Lietuvos moterų padėtis darbo rinkoje
5 (100%) 1 vote

Lietuvos moterų padėtis darbo rinkoje

Politinės, ekonominės ir socialinės reformos, prasidėjusios Lietuvoje 1990-tųjų metų pradžioje, sąlygojo esminius pokyčius visose visuomenės gyvenimo srityse, jų tarpe ir apmokamo darbo sferoje: gamybos smukimas neišvengiamai įtakojo dirbančiųjų skaičiaus mažėjimą ir nedarbo lygio augimą; privatizacijos ir ekonomikos modernizacijos procesų pasėkoje pasikeitė gyventojų užimtumo struktūra, atsirado naujos pagal ekonominį statusą užimtųjų grupės: darbdaviai, savarankiški ir samdomi darbuotojai.

Šalyje, kaip ir kitose pokomunistinėse šalyse, susiformavo specifinė darbo rinkos struktūra, kurioje, be tradicinių (užimtumas – nedarbas), išryškėjo dar du segmentai: paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas, neatsispindintys oficialiojoje statistikoje. Ekspertų nuomone, “šešėlinėje ekonomikoje” dirba nuo 200 tūkst. iki 400 tūkst. žmonių, nuo 70 iki 180 tūkst. ieškančiųjų darbo nėra įsiregistravę darbo biržose (Pranešimas, 1997). Tai gerokai apsunkina užimtumo analizę, juo labiau, kad Statistikos departamento ir Darbo biržos duomenys bei specialių darbo jėgos tyrimų rezultatai pateikia šiek tiek skirtingą informacija apie padėtį darbo rinkoje.

Šio straipsnio tikslas – atskleisti Lietuvos moterų vaidmenį šalies ekonomikoje pereinamojo laikotarpio sąlygomis ir parodyti, kaip pokyčiai apmokamo darbo sferoje įtakojo jų užimtumo galimybes. Pirmame skyriuje aptarsime bendras moterų dalyvavimo darbo rinkoje tendencijas: ekonominį aktyvumą ir užimtųjų skaičiaus dinamiką, darbo jėgos pasiskirstymą ekonomikos sektoriuose ir ūkio šakose. Antrasis skyrius skirtas moterų bedarbystės problemoms, trečiame analizuojami moterų ekonominės padėties ir darbinio gyvenimo ypatumai, profesinių ir šeimyninių pareigų derinimo sąlygos.

1. Bendros moterų užimtumo tendencijos (1990-1998 metai)

1.1. Darbo jėga ir ekonominis aktyvumas

Lietuva, kaip ir kitos socialistinės šalys, išsiskyrė itin dideliu moterų ekonominiu aktyvumu, kuris buvo užtikrinamas, vykdant kryptingą “visuotinio užimtumo” ir socialinę politiką. Marksistinė ideologija moterų dalyvavimą apmokamo darbo sferoje laikė svarbiausia lyčių lygiateisiškumo užtikrinimo prielaida, todėl visuomenėje buvo aktyviai formuojamas negatyvus požiūris į kiekvieną, pasirinkusią motinos ir namų šeimininkės, o ne darbininkės ar tarnautojos karjerą. Nuo 1970-tųjų metų moterys sudarė daugiau nei pusę darbininkų ir tarnautojų, jų užimtumo rodikliai labai nežymiai skyrėsi nuo vyrų. 1989 m. Gyventojų surašymo duomenimis, šalies ūkyje dirbo 81% darbingo amžiaus moterų, atitinkamas vyrų rodiklis buvo 86.1% (Professional, 1995).

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, moterų darbo vaidmuo šalies ūkyje pradėjo mažėti. 1991-1995 metų laikotarpiu bendras užimtų moterų skaičius sumažėjo net 195.8 tūkst., arba 19%, kai tuo tarpu užimtų vyrų – 58.2 tūkst., arba 6.6% (1 lentelė). Moterų dalis bendrojo užimtųjų skaičiaus sumažėjime sudarė daugiau neiketvirtadalius – net 77 %. Atitinkamai pastebimai sumažėjo moterų dalis bendrame užimtų gyventojų skaičiuje – nuo 53.8% 1991 metais iki 50.2% 1995 metais. Akivaizdu, kad nežymiai pasikeitus darbingo amžiaus gyventojų skaičiui (jis per šį laikotarpį sumažėjo 16.8 tūkst.), dirbančiųjų skaičiaus mažėjimas buvo susijęs su ženkliais gyventojų ekonominio aktyvumo pokyčiais. Moterų užimtumo lygis 1991-1995 metais sumažėjo net 18.6 procentinio punkto (nuo 99.0 iki 80.4%), o vyrų – atitinkamai 4.5 procentinio punkto (nuo 79.9 iki 75.4%).

1991 metų kovo mėn., priėmus Gyventojų užimtumo įstatymą, Lietuvoje pradėta oficialiai registruoti nauja pagal užimtumo statusą gyventojų grupė – nedirbantys, t.y. bedarbiai ir ieškantys darbo asmenys. Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais nedirbančių gyventojų skaičius, kaip matyti iš 1 lentelės, pradėjo labai sparčiai augti, pasiekdamas beveik 110 tūkstančių 1995 metais. Pažymėtina, kad beveik per visą šį laikotarpį (išskyrus 1993 m.) moterys sudarė daugiau nei pusę oficialiai užregistruotų nedirbančių asmenų.

1996 metų pabaigoje – 1997 metais kartu su ekonomikos augimu pradėjo didėti ir dirbančiųjų skaičius, šiek tiek sumažėjo nedarbo lygis, tačiau šios pozityvios tendencijos darbo rinkoje, kaip matyti iš pateiktų duomenų, susijusios su vyrų ekonominio aktyvumo augimu: jų užimtumo lygis išaugo iki 77.8%, o bendras dirbančiųjų skaičius padidėjo net 29.5 tūkst. Tuo tarpu moterų tarpe buvo ir toliau stebimas užimtųjų skaičiaus mažėjimas, atitinkamai sumažėjo ir jų užimtumo rodikliai (iki 79.0%) bei dalis dirbančiųjų tarpe (iki 49.2%).

1.2. Užimtumo struktūros pokyčiai

Ekonominės reformos ir privatizacijos procesų pasėkoje šalyje vyko intensyvus dirbančiųjų “persiliejimas” iš valstybinio į privatų sektorių: 1990-1997 m. laikotarpiu bendras dirbančių valstybinėse įmonėse, įstaigose ir organizacijose skaičius sumažėjo nuo 1332.9 tūkst. iki 518.8 tūkst., arba daugiau nei 60%, atitinkamai užimtųjų privačiose įmonėse skaičius išaugo beveik 2 kartus (nuo 564.7 tūkst. iki 1117.7 tūkst). 1998 m. pradžioje privataus sektoriaus dalis bendroje užimtumo struktūroje sudarė beveik du trečdalius (68.3%), lyginant su 34.5% 1991 m. Pažymėtina, kad didesnę pusę (apie 58%) valstybinio
sektoriaus darbuotojų sudaro moterys, tuo tarpu privačios ekonominės veiklos sferoje aktyvesni yra vyrai (jų dalis siekia 57%).

Kokios yra lėtesnės privataus sektoriaus feminizacijos priežastys? Visų pirma, vadinamosios “moteriškos” ūkio šakos (švietimas, sveikata ir socialinis darbas) praktiškai tebelieka valstybinio sektoriaus dalimi (lentelė 2), tuo tarpu “vyriškos” veiklos sferos (statyba, kai kurios apdirbamosios pramonės šakos) yra beveik visiškai privatizuotos. Kita vertus, kaip rodo specialūs tyrimai, moterys žymiai lėčiau negu vyrai įsitraukia į privatų verslą. Antai, Statistikos departamento atlikto 1998 m. gegužės mėn darbo jėgos tyrimo duomenimis, moterys darbdavių tarpe sudaro mažiau nei trečdalį, savarankiškų, arba dirbančių sau asmenų tarpe – apie 40% (Darbo, 1998). Tarptautinio projekto “Lietuvos šeima ir gimstamumas”(jį vykdant, 1994-1995 metais buvo apklausta 5000 Lietuvos gyventojų, kurių amžius – 18-49 metai) rezultatai parodė, kad didžioji dauguma moterų (83.7%) neketina imtis privačios iniciatyvos, pradėti savarankišką verslą (tuo tarpu atitinkamas vyrų rodiklis buvo gerokai mažesnis – 64.1%). (Kanopienė, 1997).

R.Aidis, remdamasi verslininkių apklausos , atliktos 1997 m. rezultatais, išskyrė visą eilę priežasčių, dėl kurių moterims yra sunkiau pradėti savo verslą ir įsitvirtinti privačios veiklos sferoje:

· Visų pirma, tai patriarchalinės mūsų visuomenės tradicijos ir nuostatos: “asimetriškas” vaidmenų pasiskirstymas šeimoje (moterys visiškai atsakingos už mažamečių vaikų priežiūrą bei namų ruošą), plačiai paplitęs stereotipinis požiūris į moterų ir vyrų sugebėjimus, dėl ko “moteriai reikia juos įrodinėti, …sunkiau dirbti, kad sulauktų savo kvalifikacijos pripažinimo”. Antai, net 86% moterų teigė, kad moteriai būti verslininke sunkiau negu vyrui, 71% jautė tiesioginę diskriminaciją dėl lyties.

· Ne mažiau svarbų vaidmenį vaidina nepalanki verslui aplinka, susidariusi dėl atitinkamos vyriausybės vykdomos ekonominės politikos: nuolatinė įstatymų kaita, gniuždantys mokesčiai, labai menkos galimybės gauti kreditus ir pan.

· Gana dažnai moterų galimybes pradėti ir sėkmingai vystyti privačią veiklą riboja ir žinių bei informacijos, asmeninės patirties, specifinių įgūdžių versle stoka (R.Aidis, 1999).

Tikėtina, kad vyrų vaidmens didėjimas privačiame sektoriuje (1998 m. darbo jėgos tyrimo duomenimis, šioje sferoje dirbo net 73% užimtų šalies ūkyje vyrų, lyginant su 59% moterų) dar labiau sustiprins egzistuojančią ekonominę lyčių nelygybę ir pagilins darbo rinkos segregaciją pagal lytį. Šios tendencijos matyti, analizuojant struktūrinius gyventojų užimtumo pokyčius atskirose ūkio šakose.

Būtina pažymėti, kad moterų ir vyrų darbo jėgos koncentracija tam tikrose profesinės veiklos sferose buvo būdinga ir centralizuotai planuojamai, ir rinkos ekonomikai. Palyginamoji Lietuvos ir kai kurių Vakarų Europos valstybių bei Skandinavijos šalių statistinių duomenų analizė (buvo lyginti 1980-tųjų pabaigos duomenys) rodo, kad visur, nepaisant visuomeninės santvarkos ir ūkio ypatumų, lyčių specializacija apmokamo darbo sferoje glaudžiai susijusi su jų tradiciniais vaidmenimis visuomenėje ir šeimoje: moterys vyrauja aptarnavimo, socialinių paslaugų (švietimo, sveikatos apsaugos ir kt.) sferoje, tuo tarpu vyrai – industriniame sektoriuje (statyboje, transporte, kai kuriose pramonės šakose). Kita vertus, moterys ir vyrai darbo rinkoje užima skirtingą hierarchinę padėtį ir atlieka skirtingo statuso darbus, kas leidžia kalbėti ir apie vertikaliosios užsiėmimų segregacijos pagal lytį egzistavimą (Professional, 1995).

Kadangi išsamią informaciją apie vertikaliąją užsiėmimų segregacija pateikia Gyventojų surašymų duomenys, kurių paskutinysis Lietuvoje buvo atliktas dar tarybiniu laikotarpiu (1989 m.), šiandien būtų sunku tiksliai įvertinti pokyčius atskiruose “profesijų piramidės” segmentuose. Lietuvos Statistikos departamento atliktų darbo jėgos tyrimų duomenimis, 1994-1998 m. laikotarpiu sumažėjo moterų dalis “užsiėmimų piramidės” viršūnėje (pvz., jų lyginamasis svoris įstatymų leidėjų, vyriausių pareigūnų ir valdytojų tarpe sumažėjo nuo 39.6 iki 34.1%), tuo tarpu kai kuriose “masinėse” profesijose jų darbo svarba išaugo (pvz., technikų tarpe moterų dalis padidėjo nuo 60.7 iki 69%). Būtina pažymėti, kad moterys ir šiuo metu sudaro daugumą tarp tarnautojų (85%), aptarnavimo ir prekybos darbuotojų (71%), specialistų (70%) ir mažumą (nuo 15 iki 25%) – daugumoje darbininkų profesijų (Darbo, 1998).

Analizuojant horizontaliąją darbo rinkos segregaciją pagal lytį, būtina, visų pirma, atsižvelgti į bendruosius pasikeitimus, kurie įvyko šalies ūkio struktūroje ekonominių reformų pasėkoje. Kaip žinia, tarybiniais metais Lietuva tapo gana modernia industrializuota respublika, kurioje didelė dirbančiųjų dalis buvo sukoncentruota pramonėje (mašinų gamybos, chemijos, elektrotechnikos, tekstilės ir kitose šakose), statyboje ir transporte; tačiau, palyginus su rinkos ekonomikos šalimis, paslaugų sektorius vaidino žymiai mažesnį vaidmenį gyventojų užimtume.

Pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu, ypač pirmaisiais nepriklausomybės metais (vadinamuoju
periodu – 1990-1993 m., kuomet BVP šalyje sumažėjo beveik 60%), dėl itin sunkios bendrosios ūkio situacijos didžiosios šalies pramonės įmonės, statybinės organizacijos buvo priverstos smarkiai mažinti gamybos ir darbų apimtis. Dėl to žymiai sumažėjo užimtumas industriniame sektoriuje: per 1989-1993 metų laikotarpį užimtumas pramonėje sumažėjo 35 %, – statyboje – 45 %, transporte – 40 %. Tačiau, kartu su privataus sektoriaus plėtra, pastebimai padidėjo užimtumas aptarnavimo sektoriuje ir socialinių paslaugų sferoje: dirbančiųjų prekyboje skaičius išaugo 43%, finansiniame tarpininkavime ir komercinėje veikloje – 60% (užimtųjų sveikatos apsaugoje ir švietime skaičius beveik nepasikeitė).

Nuo 1994 m., pasibaigus ekonominio nuosmukio laikotarpiui, šalies ūkio raidos rodikliai pradėjo gerėti, šiek tiek pradėjo augti ir pramonės gamyba. (Kaip buvo minėta poskyryje 1.1., šie procesai sąlygojo ir užimtųjų skaičiaus didėjimą nuo 1996 m.). Tačiau dirbančiųjų persiliejimas iš vienų veiklos sričių į kitas tebevyksta: auga aptarnavimo sferos vaidmuo gyventojų užimtume, atitinkamai mažėja pramonės, statybos reikšmė: jeigu 1994 m. dar daugiau nei pusė visų dirbančiųjų buvo sukoncentruota vadinamosiose “gamybinės sferos” šakose, tai 1997 m. aptarnavimo sferos ir socialinių paslaugų dalis jau viršijo industrinio sektoriaus dalį.

Šie procesai sąlygojo ir tam tikrus pokyčius moterų užimtumo struktūroje (2 lentelė). Mažėjant moterų darbo vaidmeniui šalies ekonomikoje, nuo 1992-tųjų metų ženkliai sumažėjo moterų dalis beveik visose ūkio šakose, išskyrus švietimą ir sveikatos apsaugą: didžiausias sumažėjimas yra prekyboje (16.1 procentinio punkto), viešbučių ir restoranų versle (12.8 procentinio punkto), transporte ir ryšiuose (10.4 procentinio punkto) apdirbamojoje pramonėje (8.2 procentinio punkto). Persiskirstant darbo jėgai, pastebimai išaugo vyrų užimtumas kai kuriose anksčiau feminizuotose veiklose, pvz., prekyboje jų skaičius išaugo daugiau negu du kartus.

Darbo jėgos šakinės struktūros pokyčiai yra susiję tiek su privataus ekonomikos sektoriaus plėtra, ypač paslaugų sferoje, tiek su žemės reformos procesais kaime, kur tarybiniais metais didžioji dauguma. (virš 80%) gyventojų buvo kolūkiečiai ar tarybinių ūkių darbininkai. 1990 m, šalyje buvo tik 2.9 tūkst. privačių ūkininkų, tačiau jau 1994 metais jų skaičius pasiekė 111 tūkst.. Žemės nuosavybės formų pakeitimas, susijęs su visa eile negatyvių procesų užimtumo srityje (paslėptu nedarbu), labai skaudžiai atsiliepė moterims, ypač toms, kurios anksčiau dirbo socialinėje sferoje: masiškai uždarinėjant ikimokyklines vaikų įstaigas, mažinant kaimo vietovėse mokyklų, bibliotekų, sveikatos įstaigų skaičių, kvalifikuotos darbuotojos prarado darbo vietas ir buvo priverstos dažnai tapti namų šeimininkėmis.

2. Moterų bedarbystė

2.1. Nedarbo dinamika

Pirmieji bedarbiai teritorinėse darbo biržose buvo užregistruoti 1991 metų pabaigoje, kuomet jų skaičius siekė 4.2 tūkst. (tame tarpe 3.0 tūkst. moterų). 1992 m. metais šis rodiklis išaugo iki 20.7 tūkst.; ypač dideli bedarbių augimo tempai buvo tų metų rudenį, kuomet kas mėnesį buvo užregistruojama apie 4 tūkst. bedarbių. Sekančiais metais bedarbių skaičiaus augimo tempai stabilizavosi, 1993 m. pabaigoje jis siekė 31 tūkst., 1994 m. pabaigoje – 33.3 tūkst.. Kadangi iki 1995 m. šalies statistikoje buvo fiksuojamos dvi nedirbančių asmenų kategorijos: turintys oficialųjį bedarbio statusą ir ieškantys darbo asmenys, užsiregistravę darbo biržoje, tai bendras nedirbančiųjų skaičius buvo gerokai didesnis (1994 m. pabaigoje jis viršijo 77.9 tūkst.).

Pažymėtina, kad beveik per visą šį laikotarpį (išskyrus 1993 m.) moterys sudarė daugumą (virš 60%) bedarbių, tuo tarpu jų dalis ieškančių darbo asmenų tarpe buvo gerokai mažesnė – apie 40%. Kadangi bedarbio statusas buvo suteikiamas tik asmenims, kurie buvo atleisti iš darbo dėl objektyvių priežasčių (etatų mažinimas, įmonės ar įstaigos likvidavimas ir pan.), akivaizdu, kad moterys pradiniame ekonominių reformų etape atsidūrė žymiai blogesnėje padėtyje. Specialūs tyrimai, kuriuos atliko autorė 1992 m. pabaigoje Vilniaus darbo biržoje parodė, kad didelę dalį (arti 40%) bedarbių moterų sudarė kvalifikuotos specialistės, turinčios aukštosios mokyklos baigimo diplomą (inžinierės, ekonomistės, humanitarinių mokslų atstovės), anksčiau dirbusios pramonės įmonėse, valdymo sferoje, mokslo įstaigose, taip pat įvairiose privačiose firmose. Lyginant su vyrais, moterų bedarbystės trukmė buvo gerokai ilgesnė: kas trečia darbo ieškojo 3-4 mėnesius, kas penkta – 5-6 mėnesius arba jo visai nesurado. Tokių asmenų vyrų tarpe buvo atitinkamai 20 ir 7% (Professional, 1995).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2220 žodžiai iš 7143 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.