LIETUVOS KULTŪROS RAIDOS YPATYBĖS
Įvadas
Ikikrikščioniškoji Lietuvos kultūra
Vidurinių amžių Lietuvos kultūra
Renesansas ir reformacija
Vilniaus universitetas. Barokas
Švietimo epocha
Tautinė kultūra
Tautinės kultūros draudimo metai
Kultūrinės priespaudos atoslūgis
Lietuvos Tarybos veikla
Nepriklausomos Lietuvos kultūra
Kultūra per pirmąją sovietų okupaciją
Kultūra nacių okupacijos laikais
Kultūros problemos per antrąją sovietų okupaciją (1944-1990)
Įvadas
Kultūra yra visa tai, ką žmogus savo darbu yra pakeitęs, keisdamasis ir pats, kaip visuomenės narys. Tai materialinių ir dvasinių vertybių visuma, sukurta visuomenės ir liudijanti jos raidos pakopą, reiškiamą žmonių gyvenimo ir veiklos organizacijų tipais ir formomis. Kultūra skiriama į meterialinę ir dvasinę. Abi dalys yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir viena kitą veikia. Jas jungia tauta, valstybė ir valstybės santvarka.
Kultūros negalima skirstyti pagal jos kūrėjų tautinę priklausomybę, ypač vidurinių amžių laikotarpiu, tačiau tuo metu susiklostė pagrindiniai nacionalinių kultūrų elementai. Reikia juos matyti ir aiškinti jų raidą, nustatyti tautinės savimonės susidarymą ir jos plitimą per įvairias kultūros šakas.
Ikikrikščioniškoji Lietuvos kultūra
Lietuvius jungė kalba, tikėjimas, papročiai ir valstybė. Lietuviai 12-13 a. išlaikė savo tikėjimą, nepriėmė krikščionybės. Lietuvoje tuo metu buvo stiprūs karių ir žemdirbių sluoksniai, gausėjo pirklių ir amatininkų, bet trūko intelektualinio sluoksnio. Nusigręžę nuo krikščioniškų kraštų kultūros, neturėdami rašto, lietuviai negalėjo užrašyti, perduoti ir plėtoti savo patirties.
Stiprėjant valstybei, lietuviai telkėsi, išlaikydami juos nuo kaimynų skiriančius bruožus, ypač kalbą ir tikybą. Lietuvių kalba 13-14 a. buvo tik šnekamoji, labai konservatyvi, turėjo mažai skolinių. Lietuvos teritorijoje iki valstybės susidarymo buvo dvi didelės kultūros sritys: rytuose-pilkapių sritis, vakaruose-plokštinių kapinynų sritis. Mirusiųjų deginimo paprotys rytinėje pilkapių srityje įsigalėjo dar 5 a., o 11-12 a. pasiekė pajūrį ir išplito visose lietuvių genčių žemėse.
Lietuviai pasaulį įsivaizdavo sudarytą iš 3 sferų: vandens (požemio), žemės ir dangaus. Tikėta pomirtiniu gyvenimu. Manyta, kad visatą ir žmogaus gyvenimą valdo antgamtinė jėgos.
Pagoniškoji kultūra gyvavo kaip darbo ir karybos įgudžių, genties, tautos ir žemės valdymo organizacijos, gamybos technologijos, papročių, paprotinės teisės, moralės, tikėjimo ir apeigų, meninės išraiškos formų visuma. Jos funkcija buvo perduoti gamybinį ir visuomeninio gyvenimo patyrimą bei vertybes jaunajai kartai. Dominuojančios kultūros išraiškos formos buvo liaudies dainos, šokiai, pasakojamoji tautosaka, apeigos. Vėlyviems pagoniškos kultūros relitikams priskiriamos talkos, šeimyninių įvykių apeigos (vestuvės, vardynos, laidotuvės).
Pagonybė padėjo ilgai išlaikyti ir išsaugoti etnokultūrinį savitumą. Bet 14 a. antroje pusėje ji jau neleido modernizuoti visuomenės ir valstybės, perimti kitų kraštų patyrimą.
Vidurinių amžių Lietuvos kultūra
Lietuva tapo krikščioniška Europos valstybe Jogailos ir Vytauto laikais. Jie įteisino Katalikų bažnyčią valstybėje ir sukūrė jos materialinį pagrindą.
Krikštas pakeitė vertybinį visuomenės nusistatymą. Visi pokyčiai, įvykę valstybės valdyme, visuomenės gyvenime ir kultūros plėtroje, vadinami europizacija. Šį reiškinį reikėtų suprasti kaip Europoje viešpatavusių universalių pažiūrų ir elgsenos normų perėmimą bei įtvirtinimą LDK gyvenime.
Pagonybės laikotarpiu daugiau kaip 100 metų trukęs karas su Ordinu vakaruose ir Lietuvos skverbimasis į rytus kūrė vienpusišką visuomenės mentalitetą. Lietuvių tautos intelektualinis elitas ėmė plėtoti diplomatinę kultūrą ir karo meną. Šiose srutyse Lietuvos kultūra buvo arčiausiai Europos. Tą rodo moderni mūrinių gynybinių pilių architektūra, fortifikacinė įranga, karybos laimėjimai.
Lietuva buvo atsilikusi kitose kultūros srityse: neturėjo rašto,nebuvo švietimo ir raštijos centrų. Lietuva vartojo 3 rašto kalbas: lotynų, kanceliarinę slavų ir vokiečių. Lietuvių kalba buvo tik šnekmoji.
Raštui plisti ypač padėjo XIV a. pabaigoje Vytauto sukurta valstybės kanceliarija. Kanceliarine slavų kalba XV a. pirmoje pusėje buvo parašytas pirmasis istorinio pobudžio veikalas – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis.
Svarbiausias švietėjiškas pokytis po krikšto – pirmųjų mokyklų atsiradimas. 1397 m .paminėta pirmoji žinoma mokykla, veikusi prie Vilniaus katedros. 1397 m. karalienės Jadvygos rūpesčiu Prahoje buvo įsteigta Lietuvių kolegija. Nuo XV a. studijų centru tapo Jogailos įkurtas Krokuvos universutetas. Gotikos stilius Vakarų Europoje plitęs nuo XII a. vidurio, LDK pasirodė XIV a. antroje pusėje, išplito XV amžiuje ir paliko daug architktūros ir meno paminklų. Gotikinė kultūra plito iki XVI a. vidurio.
Renesansas ir reformacija
Vėliausiai Europoje priėmusi krikštą Lietuvos visuomenė
į reformacijos sąjūdį įsitraukė beveik tuo pat metu kaip ir jį subrandinę kraštai. Lietuvoje jau XVI a. 3 – 4 dešimtmečiuose liuteronai pradėjo savo veiklą.
Daugelis LDK bajorų ir didikų vaikų iš Vakarų Europos aukštųjų mokyklų parsivežė naujų idėjų ir bandė jas realizuoti Lietuvoje. Su reformacija į LDK atėjo ir Renesanso kultūra.