Vilniaus konfliktas
Lietuvos ir Lenkijos 1919–1939 m. ginčas dėl Vilniaus krašto valstybinės priklausomybės iškilo XX a. pradžioje. Kuriantis savarankiškoms Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, šis klausimas labai paaštrėjo. Lenkijos buržuazija siekė visą Lietuvą prijungti Lenkijos interesams, o jei nepavyks – bent Vilniaus kraštą.
1919 m. kovo 19 – 21 d. Lenkijos įsiveržimas į Vilnių buvo pirmasis bandymas jį užgrobti. Kartu tai buvo kovos su sovietų valdžia Lietuvoje ir Baltarusijoje sudėtinė dalis. Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių ir žymią Lietuvos dalį. 1920 m. liepos mėn. šią teritoriją iš lenkų atėmė rusai. 1920 m. liepos 12 d. Maskvos taikos sutartimi Sovietų Rusija ją pripažino Lietuvai. 1920 m. rugsėjo mėn. Lenkijos kariuomenė, kovojanti su bolševikais, vėl ėmė pažeidinėti Lietuvos teritoriją. Demarkacinei linijai išvesti Suvalkuose prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos derybos, kuriose dalyvavo Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisija. 1920 m. spalio 7 d. Lietuva ir Lenkija pasirašė Suvalkų sutartį. Šia sutartimi nustatyta demarkacinė linija Vilnių paliko Lietuvos pusėje. Bet po poros dienų Vilnių ir didelę Rytų Lietuvos dalį užgrobė Lenkijos kariuomenės daliniai, vadovaujami generolo L. Želigovskio. Maskuodama šią agresiją, Lenkijos vyriausybė iš okupuoto Vilniaus krašto ir Vakarų Baltarusijos dalies sudarė tariamai savarankišką valstybę – Vidurinę Lietuvą.
Lenkai, kuriuos rėmė Vakarų valstybės, Vilnių Lietuvai sutiko grąžinti tik tuo atveju, jei bus užmegzti glaudūs (unijiniai) ryšiai. Tokiems planams nepavykus, Lenkijos valdžia 1922 sausio 8 d. inscenizavo rinkimus į Vidurio Lietuvos Seimą. Seimas, sudarytas daugiausiai iš lenkų dvarininkų, vasario 20 d. nutarė Vidurinę Lietuvą su Vilniumi prijungti prie Lenkijos. Lenkijos Seimas sutiko. Vilnius ir Vilniaus kraštas tapo Lenkijos valstybės dalimi.
Vilniaus kraštas: visuomeninis gyvenimas
1920 – 1939 m. Vilniaus krašte veikė daugiau kaip 500 politinių, kultūrinių, ūkinių, švietimo ir kitų organizacijų. Daugelis jų buvo negausios, veikė trumpai. Krašte reiškėsi kelios pagrindinės politinės srovės, tačiau nė viena jų nesivadino politine partija. Didžiulę įtaką turėjo krikdemų šalininkai. Antrąją srovę sudarė liaudininkams artimi liberalai. Įvairių politinių srovių atstovai buvo renkami į Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą. Iš lietuvių kultūros ir švietimo draugijų plačiau reiškėsi Lietuvių Mokslo draugija (1907 – 1940), šv. Kazimiero draugija (1925 – 1936), Lietuvos Švietimo draugija „Rytas” (1912 – 1938), „Kultūros” švietimo draugija (1927 – 1940). Iki 1926 m. čia veikė Lietuvių Draugija Nukentėjusiems Dėl Karo Šelpti. Žymesnė ūkinė draugija buvo Lietuvių Ūkio draugija (1928 – 1937), turėjusi daugiau nei 100 skyrių.
Partijų ir politinių grupuočių interesus atspindėjo periodinė spauda. Svarbausieji laikraščiai: „Garsas” (1922 – 1923), „Rytų Lietuva” (1922 – 1923), „Lietuvos kelias” (1923 – 1925), „Lietuvos Rytai” (1923 – 1924), „Vilniaus varpas” (1927 – 1931).
Vilnius grįžta
1939 m. rugsėjo 1 d. naciai užpuolė Lenkiją, okupavo didžiąją jos dalį. Rugsėjo 17 d. Maskvoje buvo pareikšta, kad Lenkijos valstybė nebeegzistuoja, todėl rusai turi pasirūpinti vakariniais ukrainiečiais ir baltarusiais. Sovietų Sąjunga okupavo Rytų Lenkiją, o kartu ir Vilnių. 1939 m. spalio 10 d. SSRS perdavė Lietuvai Vilnių ir jo apylinkes. Du mėnesius rusai plėšė Vilnių ir jo apylinkes.
Taigi, 1939 m. Vilnius vėl grįžo Lietuvai.
Lietuva 1939–1941 metais: Klaipėdos netektis
1939 m. Lietuva atsidūrė tarp tų mažų valstybių, kurios buvo pirmosios išaugusių komunistinio ir fašistinių imperializmų aukos. Agresija tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos buvo vykdoma sutartinai ir laipsniškai.
Pėmus valdžią nacionalsocialistams, Vokietijos ir Lietuvos santykiai smarkiai pablogėjo. Nors 1932 m. Lietuva ir laimėjo bylą Hagos Tribunole, tačiau įtampa išliko. Čekoslovakijos užėmimas galutinai nulėmė ir Klaipėdos krašto likimą.
1939 m. kovo 20 d. Vokietija įteikė ultimatyvinį reikalavimą grąžinti Klaipėdą, priešingu atveju grasindama karine jėga. Kovo 22 d. Lietuva buvo priversta atsisakyti Klaipėdos krašto – ji buvo per menka priešintis tokiai galingai jėgai. Vokietija pasižadėjo Klaipėdos uoste įsteigti laisvą zoną ir neremti priešiškų Lietuvai jėgų. Tačiau šis pažadas liko neištesėtas.
Lietuva 1939–1941 metais: slapti susitarimai
Vokietijai užėmus Čekoslovakiją ir grasinant Lenkijai, Anglijos bei Prancūzijos kariniai atstovai 1939 m. pavasarį Maskvoje derėjosi dėl sąjungos prieš galimą Vokietijos agresiją. Deryboms užsitęsus, iniciatyvą susitarti su Maskva perėmė A. Hitleris. Vokiečiai davė suprasti: jei Sovietai galimame kare su Lenkija laikysis neutraliai, Vokietija jai pripažins dideles Rytų Europos sritis. Sovietai kreipėsi į Angliją ir Prancūziją, klausdami, ar jie sutiktų Sovietų įtakai pripažinti Baltijos valstybes ir ar galėtų įkalbėti Lenkiją bei Rumuniją, kad ši įsileistų rusų pajėgas, prasidėjus karui su naciais. Nesulaukę teigiamo atsakymo, rusai priėmė Berlyno siūlymus. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje Sovietų užsienio reikalų komisaras Molotovas
ir Reicho užsienio reikalų ministras J. fon Ribbentropas pasirašė nepuolimo sutartį. Drauge jie pasirašė ir slaptą protokolą dėl įtakos sferų Rytų Europoje. Pagal protokolą, Lietuva atiteko Vokietijos įtakos sferai.
Nepuolimo sutartimi užsitikrinusi Rusijos neutralumą, 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija pradėjo karą su Lenkija. Vokiečiai pasiūlė Lietuvai taip pat pulti lenkus ir atsiimti Vilniaus kraštą, tačiau Lietuva pasirinko neutralitetą. Tačiau tai, kad Lietuva atsisakė dalyvauti Vokietijos – Lenkijos kare, liedo rusams reikšti pretenzijas ir į Lietuvą – Vokietija tam nesipriešino. 1939 m. rugsėjo 28 d. Molotovas ir Ribbentropas pasirašė antrąjį protokolą, pagal kurį Lietuva atiteko Sovietų Sąjungos įtakos zonai. Tačiau Užnemunė buvo numatyta Vokietijai, kuri už 31,5 milijoną markių vėliau perleido šias žemes rusams.
Lietuva 1939–1941 metais: savitarpio pagalbos sutartis
Lietuvai atsisakius prisidėti prie karo su Lenkija, rusai ėmėsi žygių įjungti ją į Sovietų Sąjungą. 1939 m. rugsėjo 26 d. jie pakvietė atvykti į Maskvą Lietuvos užsienio reikalų ministrą J. Urbšį. Ten jam, nieko nežinančiam apie slaptus protokolus (kurie dienos šviesą išvydo tik 1946 m. Niurnbergo proceso metu), buvo pasiūlyta pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį. Esminis sutarties momentas – leisti rusmas įkurti Lietuvoje karines bazes su 50.000 kareivių. J. Urbšys, svetimos valstybės karinių jėgų dislokavimą Lietuvos teritorijoje supratęs kaip pasikėsinimą į nepriklausomybę, atsisakė pasirašyti tokią sutartį, išvyko konsultacijų namo. Be to, Molotovas pareiškė, kad Lietuva turėsianti perleisti Vokietijai Užnemunę.
Spalio 7 d. J. Urbšys grįžo į Maskvą su Lietuvos vyriausybės pasiūlymu: sudaryti tarpusavio pagalbos sutartį, bet be karinių įgulų, o su Sovietų kariuomenės atstovais Lietuvos armijoje. Stalinas tesutiko sumažinti kareivių skaičių iki 20.000, spalio 10 d. Lietuva buvo priversta pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį su komunistais. Kad įspūdis Lietuvoje būtų didesnis, sovietai grąžino Vilniaus kraštą. Tai buvo pirmasis žingsnis į aneksiją.
Lietuva 1939–1941 metais: ultimatumas
Savitarpio pagalbos sutartyje buvo susitarta nesikišti į kito vidaus reikalus, gerbti suverenitetą etc. Sovietų bazės Lietuvoje pusę metų išsilaikė ramiai, akivaizdžiai į Lietuvos gyvenimą nesikišdamos. Tačiau 1940 m. kovo 12 d. pabaigus karą su Suomija, Lietuvos atstovas Maskvoje L. Natkevičius iškart pajuto nedraugškas nuotaikas ir priekabumą, balandžio 25 d. virtusį oficialiu demaršu: Molotovas įteikė notą, kurioje Lietuvos Saugumas buvo kaltinamas dviejų kareivių (Nosov ir Šmavgonec) pagrobimu ir vieno – Butajevo nužudymu.
Kai Lietuvos vyriausybė pasiūlė sudaryti komisiją tirti incidentams, sovietai paskelbė, kad Lietuva nesilaiko tarpusavio sutarties. Maskva pareikalavo, kad į Maskvą atvyktų ministras pirmininkas A. Merkys. Maskvoje Molotovas pareiškė, kad Lietuvos vyriausybė nėra prosovietinė, o vidaus reikalų ministras K. Skučas ir saugumo departamento direktorius A. Povilaitis yra aiškiai anisovietiniai, nes policija organizuoja Sovietų karių grobimą, trukdo kareivinių statybą. Buvo kaltinama, kad Pabaltijo valstybės sudarė militarinę sąjungą prieš Sovietus.
Molotovas neklausė jokių aiškinimų ar įrodinėjimų. Likusiam Maskvoje J. Urbšiui 1940 m. birželio 14 d. jis perskaitė ultimatumą.
Pirmojoje ultimatumo dalyje buvo pakartoti kaltinimai Lietuvos vyriausybei – ji nesilaikanti savitarpio pagalbos sutarties. Antrojoje dalyje pateikti reikalavimai:
1. Vidaus reikalų ministras Kazys Skučas ir saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis turi būti atiduoti teismui.
2. Tučtuojau turi būti sudaryta Lietuvos vyriausybė, kuri „užtikrintų ir sugebėtų vykdyti savtarpio pagalbos sutartį ir griežtai sutramdytų tos sutarties priešus”.
3. Į Lietuvos teritoriją tuojau turi būti įleisti papildomi Sovietų Sąjungos daliniai, kurie „užtikrintų savitarpio pagalbos vykdymą” svarbiausiuose Lietuvos centruose.
Terminas buvo itin trumpas – reikalaujama atsakyti iki birželio 15 d. 10 valandos ryto. Molotovas aiškiai pasakė, kad, koks bebūtų Lietuvos vyriausybės sprendimas, komunistai vis tiek įves į Lietuvą kariuomenę.
Apie ultimatumą vyriausybė sužinojo tik 2 valandą nakties. Posėdyje pas prezidentą dauguma pasisakė už sąlygų priėmimą. Tik A. Smetona ir keletas kitų pasitarimo narių siūlė priešintis ir neprimti ultimatumo sąlygų. Prezidentui teko sutikti ir išvykti iš Lietuvos – tokiu būdu sovietai buvo priversti sulaužyti galiojusią Lietuvos konstituciją, nes išvykdamas A. Smetona neatsistatydino, o tik pavedė eiti prezidento pareigas A. Merkiui.
Maskvai buvo pranešta, kad naują vyriausybę sudarys Stasys Raštikis, tačiau buvo atsakyta, kad jis yra nepriimtinas – į Lietuvą atvyks Dekanozovas, kuris pasirūpins vyriausybės sudarymu. A. Merkys per radiją Lietuvos gyventojus paragino draugiškai sutikti komunistų kariuomenę, 1940 m. birželio 15 d. 4 valandą ryto pradėjusią Lietuvos okupaciją.