Lietuvos kultūros istorija
5 (100%) 1 vote

Lietuvos kultūros istorija

Šiame darbe, panagrinėsiu – Lietuvos valstiečių kultūrinius bruožus. Bus apžvelgti senosios Lietuvos tvarkymosi aspektai, jų supratimas ir veiksmai.

Trumpai apžvelgsiu šiuos bruožus:

1. Viešąją tvarką

2. Mokyklų steigimą

3. Valstiečių bendravimą

4. Kultūrinį judėjimą kaime . Šį punktą panagrinėsiu plačiau.

Viešoji tvarka:

Senosiose nuostatose ir instrukcijose nemažai buvo kalbama apie karčiamas. Kaimuose jas laikyti buvo draudžiama. Plačiai karčemų reikalai buvo išdėstyti 1588 m. Lietuvos Statute. Įsakoma, kad valdiškuose ir privačiuose dvaruose karčemų nebūtų, valstiečiai kaimuose alaus nedarytų ir jo nepardavinėtų. Svaiginamuosius gėrimus leidžiama šinkuoti užvažiuojamuose namuose prie vieškelių ir ponų bei šlėktos dvaruose, kur yra tokie namai. Karčiamoms laikyti buvo išduodami leidimai kuriuos reikėdavo parodyti atvykusiems valdžios pareigūnams. Jei kas nors neturėdavo leidimo , tai visi katilai , kubilai, midus, alus būdavo atimami ir išvežami i urėdo dvarą, pusė konfiskuoto turto eidavo špitolei, kita pusė pilies valdžiai. Mykolas Lietuvis, kritikuodamas valstybės santvarką atkreipė dėmesį į girtavimą paplitusį kaime. Jis rašė: Lietuvos miestuose jokių įmonių nėra tiek daug, kaip alaus ir degtinės bravorų. Šiuos gėrimus žmonės nešasi eidami į karą ir net melstis. Žmonės į juos taip įjunkę namie, kad vos tik karo žygyje atsigeria neįprasto gėrimo- vandens, kaip mat miršta nuo dieglių ir dezinterijos. Kaimiečiai, pametę ūkio darbus, renkasi į smukles. Ten jie praleidžia dienas ir naktis, begerdami ir savo gudrumu prisijaukindami lokius, kad šie, šokdami pagal birbynę, linksmintų juos. Dėl to atsitikdavo taip, kad žmonės, išgaišinę savo turtą, nenorėdami kęsti bado, imdavo vagiliauti ir net plėšikauti.

Degtinės vartojimas kaimuose paplito XVII a. pabaigoje. Su girtavimu sąvadavimas kuriuo dažniausiai užsiimdavo smuklių lankytojai ir šinkorkos. 1588 m. Lietuvos statusu įsakoma vyti sąvadautojus iš miestų ir bausti juos suluošinimu, nupjaunant nosį, ausį ar lūpą. Jei ir po to sąvadaudavo , tuomet bausdavo mirtimi. Tuo pačiu statusu buvo įsakoma neįleisti ir čigonų, esą jie nenaudingi ir nereikalingi žmonės, jie jokių paslaugų neatlieka, o tik apgaudinėja, vagiliauja, nevengia žmogžudysčių. Buvo draudžiama skolintis pinigus iš žydų, nes jie savo gudrumu ir lupikavimu palūkanomis ne vieną valstiečio ūkį prapuldę. Valstietis valstiečiui galėdavo skolinti pinigus, tik tuomet kai būdavo atsiskaitęs su dvaru.

Urėdams būdavo liepta pasirūpinti amatininkais. Jei kuris tėvas turėdavo daug sūnų, keli sūnūs būdavo paimami ir mokomi amato. Išmokusiems duodavo žemės ir reikalaudavo tarnybos savo amatu. Prie viešosios tvarkos priklausė ir privalomas bažnyčios lankymas. Pirmieji prievartos ėmėsi reformatai. 1583 m. sakoma kad, valdiniai iš visų kaimų sekmadieniais eitų į bažnyčią. Jei šeimininkas negalėdavo ateiti , turėdavo eiti žmona, sūnus ,duktė, ar šeimynykščiai. O jei ir jie negalėdavo ateiti , turėdavo pranešti mokslininkui, dėl ko neatėjo: Paaiškėjus kad, rimtos priežasties nebuvo Imdavo grašį baudos špitolės naudai.

Be to buvo liepta iš valsčiaus išvaryti vagis, girtuoklius, plėšikus, svetimoteriautojus. Prie blogų žmonių buvo priskiriami, kerėtojai, burtininkai ir šeimos gyvenančios santuokoje be bažnyčios. Išvaromiems būdavo leista pasiimti puse gyvulių, grudų ir kitokio turto, o kitą pusę palikti tiems kurie ateis gyventi į jų sodybas.

Mokyklų steigimas

Revizoriaus J. Lankausko instrukcijose pasakyta, jog jis žinodamas, kad žmonių atmintis trumpa, o kaimų vaitai nemoka skaityti, ir norėdamas kad visi didžiojo kunigaikščio įsakymai būtų vykdomi, liepė įrašyti juos į teismo knygas, kad dvaro pareigūnai karts nuo karto tai vaitams primintų. J. Lankauskas apgailestavo, kad vaitai yra beraščiai, tačiau apie mokyklų steigimą ir rašto mokymą nei jo instrukcijoje, nei valakų nuostatuose nieko nepasakyta, nes švietimas buvo laikomas ne valstybės, o bažnyčios reikalu. Reformatai katalikų bažnyčią kaltino tuo, kad ji neatliko mokytojos pareigų, patys ragindami žemvaldžius steigti dvaruose mokyklas. Rungdamiesi su reformatais, ir katalikai pradėjo naudotis religiniais tekstais lietuvių kalba ir mokyklomis.

1576 m. Krakes vizitavo vyskupo įgaliotas T. Pekulas ir kalbėjosi su klebonu Mikalojum Daukša, su tuo pačiu kuris į lietuvių kalbą buvo išvertęs ; Katekizmą; pamokslų knygą, lankė jis taip pat mokytoją Adomą Grockį. Mokytojas pasisakė turįs 12 mokinių, kurie, nors jau buvo rugsėjo 23 diena, į mokyklą dar nėjo dėl to, jog miestelyje vykęs prekymetis ir atlaidai. Paklaustas ko jis moko vaikus, mokytojas atsakė, mokąs lotyniškos gramatikos, garbingo gyvenimo, ir mažojo katekizmo. Jo mokiniai galėjo būti miestelio ar artimiausio kaimo vaikai.

Kur kas aktyvesniais mokyklų steigėjais buvo reformatai. E. Valavičius 1583 m. Naujamiesčio dvaro nuostatuose paskelbė privalomą vaikų mokymą. Rudenį, tai yra po šv. Mykolo, baigią lauko darbus, valstiečiai turi leisti į mokyklą savo sūnų nuo 8 ar 9 metų, ne vyresnį kaip 15 metų, kad išmoktų poterių tikėjimo išpažinimo ir 10 dievo prisakymų. E. Valavičiaus nuostatuose sakoma, jei vaikai neturės namuose kuo
misti, tada tokiems maistas bus duodamas iš mano dvaro ligi to laiko, kol išmoks. Šiluvos evangelikų mokyklos steigėja Sofija Vnučkienė paskyrė išlaikymą mokytojui ir dviem padėjėjams. Kaip pasakyta aprūpinamajame, vienas iš tų padėjėjų- dijokas- turės mokyti vaikus rusiškai. Prie mokytojo, vadinamo bakalauru, buvo liepiama paimti 4 neturtingos šlėktos, bet tik evangelikų, sūnus, duoti jiems priderama išlaikymą ir ruošti juos mokytojais ir pamokslininkais, kurie turi būti geru pavyzdžiu visokio dievobaimingumo ir pamaldumo suaugusiems bažnyčioje, o jaunuoliams ir vaikams mokykloje. Mokytojui skiriamas atlyginimas- 100 lenkiškų auksinių per metus, jo padėjėjui- 40 auksinių ir Dijokui- 30 auksinių. Be to jiems visiems duodamas išlaikymas- maistas ir butas. Mokytojas privalo mokyti visus vaikus kiek tik ateis į mokyklą, ir neimti jokio atlygio iš jo tėvų. Priimti į mokyklą reikia visu nepaisant kokiai bažnyčiai priklauso tėvai, ir išauklėti juos gerais krikščionimis, vadinasi, evangelikais reformatais. Ir reformatų ir katalikų mokyklose, steigiamose miesteliuose, dvaruose, buvo mokoma rašto religijai stiprinti ir skleisti, o kokių nors pasaulietiškų dalykų nebuvo mokoma. Vadovėlius atstojo elementoriai su katekizmais ir giesmynai. Valstiečiams neužteko maldų ir šventraščio ištraukų aiškinimo, nors tie aiškinimai turėjo ryškius gerai literatūriškai aptvarkytus siužetus. Buvo aiškinama kas yra raupsai, kas yra kaulų liga ir dėl ko dažniausiai ja susergama. Dažna susirgimų priežastis esą, besaikis gėrimas. Buvo aiškinama , kad raupsai labai limpa, jais greit galima apsikrėsti, net suolai išpūdavo nuo tų šašų ,kur sergantysis sėdėjo, taipogi ir sienos ir visos trobos buvo išgadinamos šita liga. Išpasakojus, kokių baisių ligų esama, pamoksle pridurdavo, kad saugotis tiri kiekvienas, karalius, ir jo tarnas, karalienė ir jos tarnaitė, susirgę ieškodavo mokančių gydyti ir labai dažnai žolėmis išsigydydavę.

Šiuo metu Jūs matote 41% šio straipsnio.
Matomi 1167 žodžiai iš 2832 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.