Lietuvos misku augalija
5 (100%) 1 vote

Lietuvos misku augalija



Lietuvos miškai

Lietuvos miškai užima beveik trečdalį (apie 31 %) viso šalies ploto, arba apie 2,13 mln. ha. Šalies miškų įvairovę lemia ne tik žmonių ūkinė veikla, bet ir gamtiniai veiksniai – reljefas, klimatas, dirvožemiai ir kt. Lietuvos miškai ir krūmynų bendrijos, pagal Ciuricho-Montpeljė mokyklos augalijos tyrimų ir klasifikacijos sistemą, priskiriama prie 6 klasių ir 30 asociacijų. Miškininkams priimtina kiek kitokia, vadinamoji tipologinė, klasifikacija, pagal kurią medynai suskirstyti į miškų tipus.

Labiausiai paplitę spygliuočių miškai priskiriami prie borealinių šiaurės pusrutulio spygliuočių miškų (Vaccinio-Piceetea) klasės. Didžiausius plotus užima šiuriniai bei saliaviniai pušynai ir striepsniniai eglynai. Gerokai retesnės ąžuolinių pušynų, balzganinių pušynų ir kimininių eglynų asociacijų bendrijos. Didele bendrijų įvairove išsiskiriantys lapuočių miškai priklauso plačialapių ir mišriųjų Vidurio Europos miškų (Querco-Fagetea) klasei. Lietuvoje šie miškai nusidriekę netoli jų šiaurinės paplitimo ribos, todėl nemaža dalis bendrijų yra retos arba labai retos, o liepinių skroblynų asociacijos bendrijos įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Šios klasės miškai svarbūs biologinės įvairovės požiūriu, nes juose susitelkę daug retų ir saugomų augalų, kerpių bei kitų organizmų.

Pelkiniuose dirvožemiuose įsikūrusios miškų ir krūmynų bendrijos priskiriamos prie eutrofinių ir mezotrofinių žemapelkių raistų bei plynraisčių (Alnetea glutinosae) klasės. Juodalksnynų (Alnion glutinosae) sąjungos bendrijos dažnos tose vietose, kur pavasarį ir vasaros pradžioje telkšo vanduo. Aplink medžius susidaro gana aukšti kupstai, ant kurių susitelkia dauguma miškams būdingų augalų, o pažemėjimuose tarp kupstų – pelkiniai augalai. Prie tos pačios klasės priskiriamos ir pilkųjų karklynų (Salicion cinereae) sąjungos bendrijos, pamėgusios užžėlusias tarpukalvių daubų pelkėtas pievas arba žemapelkes.

Lietuvos pievos

Geografiniu požiūriu Lietuvos pievas galima suskirstyti į dvi grupes – užliejamąsias ir žemynines. Užliejamosios pievos yra savaiminės kilmės. Krūmais ir mišku jos neužželia dėl nuolat pasikartojančių potvynių. Žemyninės pievos atsiranda ganomose ir šienaujamose kirtavietėse, nusausintose pelkėse, dirvonuose.

Natūraliosios ir pusiau natūraliosios pievos Lietuvoje dabar užima tik nedidelę visų žolinių augalų formuojamų bendrijų dalį. Tai dėl ūkininkavimo pokyčių ir kitokios ūkinės veiklos sparčiai nykstančios ekosistemos. Didelė dalis natūraliųjų pievų sunyko dėl to, kad jas liautasi šienauti, nebeganomi gyvuliai. Kitos buvo sunaikintos melioruojant laukus, paverstos kultūrinėmis pievomis ir ganyklomis. Dar kitos, dažniausiai biologinės įvairovės požiūriu itin vertingos, šlaitų pievos buvo apsodintos mišku.

Druskingų pievų (Asteretea tripolii) klasės bendrijų Lietuvoje likę tik labai maži ploteliai Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantėse. Prie šios klasės dabar priskiriamos tik vienos asociacijos – druskinių vikšrynų – bendrijos.

Labiausiai paplitusios ir didžiausia įvairove pasižyminčios trąšių pievų (Molinio-Arrhenatheretea) klasės bendrijos skirstomos į 18 asociacijų. Dažniausios Lietuvoje yra tikrųjų eraičinynų, kupstinių šluotsmilgynų, eraičininių kietavarpynų, gardūnytinių smilgynų asociacijų bendrijos.

Sausuose šlaituose, paprastai šarminguose dirvožemiuose, įsikuriančios pievos priskiriamos prie stepinių pievų (Festuco-Brometea) klasės. Istoriškai stepinių pievų fragmentai Lietuvoje priklauso reliktinėms bendrijoms, kurios sausais ir šiltais laikotarpiais buvo paplitusios gerokai plačiau negu dabar. Lietuvoje šios klasės bendrijos priskiriamos prie 6 asociacijų. Dauguma bendrijų, pvz., šilagėliniai motiejukynai, užima labai nedidelius plotus upių slėnių ir kalvų šlaituose. Pastaraisiais dešimtmečiais šių pievų dar labiau sumažėjo kalvų šlaituose ėmus želdinti miškus.

Iš šilumamėgių ir šviesomėgių rūšių sudarytos pievų bendrijos priskiriamos prie pamiškių, miško aikštelių ir šlaitų pievų (Trifolio-Geranietea) klasės. Šioms bendrijoms taip pat būdinga didelė rūšių įvairovė. Lietuvoje jos yra netoli šiaurrytinio arealo pakraščio, todėl retos arba apyretės. Visoje šalyje paplitusios tik dobilinių dirvuolynų, o pietinėje ir rytinėje dalyje kiek dažnesnės snaputinių dobilynų bendrijos. Kitų 4 asociacijų bendrijos retos arba labai retos ir užima itin mažus plotus.

Nujaurėjusiuose rūgščiuose smėlio, priesmėlio arba priemolio dirvožemiuose įsikuria labai savitos tyrulinių pievų (Nardetea strictae) klasės bendrijos. Jos beveik visada užima nedidelius plotus, dažnai kitų pievų bendrijų pakraščiuose arba pamiškėse. Kiek didesni tyrulinių pievų plotai likę Žemaičių ir Medininkų aukštumose. Šias bendrijas sudaro daugiausia žemaūgės žolės, todėl ūkiniu požiūriu jos yra menkavertės. Tyrulinių pievų bendrijose galima pamatyti nemažai retųjų rūšių augalų.

Lietuvos pelkės

Dėl melioracijos ir durpių gavybos per keletą paskutinių XX a. dešimtmečių buvo nusausinta daugiau kaip 70 % visų šalies pelkių. Kai kurios tiesiogiai melioracijos nepaliestos žemapelkės, sumažėjus
bendram gruntinių vandenų lygiui, taip pat pastebimai apsausėjo, ėmė keistis jų augalija. Samanų ir žolių sudarytas bendrijas ėmė keisti krūmų ir medžių bendrijos. Natūraliausios augalų bendrijos išlikusios pačiose didžiausiose saugomose (pvz.: Čepkelių, Kamanų, Žuvinto, Smalvų ir kt.) pelkėse. Visose pelkėse, o ypač šarmingose žemapelkėse, telkiasi daug retų ir nykstančių augalų bendrijų, jose įsikuria nemažai saugomų rūšių augalų. Be to, beveik visos pelkių buveinės įtrauktos į Europos Sąjungos buveinių direktyvos saugomų buveinių sąrašą.

Pelkių bendrijos priskiriamos prie 3 klasių ir 26 asociacijų. Aukštapelkių bendrijos priskiriamos prie aukštapelkinių žolinių kiminynų (Oxycocco-Sphagnetea) klasės. Šios klasės bendrijose (išskiriamos 3 asociacijos), įsikuriančiose aukštapelkių plynėse, vyrauja įvairių rūšių kiminai, o kitų augalų yra palyginti nedaug. Gerokai didesnė žemapelkinių žemųjų viksvynų (Scheuchzerio-Caricetea) klasės bendrijų įvairovė. Lietuvoje aptinkamos klasės bendrijos skirstomos į 21 asociaciją. Be viksvų ir kitų pelkinių augalų gana svarbią vietą žemapelkių bendrijose užima žaliosios samanos. Dauguma šios klasės bendrijų yra retos arba gana retos, nes, kaip minėta, joms tinkamų buveinių likę nedaug ir nuolat mažėja.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 972 žodžiai iš 1887 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.