Lietuvos miškai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos miškai

Žmogus iš gamtos vis daugiau reikalauja,

Be gailesčio tuština jos aruodus,

O grąžina, deja užterštą orą,

Nuodinngą vandenį, nualintą dirvą

Ir žūstančius miškus….

Vladas Dautartas

Nuo senų senovės mūsų kraštas garsėjo didžiulėmis, kai kur neįžengiamomis giriomis. Nuolat žaliavo spygliuočiai – pušis, eglė, klevai, liepos, visų populiariausi drebulės, alksniai, gluosniai, ievos, putinai, šermukšniai… Tuos medžius mums išsaugojo kūrėja gamta iki šių dienų. Kur dabar natūralioje aplinkoje daugiau rasi tokiu tobulų ir kartu unikalių tvarinių kaip medžiai? Vienas nuo kito jie skiriasi liemeniu ir šakomis, lapais ir žiedais, augimo gražybe ir miedienos patvarumu… Į kiekvieno žmogaus pasaulį nejučiom įeina didžioji medžių paslaptis, ir iki pat dienų baigties gyvename drauge su jais. Medžiai su mumis, medžiai mumyse – taip nuo neatmenamų amžių.

Kitados lietuviui kiekviena giria, kiekvienas medelis buvo šventas; medžio dvasia esą gyvenusi mūsų proseneliuose ir tarp jų. Rodos, kitaip ir būti negalėjo: stebukladaris miškas daug amžių teikė žmogui prieglobstį, buvo pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis. Medis šildė, rengė, maitino, padėjo kovoti su visokiausiomis negandomis. Medžių prieglobstyje saugiai apsigyveno pirmieji mūsų protėviai, susibūrė baltų gentys.

IŠ GIRIŲ PRAEITIES IR DABARTIES

Daugelį milijonų metų Lietuvos teritoriją yra dengę šiandien tik įsivaizduojami medžiai, miškeliai, tai išnykdami, nuskursdami, tai vėl išplisdami. Skiriami du Lietuvos geologinės praeities laikotarpiai: prieškvarterinis (iki pastarojo milijono metų) ir kvarterinis (antropogeninis, besitęsiantis pastarąjį milijoną metų).

Prieškvarteriniai miškai. Paliozoinės eros karbono (akmens anglies) periode (prieš 210 mln. metų) vešliai tarpo sumedėjusių papartinių, asiūklinių, pataisainių miškai. Kai kurie papartiniai (lepidendronai, sigiliarijos) ir plikasėkliai (kordaitai) išaugo iki 40 m. Nubirusios sporų dulkės ir patys medžiai, nuvirtę i šlapias sąnašas, ilgainiui virto akmens anglimi. Nors akmens anglies Lietuvoje nerasta, tačiau negalima tvirtinti, kad jos nėra, nes paieškas labai apsunkino vėlesniais geologiniais laikotarpiais įvykusi denudacija – žemės paviršių ardė vanduo, vėjas, ledynai. Mūsų miškuose paplitę pataisai, paparčiai ir asiūkliai yra akmens anglies periodo palikuonys.

Paleozoinės eros permo periode (prieš 185 mln. metų) atsiranda spygliuočiai, sėkmingai išbandę visas geologines žemės negandas, ir šiandien tebeaugantys plikasėkliai.

Mezozoinės eros triaso periode (prieš 155 mln. metų) ima vystytis sagainiai, ginkainiai ir spygliuočiai. Juros periode (prieš 130 mln. metų) ir kreidos periodo pirmojoje pusėje (prieš 95 mln. metų) Europoje, paežerėse, daugiausia augo sagainių, o Azijoje – ginkainių ir spygliuočių. Iš to meto natūraliose augimvietėse medžio neliko, tik dviskiautis ginkamedis, vienas įdomiausių reliktų, auginamas Japonijoje prie šventyklų, taip pat augantis Kinijoje kalnuose. Į Europą ginkmedis „atkeliavo“ apie 1730 metus. Lietuvoje auga du medžiai: vienas, apie 14m aukščio, Švėkšnos parke (Šilutės rajonas), o antras, žemesnis, – Kauno botanikos sode. Įdomūs vėduokliški šio augalo lapai, dailiai susiklosčiusi laja.

Kainozoinės eros terciaro periodas (pries 60 mln. metų) – vešliausio miškų augimo metas. Tuo metu Baltijos jūros pakraščiuose ošė pušys, kurias galima būtų pavadinti gintarinėmis. Prof. M. Ivanauskienės nuomone, jų augę apie 20 rūšių. Greta pušų vešliai tarpo ir eglės, kėniai, sekvojos, kiparisai, tujos, palmės, cinamonai, visad žaliuojantys ąžuolai, bukai, valgomieji kaštainiai, magnolijos, mirtos. To meto miškai nestokojo drėgmės, juos vagojo upeliai ir didelės upės, aplink kliuksėjo pelkės. Šiluma ir drėgmė greitino pargriuvusių spygliuočių, daugiausia gintarmedžių, kurie kartais jūrai pakilus, atsidurdavo jos dugne, o vandeniui atsitraukus – sausumoje, dūlėjimą. Per daugybę milijonų metų iš medžių išsiskyrę sakai virto gintaru.

Antroje terciaro periodo pusėje, neogene (prieš 31 mln. Metų), atvėsus klimatui, plačialapių miškų juosta nusidriekė ir Lietuvoje. Čia sužaliuoja bukai, skroblai, valgomieji kaštaniai, liepos, tuopos, riešutmedžiai, kėniai, bugieniai. Ežeruose prie Druskininkų, Kapsuko rajone ir kai kuriose kitose vietose aptikta neogeno periodo augalų – agarų. Lietuvoje neogeno periodo sluoksnių yra pastebėta Šventosios upės baseine ir jos intakų pakrantėse. Paleobotaniniais tyrimais pagilintos žinios apie tuometinius miškus. Kruopščiai išanalizavus limonituotą (persisunkusį rusvosios geležies rūdų) smėlį, gausiausia rasta sekvojų, dvieilių taksodžių, cūgų, nisų ir kilniųjų lapuočių (ąžuolų, liepų, guobų, žagrenių) žiedadulkių. Vadinasi, Lietuvoje būta šilto subtropinio klimato, koks šiandien yra Floridos pusiasalyje. Ir šlamėjo tuomet nesunkiai vaizduotės atkuriami miškai.

Kas iš tų medžių sulaukė mūsų dienų? Tik guobos, liepos, skrobliai ir ąžuolai neapleido savo natūraliųjų augimviečių. Žagrenis tapo dekoratyviniu krūmu, kanadinė cūga virto dekoratyvinių medžiu, kurį galima pamatyti Vilkėnų, Renavos, Rietavo ir kai kuriuose kituose parkuose. Tik Klaipėdos
rajone įvestas nedidelis cūgų plotelis. O dvieiliai taksodžiai mūsų respublikoje žaliuoja tik Kretingos miškų ūkio gamybinio susivienijomo medelyne. Ir tie žiemą dažnai apšąla.

Kvartero periodo miškai. Kvartero periodo geologiniai žemės sluoksniai susidarė beveik kontinentinėmis sąlygomis. Svarbiausia šiuo laikotarpiu –žmogaus atsiradimas, visuomenės raidos pradžia. Užtat dažnai siūloma tą geologinį laikotarpį vadinti antropogenu. Kvartero periode mažiausiai tris kartus iš šiaurės per Lietuvą slinko ledynai. Tris kartus žemė buvo apledėjusi, tris kartus ledynmetį keitė poledynmetis. Kai kurie geografai kvarterą skirsto i dvi dalis: pleistoceną, apimantį ledynmečius ir tarpledynmečius, ir holoceną – šiandien mūsų gyvenamąjį laikotarpį (poledynmetį). Holoceno trukmė 15 – 20 tūkst. metų.

Ledynai į mūsų gyvenamą teritoriją atnešė aibes riedulių. Tačiau ką jie padarė su mūsų miškais? Ledynai Lietuvoje augusius miškus stūmė įpiečiau, bet čia jiems kelią pastojo iš vakarų į rytus iškilę Karpatų, Alpių, Pirėnų kalnai, todėl daug medžių rūšių visai išnyko. Paskui ledynus į dabartinę mūsų teritoriją skverbėsi spygliuočiai, kurie žaliavo plačialapių miškų vietoje. Klimatui dar labiau vėstant, spygliuočiai slinko piečiau. O jų vietoje atsirado anksčiau čia neaugusių tundrų krūmokšnių. Sužėlė šalčiams atsparūs žemaūgiai keružiniai beržai, kurie tundroje užauga ne aukštesni už valgomuosius grybus. Išliko šių reliktų ir dabar Šepetos, Laukesos, Ispuliškės, Raudonplynio pelkėse.

Iš pietinės Lietuvos ledynas pasitraukė anksčiau, negu iš šiaurinės. Čia anksčiau susidarė palankios sąlygos kurtis pirmiesiems medžiams bei krūmams. Paskutinis ledynas pietinę Lietuvą apleido prieš 16 tūkst. metų, o dar už 4 tūkst. metų suošė pirmieji medžiai. Iki tol sausumą dengė tundros bei miškatundrės.

Iš gausiai Lietuvos durpynuose aptiktų paskutinių po ledynmečiu augusių medžių ir krūmų žiedadulkių analizės galima spręsti, kaip prieš 12 tūkst. metų atrodė mūsų miškai.

Pirmasis Lietuvos augalijos raidos laikotarpis, trukęs nuo ledynų atsitraukimo iki 10 tūkst. metų p. m. e., apima tundrų ir miškatundrių fazę. To meto medžiai ir krūmai – skurdūs. Tai – poliariniai gluosniai, taip pat mūsų miškų pionieriai beržai – toli vienas nuo kito atstraukę, dažnai be viršūnių, ne ką aukštesni už savo giminaičius keružius. Tik užuovėjose ir pietinėse kalbų atšlaitėse užsiveisė kiek tankesnių medynėlių. Šiuo laikotarpiu pasirodė pirmieji žmonės Lietuvoje.

Subarktinių retamiškių fazė truko apie 1,2 tūkst metų. Atšilus klimatui, pušynai plito į geresnes dirvas, tapo vyraujančiais medynais, nors nebuvo tankūs. Taro jų plytėjo aikštės, žydėjo stepinės pievos arba dunksojo tyrlaukiai, užpustyti smėlio. Pačiose derlingiausiose įšilusiose žemėse pasistiebė plačialapiai medžiai. Gerai augo eglės. Prieš 8 tūkst. metų p. m. e., atšalus klimatui, pušynai nyko ir kovą dėl saulės šviesos laimėjo beržai. Jų, žaliavusių 500 metu, viršūnės sudarė miškų aukštumas. Tai vyko jau vėlyvosios miškatundrės fazėje. Beje, jai pasibaigus, Lietuvoje visam laikui įsigalėjo miškai. Be pušų ir beržų, kurie sudarė daugumą, čia žaliavo šiek tiek alksnių ir kilniųjų lapuočių.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1356 žodžiai iš 4225 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.