Lietuvos konstitucingumo raida
5 (100%) 1 vote

Lietuvos konstitucingumo raida

1121

“ Pradžioje būna Konstitucijos žodis, bet jis pasikeičia, kai tik

prisiliečia prie tikrovės. Konstitucijos keičiamos ne tik formaliomis

pataisomis, jos taip pat keičiasi- ir net labiau- vykstant nepastebimai /…/

politinės praktikos ir papročių normų metamorfozei.”

K. Loewenstein. Verfassungslehre. 3. Aufl., Tubingen, 1975. P. 152, 153.

1. Įžanga

Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvoje labai senos, gerokai senesnės nei

kaimyninėse šalyse: valstybinės teisės normų buvo jau paprotinėje teisėje,

po to- valdovų aktuose, o 16 a. pradžioje kai kurios šios teisės nuostatos

buvo surinktos ir kodifikuotos Lietuvos statutuose, tapusiuose Lietuvos

konstitucingumo tradicijų užuomazga.

2. Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemos įpatumai

Lietuva priklauso kontinentinės teisės tradicijai, tad kalbėdami apie

Lietuvos konstitucinės teisės šaltinius, galvoje turime tik norminius

teisės aktus.

Visi Lietuvoje galiojantys norminiai teisės aktai yra glaudžiai susiję

tarpusavyje: vieni teisės aktai konkretina kitus, tam tikrų teisės aktų

normos saugo kitų normas. Juos sieja bendri teisėkūros principai ir griežti

hierarchijos ryšiai. Teisės šaltinių hierarchija- svarbiausias Lietuvos

Konstitucinės teisės šaltinių sistemos ypatumas.

3. Žmogaus teisių istorinė raida

Žmogaus teisių ištakos siekia seniausius laikus- senovės Graikų ir Romėnų

humanizmo idėjas, judėjų, krikščionių etiką. Renesanso metu jos buvo

praturtintos nauju turiniu. Žmogaus suverenumo suvokimas, jo nepriklausymas

nuo monarcho valios tapo žmogaus teisių ir idėjų ištakomis. Vėliau Džonas

Lokas formulavo žmogaus teises kaip politinės sistemos koncepcijos

integralų elementą. Ši nuomonė turėjo daug pasekėjų mokslininkų.

Moderni žmogaus teisių samprata įtvirtinta 1789 m. Prancūzijos žmogaus ir

piliečių teisių deklaracijoje. Tai dokumentas, kuriame įtvirtintos esminės,

prigimtinės žmogaus teisės- laisvė, lygybė, nuosavybės neliečiamybė ir kt.

Kai kuriuose dar ankstesniuose teisės aktuose jau buvo skirtas dėmesys

žmogaus teisėms. Tai: 1215 m. Magna Charta, 1679 m. Habeas cirpus act, 1689

m. Teisių bilis, Amerikos nepriklausomybės deklaracija, 1787 m. JAV

Konstitucijos pirmosios 10 pataisų ( Teisių bilis) ir kt. Tačiau 1789 m.

Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija išlieka vienu

svarbiausių žmogaus teises skelbiančiu aktu, nes joje suformuluotas svarbus

žmogaus teisių katalogas. Šios deklaracijos nuostatos atsispindėjo

daugelyje vėliau priimtų Europos valstybių konstitucijų.

Lietuva. Žmogaus teisių doktrina Lietuvoje klostėsi kaip europinės žmogaus

teisių kultūros dalis, grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis. Jau

Pirmojo Lietuvos Statuto preambulėje nurodoma, kad statutas skiriamas

visiems pavaldiniams, kokio luomo jie bebūtų. Pačiame Statute galima rasti

ir tokių nuostatų, kurios įtvirtina tokius principus: bausmę skiria tik

teismas, rengiantis teismo procesą, procese turi dalyvauti abi bylos šalys;

nekaltumo prezumpcija: tik teismas nustato kaltę, kiekvienas atsako už savo

veiksmus, nėra atsakomybės be kaltės. Statute ginamos moterų turtinės

teisės, garbė. Tuo šis Statutas išsiskiria iš kitų kaimyninių šalių

įstatymų. Vėliau, 1795 m. prigimtinės žmogaus teisių vertybės buvo

puoselėjamos VU, kur dėstyta prigimtinė teisė. Po okupacijos, tarpukario

laikotarpiu, Lietuva vėl pradėjo kurti teisę. 1922 m. Konstitucijos žmogaus

teisių nuostatos atitinka to meto Europos valstybių tradicijas. Tam didelę

įtaką darė M. Riomerio darbai.

1922 m. LR Konstitucija rėmėsi tuo metu populiarios liberalios

filosofijos nuostatomis. Piliečių teisinei padėčiai reglamentuoti 1922 m.

Konstitucijoje buvo specialus skirsnis „ Lietuvos piliečiai ir jų

teisės“. Jis yra tradicinis pagal to meto konstitucinę doktriną ir

siejasi su 1789 m. Prancūzijos deklaracija.

4. Lietuvos konstitucingumo raida

Pirmajame Lietuvos Statute ( 1529 m.) konstitucinio turinio teisės normos

dėstomos daugiausia 1- ajame šio statuto skirsnyje. Čia suformuluotos

tokios nuostatos kaip:

a) Lietuvos suverenumo

b) Teritorijos neliečiamumo

c) Įsipareigojimai kunigaikščiui: apsaugoti Lietuvos nepriklausomybę,

garbę, teritorinį integralumą, nemažinti valstybės žemių

Antrajame Lietuvos Statute (1566 m.) konstitucinei teisei skiriami taip

pat pirmieji Statuto skirsniai. Vėl pabrėžiamas visiškas LDK valstybinis

nepriklausomumas ir savarankiškumas. Apibrėžtos valstybės sienos. Seimo

kompetencija išplėsta, jis gali svarstyti visus svarbesnius reikalus,

įstatymai gali būti priimami tik Seime.

Trečiasis Statutas ( 1588 m.) išleistas po Liublino unijos- jungtinė

Lietuvos ir Lenkijos valstybė. Tai federacinė valstybė, kurios monarchą

renka Seimas. Jam nominaliai priklausė visa žemė. Lietuvos reikšmė

sumažėja. Ponų taryba panaikinta, jos nariai tapo senatoriais.

1-asis Konstitucinis dokumentas-1791 m. gegužės 3 dienos Konstitucija.

Pirmasis tokio pobūdžio rašytinis dokumentas Europoje. Konstitucija buvo

svarstoma 4-rius metus Ją svarstęs seimas priima valdymo įstatymą, kurį

patvirtina Seimas ir karalius. Šis dokumentas ir yra garsioji Konstitucija.

Ji susideda iš preambulės ir 11-kos straipsnių. Padarytos
reformos:

1. Patvirtintos senosios bajorų teisės ir privilegijos. Patvirtinta

miestiečių teisė siųsti savo atstovus į Seimą. Jie dalyvaudavo Atstovų rūmų

darbe ir čia galėjo kelti bei pasisakyti tik miestų klausimais, tačiau

neturėjo teisės balsuoti.

2. Stengtasi centralizuoti valstybę: valdymo forma iš respublikos su

renkamu valdovu, buvo pakeista į konstitucinę monarchiją ( šis dokumentas

buvo pirmoji rašytinė konstitucija teisiškai įtvirtinusi šią valstybės

valdymo formą)

3. Aukščiausių valstybės organų sistema formuojama laikantis valdžių

padalijimo principo

4. Įstatymų leidybą, mokesčių nustatymą bei valdymo kontroliavimą,

konstitucija pavedė Antrajam rūmų seimui, susidedančiam iš Atstovų rūmų ir

Senato. Atstovų rūmus sudarė deputatai, renkami pavietų seimeliuose

dvejiems metams, kurie atstovavo tautai, o ne rinkėjams. Senatas turėjo

veto teisę, nesunkiai įveikiamą atstovų rūmų. Senato nariai neturėjo

įstatymų iniciatyvos teisės.. Senatoriai buvo aukšti valstybės pareigūnai

valstybės pareigūnai ir bažnyčios hierarchai.

5.Karalius nustojo būti parlamento dalis, neteko teisės sankcionuoti

įstatymus ir apskritai daryti įtaką įstatymų leidybai. Užtat padidėjo

karaliaus vykdomoji galia. Prie karaliaus kuriama patariamoji taryba, nors

paties karaliaus aktai galią įgydavo tik kontrasignuoti vieno iš tarybos

narių ir priėmusiam atsakomybę už tą aktą. Pats karalius už savo politinius

sprendimus neatsakingas. Jis – vyriausias kariuomenės vadas.

6.Karaliaus postas tapo nebe renkamas, bet paveldimas

7. Pabrėžiamas teismų savarankiškumas ir nepriklausomumas.

Svarbiausios šios konstitucijos nuostatos, skirtos ir parlamentarizmo

užuomazgoms, ir nepriklausomam teismui, iš esmės kartojo Lietuvos statutų

nuostatas.

Užsimojusi centralizuoti valstybę, konstitucija kėlė rimtą grėsmę

Lietuvos savarankiškumo likučiams. Buvusi federacinė valstybė,

konstitucijoje paverčiama vieninga Lenkijos karalyste, vieninga suverenia

valstybe ir žengiamas žingsnis unitarinės valstybės link. Konstitucijoje

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1027 žodžiai iš 3401 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.