlio žarnomis, prikimštomis miltų, sumaišytų su krauju].

• Velinas [velnias]. Žiaurus ir piktas mirties ir požemio karalystės dievas. Senis. Jo augalai: alksnis, spygliuočiai, žirniai, pupos, šakniavaisiai. Jo ginklai: ietis, virvės kilpa. Prūsų Patulas [Požemio dievas] buvo lietuvių ir latvių Velo, Velino paralelė, S.Grunau teigimu, “aukščiausias prūsų dievas”. Patulo vardas XVI a. kronikose minimas arba kartu, arba pakeičiamas Pocollum, Pecols, Piculus, Pykullis vardais, atitinkančiais lietuvių Pikulas, Pikis, Piktis. “Velnias yra Piktis” – aiškinama K.Sirvydo XVII a. žodyne. Tai rodo šį dievą buvus piktą, baudžiantį. XVIII ir XIX a. žodynuose Velnias verčiamas “Zorngott” [Pykčio dievas], “Höllengott” [Pragaro dievas].

LIETUVIŲ MITOLOGIJA

• Visata mituose dalijama į tris zonas: viršutinę – dangų, kur įsikūrusios šviesos dievybės ir paukščiai; vidurinę – žemę, kur gyvena žmonės ir gyvūnai, taip pat milžinai, velniai, laumės ir aitvarai ir apatinę – požemį, kur lindi tamsos dievybės, slibinai, gyvatės ir požemio valdovai.

• Požemio ir vandenų pasaulis. Čia gyvena antgamtinė Paukštė galiūnė, milžinai, soduose auga auksiniai obuoliai. Vėliau kai kurie chtoniniai ir teogoniniai mitai susieti tarpusavy: pasakojama apie požemių dievybes, vėlių apsigyvenimą žalčiuose, apie vandenų valdovus ir demonus. Malalos kronikoje paskelbtas chtoninis mitas apie pusiau dievišką Sovijų, esą įvedusį Lietuvoje paprotį deginti mirusiuosius ir lydėjusį mirusiųjų vėles į pragarą. Sovijus tapatinamas su Saule, nusileidžiančia į mirusiųjų pasaulį.

• Svarbiausiais ir galingiausiais Dievo sūnumis laikyti Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis [Poklius]. Kiekvienas jų savo žinioje turėjo atskiras Visatos dalis: Perkūnas – dangų ir atmosferą, Patrimpas – žemę ir jos augaliją, o Pikuolis – požemį.

• Pikuolis [Pikulas] – trečiasis baltų trejybės dievaitis. Jis pavaizduotas Vaidevučio ir Prutenio [V-VI a.] vėliavoje, taip pat Prūsų romuvos šventame ąžuole drauge su Perkūnu ir Patrimpu. Ten jis vaizduojamas seniu mirtinai išbalusiu veidu, su didele žila barzda, galvą apsirišęs balta skara. Pikuolis buvo susietas su mirusiųjų pasauliu, laidojimo papročiais ir apeigomis. Tai požemių, tamsos, pykčio, rūstybės, blogio, nelaimių ir nesėkmių dievas. Lydint mirusįjį, žmonės mosuodavę peiliais arba kardais ir šaukdavę:
“Bėkite, bėkite Pikuoliai!”. S.Daukantas, remdamasis įvairios rūšies šaltiniais, ypač gyvąja XIX a. pradžios liaudies kalba ir mitais, šį dievą vadina Pikuliu, arba Piktuliu, Drebkuliu, Dargūnu, Galūnu, Jodu Bubiu, Ragočiu, Pikčiu, Tratintoju nuo žodžių “pykti”, “drebėti”, “galuoti”, bildėti”, “tratinti”, “buginti” ir pan. Pikuolio kulto pėdsakų išliko vietovardžiuose: kaimai Pykuoliai, Pikčiai, Pragarėlė. Pikuolio simboliai buvo ant ragotinių pamautos trys kaukolės: žmogaus, jaučio ir arklio. Siekiant Pikuolį permaldauti, deginę jam puodelyje taukus. Pikuolis gėrėjęsis ir džiaugęsis žmonių rūpesčiais, vargais, skausmu. Jam buvo aukojami arkliai, kiaulės, ožiai. Aukojamų gyvulių krauju šlakstė šventąjį ąžuolą. Pikuolis baudęs, kankinęs tuos, kurie neklausę Kūrėjų Kūrėjo arba aukodami šykštavę. Visame baltų krašte buvę daug vietų, kur Pikuoliui aukota aukos, nes tik jomis žmonės numaldydavo jo rūstybę ir išvengdavo bausmės. J.Basanavičiaus tyrinėjimų duomenimis, Pikuolis buvęs labai bjaurus ir piktas dievas. Pasak L.Davido metraščio, Prūsijos krašto gyventojai, kaip ir kiti baltai, jau nuo Vaidevučio laikų [V-VI a.] buvo įpareigoti bijoti dievų, ypač Patrimpo, Perkūno, Pikuolio ir krivių krivaičio. Visi kaimynai, kurie garbina jų dievus ir jiems teikia aukas, turi būti mylimi, gerbiami, aukštinami. O tie, kurie juos niekina ir šmeižia, turi būti naikinami ugnimi ir kuokomis. Ligoniai patys turėję susideginti. Jei jie to nepajėgdavo, tai padaryti turėjo jų giminės.

• Krūminė. Padavimai deivę Krūminę laiko žemdirbystės išradėja. XIX a. pradžioje Raseinių apylinkėse buvo pasakojama, kad deivė Krūminė turėjusi nepaprasto grožio dukrą Nijolę [arba Niją], kurią pavasarį pamatė beskinančią prie Rasos upės pražydusią pirmąją gėlę ir pagrobė pragaro dievas Pikuolis. Krūminė išėjusi ieškoti, ilgai klajojusi, bet dukters neradusi. Grįžusi labai liūdėjusi ir išmokiusi žmones auginti javus. Vėliau sužinojusi dukters likimą, Krūminė nusileido į požemį ir surado dukrą, apsuptą daugelio vaikučių. Kurį laiką ji ten pagyvenusi.

• Nijolė. Tai požemio valdovė, deivės Krūminės duktė, dievo Pikuolio žmona. Deivės Nijolės garbei pavasario šventės puotos likučius lietuviai užkasdavo į žemę. Apie Nočią gyvenantys lietuviai šį paprotį vadino “nijolišku palaiku”, t.y. maistu, skirtu deivei Nijolei.

• Veliona. Veliona buvo mirusiųjų, arba vėlių, deivė. Jos vardas sietinas su vėle. Seniausia vėlės prasmė galėjo apimti ne tik žmogaus, bet ir senovės medžiotojo užmušto žvėries vėlę. Velionos vardo šaknis “vel”, turinti vėlės prasmę, yra bendra daugelio Europos tautų kalboms. Velionos, kaip ir vėlės, pavadinimas tapatus su vėlione, arba vėlioniu, vėlesniu velniu. Lietuvių sakmėse velnias buvęs lyg ir Dievo bendrininkas, kuriant kosmosą, tik Dievas kūręs tai, kas tobula, o velnias tai, kas netobula. Velnė, arba Veliona, be abejo buvo chtoninė mitinė būtybė. Ji rūpinosi vandeniu, oru, ugnimi, žeme, požemiu ir jo lobiais. Deivės Velionos šventyklos vietoje pastatyta Veliuonos bažnyčia. T.Narbutas 1805 m. šios bažnyčios sienoje surado akmeninę lentą su atitinkamu užrašu. Ilgainiui pradėta tikėti, kad požemyje gyvenančios vėlės bei jų deivė Veliona veikia žemės derlingumą ir gyvulių vaisingumą. Todėl per didžiąsias šventes, paprastai susietas su Saulės ciklu, ypač pavasario ir rudens lygiadieniais, buvo keliamos vaišės prosenių vėlėms ir jų deivei Velionai.

• Kaukai. Kaukai priklauso prie požemio dievaičių arba dvasių. Kaukų atsiradimo ir susiformavimo pagrindas, greičiausiai, buvo archainis tikėjimas, kad mirę žmonės arba net gimę negyvi lankosi savo namuose. Kūdikiai po mirties virsta dvaselėmis, vadinamomis kaukais. Seniausios žinios apie šias po žeme gyvenančias mitologines būtybes žinomos iš baltų. Pirmykštėje pasaulėjautoje gludi žmonių įsitikinimas, kad kartą atsiradęs pasaulyje žmogus, nors ir embrioninės stadijos, be naudos savo bendruomenei neišnyksta, o įgavęs kitą pavidalą, atlieka jam skirtas žmogiškąsias prievoles. Kauko pavadinimas, greičiausiai, kilęs nuo žodžio “kaukti’, kas reiškia cypti, verkti, prašyti, rėkti. Kaukaspeniu vadinamas geltonos spalvos belemnitas, kuris dar vadinamas laumės papu, arba velnio pirštu. Gyvenantys po žemėmis kaukai savo žinioje turėję kai kuriuos ypatingus augalus, kurie žmonėms teikdavę gyvenimo džiaugsmo. Kaukų sinonimai galėjo būti barzdukai, pirštukai, bezdukai, nykštukai.

• Požemių dvasios. Lietuvių mitologijoje esama dvasių, saugančių žemėje slypinčius, taip pat žmonių paslėptus, dažnai ir užkeiktus lobius. Apie tai byloja tautosaka – sakmės apie požemio dvasias: barstukus, kaukus, velinus arba vėles, susijusias su mirusiųjų pasauliu. Ypač velnias artimai susijęs su juo. Velinas ir velnias – tai ta pati požemio geroji dvasia. Lietuviškų seniausių mitų velniai artimi dvaselėms kaukams, gyvenantiems požemiuose ir saugantiems žemėje esančius lobius bei vandenį, reikalingą augalijai. Velniai gyvenę miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis arba velėnomis ir požemiuose. Iš pradžių velnias buvęs moteriškas demonas, vadinamas velne, rečiau deiva, arba
deivute, kuri globojusi mirusiųjų vėles, saugojusi požemio lobius. Metalo amžiuje atsirado vaizdinių apie požemio dvasias, kurių žinioje buvo visi žemės turtai, brangūs metalai. Šios dvasios stropiai saugodavusios vis tai, o norinčius jų pasiimti gąsdindavo, pasivertusios visokiais gyvūnais. Senovėje buvo žinomos sakmės apie tai, kad Perkūnas muša mitines chtonines mažų žmogelių pavidalo būtybes – barstukus, velniukus. Ilgainiui Perkūnas užmuša gerąją dvasią, saugančią požemio lobius.

• Ugnis tautos tikėjimuose. Lietuvių tautos tikėjimuose buvo namų židinio ugnis – kasdienis buities palydovas, ir dangiškoji ugnis, sušvytinti perkūnijos žaibais. Pastaroji pavasarį padeda žemei ir augmenijai pabusti. Mituose pasakojama. Kad dangaus ugnį iš požemio karalystės parnešė paukščiai – gandras, kregždė, kovas.

3. RADVILOS NAŠLAITĖLIO NUOTYKIAI

XVI amžius

Tik XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Europoje buvo mėginta bent kiek detaliau aprašinėti urvus. Pirmoji lietuvių pažintis su urvais – tai M.K.Radvilos Našlaitėlio (1549-1616) kelionės į Jeruzalę metu aplankyti požemiai Graikijoje, Sirijoje, Egipte ir Palestinoje 1583 m.

Mikalojus Kristupas RADVILA Našlaitėlis.

M.K.Radvila Našlaitėlis gimė 1549.07.02. Nesvyžiuje kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo šeimoje. Jis augo ir brendo tuo metu, kai Radvilų giminė pasiekė savo galybės viršūnę. 1563 m. keturiolikmetis jaunuolis išvyko studijuoti į užsienį [Vokietija, Prancūzija, Italija], o 1569 m. dvidešimtmetis – pradėjo ilgą valstybinę tarnybą nuo didžiojo kunigaikščio rūmų maršalkos iki didžiojo maršalkos ir Trakų, vėliau Vilniaus vaivados. M.K.Radvilą Našlaitėlį anksti išgarsino plačiai nuskambėjusi jo religinio atsivertimo – perėjimo iš protestantizmo į katalikybę – istorija. Tai įvyko maždaug 1567-1575 m. laikotarpyje. Šis faktas nulėmė jo apsisprendimą aplankyti šventąsias krikščionių vietas Artimuosiuose Rytuose. Kelionė įvyko 1582-1584 m. Po kelionės Nesvyžiaus ir Vilniaus turgavietėse viešai degindavo katalikų tikėjimui priešingas knygas, išleistas jo tėvui globojant. 1584 m. Nesvyžiuje pradėjo statyti murinę pilį. Įtakingas valstybės ir kultūros veikėjas, keliautojas ir kartografas, kunigaikštis mirė 1616.02.28. Nesvyžiuje, sulaukęs 67 metų. Ten ir palaidotas.

Kelionė į šventąją žemę.

Pirmąjį kartą (1580 m.) M.K.Radvilai Našlaitėliui nepavyko pasiekti šventosios žemės, nes Artimuosiuose Rytuose siautėjęs maras neleido išvykti iš Italijos.

Antrąjį kartą jis iš Nesvyžiaus išvyko 1582.09.19. Iš Venecijos išplaukė tik 1583.04.17. Kelionėje M.K.Radvilą Našlaitėlį lydėjo lietuvių bajoras Andrius Skarulskis, bajorai Jurgis Kosas ir Mykolas Konarskis, kilę iš Prūsijos, lenkai Petras Bylina ir Jonas Šulcas, jėzuitas Leonardas Pacifikas, virėjas iš Lietuvos Jeremijus Germekas, vėliau prisidėjęs baronas Abraomas de Dona iš Silezijos. 1583 m. birželio pradžioje atplaukė į Siriją, o mėnesio pabaigoje pasiekė Jeruzalę. Išbuvę šventojoje žemėje 2 savaites, liepos pabaigoje iš Sirijos išplaukė į Egiptą. Namo grįžo per Italiją tik 1584.07.07.

Kelionės užrašai ir autoriaus teksto rankraštis yra dingę. M.K.Radvila Našlaitėlis savo kelionę aprašė [manoma, kad apie 1590-1591 m.] 4 laiškuose neįvardytam draugui. Šių laiškų jis nespausdino. Juos iš lenkiško rankraščio išvertė į lotynų kalbą ir 1601 m. išleido kanauninkas T.Treteris. 1607 m. kunigas A.Vargockis minėtąjį lotyniškąjį T.Treterio paskelbtą tekstą vėl išvertė į lenkų kalbą ir išleido.

XVI ir XVII a. piligrimų kelionės į Palestiną nebuvo retenybė, bet tokio lygio kaip M.K.Radvilos Našlaitėlio užrašų daugiau nebuvo parašyta arba jų neišliko iki mūsų dienų. Nuostabą kelia ne tai, kad kelionė buvo aprašyta, o tai, kaip ji buvo aprašyta. Neatsitiktinai knyga tapo vienu iš garsiausių to meto Europos bestselerių. Į lietuvių kalbą iš 1601 m. lotyniškojo varianto šią knygą išvertė O.Matusevičiūtė ir 1990 m. išleido “Minties” leidykla Vilniuje .

Mums ši knyga nepaprastai svarbi dar ir tuo, kad joje randame pirmuosius žinomus lietuvių keliautojų aplankytų požeminių objektų aprašymus. Štai jie.

Kreta [Graikija]. 1583.05.17.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2859 žodžiai iš 9484 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.