Lietuvos kurortų koncepcija
5 (100%) 1 vote

Lietuvos kurortų koncepcija



LIETUVOS RESPUBLIKOS KURORTŲ RAIDOS KONCEPCIJA

(SANTRAUKA)

Kaunas, 2002

TURINYS

ĮVADAS 4

1. Kurortų plėtros koncepcija 5

2. Ekonominės būklės įvertinimas 7

3. Socialinės būklės įvertinimas 8

4. Aplinkos ir gamtinių išteklių analizė 8

5. Lietuvos kurortų sveikatos apsaugos analizė 9

6. Lietuvos kurortų paslaugų teikimo sistemos analizė 9

7. Kurortinių paslaugų vartotojų analizė 10

8. Lietuvos kurortų SWOT analizė 10

9. Konceptualūs pasiūlymai Lietuvos kurortų plėtrai 16

LITERATŪRA 26

ĮVADAS

Gyventojų sveikata yra didžiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė. Tai ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimas, tai – fizinė, dvasinė bei socialinė žmonių gerovė. Sveikatos potencialą ir jo palaikymo sąlygas lemia ekonominės sistemos stabilumas, visuomenės socialinio saugumo ir švietimo garantijos, prieinama ir tinkama sveikatos priežiūra, darbo, gyvenamosios ir gamtinės aplinkos kokybė, gyventojų pastangos ugdyti sveikatą. Gera visuomenės sveikata yra viena iš svarbiausių valstybės saugumo ir klestėjimo prielaidų.

Kurortas – tai vieta, kurioje, panaudojant gamtinius gydomuosius veiksnius, specialias įstaigas ir įrengimus, galima dalinai realizuoti šalies nacionalinės sveikatos koncepcijos nuostatas bei vykdyti žmonių sveikatinimo programas.

Pasaulinėje praktikoje, įsivyravus naujiems gydymo principams, reikalaujantiems teisingos, į ligos fazę nukreiptos terapijos, keitėsi kurortinio gydymo sistema. Kurorto veiklos centre atsirado treniruotės ir žmogaus suaktyvinimas, organizmo funkcijų gerinimas arba psichinio stabilizavimo reguliavimas. Palanki kurortų aplinka ir gydymas per atsipalaidavimą sudaro palankias galimybes organizmo stiprinimui ir fizinės sveikatos gerinimui.

Kurortą galima charakterizuoti ir kaip turizmo, sporto ir poilsio objektą. Tai vienas iš šalies įvaizdžio formavimo atramos taškų. Atvykę užsienio turistai įtakoja naujų ekonominių ryšių atsiradimą, skatina investicijų pritraukimą, išsiveža šalies ekonominės, socialinės galios įspūdį. Realizuojant specializuotas gydomosios rekreacijos paslaugų programas, atliekamas ne tik žmonių sveikatinimas, bet ir sukuriamos naujos darbo vietos bei didinamas nacionalinis produktas.

Lietuva – nedidelė Vidurio Europos šalis. Jos įvaizdis, socialinis ir ekonominis prestižas tarptautinėje plotmėje tebėra formavimosi situacijoje. Priimtos nacionalinės gydymo ir sveikatinimo programos sudaro realias galimybes labiau rūpintis žmogumi, kaip pagrindiniu šalies materialinių ir dvasinių vertybių kūrėju, jos socialinės ir ekonominės galios išraiškos simboliu. Visus šiuos elementus galima apjungti kurortų veiklos vystymo eigoje.

Tradiciškai Lietuvoje kurortais laikomi Druskininkai, Palanga, Birštonas, Neringa. Tai – pagrindinės sanatorinio gydymo ir poilsio vietos Lietuvoje.

Šio darbo tikslas – valstybės mastu įvertinti kurortų vietą ir reikšmę ekonominiame ir socialiniame gyvenime ir pateikti jų raidos perspektyvas.

Rengiant koncepciją buvo naudojama:

– palyginamoji aprašomoji ir santykinių rodiklių analizė;

– funkcinė analizė;

– ekspertiniai vertinimai;

– statistinė analizė;

– antrinių šaltinių analizė;

– anketinė apklausa;

– telefoninė apklausa;

– interviu.

Tyrimui naudoti informaciniai šaltiniai:

– LR įstatymai, nutarimai ir potvarkiai;

– LR Vyriausybės programos;

– Birštono, Druskininkų, Palangos ir Neringos miestuose atliktų tyrimų ataskaitos;

– statistiniai leidiniai;

– mokslinė literatūra;

– Interneto puslapiai;

– kiti šaltiniai.

1. Kurortų plėtros koncepcija

Kurortų plėtros koncepcija – tai kurortų plėtra, kurią inicijuoja bei įtakoja viešasis, verslo ir/arba vartotojų sektoriai (žr. 1 pav.). Kurortų plėtrą apsprendžia tam tikri veiksniai: demografija, gamtiniai ištekliai, geografinis prieinamumas, žmogiškieji ir finansiniai ištekliai, teisės aktai ir kt. Pagal juos nustatomi trūkumai, privalumai, grėsmės ir galimybės. Po to parenkamos plėtros strategijos, kurių pagrindiniai tikslai ir rezultatai: sveikatos būklės gerinimas, BVP augimas, šalies įvaizdžio formavimas bei naujų darbo vietų formavimas. Šie procesai yra socialinės gerovės, ekologijos, ekonomikos bei politinio stabilumo pagrindas. Visa tai užtikrina gyvenimo kokybės garantą.

Valstybės institucijos, vartotojai bei verslininkai inicijuoja kurortų plėtrą, kiekvienas atsižvelgdamas į savus poreikius ir tikslus. Palankiausią kryptį kurortų plėtra įgauna, kai visi šie trys sektoriai veikia lygiagrečiai ir lygiomis teisėmis. Tam reikalingas besąlygiškas bendravimas, analizė bei monitoringas. Kurio nors sektoriaus išstūmimas automatiškai apriboja kurortų plėtrą per tam tikrus veiksnius, stabdo procesus, koreguoja strategijas bei tikslus.

2. Ekonominės būklės įvertinimas

2000 m. kurortų savivaldybių biudžetų pajamos buvo didesnės už išlaidas, Lietuvoje vidutinis metinis savivaldybių biudžetas taip pat nebuvo deficitinis.

2000 m., palyginus su 1999m.,
savivaldybių pajamos padidėjo: Birštono – 6,7 proc., Druskininkų – 13,3 proc., Palangos – 6,2 proc. Savivaldybių pajamos sumažėto tik Neringos savivaldybėje – 7,0 proc. Toks biudžeto pajamų kitimas neatitinka bendros Lietuvos tendencijų – šalyje 2000 m. savivaldybių biudžetų pajamos padidėjo vidutiniškai 2,1 proc.

Išlaidų pasiskirstymas kurortuose labai nevienodas. Palangos ir Druskininkų savivaldybių biudžeto išlaidų paskirstymas labiausiai atitinka bendrą Lietuvos struktūrą, o kitų kurortų prioritetai gerokai skiriasi:

– Birštono miesto savivaldybė daugiausiai lėšų skiria švietimui – 37 proc.

– Druskininkų miesto savivaldybė daugiausiai lėšų skiria švietimui– 55 proc. Ekonomikai šiame kurorte skiriama 17 proc. visų biudžeto išlaidų .

– Neringos miesto savivaldybė daugiausiai lėšų skiria ekonomikai – 48 proc.

– Palangoje daugiausiai biudžeto lėšų skiriama švietimui – net 57 proc. Ekonomikai šiame kurorte tenka 18 proc. savivaldybės išlaidų

Vienas iš pagrindinių rodiklių, apibūdinančių kurortų materialinės bazės plėtimą bei atnaujinimą, – materialinių investicijų dydis.

Palangos ir Neringos materialinės investicijos 1 gyventojui siekė 8801 Lt ir 7946 Lt bei viršijo bendrą Lietuvos materialinių investicijų vienam gyventojui vidurkį atitinkamai 5,2 ir 4,7 kartus.

Birštone vienam gyventojui tenkanti materialinių investicijų dalis 1997-2000 m. buvo mažesnė nei Lietuvoje ir vidutiniškai sudarė 1515 Lt kasmet. Mažiausiai ilgalaikio materialaus turto šiuo laikotarpiu buvo įsigyta Druskininkuose – vos už 645 Lt/1 gyventojui – 2,6 karto mažiau nei Lietuvoje.

Palangos kurortui ypač palankūs buvo 1998 metai, palyginus su 1997m. materialinės investicijos 1 gyventojui išaugo beveik 3 kartus.

Užsienio investuotojams iš visų 4 Lietuvos kurortų yra patraukli tik Palanga. Bendros Lietuvos tendencijos rodo, jog užsienio investitorių susidomėjimas mūsų šalimi kasmet didėja (1997m. vienam gyventojui teko – 756 Lt investicijų, 1998m. – 1124 Lt, 1999m. – 1758 Lt, 2000m. – 2231 Lt, 2001m. – 2529 Lt.), tačiau į Birštono, Neringos, Druskininkų kurortus investuojama ypač nedaug, ir šios investicijos kasmet vis mažėja.

2000 metais, lyginant su 1999 m., Lietuvoje pajamos už suteiktas paslaugas sumažėjo 4,12 %, Druskininkuose – 19,81 %, Neringoje – 99,72 %.Birštone ir Palangoje pajamos už suteiktas paslaugas sumažėjo – atitinkamai 15,97 % ir 4,97 %.

Lietuvoje vienam gyventojui tenkančių paslaugų vertė 2000 metais buvo 1360,11 Lt, Druskininkuose – 2440,50 Lt (1,9 karto daugiau nei tenka šalies gyventojui), Birštone – 1291,80 Lt (0,05 karto mažiau nei tenka šalies gyventojui), Palangoje – 2023,19 Lt (0,32 karto daugiau nei tenka šalies gyventojui).

Druskininkų, Birštono, Palangos ir Neringos kurortų bendros pajamos už suteiktas sveikatos priežiūros ir socialinio darbo paslaugas bendroje Lietuvoje suteiktų šių paslaugų sumoje 2000 metais sudarė tik 5,09 % ir tai 0,49 % mažiau nei 1999 metais.

Pajamos už poilsio organizavimo, kultūros ir sporto suteiktas paslaugas Lietuvoje 2000 metais sudarė 6,82 % visų paslaugų pajamų. Druskininkuose, Birštone, Palangoje ir Neringoje šis rodiklis nepalyginamai mažesnis: Druskininkuose – 0,35%, Palangoje – 0,33 %. Tai dar kartą įrodo, jog nagrinėjami kurortai neišnaudoja savo rekreacinių galimybių

3. Socialinės būklės įvertinimas

Birštono, Druskininkų, Neringos ir Palangos kurortuose 2000 m. pradžioje gyveno 47,7 tūkst. gyventojų, t.y. 1,29 % visų šalies gyventojų.

2001 m.sausio mėn. 1 d. Druskininkų mieste bedarbystės lygis pasiekė didžiausią ribą (27%). Šis rodiklis yra net 2,3 karto didesnis nei Lietuvos. Mažiausias bedarbystės lygis Lietuvos kurortuose yra Neringoje (5,6%), t.y. 2,2 karto mažesnis nei Lietuvos.

2000 m. Lietuvos kurortuose nuolatinio darbo pasiūla, lyginant su 1999 m., sumažėjo 2,3 %, o pagal terminuotas darbo sutartis (iki 1 m.) – išaugo 74.5 %.

Siekiant sumažinti nedarbo lygį kurortuose, tikslinga:

– skatinti naujų darbo vietų kūrimą;

– skirti didesnį dėmesį jaunimo profesiniam mokymui, orientuotam į kurortuose konkrečiu laikotarpiu paklausias specialybes ar pagal renovacijos ar plėtros programas naujai formuojamų darbo išteklių pageidaujamas profesijas;

– skirti didesnį dėmesį vietinių gyventojų konkurentabilumo didinimui darbo rinkoje.

4. Aplinkos ir gamtinių išteklių analizė

Birštono, Druskininkų, Neringos ir Palangos miestų ir apylinkių rekreaciniai-turizmo ištekliai ir lankytojų poreikiai yra gana gerai tarpusavyje suderinami.

Lietuvos kurortams šalies ūkio pertvarkymas bei ekonomikos nuosmukio ir augimo periodas turėjo didelės įtakos. Pastarieji 10 metų suformavo tam tikrus kurortų bruožus:

– Druskininkai tapo merdinčiu miestu, nes dideli srautai iš Rytų nutrūko, o buvęs sąjunginės reikšmės kurortas neprisitaikė prie greitų rinkos pokyčių. Decentralizavus valdymą miestas nesugebėjo į savo rankas perimti visų sričių valdymo ir kvalifikuotai spręsti iškilusias problemas. Miestas buvo orientuotas tik į sanatorinį gydymą, todėl žymiai sumažėjus Lietuvos gyventojų sanatorinio gydymo finansavimui, su didelėmis ekonominėmis problemomis susidūrė ne tik sanatorijos, bet ir visas kurortas.

– Birštonas buvo ne tik sanatorinio
kurortas, bet ir gausiai lankomas turistų miestas. Šiame mieste veikusi turistinė bazė buvo viena populiariausių Sąjungos mastu. Todėl, nutrūkus turistų srautui iš Rytų, bei itin sumažėjus klientų skaičiui sanatorijose, miestas susidūrė su didelėmis ekonominėmis ir socialinėmis problemomis.

– Palanga maksimaliai apkrauta iki 1988 m., po Nepriklausomybės atkūrimo ištuštėjo. 1993-1994 m. vėl prasidėjo rekreacinių srautų augimas. Rekreacijos kokybinę plėtrą labai komplikavo nepakankamai tobula valstybinio turto privatizavimo politika. Nors Palangoje yra 7 sanatorijos, tačiau miestas net ir iki 1990 m. nebuvo orientuotas tik į sanatorinį gydymą. Pastaraisiais metais šis kurortas įgavo triukšmingo vasaros pramogų miesto, sutraukiančio jaunimą iš visos Lietuvos, įvaizdį.

– Neringa visais laikais buvo nuošalus, gana uždaras, prestižinis kurortas, orientuotas ramiam poilsiui. Šio kurorto ypatingus bruožus formuoja savita gamtinė aplinka. Paskutiniu dešimtmečiu susiformavo nuostata, kad Neringa yra aukštesnio lygio pajamas turinčių Lietuvos gyventojų bei Vokietijos turistų poilsio vieta.

Birštono, Druskininkų, Neringos ir Palangos fizinės infrastruktūros kokybę sąlygoja finansinių lėšų trūkumas, labai mažas turimų pajėgumų išnaudojimas, didelis įrangos nusidėvėjimas. Nagrinėjamų kurortų fizinė infrastruktūra yra pakankama verslo plėtojimui, tačiau, siekiant aukštesnės paslaugų kokybės, ją būtina renovuoti.

5. Lietuvos kurortų sveikatos apsaugos analizė

Socialinė ekonominė krizė, taip pat nauji ekonominiai santykiai ir objektyvūs sutrikimai sveikatos apsaugos ir kitos valstybės infrastruktūros sistemose atsiliepė daugeliui gyventojų ir neigiamai paveikė visos visuomenės sveikatą.

Nuo 1995 metų pastebimos gyventojų mirtingumo lygio mažėjimo tendencijos. Šis reiškinys teikia vilčių ir leidžia tikėtis, kad gyventojų sveikatos būklė artimiausiais metais toliau gerės.

Nuo 1995 m. vidutinė gyvenimo trukmė ėmė ilgėti ir 2000 m. siekė 72,9 m., t.y. nuo 1995 m. pailgėjo net 3,6 m.

Užregistruotų susirgimų skaičiaus augimas liudija apie didėjantį gyventojų sergamumą. Nuo 1995 m. šis rodiklis išaugo net 30,09%.

Nuo 1995 m. stacionare gydytų suaugusių skaičius išaugo 12 %. Tuo tarpu vidutinis gulėjimo laikas sumažėjo 24,32 %.

Lovų skaičius stacionaruose nuo 1995 m. kasmet mažėja. Jeigu 1995 m. tūkstančiui Lietuvos gyventojų teko vidutiniškai 108,5 lovos, tai 2000 m.-tik 81,5 lovos.

2000 m. pabaigoje teritorinės ligonių kasos buvo sudarę sutartis su 69 įstaigomis, teikiančiomis medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugas.

Druskininkų sanatorijose didžiausią lyginamąjį svorį 2000 metais sudarė antirecidyvinis sanatorinis gydymas. Birštone, Palangoje ir Neringoje – sveikatą grąžinantis sanatorinis gydymas.

Medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo finansavimas 2000 m., lyginant su 1998 m., sumažėjo net 11,9 mln.Lt arba 12,87 %. Finansavimas antirecidyviniam gydymui per šį laikotarpį sumažėjo net 4,8 karto, finansavimas sveikatą grąžinančiam gydymui sumažėjo 17,5 %.

Bendras medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo lovadienių skaičius 2000 m., lyginant su 1998 m., sumažėjo 24,5 %. Sveikatą grąžinančio gydymo lovadienių skaičius sumažėjo 29,5 % (nuo 953019 iki 671898), o antirecidyvinio gydymo lovadienių skaičius – net 5,7 karto (nuo 705995 iki 124361).

Atlikta analizė rodo, kad ligonių kasų finansavimas, skiriamas sanatoriniam gydymui, mažėja, ir sanatorijos, norėdamos išgyventi, turėtų orientuotis į komercinių pacientų aptarnavimą.

Sanatorinio kurortinio gydymo vieta šalies nacionalinėje sveikatos sistemoje – pirminės ir antrinės profilaktikos sritis:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1853 žodžiai iš 6144 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.