Lietuvos kelias į 1990 m
5 (100%) 1 vote

Lietuvos kelias į 1990 m

Po ilgų priespaudos metų ir sunkių kovų Lietuva 1918-1920 m. atkūrė ir įtvirtino nepriklausomą valstybę. Tačiau Europoje įsitvirtinę totalitarinės diktatūros atėmė Lietuvos nepriklausomybę. Sovietų Sąjunga, remdamasi 1939 m. Ribentropo-Molotovo paktu, 1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo. Nepriklausomybė buvo prarasta, bet kova dėl jos niekada nesiliovė. Pasipriešinimas pradžioje buvo stichiškas ir neorganizuotas, nes Lietuvos vyriausybė 1940 m. įvykiams nebuvo pasirengusi pati ir neparengusi tautos.

Pirmosios pogrindinės organizacijos pradėjo kurtis dar 1940 m. rudenį. Svarbiausias jų tikslas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Berlyne buvęs Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras K.Škirpa organizavo Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), tikėdamasis atkurti Lietuvos nepriklausomybę su vokiečių pagalba. Lietuvoje 1941 m. gruodžio 26 d. įsikūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS).

Vokiečiams 1941 m. pradėjus Lietuvos okupaciją, LAF’as organizavo sukilimą. Raudonajai armijai traukiantis iš Kauno, LAF’o pastangomis čia 1941 m. birželio 23 d. per radiją paskelbta apie Laikinosios Lietuvos vyriausybės sudarymą. Laikraštis “Į laisvę” birželio 25 d. skelbė: “ATSTATOMA LAISVA LIETUVA. Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę“.

Vokiškoji okupacija pasirodė ne geresnė už sovietinę. Neturėjusi veikimo laisvės J.Ambrazevičiaus vadovaujama Laikinoji Lietuvos vyriausybė 1941 m. rugpjūčio 5 d. sustabdė savo veiklą. Pradėjo organizuotis pasipriešinimas vokiečių okupacijai. Įvairios pogrindinės organizacijos susijungė į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), kurio steigiamasis susirinkimas įvyko 1943 m. lapkričio 25 d. VLIK’as 1944 m. vasario 16 d. išplatino atsišaukimą su deklaracija, kurioje skelbiama: “Išlaisvinta Lietuva turi būti demokratinė respublika; Kol bus sušauktas demokratiniu būdu išrinktas Lietuvos seimas, išlaisvintoji Lietuva bus valdoma pagal Laikinosios Valstybės Konstitucijos nuostatus; Laikinosios Valstybės Konstitucijos nuostatus priima VLIK’as pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos principus“.

1944 m. vasarą Lietuvą vėl okupavo raudonoji armija. Jaunesnieji Lietuvos karininkai, tuomet buvę tėvynėje, sukūrė ginkluotą organizaciją – Lietuvos laisvės armiją (LLA), kuri vėliau įsijungė į partizanų gretas. VLIK’as, vokiečių gestapo persekiotas, po daugelio vadovų suėmimo pakriko dar iki Lietuvą užimant Raudonajai armijai. VLIK’o veikla buvo atnaujinta tik 1944 m. rudenį Vokietijoje. 1945 m. pavasarį perorganizavęs savo veiklą, VLIK’as daugelį metų užsienyje aktyviai įvairiomis įmanomomis priemonėmis siekė Lietuvos išlaisvinimo, palaikė ryšius su Lietuvos ginkluotu pogrindžiu.

Tuo metu okupuotoje Lietuvoje organizavosi intelektualinis ir ginkluotas pasipriešinimas. Pogrindyje 1946 m. birželio 6 d. Lietuvos partizanų vadų ir užsienio delegatų priimtas toks dokumentas:

“Siekdami tikslesnių bei vaisingesnių rezultatų kovoje už Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą ir didžiųjų demokratijos idealų įgyvendinimą, atkūrus Lietuvos valstybę, mes, žemiau pasirašę kovos ir pasipriešinimo organizacijų įgalioti, aktingai kovojančių ir siekiančių tų pat tikslų atstovai, steigiame Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdį (BDPS). BDPS yra politinis kovos sąjūdis, išaugęs ilgų metų kovoje su Lietuvos okupantais ir viso pasaulio žmonijos priešais – fašizmu ir komunizmu (bolševizmu)“.

Ginkluota kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę plėtėsi, nors pogrindžio kovotojai ir buvo “vienų vieni”. Siekdami geriau organizuoti pasipriešinimą ir prisitaikyti prie besikeičiančių kovos sąlygų, Lietuvos partizanų vadai, susirinkę į pasitarimą, 1949 m. vasario mėn. BDPS pavadino Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžiu (LLKS). Vasario 16 d. LLKS Tarybos priimtoje deklaracijoje nurodoma, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuva bus demokratinė respublika, jos valdymas bus vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą seimą ir sudarytą vyriausybę. “Lietuvos valstybės atstatymas – ligi Seimo bus priimta ir paskelbta Žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės konstitucija – vykdomas pagal šioje Deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 m.Lietuvos Konstitucijos dvasią. Atstatytoji Lietuvos valstybė garantuoja lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams”.

Organizuota ginkluota kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1953 m. buvo galutinai sutriuškinta, nors atskiri nedideli partizanų daliniai ir vieniši kovotojai dar išsilaikė keletą metų. Žuvo ar buvo sušaudyti ir visi 1949 m. vasario 16-osios Deklaraciją pasirašę laisvės kovotojai: J.Žemaitis-Vytautas, A.Ramanauskas-Vanagas, J.Šibaila-Merainis, L.Grigonis-Užpalis, B.Liesys-Naktis, P.Bartkus-Žadgaila, V.Gužas-Kardas, A.Grybinas-Faustas.

Už Lietuvos nepriklausomybę užsienyje toliau tebekovojo buvę karo pabėgėliai, išeivijos lietuviai, kurių gretose buvo daug iškilių politikų, mokslininkų, menininkų, aktyviai veikė VLIK’as, kitos patriotinės organizacijos. Kai kuriose užsienio valstybėse – JAV, Anglijoje, prie Šventojo sosto tebeveikė Nepriklausomos Lietuvos
ambasados.

Po J.Stalino mirties Tarybų Sąjungoje ir Lietuvoje susilpnėjo teroras, palaipsniui grįžo likę gyvi buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai. Chruščiovinio “atlydžio” metu susilpnėjo represijos, tačiau išliko totalinis žmonių sekimas, ideologinė priespauda. Pralaimėjus ginkluotam pasipriešinimui, dauguma Lietuvos žmonių prisitaikė tuometinio gyvenimo reikalavimams. Lietuvos išlaisvinimu ir jos ateitimi besirūpinantys žmonės priėjo išvadą, kad ginklu iškovoti laisvę nepavyks, palaipsniui susidarė ir pradėjo veikti neorganizuotas, neformalus pasipriešinimas okupacijai, “organizacija be organizacijos”. Tokiu būdu lietuvių tauta pasirengė ilgametei politinei priespaudai.

Tačiau laisvės ir nepriklausomybės idėja visad buvo gyva, nuolat įvairiais būdais reiškėsi žmonių nepasitenkinimas esama tvarka, ypač tautine priespauda, tai vienur, tai kitur vasario 16-ąją suplevėsuodavo tautinės trispalvės. Centrinėse Kauno kapinėse per Vėlines buvo giedamas Lietuvos himnas, žmonės puošdavo, pagerbdavo žuvusių savanorių kapus.

Savo tėvynės žymių datų minėjimas, įžymių praeities lietuvių prisiminimas ir pagerbimas, ekskursijos po Lietuvos istorines vietas, komunistų partijos ir KGB “pražiūrėtas”kraštotyrinis judėjimas, žygeivių kelionės po Lietuvą ir lietuviškas salas Baltarusijoje žadino žmonėse laisvės ilgesį. Ypač tai veikė jaunuomenę, gimusius karo ar pokario metais ir nepažinusius Nepriklausomos Lietuvos. Jaunimas ją idealizavo ir to idealo ilgėjosi. 1972 m. gegužės 13 d. Kaune reikalaudamas laisvės Lietuvai susidegino jaunuolis R.Kalanta. Per jo laidotuves kilo neramumai, kuriuose, skanduodami šūkius “Laisvę Lietuvai”, “Tegyvuoja Nepriklausoma Lietuva”, dalyvavo tūkstančiai kauniečių. Demonstrantus malšino LTSR milicija ir TSRS vidaus reikalų kariuomenės daliniai. Daug buvo sumuštų ir suimtų, keletas nuteistų. Visa tai žmonių atmintyje paliko gilų pėdsaką.

Aktyvus tikybos laisvės, o per ją ir Lietuvos nepriklausomybės siekimas kilo katalikų bažnyčios veikloje. 1972 m. pradėta leisti “Lietuvos katalikų bažnyčios kronika”. Kunigas R.Grigas nurodo, kad pirmąjį Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos numerį išleido jaunas kunigas jėzuitas S.Tamkevičius. Kronikos atsiradimą lėmė tuometinė lietuvių tautos ir bažnyčios padėtis, siekis Lietuvos žmonėms ir pasauliui parodyti tikinčiųjų persekiojimus ir jų kovą už savo teises. Vieni svarbiausių šios veiklos organizatorių ir vykdytojų, kunigo R.Grigo nuomone, buvo vyskupai V.Sladkevičius ir J.Steponavičius, kunigai S.Tamkevičius, A.Svarinskas, J.Zdebskis bei šimtai jų rėmėjų. Nežiūrint LTSR valstybės saugumo komiteto (KGB) pastangų jis taip ir neįveikė kronikos leidėjų, nors dėl jos leidimo ir platinimo buvo aukų, buvo suimta, įkalinta keliolika žmonių. Didelį atgarsį visuomenėje sukėlė kunigų A.Svarinsko ir S.Tamkevičiaus persekiojimai, suėmimas ir teismai.

1978 m. kunigai J.Kauneckas, A.Svarinskas, S.Tamkevičius, V.Vėlavičius ir J.Zdebskis įkūrė Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetą, kuris, be tikybos gynimo, pasisakė ir už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Suaktyvėjo tautinio išsivadavimo judėjimas ir kova už žmogaus teises. 1976 m. Helsinkio susitarimui remti susikūrė Lietuvoje visuomeninė grupė (Helsinkio grupė), kurios tikslas buvo stebėti, kaip TSRS laikosi Helsinkio pasitarimo Baigiamojo akto susitarimų. Šiai grupei priklausė buvę politiniai kaliniai V.Petkus (vienas jos kūrėjų), O.Lukauskaitė-Poškienė, kunigas K.Garuckas, filologas E.Finkelšteinas, Vilniaus universiteto dėstytojas T.Venclova. Vėliau grupę papildė buvę politiniai kaliniai B.Gajauskas, A.Statkevičius, kunigai B.Laurinavičius, V.Vaičiūnas, Vilniaus universiteto docentas V.Skuodis ir kiti. Į kovą prieš juos, ypač prieš buvusius politinius kalinius, KGB nurodymu įsitraukė ir komunistinė spauda, kuri juos visaip šmeižė, menkino.

Buvęs politinis kalinys A.Terleckas ir jo bendraminčiai 1976 m. pradėjo leisti pogrindinį laikraštį “Laisvės šauklys”. 1978 m. jie įkūrė pogrindinę organizaciją Lietuvos laisvės lygą (LLL). Jos svarbiausias tikslas buvo ugdyti nepriklausomybės idėją ir siekti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. LLL nariai V.Bogušis, P.Cidzikas, kunigas R.Grigas, L.Protusevičius, R.Ragaišis, J.Sasnauskas, V.Šakalys, A.Terleckas, J.Volungevičius bei kiti rinko leidiniui medžiagą, platino pogrindinę spaudą.

LLL parengė ir priėmė keletą reikšmingų politinių pareiškimų, bendravo su kitų šalių disidentais. Vienas svarbiausių tokių dokumentų buvo Estijos disidentų parengta “Jungtinė deklaracija“, kurią 1979 m. pasirašė 45 Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautinio išsivadavimo kovotojai. Deklaracija buvo reikalaujama pripažinti negaliojančiu Ribentropo-Molotovo paktą ir likviduoti jo pasekmes – šių šalių okupaciją. Politologas A.Štromas teigė, jog šiuo dokumentu “Pabaltijo disidentai iš esmės perėmė estafetę iš savo pirmtakų partizanų ir apsiėmė nenuilstamai tęsti kovą už nepriklausomybę, tačiau šį kartą – vien taikaus pasipriešinimo būdu”.

Pogrindinę spaudą ėmėsi leisti ir liberalioji inteligentija, 1975 m. pasirodė žurnalas “Aušra”, kuris reiškė įsitikinimą, kad Lietuva anksčiau ar vėliau atgaus
smerkė Lietuvos rusifikavimą, kvietė taikaus protesto forma priešintis Maskvos vykdomai politikai, puoselėti nacionalinę kultūrą.

Disidentas V.Skuodis 1978 m. parengė ir išleido savo redaguotą pogrindinį žurnalą “Perspektyvos”. 1979 m. vasario 16-osios išvakarėse disidentas P.Pečeliūnas išleido žurnalą “Alma Mater”, skirtą Vilniaus universiteto 400-ųjų metų jubiliejui. Disidentas gydytojas A.Statkevičius išleido žurnalą “Šalin vergiją!” Pasirodė pogrindiniai leidiniai “Dievas ir Tėvynė“, “Rūpintojėlis“, „Pastogė“ bei kiti. Tačiau ilgiau išsilaikyti liberalios spaudos leidėjams nepavyko, patys žymiausi jų 1979-1980 m. buvo suimti ir įkalinti. Plačiai nuskambėjo disidentų A.Terlecko, P.Pečeliūno, V.Skuodžio, žurnalisto G.Iešmanto bei kitų, leidusių ir platinusių pogrindinę pasaulietinę spaudą, suėmimas ir teismų bylos. Formavosi dvi pogrindinės veiklos ir spaudos kryptys: kovojanti už tikinčiųjų teises ir siekianti Lietuvos valstybingumo atkūrimo, kurioje reiškėsi tautiškosios ir demokratinės liberaliosios nuostatos.

Tautinio išsivadavimo kovotojų veikla dėl KGB persekiojimų ir represijų buvo ribota, jų pastangos skleisti ir ugdyti Lietuvos žmonėse nepriklausomybės atkūrimo idėją bei visa pogrindinė spauda buvo žinoma gana siauram žmonių ratui. Dauguma Lietuvos žmonių tomis sąlygomis augino duoną, tiesė kelius, statė namus, mokyklas ir fabrikus, siekė būti geri savo darbo specialistai, stengėsi susikurti normalias egzistencijos sąlygas. Jie augino ir mokė vaikus, šeimoje diegdami svarbiausius doros ir pareigos tėvynei principus. Be šių žmonių atėjus laikui galėjo ir nebūti kam prisikelti nepriklausomam gyvenimui… Visuomenėje veikė nerašytas ir garsiai nesakomas principas: išlikti lietuviais, nepamiršti laisvės ir nepriklausomybės idealų, tyliai boikotuoti Maskvos pastangas ištrinti tautos atmintį, nutautinti. Nemaža naujai susiformavusios Lietuvos inteligentijos dalis, nors ir prisitaikė prie komunistų partijos politikos, tačiau stengėsi suteikti jai “žmonišką veidą” ir pirmiausia žiūrėjo Lietuvos interesų. Laisvos minties dvasia tebebuvo gyva Vilniaus universitete, pažymėtinos rektorių J.Bulavo, J.Kubiliaus pastangos išlaikyti Universitetą lietuvišku, diskusijos prof. E.Meškausko vadovautoje Filosofijos katedroje ir kt. Patriotiškai nusiteikusių žmonių buvo ir kitose aukštosiose mokyklose. Stiprėjo iniciatyva kovoti už kultūros paveldą, lietuvių kalbos kaip svarbiausio tautinio tapatumo elemento išsaugojimą.

Tėvynės meilę žadino Vilniaus universiteto profesoriaus Č.Kudabos, kitų vestos ekskursijos, skatinę pažinti savo istoriją ir kultūrą, knygos su cenzūros “pražiūrėtais” tekstais, dramos, poezijos kūriniai. Just. Marcinkevičiaus draminė trilogija “Mindaugas”, “Mažvydas”, “Katedra”, kurios spektaklių metu publika su ašaromis akyse kartojo “Lietuva, Lietuva”, buvo geriausios patriotizmo, laisvės siekio pamokos. Patriotizmą ugdė vaikų dainų televizijos konkursas “Dainų dainelė”. Plačiai garsėjo Lietuvos mokslininkai, menininkai, sportininkai. Lietuvos žemės ūkis ir daugelis pramonės šakų pirmavo Tarybų Sąjungoje ir tai taip pat kėlė žmonių pasitikėjimą, savo vertės pajautimą. Sportininkų, ypač Kauno “Žalgirio” krepšininkų pergalės nebuvo vien tik sportiniai pasiekimai – tai ugdė tautinę savigarbą, kėlė galingą patriotizmo bangą. Visi šie okupacijos sąlygomis pasiekti laimėjimai ir pergalės priminė, kad Lietuva gyva ir pirmai progai pasitaikius prisikels nepriklausomam gyvenimui.

1985 m. Tarybų Sąjungos komunistų partijos politinio biuro generaliniu sekretoriumi ir realiuoju valstybės vadovu tapo M.Gorbačiovas. Siekdamas išjudinti sustabarėjusią, neefektyvią TSRS ekonomiką, jis pradėjo garsiąją “perestroiką” – persitvarkymą. Susilpnėjo žmonių persekiojimai dėl ideologijos, kuri neatitiko oficialiosios valdžios nuomonės, pradėjo plisti nuomonių įvairovė. Rusijoje, ypač Maskvoje ir Leningrade, organizavosi neformalūs judėjimai, suaktyvėjo disidentų veikla. Įvairiuose klubuose, o vėliau ir viešuose renginiuose bei gatvėse, girdėjosi arši stalininio teroro ir komunistinio totalitarizmo kritika, tačiau šių judėjimų organizatorių ir dalyvių jau niekas nesuiminėjo, visagalė KGB tylėjo. Baimė pamažu traukėsi iš žmonių sąmonės.

Lietuvoje tuo metu tebebuvo brežnevinis “sąstingis”. Lietuvos komunistų partijai, o per ją ir visam kraštui vadovavo P.Griškevičius, pasak prof. B.Genzelio, gero gyvenimo mėgėjas, “tipiškas lietuviškas L.Brežnevo atitikmuo”, nuolat laukiantis, ką pasakys Maskva. “Centro” atsiųstas LKP CK antrasis sekretorius N.Mitkinas sakė: “Aš J.Ligačiovo pavedimu atvažiavau padaryti Lietuvą internacionaline”, – prisimena akad. L.Šepetys.

Tačiau “perestroikos” vėjai jau pasiekė ir Lietuvą. Apie nepriklausomybės atkūrimą dar niekas garsiai nekalbėjo, bet ir Lietuvoje pradėjo organizuotis neformalūs sambūriai, savotiški diskusijų klubai. Ypač išryškėjo rūpestis kultūros paveldu, buvo įkurta Paminklosaugos draugija, kurios pirmininku išrinktas filosofas R.Ozolas. Vilniuje akademinis jaunimas, paminklosaugos entuziastai įkūrė klubą “Talka”, o besirūpinantys gamtos apsauga klubą “Žemyna”. Aktyviai reiškėsi
anksčiau Lietuvoje negirdėtas žaliųjų judėjimas. Teoriškai tai nebuvo politinė organizacija. Žalieji reikalavo gamtos išsaugojimo, nors “tarp eilučių” buvo suprantama, kad tai galima pasiekti tik nepriklausomoje Lietuvoje. Lietuvos gamtos apsaugą ypač suaktualino rašytojo V.Petkevičiaus, akademiko V.Statulevičiaus viešai reikšti protestai prieš naftos gręžimo platformos statybą Baltijos jūroje netoli Kuršių Nerijos. “Žinijos“ draugijoje įsikūrė Vilniaus universiteto prof. B.Genzelio vadovaujamas klubas “Istorija ir kultūra”. Prie žurnalo “Kultūros barai“ veikė filosofo K.Stoškaus vadovaujamas klubas, rinkdavęsis Menininkų rūmuose. Susirinkusieji gvildeno bendrosios kultūros, kūrėjo atsakomybės problemas, čia pasigirsdavo ir labai aštrios kritikos esamam režimui bei minčių apie būtinumą šį režimą keisti. Prie Mokslų Akademijos žinomi ekonomistai K.Antanavičius, A.Buračas, K.Prunskienė ir E.Vilkas įsteigė ratelį, kuriame diskutuojant apie krašto ekonominę padėtį buvo svarstomos Lietuvos ekonomikos savarankiškumo galimybės ir pasekmės. Panašūs procesai vystėsi ir kituose miestuose. Taip ryškėjo neformalūs lyderiai, vėliau tapę Sąjūdžio kūrėjais ir veikėjais.

Visa valdžia tebepriklausė komunistų partijos nomenklatūrai. Be jos ir saugumo komiteto (KGB) “palaiminimo” nebuvo galima užimti vadovaujančių pareigų ūkio, ypač švietimo, mokslo ir kultūros srityse, išvykti į užsienį, reikėjo praeiti valdžios filtrą ginant mokslinį darbą. Tiesa, pokario metų stalinistinius komunistinius veikėjus aukščiausiuose valdžios postuose keitė pokario metais išaugusi karta, kuriems klasių kova ir buržuazijos agentų ieškojimas nebuvo svarbiausias tikslas, jie daugiau rūpinosi tik savo gerove, miesčionėjo. Dauguma žymiausių švietimo, mokslo ir kultūros veikėjų buvo Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) nariai. Pamažu keitėsi negatyvus daugelio žmonių požiūris į priklausymą komunistų partijai. Ir iš komunistų atsirasdavo vis daugiau tokių, kurie vis garsiau prabildavo apie savų nacionalinių vertybių išsaugojimo būtinumą. Akademikas J.Minkevičius apie tą laikotarpį rašė, kad LKP buvo gana daug inteligentiškų įvairių sričių specialistų, kurie daugelyje sričių išlaikė vietinį savarankiškumą. “Partiniam mentalitetui žymia dalimi buvo būdinga sveikas protas, kritiškumas, skepticizmas, humoras ir net ironija kaip dogmatizmo bei ideologinio fanatizmo, politinio bukumo bei paklusnumo priešnuodžiai”. Tačiau toli gražu ne visi komunistai buvo tokie. Vilniaus gatvėmis tebevaikščiojo ordinais apsikarstęs ir buvęs Rainių žudynių dalyvis ir MGB budelis, pokario metais MGB rūmų rūsyje šaudęs myriop pasmerktus politinius kalinius.

Tarp intelektualų vyko diskusijos “ką daryti?” Tuo tarpu TSRS demokratėjimo procesu nusprendė pasinaudoti, išeiti į viešumą pogrindyje veikę disidentai. Dalis jų po bausmės atlikimo jau buvo grįžę į Lietuvą.

Disidentai V.Bogušis, P.Cidzikas, N.Sadūnaitė, A.Terleckas ir kiti jų bendraminčiai 1987 m. sumanė Vilniuje, prie paminklo poetui A.Mickevičiui, surengti mitingą pasmerkti Ribentropo-Molotovo paktą, nulėmusį Lietuvos laisvės praradimą. Savo sumanymo jie neslėpė. Rugpjūčio 11 d. apie numatomą demonstraciją per radiją pranešė “Amerikos balsas”. Valdžios atstovai susirūpino: garsiai skelbiamo viešumo sąlygomis taikyti anksčiau naudotas represijas netiko, o nereaguoti į tokį, jų nuomone, akiplėšišką žingsnį nebuvo galima. KGB nusprendė prieš demonstracijos organizatorius panaudoti psichologinį spaudimą. Rugpjūčio 19 d. “Tiesa” paskelbė “pasikalbėjimą” su A.Terlecku, kuriame nurodė, kad A.Terleckas jokio kvietimo į demonstraciją nepasirašė. “Iš Vašingtono perduotos naujienos kūrėjai su baustų už antitarybinę veiklą žmonių vardais ir pavardėmis elgiasi, kaip nori. Gal anksčiau tai ir pasiteisindavo, bet dabar mūsų šalyje laikai kitokie…”, rašė “Tiesa”.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2888 žodžiai iš 9478 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.