“ Pradžioje būna Konstitucijos žodis, bet jis pasikeičia, kai tik
prisiliečia prie tikrovės. Konstitucijos keičiamos ne tik formaliomis
pataisomis, jos taip pat keičiasi- ir net labiau- vykstant nepastebimai /…/
politinės praktikos ir papročių normų metamorfozei.”
K. Loewenstein. Verfassungslehre. 3. Aufl., Tubingen, 1975. P. 152, 153.
1. Įžanga
Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvoje labai senos, gerokai senesnės nei
kaimyninėse šalyse: valstybinės teisės normų buvo jau paprotinėje teisėje,
po to- valdovų aktuose, o 16 a. pradžioje kai kurios šios teisės nuostatos
buvo surinktos ir kodifikuotos Lietuvos statutuose, tapusiuose Lietuvos
konstitucingumo tradicijų užuomazga.
2. Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemos įpatumai
Lietuva priklauso kontinentinės teisės tradicijai, tad kalbėdami apie
Lietuvos konstitucinės teisės šaltinius, galvoje turime tik norminius
teisės aktus.
Visi Lietuvoje galiojantys norminiai teisės aktai yra glaudžiai susiję
tarpusavyje: vieni teisės aktai konkretina kitus, tam tikrų teisės aktų
normos saugo kitų normas. Juos sieja bendri teisėkūros principai ir griežti
hierarchijos ryšiai. Teisės šaltinių hierarchija- svarbiausias Lietuvos
Konstitucinės teisės šaltinių sistemos ypatumas.
3. Žmogaus teisių istorinė raida
Žmogaus teisių ištakos siekia seniausius laikus- senovės Graikų ir Romėnų
humanizmo idėjas, judėjų, krikščionių etiką. Renesanso metu jos buvo
praturtintos nauju turiniu. Žmogaus suverenumo suvokimas, jo nepriklausymas
nuo monarcho valios tapo žmogaus teisių ir idėjų ištakomis. Vėliau Džonas
Lokas formulavo žmogaus teises kaip politinės sistemos koncepcijos
integralų elementą. Ši nuomonė turėjo daug pasekėjų mokslininkų.
Moderni žmogaus teisių samprata įtvirtinta 1789 m. Prancūzijos žmogaus ir
piliečių teisių deklaracijoje. Tai dokumentas, kuriame įtvirtintos esminės,
prigimtinės žmogaus teisės- laisvė, lygybė, nuosavybės neliečiamybė ir kt.
Kai kuriuose dar ankstesniuose teisės aktuose jau buvo skirtas dėmesys
žmogaus teisėms. Tai: 1215 m. Magna Charta, 1679 m. Habeas cirpus act, 1689
m. Teisių bilis, Amerikos nepriklausomybės deklaracija, 1787 m. JAV
Konstitucijos pirmosios 10 pataisų ( Teisių bilis) ir kt. Tačiau 1789 m.
Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija išlieka vienu
svarbiausių žmogaus teises skelbiančiu aktu, nes joje suformuluotas svarbus
žmogaus teisių katalogas. Šios deklaracijos nuostatos atsispindėjo
daugelyje vėliau priimtų Europos valstybių konstitucijų.
Lietuva. Žmogaus teisių doktrina Lietuvoje klostėsi kaip europinės žmogaus
teisių kultūros dalis, grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis. Jau
Pirmojo Lietuvos Statuto preambulėje nurodoma, kad statutas skiriamas
visiems pavaldiniams, kokio luomo jie bebūtų. Pačiame Statute galima rasti
ir tokių nuostatų, kurios įtvirtina tokius principus: bausmę skiria tik
teismas, rengiantis teismo procesą, procese turi dalyvauti abi bylos šalys;
nekaltumo prezumpcija: tik teismas nustato kaltę, kiekvienas atsako už savo
veiksmus, nėra atsakomybės be kaltės. Statute ginamos moterų turtinės
teisės, garbė. Tuo šis Statutas išsiskiria iš kitų kaimyninių šalių
įstatymų. Vėliau, 1795 m. prigimtinės žmogaus teisių vertybės buvo
puoselėjamos VU, kur dėstyta prigimtinė teisė. Po okupacijos, tarpukario
laikotarpiu, Lietuva vėl pradėjo kurti teisę. 1922 m. Konstitucijos žmogaus
teisių nuostatos atitinka to meto Europos valstybių tradicijas. Tam didelę
įtaką darė M. Riomerio darbai.
1922 m. LR Konstitucija rėmėsi tuo metu populiarios liberalios
filosofijos nuostatomis. Piliečių teisinei padėčiai reglamentuoti 1922 m.
Konstitucijoje buvo specialus skirsnis „ Lietuvos piliečiai ir jų
teisės“. Jis yra tradicinis pagal to meto konstitucinę doktriną ir
siejasi su 1789 m. Prancūzijos deklaracija.
4. Lietuvos konstitucingumo raida
Pirmajame Lietuvos Statute ( 1529 m.) konstitucinio turinio teisės normos
dėstomos daugiausia 1- ajame šio statuto skirsnyje. Čia suformuluotos
tokios nuostatos kaip:
a) Lietuvos suverenumo
b) Teritorijos neliečiamumo
c) Įsipareigojimai kunigaikščiui: apsaugoti Lietuvos nepriklausomybę,
garbę, teritorinį integralumą, nemažinti valstybės žemių
Antrajame Lietuvos Statute (1566 m.) konstitucinei teisei skiriami taip
pat pirmieji Statuto skirsniai. Vėl pabrėžiamas visiškas LDK valstybinis
nepriklausomumas ir savarankiškumas. Apibrėžtos valstybės sienos. Seimo
kompetencija išplėsta, jis gali svarstyti visus svarbesnius reikalus,
įstatymai gali būti priimami tik Seime.
Trečiasis Statutas ( 1588 m.) išleistas po Liublino unijos- jungtinė
Lietuvos ir Lenkijos valstybė. Tai federacinė valstybė, kurios monarchą
renka Seimas. Jam nominaliai priklausė visa žemė. Lietuvos reikšmė
sumažėja. Ponų taryba panaikinta, jos nariai tapo senatoriais.
1-asis Konstitucinis dokumentas-1791 m. gegužės 3 dienos Konstitucija.
Pirmasis tokio pobūdžio rašytinis dokumentas Europoje. Konstitucija buvo
svarstoma 4-rius metus Ją svarstęs seimas priima valdymo įstatymą, kurį
patvirtina Seimas ir karalius. Šis dokumentas ir yra garsioji Konstitucija.
Ji susideda iš preambulės ir 11-kos straipsnių. Padarytos
reformos:
1. Patvirtintos senosios bajorų teisės ir privilegijos. Patvirtinta
miestiečių teisė siųsti savo atstovus į Seimą. Jie dalyvaudavo Atstovų rūmų
darbe ir čia galėjo kelti bei pasisakyti tik miestų klausimais, tačiau
neturėjo teisės balsuoti.
2. Stengtasi centralizuoti valstybę: valdymo forma iš respublikos su
renkamu valdovu, buvo pakeista į konstitucinę monarchiją ( šis dokumentas
buvo pirmoji rašytinė konstitucija teisiškai įtvirtinusi šią valstybės
valdymo formą)
3. Aukščiausių valstybės organų sistema formuojama laikantis valdžių
padalijimo principo
4. Įstatymų leidybą, mokesčių nustatymą bei valdymo kontroliavimą,
konstitucija pavedė Antrajam rūmų seimui, susidedančiam iš Atstovų rūmų ir
Senato. Atstovų rūmus sudarė deputatai, renkami pavietų seimeliuose
dvejiems metams, kurie atstovavo tautai, o ne rinkėjams. Senatas turėjo
veto teisę, nesunkiai įveikiamą atstovų rūmų. Senato nariai neturėjo
įstatymų iniciatyvos teisės.. Senatoriai buvo aukšti valstybės pareigūnai
valstybės pareigūnai ir bažnyčios hierarchai.
5.Karalius nustojo būti parlamento dalis, neteko teisės sankcionuoti
įstatymus ir apskritai daryti įtaką įstatymų leidybai. Užtat padidėjo
karaliaus vykdomoji galia. Prie karaliaus kuriama patariamoji taryba, nors
paties karaliaus aktai galią įgydavo tik kontrasignuoti vieno iš tarybos
narių ir priėmusiam atsakomybę už tą aktą. Pats karalius už savo politinius
sprendimus neatsakingas. Jis – vyriausias kariuomenės vadas.
6.Karaliaus postas tapo nebe renkamas, bet paveldimas
7. Pabrėžiamas teismų savarankiškumas ir nepriklausomumas.
Svarbiausios šios konstitucijos nuostatos, skirtos ir parlamentarizmo
užuomazgoms, ir nepriklausomam teismui, iš esmės kartojo Lietuvos statutų
nuostatas.
Užsimojusi centralizuoti valstybę, konstitucija kėlė rimtą grėsmę
Lietuvos savarankiškumo likučiams. Buvusi federacinė valstybė,
konstitucijoje paverčiama vieninga Lenkijos karalyste, vieninga suverenia
valstybe ir žengiamas žingsnis unitarinės valstybės link. Konstitucijoje
neaptariamas unijos faktas, čia net nėra Lietuvos pavadinimo. Iki šiol
išsaugojusi savo atskirą valstybės aparatą, kariuomenę, iždą, dabar Lietuva
turėjo virsti Lenkijos provincija. Lietuvos padėtį švelnino tik tą
aplinkybė, kad 1791 m. spalio 20 d. Seimas priėmė ir karaliaus vardu
paskelbė dokumentą, pavadintą “Abipusis abiejų tautų įsipareigojimas”,
kuriame buvo ne tik “abi tautos”, bet ir LDK.
1791 m. Konstitucija nepateisino į ją dedamų vilčių. Ji net nebuvo
įgyvendinta, o svarbi tik tuo, kad joje naujų laikų idėjas sugebėta iškelti
ir įstatymiškai suformuluoti gerokai anksčiau, nei tą padarė kitos Vidurio
ir Rytų Europos tautos.
Mūsų šalies konstitucingumo pradžia laikomas konstitucinės svarbos aktas –
Lietuvos tarybos nutarimas, kuriuo 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbta
Lietuvos nepriklausomybė.
|IŠTRAUKA IŠ 1918 m. VASARIO 16 d. AKTO |
|Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu |
|nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes |
|su pareiškimu: |
|Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi|
|pripažintaja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus |
|konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia |
|atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą |
|Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo |
|visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. |
|Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir |
|jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek|
|galima greičiau sušauktas Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų|
|jos gyventojų išrinktas. |
Susiklosčius palankiai politinei situacijai, tų pačių metų lapkričio 2 d.
Lietuvos valstybės Taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios
Konstitucijos Pamatinius Dėsnius, kuriuose, 1919 m. balandžio 4 d. padarius
papildymus, buvo įtvirtinti svarbiausi vykdomosios valdžios organai –
Valstybės prezidentas ir Ministrų kabinetas.
Tolesniam Lietuvos konstitucinės raidos etapui didelę įtaką turėjo
Steigiamojo Seimo sušaukimas, kuris 1920 m. birželio 10 d. priėmė Laikinąją
Lietuvos Valstybės Konstituciją, įtvirtinusią parlamentinės respublikos
modelį, nustačiusią valstybės organų sistemą, paskelbusią svarbias piliečių
asmenines bei politines teises ir laisves.
1922 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija – pirmasis
mūsų valstybės konstitucinis aktas, kuris savo pagrindiniais bruožais
atitiko bendrus demokratinių konstitucijų reikalavimus. Piliečiu teisinė
padėtis-pirmiausiai pabrėžiamas jų lygiateisiškumas, nepaisant lyties,
kilmės, tautybės ir tikėjimo. Rėmėsi liberaliosios filosofijos nuostatomis.
Garantuojama sąjungų laisvė, draugijų laisvės turinys glaudžiai susijęs su
susirinkimu laisve. Tiesioginį poveikį
demokratinėms teisėms ir laisvėms
turėjo nepaprastoji padėtis.-kilus karui, sukilimui, neramumams. Tada
sustabdomos piliečių konstitucinės laisvės. Ji buvo apskelbta 1920 liepą.
Buvo ir kita nepaprastosios padėties rūšis-sustiprinta apsauga. Galima buvo
stabdyti visuomeninių organizacijų veiklą, drausti išleisti ir platinti
spaudos leidinius, drausti susirinkimus, taikyti ištrėmimą ir pan. Buvo
pritaikyta 1938 m. Kauno apskrity, 1939 m. visoje Lietuvos teritorijoje.
Konstitucija skelbė nuosavybės teisės apsaugą, nurodė, kad piliečių turtą
galima nusavinti tik įstatymu, bet nutylėjo visuotinai pripažintą
išankstinio ir teisingo atlyginimo reikalavimą. Numatyta teisė tautinėms
mažumoms savarankiškai tvarkyti savo kultūros reikalus ir įstatymo tvarka
sudaryti savo atstovaujamuosius organus.
Valdžios organai. Ministru kabinetas, skirtingai nuo prezidento,
konstitucijoj buvo traktuojamas kaip bendrosios kompetencijos valstybės
organas. Konstitucija skelbė, kad ministru kabinetas “vykdo respublikos
konstituciją ir įstatymus, veda respublikos vidaus reikalus ir užsienio
politiką, saugoja respublikos teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką”.
Kandidatu į seimo atstovu sąrašus galėjo siūlyti partijos ir kitokios
žmonių grupės. Buvo tik reikalaujama, kad sąrašą pasirašytu 50 tos
apygardos rinkėju. Seimo atstovo elgesys seime priklausė nuo partijos
įtraukusios jį į savo kandidatu sąrašus. Valdančioji seimo partija savo
rankose laikė ir vykdomąją valdžią.
1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija sustiprino
Respublikos Prezidento, kurį dabar renka ne Seimas, kaip anksčiau, o
ypatingieji tautos atstovai 7 metams, valdžią. Respublikos Prezidentas
įgyja teisę paleisti Seimą, varžytį politinių partijų veiklą. Dėl šios ir
kitų nuostatų formavosi prezidentinės respublikos modelis. Ši Konstitucija
pasuko Lietuvą nuo demokratijos į autoritarinį režimą. Tam, be abejo,
įtakos turėjo 1926 m. gruodžio mėnesį įvykdytas valstybės perversmas.