“ Pradžioje būna Konstitucijos žodis, bet jis pasikeičia, kai tik
prisiliečia prie tikrovės. Konstitucijos keičiamos ne tik formaliomis
pataisomis, jos taip pat keičiasi- ir net labiau- vykstant nepastebimai /…/
politinės praktikos ir papročių normų metamorfozei.”
K. Loewenstein. Verfassungslehre. 3. Aufl., Tubingen, 1975. P. 152, 153.
1. Įžanga
Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvoje labai senos, gerokai senesnės nei
kaimyninėse šalyse: valstybinės teisės normų buvo jau paprotinėje teisėje,
po to- valdovų aktuose, o 16 a. pradžioje kai kurios šios teisės nuostatos
buvo surinktos ir kodifikuotos Lietuvos statutuose, tapusiuose Lietuvos
konstitucingumo tradicijų užuomazga.
2. Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemos įpatumai
Lietuva priklauso kontinentinės teisės tradicijai, tad kalbėdami apie
Lietuvos konstitucinės teisės šaltinius, galvoje turime tik norminius
teisės aktus.
Visi Lietuvoje galiojantys norminiai teisės aktai yra glaudžiai susiję
tarpusavyje: vieni teisės aktai konkretina kitus, tam tikrų teisės aktų
normos saugo kitų normas. Juos sieja bendri teisėkūros principai ir griežti
hierarchijos ryšiai. Teisės šaltinių hierarchija- svarbiausias Lietuvos
Konstitucinės teisės šaltinių sistemos ypatumas.
3. Žmogaus teisių istorinė raida
Žmogaus teisių ištakos siekia seniausius laikus- senovės Graikų ir Romėnų
humanizmo idėjas, judėjų, krikščionių etiką. Renesanso metu jos buvo
praturtintos nauju turiniu. Žmogaus suverenumo suvokimas, jo nepriklausymas
nuo monarcho valios tapo žmogaus teisių ir idėjų ištakomis. Vėliau Džonas
Lokas formulavo žmogaus teises kaip politinės sistemos koncepcijos
integralų elementą. Ši nuomonė turėjo daug pasekėjų mokslininkų.
Moderni žmogaus teisių samprata įtvirtinta 1789 m. Prancūzijos žmogaus ir
piliečių teisių deklaracijoje. Tai dokumentas, kuriame įtvirtintos esminės,
prigimtinės žmogaus teisės- laisvė, lygybė, nuosavybės neliečiamybė ir kt.
Kai kuriuose dar ankstesniuose teisės aktuose jau buvo skirtas dėmesys
žmogaus teisėms. Tai: 1215 m. Magna Charta, 1679 m. Habeas cirpus act, 1689
m. Teisių bilis, Amerikos nepriklausomybės deklaracija, 1787 m. JAV
Konstitucijos pirmosios 10 pataisų ( Teisių bilis) ir kt. Tačiau 1789 m.
Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija išlieka vienu
svarbiausių žmogaus teises skelbiančiu aktu, nes joje suformuluotas svarbus
žmogaus teisių katalogas. Šios deklaracijos nuostatos atsispindėjo
daugelyje vėliau priimtų Europos valstybių konstitucijų.
Lietuva. Žmogaus teisių doktrina Lietuvoje klostėsi kaip europinės žmogaus
teisių kultūros dalis, grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis. Jau
Pirmojo Lietuvos Statuto preambulėje nurodoma, kad statutas skiriamas
visiems pavaldiniams, kokio luomo jie bebūtų. Pačiame Statute galima rasti
ir tokių nuostatų, kurios įtvirtina tokius principus: bausmę skiria tik
teismas, rengiantis teismo procesą, procese turi dalyvauti abi bylos šalys;
nekaltumo prezumpcija: tik teismas nustato kaltę, kiekvienas atsako už savo
veiksmus, nėra atsakomybės be kaltės. Statute ginamos moterų turtinės
teisės, garbė. Tuo šis Statutas išsiskiria iš kitų kaimyninių šalių
įstatymų. Vėliau, 1795 m. prigimtinės žmogaus teisių vertybės buvo
puoselėjamos VU, kur dėstyta prigimtinė teisė. Po okupacijos, tarpukario
laikotarpiu, Lietuva vėl pradėjo kurti teisę. 1922 m. Konstitucijos žmogaus
teisių nuostatos atitinka to meto Europos valstybių tradicijas. Tam didelę
įtaką darė M. Riomerio darbai.
1922 m. LR Konstitucija rėmėsi tuo metu populiarios liberalios
filosofijos nuostatomis. Piliečių teisinei padėčiai reglamentuoti 1922 m.
Konstitucijoje buvo specialus skirsnis „ Lietuvos piliečiai ir jų
teisės“. Jis yra tradicinis pagal to meto konstitucinę doktriną ir
siejasi su 1789 m. Prancūzijos deklaracija.
4. Lietuvos konstitucingumo raida
Pirmajame Lietuvos Statute ( 1529 m.) konstitucinio turinio teisės normos
dėstomos daugiausia 1- ajame šio statuto skirsnyje. Čia suformuluotos
tokios nuostatos kaip:
a) Lietuvos suverenumo
b) Teritorijos neliečiamumo
c) Įsipareigojimai kunigaikščiui: apsaugoti Lietuvos nepriklausomybę,
garbę, teritorinį integralumą, nemažinti valstybės žemių
Antrajame Lietuvos Statute (1566 m.) konstitucinei teisei skiriami taip
pat pirmieji Statuto skirsniai. Vėl pabrėžiamas visiškas LDK valstybinis
nepriklausomumas ir savarankiškumas. Apibrėžtos valstybės sienos. Seimo
kompetencija išplėsta, jis gali svarstyti visus svarbesnius reikalus,
įstatymai gali būti priimami tik Seime.
Trečiasis Statutas ( 1588 m.) išleistas po Liublino unijos- jungtinė
Lietuvos ir Lenkijos valstybė. Tai federacinė valstybė, kurios monarchą
renka Seimas. Jam nominaliai priklausė visa žemė. Lietuvos reikšmė
sumažėja. Ponų taryba panaikinta, jos nariai tapo senatoriais.
1-asis Konstitucinis dokumentas-1791 m. gegužės 3 dienos Konstitucija.
Pirmasis tokio pobūdžio rašytinis dokumentas Europoje. Konstitucija buvo
svarstoma 4-rius metus Ją svarstęs seimas priima valdymo įstatymą, kurį
patvirtina Seimas ir karalius. Šis dokumentas ir yra garsioji Konstitucija.
Ji susideda iš preambulės ir 11-kos straipsnių. Padarytos
reformos:
1. Patvirtintos senosios bajorų teisės ir privilegijos. Patvirtinta
miestiečių teisė siųsti savo atstovus į Seimą. Jie dalyvaudavo Atstovų rūmų
darbe ir čia galėjo kelti bei pasisakyti tik miestų klausimais, tačiau
neturėjo teisės balsuoti.
2. Stengtasi centralizuoti valstybę: valdymo forma iš respublikos su
renkamu valdovu, buvo pakeista į konstitucinę monarchiją ( šis dokumentas
buvo pirmoji rašytinė konstitucija teisiškai įtvirtinusi šią valstybės
valdymo formą)
3. Aukščiausių valstybės organų sistema formuojama laikantis valdžių
padalijimo principo
4. Įstatymų leidybą, mokesčių nustatymą bei valdymo kontroliavimą,
konstitucija pavedė Antrajam rūmų seimui, susidedančiam iš Atstovų rūmų ir
Senato. Atstovų rūmus sudarė deputatai, renkami pavietų seimeliuose
dvejiems metams, kurie atstovavo tautai, o ne rinkėjams. Senatas turėjo
veto teisę, nesunkiai įveikiamą atstovų rūmų. Senato nariai neturėjo
įstatymų iniciatyvos teisės.. Senatoriai buvo aukšti valstybės pareigūnai
valstybės pareigūnai ir bažnyčios hierarchai.
5.Karalius nustojo būti parlamento dalis, neteko teisės sankcionuoti
įstatymus ir apskritai daryti įtaką įstatymų leidybai. Užtat padidėjo
karaliaus vykdomoji galia. Prie karaliaus kuriama patariamoji taryba, nors
paties karaliaus aktai galią įgydavo tik kontrasignuoti vieno iš tarybos
narių ir priėmusiam atsakomybę už tą aktą. Pats karalius už savo politinius
sprendimus neatsakingas. Jis – vyriausias kariuomenės vadas.
6.Karaliaus postas tapo nebe renkamas, bet paveldimas
7. Pabrėžiamas teismų savarankiškumas ir nepriklausomumas.
Svarbiausios šios konstitucijos nuostatos, skirtos ir parlamentarizmo
užuomazgoms, ir nepriklausomam teismui, iš esmės kartojo Lietuvos statutų
nuostatas.
Užsimojusi centralizuoti valstybę, konstitucija kėlė rimtą grėsmę
Lietuvos savarankiškumo likučiams. Buvusi federacinė valstybė,
konstitucijoje paverčiama vieninga Lenkijos karalyste, vieninga suverenia
valstybe ir žengiamas žingsnis unitarinės valstybės link. Konstitucijoje