Lietuvos moterų padėtis xix- xx a pradžios šeimoje šeimos papročiuose ir santuokoje
5 (100%) 1 vote

Lietuvos moterų padėtis xix- xx a pradžios šeimoje šeimos papročiuose ir santuokoje

11213141516171

REFERATAS

LIETUVOS MOTERŲ PADĖTIS XIX A.- XX A. PRADŽIOS ŠEIMOJE: ŠEIMOS PAPROČIUOSE IR SANTUOKOJE

Senieji istoriniai šaltiniai liudija didelę lietuvių pagarbą moterims bei svarbią jos reikšmę jau senovės baltų šeimoje. Pavyzdžiui, prūsų teisyne užfiksuota paprotinės teisės nuostata, kad už moters užmušimą ar sužeidimą baudžiama dvigubai didesnėmis baudomis negu už vyro. Vadinasi, moteris vertinta dvigubai brangiau negu jis. Ši nuostata, besiremianti paprotine teise, išliko Lietuvoje maždaug iki XX a., kol pasikeitė lietuvių pasaulėžiūra. Taigi, nuo seno moteriai, kaip potencialiai būsimos gyvybės gimdytojai, rodyta išskirtinė pagarba. Juk moteris pažįsta giliausius būties slėpinius, pirmoji sutinka užgimusią gyvybę, ją ugdo, auklėja. Žmoguje per motiną- moterį užmezgami saitai su praeitimi bei nutiesiama gija į ateitį.

Nagrinėjant XIX a. pab.- XX a. vid. lietuvės vaidmenį šeimoje iškyla daugybė klausimų, kurie įsiterpia į amžinąjį gyvenimo ir mirties kaitos ciklą, kuriame svarbi vieta ir tenka moteriai. Apie žmogaus gyvenimo ciklo papročius nemažai ir įvairiais aspektais rašė Lietuvos etnologai. Vis dėlto nėra nė vieno darbo nei Lietuvos, nei Europos tautų etnologinėje literatūroje, kuriame būtų išsamiai išnagrinėtas moters vaidmuo gimtuvių ir vestuvių papročiuose. Taigi, šio darbo tikslas- atskleisti XIX a. pabaigos- XX a. vidurio lietuvės kaimo moters vaidmenį bei identitetą šeimoje bei svarbiausiuose žmogaus gyvenimo ciklo papročiuose.

Jausmai, kuriuos patiriame galvodami apie šeimą, paprastai būna spontaniški ir stiprūs. To pakanka, kad žmonės domėtųsi visais šeimos gyvenimo aspektais ir istorija apskritai, nors daugeliui kitų istorinių įvykių jie teikia mažai reikšmės. Mokslininkų sukaupti duomenys, analizė ir apibendrinimai papildo iš kartos į kartą perduodamus pasakojimus, todėl skaitytojas priima tyrinėjimus kaip dalelę savo giminės istorijos, lygina su asmenine patirtimi. Ši aplinkybė turi privalumų: šeimos istorijos studijos gali tikėtis platesnio visuomenės, ne vien specialistų dėmesio. Antra vertus, dauguma šiuolaikinių vedybinio gyvenimo, šeimyninių santykių stereotipų susiklostė būtent XIX-XX a. ir tai padeda suvokti lietuvių visuomenės raidą.

XIX-XX a. pr. lietuvis negalėjo savanoriškai pasirinkti viengungišką gyvenimo būdą ir tuo pačiu pilnavertiškai dalyvauti savo bendruomenės gyvenime. Šeima, visų pirma kaip darbinis ūkinis vienetas, o ne dviejų emociškai artimų žmonių sąjunga, XIX a. buvo privaloma visiems. To meto Vakarų Europos šalyse 15-20% moterų niekada nesukurdavo šeimos, o Pabaltijo kraštuose šis skaičius tesiekė keletą procentų. Šeimos institucija buvo tarsi ekonominis bendradarbiavimas, į kurį abu sutuoktiniai įnešdavo tam tikrą savo dalį ir atlikdavo specifines funkcijas. Po baudžiavos panaikinimo ir reformos vedybos tapo svarbiausiu kilnojamojo turto ir žemės perdavimo būdu, daug reikšmingesniu bei patikimesniu nei fiktyvi nuoma ar pirkimas- pardavimas. XIX a. pab. tautinis atgimimas inspiravo naujus šeimyninių santykių modelius. Lietuvių inteligentija kūrė tautinės šeimos projektus, kur vedybų motyvas nieko bendra nebeturėjo su ekonominiais išskaičiavimais. Alternatyvas tradicinei šeimai skatino ir visuomenės modernėjimas. Daugelis emigrantų palikdavo Lietuvą ne vien ieškodami geresnės buities, tiesiog taip jie pasipriešindavo įprastam tėvų ir senelių gyvenimo būdui. Kita XIX-XX a. pr. privataus gyvenimo ypatybė buvo ta, kad lietuvis, šiuo atveju katalikas, praktiškai neturėjo jokių galimybių panaikinti teisėtai sudarytos santuokos ir oficialiai susituokti dar kartą. Dauguma, kurių vedybinis gyvenimas nesusiklostė, išsiskirdavo be dvasinio teismo žinios, t.y. neteisėtai. Šios asmeninio gyvenimo aplinkybės – neišvengiama ir nepanaikinama santuoka – iš esmės nulėmė nagrinėjamo laikotarpio lietuvių šeimyninio elgesio stereotipus bei padiktavo lietuvių požiūrį į viengungystę, XIX-XX a. pr. teisines santuokos sudarymo normas, vedybų motyvo, meilė ir laimės sampratą tradicinėje šeimoje, luomų demokratėjimo tendencijas vedybinio amžiaus analizę, lietuvių šeimos modelio modifikacijas tautinio atgimimo metu, skyrybas bei nelegalius santuokos nutraukimo būdus.

XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios lietuvių ūkininkų šeimą istoriografijoje įprasta vadinti tradicine lietuvių šeima. Akcentuojamas unifikuotas tradicinių vedybų motyvas, kai santuoka buvo ne tik susieta su šeimyninėmis žemės dalybomis ir viso ūkio būkle, bet tiesiogiai priklausė nuo jo. Vedybų tradicinėje šeimoje nelėmė individualūs sprendimai. Tai iškildavo tik tėvams sergant, senstant ar mirštant, kas šiaip ar taip grėsė ūkio priežiūrai ir inspiravo naujų savininkų atsiradimą. Santuoka, kaip būtina ūkinių-ekonominių problemų sprendimo sąlyga, akivaizdžiai pastebima prašymuose vedybų dispensai. Ūkininkų vedybų motyvas čia formuluojamas vienodai: ūkiui reikalingas(a) ūkininkas(ė). Tačiau XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios ūkininkų vedybos, paremtos materialai tolygiais santykiais, žinoma, neeliminavo meilės ir laimės tradicinėje šeimoje, o formavo specifinę jausmų psichologiją.

Žymiausi to meto veikėjai – Vincas Kudirka, Stasys Matulaitis, jonas Šliūpas, Gabrielė
Petkevičaitė-Bitė, Gabrielis Landsbergis, Antanas Garmus, Liudvika Malinauskaitė, Kazimieras Pakalniškis ir kt. neigiamai vertino šeimyninius santykius tradicinėje šeimoje. Pasak Stasio Ylos, atviri tuometinės inteligentijos pasisakymai bei nuostatos griovė ūkininko šeimos stereotipą visuomenėje. Jo vietoje atgimimo veikėjai pateikė tautinės, kartu ir modernios lietuvių šeimos sukūrimo projektus, pabrėždami kitokius (nei tradicinės šeimos)santuokos motyvus, dvasines vertybes. Tradicinės šeimos kritikoje dalyvavo visų ideologinių srovių atstovai: liberalai, socialdemokratai bei katalikų kunigai. Diskusijos šiuo klausimu vyko keletą dešimtmečių ir jose išryškėjo naujas požiūris ne tik į vedybas, bet ir į visuomenę. Tai atskleidžia inteligentijos pastangas įgyvendinti teorinius šeimos projektus ir asmeniniame gyvenimo.

Visiškai priešinga vedybinio gyvenimo patirtis – skyrybos. Terminas „skyrybos“ vartojamas sąlygiškai, nes to meto katalikų santuoka galėjo būti tik anuliuojama, jei pavykdavo įrodyti, kad ji kanoniškai neteisėta. Tai buvo reti atvejai, todėl paprastai katalikai naudojosi galimybe gauti vadinamąją separaciją nuo „stalo ir guolio“, t.y. laikiną išsiskyrimą be teisės kitai santuokai. Tačiau labiausiai paplitęs būdas nutraukti santuoką buvo pabėgimas. Vieną dieną vyras ar žmona išeidavo iš namų ir daugiau niekada ten nebegrįždavo. Vėliau tokie sutuoktiniai sukurdavo naujas, neteisėtas santuokas.

BŪSIMA MOTINA ŠEIMOJE IR BENDRUOMENĖJE

Remiantis lietuvių šeimos papročiais bei liaudies tikėjimais, galima suvokti moters motinos pašaukimą, jos vaidmenį ir funkcijas šeimoje ir kaimo bendruomenėje bei suprasti ne tik pačios nėščiosios, bet ir kitų su jos motinyste susijusių kaimo moterų- pribuvėjos, motinos, anytos, kaimynių funkcijas ir socialinį statusą XIX a. pab. – XX a. pradž. gimtuvių papročiuose.

Naujos gyvybės atėjimas į pasaulį- ypatingas momentas. Kritiškais žmogaus gyvenimo momentais, pereinant iš vienos būklės į kitą, žmogus nėra paliekamas vienas: tai gyvybiškai pavojingos akimirkos, jų metu ritualuose slypintys šventi išgyvenimai leidžia patirti kitokią paramą, kuri padeda įveikti pavojingą gyvenimo atkarpą. Šiame pavojingame laikotarpyje naujasis žmogus išeina iš motinos įsčių į šio pasaulio erdvę, kurioje jis dar nėra pripažintas šeimos ir nėra priimtas visuomenės. Vos gimus, su kitų bendruomenės narių pagalba yra atliekamos tam tikros apeigos, padedančios atskirti kūdikį nuo motinos ir pervesti jį į naują gyvenimo etapą.

Gimtuvių papročiuose ypač ryški būsimosios kūdikio motinos pagalba. Šiuo laikotarpiu ji pati ir jos elgesys tampa kūdikiui pavyzdžiu. Tradicinėje lietuvių kultūroje tikima, kad vaisius perima daugelį motinos savybių, būsimo kūdikio sveikata, elgesys ir net likimas priklauso nuo nėščiosios elgesio. Todėl laukiančioji turėtų būti tvarkinga, teisinga, neimti svetimo daikto, kad vaikas nebūtų vagis, vengti apkalbų, nes kūdikis galįs būti nebyliu. Ji pati stengėsi nesistebėti girtuokliais, negražiais, suluošintais žmonėmis, kad vaikas į juos neatsigimtų.

Tuo laikotarpiu nėščioji buvo tarsi izoliuota nuo kaimo bendruomenės draudimais, apribojimais, kuriuos jai diktavo viešoji kaimo nuomonė. Ji turėjo laikytis tradicinių liaudies tikėjimų, prietarų, kurie jai draudė ką nors iš kaimynų skolintis, dalyvauti pasilinksminimuose, apskritai išeiti iš savo namų, kad neatsidurtų nepalankiose situacijose. Vyresnės kaimo moterys nėščiąją šmaikščiai perspėdavo: ,,Kol tuščia, moterėle, kaip ožka šokinėk, jei nėščia- už pečiaus sėdėk“ arba ,,nėščia būdama uliosi, giedosi, tai vaiko sulaukusi ašarėles liesi“.

Apskritai moters nėštumą lietuvių etninė kultūra gaubė šventa paslaptimi. Nėščioji ir jos namiškiai apie besiartinantį gimdymą kalbėdavo mažai, visa laikydami gilioje paslaptyje ir tyloje. Tikėta, kad kada mažai apie tai kas žino, gimdymas būna lengvesnis. Kur nors eidama laukiančioji būtinai užsijuosdavo prijuostę, ant pečių užsimesdavo skarą, kad nesimatytų jos padėtis. Paskutinėmis dienomis prieš gimdymą kaimynai vengė eiti į gimdyvės namus, net elgetas perspėdavo, kad juos aplenktų. Net ir pribuvėjos atvykimą gaubė paslaptis- ji apsigobdavo didžiulę skarą ar užsimaudavo vyrišką kepurę, kartais apsirengdavo vyriškais drabužiais, kad jos niekas nepažintų. Visa tai turėjo apsaugos nuo piktųjų dvasių prasmę.

Kaimo bendruomenė gerbė tą nėščiąją, kuri laikėsi viešosios nuomonės nustatytų šeimos moralės normų. Namų ūkio ruošoje nėščiajai padėdavo motina, anyta, o neretai prie sunkesnių darbų pagelbėdavo vyras, nors dažniausiai, ypač XIX a. pabaigoje, moteris dirbdavo iki paskutinės minutės ir niekas jai nepagelbėdavo. Visi labai stengėsi apsaugoti ją nuo susierzinimų bei nemalonumų. Pabarti ar kitaip užgauti laikyta nusidėjimu, nes tai galėjo pakenkti jos ir būsimojo kūdikio sveikatai, o bet koks rankos pakėlimas prieš nėščiąją laikytas dvigubu nusikaltimu.

Anyta, motina ar kita vyresnė moteris stengėsi perduoti besilaukiančiajai šimtmečiais sukauptą žmonių išmintį, patirtį, kad vaikas gimtų sveikas, o ir pats gimdymas nebūtų
sunkus. Norėdama jį palengvinti, pati moteris stengėsi daugiau judėti, dirbo įprastinius darbus iki paskutinės minutės. Gimdymą palengvinti moteris bandė išankstinėmis maldomis, nėščioji atsiduodavo Švč. Mergelės Marijos globai, aukojosi, meldėsi, ypač per gegužines pamaldas, kad Viešpats ,,greičiau atskirtų“.

Ritualinis perėjimas iš vienos erdvės į kitą galimas tik ramybės, taikos su visu pasauliu būsenoje, todėl ir moteris visą nėštumo laiką stengėsi sutarti su savaisiais ir visais kaimo žmonėmis, susitaikyti, jei buvo susipykusi. Jaunoji prieš vestuves eidavo per kaimą, atsibučiuodavo, susitaikydavo su visais, o kūdikio laukiančioji- prieš gimdymą, nes buvo sakoma: ,, Kai atlais, tai ir palais. Tada ir gimdymas bus greitesnis“. Jai visada ir būdavo atleidžiama, ji stengėsi panašiai kaip prieš mirtį su visais susitaikyti, nes tikėta, kad nėščia moteris yra viena koja karste.

Lietuvos kaime per šimtmečius susiformavo bei nusistovėjo tam tikra dorovės normų kultūra. Dar prieš kūdikį pradedant visas sutuoktinių dėmesys buvo nukreiptas į būsimąjį palikuonį. Vaiko atsiradimui tiek mergina, tiek ir vyras buvo ruošiami šeimoje dar prieš vestuves. Renkantis vedybų partnerį žiūrėta, kad būsimieji sutuoktiniai būtų sveiki. Manyta, kad nuo jų doros, fizinių ir dvasinių galių, charakterio savybių, gyvenimo būdo priklausys palikuonių prigimtis, darbštumas, sveikata ir laimė. Kūdikio savybes, jo ateitį savo elgesiu stengėsi nulemti trys svarbiausios moterys: motina, pribuvėja ir kūma.

Taip pat tikėta, kad vaiko likimas priklauso nuo jo gimimo bei pradėjimo laiko, tuokart buvusios mėnulio fazės. Drausti lytiniai santykiai pamaldų metu ir per didžiąsias metine šventes: Apreiškimo Marijai, pirmąją Kalėdų, Velykų, Sekminių dieną, Didįjį penktadienį bei sekmadieniais, nes tai laikyta nuodėme ir galį pakenkti vaiko sveikatai.

Visoje Lietuvoje tikėta, kad mėnulio jaunaties metu gimęs žmogus visą gyvenimą lieka jaunas, greit nesensta, yra gražus. Mėnulio įtaka vaiko likimui atsispindi ir kūdikio atjunkymo papročiuose: stengtasi kūdikį nujunkyti pilnaties metu – vaikas bus sveikas, o užaugęs- turtingas. Motina ypač rūpinosi dukters atjunkymu: paskutinįkart ją žindydavo baigiantis delčiai, esą tada subrendusi duktė tik dvi dienas mėnesinėmis tesirgsianti. Buvo vengiama vaiką atjunkyti pavasarį ar rudenį per paukštlėkį arba pakilus vandeniui laukuose, nes tikėta, kad tuomet vaikai bus neramūs, nerimti, nepaisys namų ir norės tik po pasaulį lakstyti. Taigi, atlikdama kiekvieną veiksmą, motina atidžiai sekė gamtos reiškinius, rūpindamasi pirmiausia kūdikio ateitimi. Jos elgesys rėmėsi smiline magija- esą motinos poelgis šiuo momentu nulems jos vaiko ateitį.

Tiek gimtuvių papročiuose, tiek ir vėlesniuose mergaitės socializacijos etapuose pastebimas ypatingas motinos ir dukters santykis. Vos tik užgimus mergaitei, motina pradėdavo rūpintis dukterimi, kaip būsimąja motina, rengdama ją motinystei. Žindydavo ilgiau nei sūnų, kad ji būtų stipresnė vaikams gimdyti. Neretai už dukters sveikatą duodavo išmaldos elgetoms, užprašydavo bažnyčioje šv. Mišias, o prieš jos pirmąsias mėnesines, nusivesdavo per Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo šventę į bažnyčią ir, dukrai nežinant, už ją melsdavosi.

Motinos rūpinimasis dukros vaisingumu ypač matyti vestuvių papročiuose. Vestuves sutarus, merginos motina, piršlius išleidusi, nubraukdavo nuo stalo trupinius į prijuostę ir nešdavo į tvartą veršingai karvei, kad Dievas laimintų dukterį vaisiumi. Išleisdamos dukras už vyrų motinos melsdavosi, kad Viešpats joms duotų sveikų ir gražaus būrio palikuonių. Neretai motina griebdavosi ir magijos priemonių, kad tik kas nepakenktų dukros vaisingumui. Dar XIX a. pab. Kupiškio apylinkėje, išleisdama jaunąją į jungtuves, motina apvilkdavo ją išvirkščiais marškiniais ir parišdavo ant kaklo mazgelį su devindrėkio gabalėliu. Taigi, pagrindinis tuometinės motinos rūpestis- įvairiais racionaliais bei magiškais veiksmais nulemti, kad ištekėjusi jos dukra pastotų.

Dar viena svarbi asmenybė nėščiosios gyvenime buvo pribuvėja, dar vadinama bobute, kuri priimdavo kūdikį ir atlikdavo atitinkamas apeigas. Svarbiausias bobutės apeigas, nuo kurių priklausė kūdikio likimas, galima suskirstyti į septynias grupes: 1)kūdikio priėmimas, 2) atskyrimas, 3) pirmasis prausimas, 4) prausiamo vandens išpylimas, 5) placentos slėpimas, 6) kūdikio apdovanojimas duona, 7) vaiko ateities spėjimas pagal jo elgesį.

Pribuvėja, bobutė arba kaimo žvejas- taip vadindavo labai svarbų asmenį, kuris buvo dvasinė akušerė, padėjusi gimdyvei nueiti sunkų gimdymo kelią ir atlikdavusį kūdikio atskyrimą nuo motinos. Kiekviename kaime buvo dvi ar daugiau pagyvenusių, patyrusių moterų, kurios geranoriškai atlikdavo savo kaip pribuvėjos pareigas. ,,Vaikų gaudyti“ eidavo supratingos, švarios, visų gerbiamos vyresnio amžiaus, be to, savo vaikus išauginusios moterys. XIX a. pab. – XX a. pradž. Vidurio Lietuvoje ,,bobauti“ eidavo penkiasdešimties- septyniasdešimties metų sulaukusios moterys. Pietų Lietuvoje į bobutes eidavo ištekėjusios, švarios moteriškės, jau po penkiasdešimties, kuriom jau nebuvo mėnesinių.

Taigi, kūdikio priėmimo apeigose pribuvėjos
ypač svarbus, o jos veiksmai priklausė nuo profesinio pasirengimo, sugebėjimo atlikti savo pareigą, netgi nuo dvasinių jos ypatybių. Naujagimio priėmimo metu pribuvėjos neturėjo kalbėti, o tik melstis, kad vaikas būtų stiprus ir sveikas. Pagal paprotį jį reikėjo priimti ne plikomis rankomis, bet su staltiese, rankšluosčiu ar nauju švariu drabužiu, nes tikėta, kad visa tai nulems kūdikio dorą, laimę, gerą sveikatą ir garbę. Taip pat vaiką vengė priimti ant prijuostės, kad užaugęs nebūtų paleistuvis. Gimusią mergaitę pribuvėja perkišdavo per tėvo kelnių klešnę, berniuką- per motinos sijoną- tada užaugusius mylės priešingos lyties atstovai. Kad vaikas būtų protingesnis, gimusiam užgobdavo baltą skarelę. Lemdama stiprią vaiko sveikatą, bobutė tyčia pameluodavo, kokios lyties gimė vaikas. Dar XIX a. pab. panašiai buvo elgiamasi visoje Lietuvoje. Jei šeimoje kūdikiai mirdavo vienas po kito, tai bobutė naujagimį priimdavo per tėvo kelnes: šis tada nemirsiąs ir būsiąs atsparus ligoms. Bobutė atlikdavo ir gimdymą lengvinančius magiškus veiksmus, aptinkamus ir kituose šeimos papročiuose- vestuvių ir laidotuvių- ritualuose. Gimdyvę, kaip nuotaką vestuvių papročiuose, bobutė vesdavo tris kartus aplink stalą. Išpindavo kasas, kad ji lengviau ir greičiau gimdytų. Taip pat buvo atidaromos durys, atvožiamos visos dėžės ir skrynios, atidaromos visų spintų durelės. Gimdant sunkiai, pribuvėja reikalavo atidaryti visų tvartų duris ir gyvulius išleisti kieman. Taigi, tikėta ne tik tuo, kad nuo pribuvėjos elgesio gimdant priklauso vaiko gyvybė, bet ir, kad naujagimio nuo motinos atskyrimo būdas gali nulemti jo profesiją: jei peiliu perpjaus virkštelę padėjusi ant maldaknygės, tai vaikas būsiąs kunigas, jei žirklėmis perkirps- siuvėjas, perkirtus kirviu- dailidė. Norint, kad žmogus būtų gabus darbams, užteko, nukirtus kūdikio virkštelę, ja ištrinti vaiko pirštelius. Dzūkijoje buvo toks paprotys: bobutė virkštelę sumegzdavo mazgeliu, sudžiovindavo ir atiduodavo motinai, o ši laikydavo ją kuparo prieskrynyje, o vaikui pradėjus eiti mokyklon, duodavo jam tą mazgelį atrišti, nes tikėta, kad tuomet jo atmintis būsianti ypač gera. Bobutės elgesys pirmųjų kūdikio prausynų metu taip pat labai reikšmingas. Ypatingą reikšmę turėjo ir šių prausynų vanduo, kuris turėjo pašalinti ano pasaulio, t. y. buvimo motinos įsčiose, apnašas. Norėdama kūdikį apsaugoti nuo piktųjų dvasių pasikėsinimo į jo gyvybę, pribuvėja į pirmojo prausimo vandenį įberdavo druskos, įmesdavo šakutę ėgli ir šermukšnio. Kaip krikščionišką apsaugos priemonę naudojo švęstą vandenį ir kryžiaus ženklą. Kūdikio ritualinis nuplovimas, kuris išlikęs iki šių laikų, naudotas dar prieš krikščionybę, nes tikėta magiškomis, kuriamosiomis, apvalomosiomis ir apsauginėmis to galiomis. Taigi ir Lietuvoje tikėta, jog bažnytinis krikštas negaliotų, jei prieš tai nebūtų atliktas ritualinis kūdikio apiplovimas namuose, kurį ir atlikdavo bobutės. O štai gimus silpnam kūdikiui, pribuvėja kuo greičiau skubėdavo jį pakrikštyti vandeniu namuose ir to metu duoti jam vardą, nes jam mirus, bobutės krikštas galiodavo ir jį galima buvo laidoti pašventintoje kapinių dalyje. Pribuvėjos pakrikštytas, bet pasveikęs kūdikis, buvo perkrikštijamas bažnyčioje, tačiau bobutės duoto vardo jau nekeitė. Bobutė ne tik šiuo krikštu įveda vaiką į krikščionių bendruomenę, bet ir pristato jį šeimai, stengdamasi įvest į šeimos dorovinius santykius. Numaudžiusi jį peržegnodavo, pašlakstydavo švęstu vandeniu ir paduodavo motinai, kartais ir tėvui peržegnoti ir pabučiuoti. Naujagimį buvo stengiamasi prausti toje pačioje medinėje geldoje, kurioje maudyti vyresni tos šeimos vaikai, kad visi vienas kitą mylėtų ir gyventų santarvėje. Vaiko gyvenimui ir likimui svarbi ir pirmojo prausimo vandens išpylimo vieta. Buvo vengiama šį vandenį pilti ant tako, nes tuomet užaugęs vaikas būsiąs žmonių apkalbamas, o tikėta, kad numaudžius berniuką, šį vandenį reikia išpilti po krosnim, kad jis būtų geru šeimininku, giminės pratęsėju bei būtų prisirišęs prie namų, o mergaičių pirmojo prausimo vandenį bobutės išpildavo ant vartų stulpelio, kad greičiau ištekėtų. Linkėdama merginai iki santuokos išsaugoti nekaltybę, pribuvėja vandenį išpildavo į gėlių darželį ir peržegnodavo. Šie tikėjimai buvo paplitę visoje Lietuvoje. Labai pagarbiai buvo elgiamasi ir su placenta. Bobutė neleisdavo jos niekam iš šeimos narių kur nors išmesti, o specialiai slėpdavo nuo svetimų akių, nes nuo to kur ir kaip ją paslėps, priklauso vaiko ateitis. Lietuvoje žinota įvairių placentos slėpimo būdų bei vietų. Gimus mergaitei placentą užkasdavo rūtų darželyje arba, suvyniotą į švarią drobę,- pirkios asloje ties krikštasuole, nes tuomet mergaitė būsianti švari, garbinga ir greit ištekės. Berniuko placentą, kad būtų geras tėvas ir gaspadorius, užkasdavo po gyvenamo namo slenksčiu. Plungės rajone placentą bobutės slėpdavo ant trobos aukšto, kad užaugęs jos savininkas būtų gerbiamas. Gimtuvėse, kaip skalsos, apsaugos ir vaisingumo simbolis, buvo svarbi ir duona: kad kūdikis užaugtų didelis ir sveikas, bobutė jam dovanodavo didelį kepalą duonos, kad vaikas būtų turtingas ir sotus, ji jį pirmąkart
vystydama, į vystyklus įdėdavo duonos. Galima padaryti išvadą, kad visos bobutės pastangos pirmiausia buvo nukreiptos žmogaus dorovinėms savybėms ir gerai ateičiai nulemti bei sudaryti sąlygas joms vystytis. Taip pat bobutės pagal kūdikio elgesį, jau iš kūdikio riksmo, išvaizdos spręsdavo apie jo lemtį: jei pirmasis riksmas garsus tai vaikas turės gerą sveikatą ir ilgą amžių, o jei tik užgimęs žvelgia stulpu aukštyn- ilgai negyvens, nes jau dabar ieško vietos danguje, jei užgimusysis labai rėkia- turės gerą balsą, bus giesmininkas, jei tyli- bus tylus, mažakalbis. Net ir vėliau iš vaiko juoko pribuvėja galėjo spręsti apie jo būdą: jei jis juokiasi ,,ko- ko- ko“- bus kvailas ir nevikrus, jei ,,ka- ka- ka“- geras ir labai protingas žmogus. Taigi, gimtuvių papročiuose nuo pat kūdikio priėmimo momento pribuvėja, būdama tarpininke tarp šeimos ir bendruomenės, sąmoningai atlikdavo etninių vertybių saugotojos bei ugdytojos funkcijas.

Taip pat reikėtų paminėti ir pribuvėjos bei nesantuokinio kūdikio besilaukiančios merginos santykį gimtuvių papročiuose. Bobutei, kviečiamai prie tokios gimdyvės, tradicija neleido atsisakyti, tačiau priimti nesantuokinį kūdikį jos vengdavo, nes bijojo žmonių pajuokos, nepalankaus atsiliepimo tiek apie gimdyvę, tiek apie ją pačią. Iki XX a. III- IV dešimtmečio nesantuokinio kūdikio susilaukusi mergina buvo pažeminta tiek savo šeimos, tiek kaimo bendruomenėje. Tėvai dažnai visai nebesirūpindavo tokia dukra, nekalbėdavo su ja, net jai gimdant nenorėdavo kviesti pribuvėjos, kaimo jaunimas vengė su ja bendrauti, o vyresnieji laikė ištvirkėle. Kaimas apskritai smerkė vaikinų pamestas merginas- esą ,,be šliūbo apsivaikavusi yra nusikaltusi Dievui“, o jos kūdikis- tai Dievo bausmė jai, jos tėvams, kaimui ir visai apylinkei. Jei apgautoji mergina ir ją palikęs vaikinas priklausė gerbiamoms šeimoms, tėvai juos versdavo susituokti, kad nė vienos giminės nelydėtų nešlovė.

Vaiko dvasinių ir fizinių savybių formavimui, nemažą įtaką turėjo ir kūmai, kurie, kaip ir pribuvėja, buvo tarpininkais tarp žemiškojo pasaulio ir transcendentinės erdvės. Ugdant mergaitę ypač svarbų vaidmenį atliko kūma, kurios tinkamas parinkimas buvo ypač svarbus, nes tikėta, kad nuo šio asmens priklausys mergaitės ateitis. Artimos giminaitės ar kaimynės išrinkimas krikšto motina rėmėsi doroviniu principu, atsižvelgiant į jos būdo savybes, santykius su šeimos nariais, giminėmis ir kaimynais, į jos išvaizdą, moralę ir ypač darbštumą. Tikėta, kad mergaitė seka savo krikšto motina: paveldi būdo savybes ir net pomėgius. Todėl neveltui buvo sakoma: ,, Svočia- bagočka, kūma- rinktinė.“. Nepriekaištinga krikščioniška moralė buvo pagrindinis kūmos parinkimo kriterijus. O kvietimas į kūmas laikytas pagarbos, pasitikėjimo, žmogaus įvertinimo ženklu, todėl kiekviena moteris troško turėti kuo daugiau krikštavaikių, bei laikytis, kas buvo svarbiausia, visų liaudies pedagogikos ir etikos nustatytų taisyklių: nesėdėti ant kaladės, žiūrėti, kad kas neužduotų šluota ar šiukšlėmis neapšluotų ir pan. Be to, į kūmas negalėjo eiti nėščiosios, nes galįs mirti krikštijamasis arba pačios vaikas. Kūmos pareigos prasidėdavo nuo pat jos kvietimo momento: ji pasiūdavo vaikui krikšto marškinėlius, kepuraitę, keletą vystyklų, valinį, krikštynų vaišėms išsikepdavo pyrago, riestainių, nusipirkdavo saldainių, su degintu cukrumi ir kmynais suvirindavo butelį degtinės. Tikėta, kad ne tik krikšto metu, bet ir vežant vaiką krikštyti, kūma galinti nulemti jo ateitį ir būdo savybe. Todėl Rytų Lietuvoje, prieš išvežant krikštyti, prie stalo kūma pirmoji turėdavo pakabinti kiaušinienės- tada vaikas užaugs vikrus. Vežant į bažnyčią, kūmai negali kalbėtis, nes vaikas bus rėksnys. Kad mergaitė jauna ištekėtų, vežant ją į krikštą, visą kelią reikėjo kiloti kepurę, o kūma jokiu būdu negalėjo

vaiko neštis į karčemą, kad užaugęs nebūtų girtuoklis. Krikštynų vaišių metu kūmams taip pat galiojo keletas draudimų: buvo draudžiama pyktis, kad vaikas nebūtų neklaužada, plepėti- bus melagis, ką nors perkant derėtis- bus šykštus, pargriūti- bus nerangus, ką nors pamiršti- bus užuomarša, sėdėti susiglaudus, kad vaikas retadantis nebūtų, gerti po du stiklelius ,,ant abiejų kojų“, kad raišas nebūtų. Parvežę kūdikį iš krikšto tuoj pat turi išvystyti, kad greičiau pradėtų vaikščioti ir būtų greitas, o su krikšto dukterim stengėsi pasėdėti už stalo, kad anksčiau svotai atvažiuotų. Kūma dažnai buvo kviečiama ir savo krikšto dukros svočios vieton ir čia jos kaip kūmos pareigos pasibaigdavo, nors buvo įprasta, kad ir ištekėjusiai kūma nuolat patardavo, pamokydavo, o kartais ir pabardavo, jei šioji nesilaikydavo viešosios kaimo nuomonės nustatytų taisyklių.

Ypatinga vieta gimdyvių papročiuose tenka gimdyvės lankymui po gimdymo. Tai išskirtinis- vien moterų bendrijos tarpusavio santykių ritualas. Pagimdžius, kūdikio pasveikinti bei ligonės aplankyti ateidavo kiekviena kaimo moteris, net ir tos, kurios anksčiau buvo su ja susipykusios. Po gimdymo iki vedybų gimdyvė jautėsi pati ir kitų buvo laikoma esanti pavojingame gyvybei pereinamajame laikotarpyje, todėl kiekviena moteris jautė moralinę pareigą ją
lankyti, nuraminti ir paguosti, kad greičiau grįžtų į normalią fizinę ir dvasinę būseną. Tačiau ir šiuo atveju galiojo tam tikri draudimai: lankyti galėjo tik praėjus porai dienų ar savaitei po gimdymo, atėjusios stengdavosi vaiko per daug negirti, o besijaučiančios esančios ,,negerų akių“ moterys vengdavo net į kūdikį pažiūrėti, be to ir tuščiom rankom ateiti buvo nevalia, nes vaikas galįs neturėti laimės dalios, gyvenime būsiantis neturtingas arba pati lankytoja, atėjusi be dovanų, tapsianti bevaikė. Utenos rajono Saldutiškio apylinkėje iki XX a. vidurio buvo išlikęs senas paprotys gimdyvei būtinai atnešti duonos su druska, kuriuos ji turėjusi suvalgyti, nes duona simbolizavo skalsą, vaisingumą, o druska- amžinybės, tvirtumo simbolis, kuris kartu atliko ir apsauginę funkciją. Prie apsaugos priemonių galima priskirti ir draudimą gimdyvę lankyti vyrams bei netekėjusioms iki jos vedybų. Tikėta, kad po gimdymo kelias savaites iki vedybų tiek į pirtį, tiek į bažnyčią moteris yra tapsmo ir ritualinės mirties būsenoje, kurioje gresia pavojai netik jai, bet ir ji pati kėlė grėsmę aplinkiniams. Neįsivesdinusiai, t. y. rituališkai neapsiplovusiai, gimdyvei drausta bendrauti su kitomis moterimis ir išeiti už savo sodybos ribų, eiti takais arba ežiomis per kaimo javų laukus, leista eiti tik kelio viduriu arba pūdymu. Einant per ganyklą, drausta žiūrėti į gyvulius.

Rytų Lietuvoje ligi XX a. vidurio buvo žinomas paprotys, praėjus 6- 7, o kartais 4- 5 savaitėms po gimdymo, gimdyvę tam tikromis apeigomis įvesdinti į moterų pirtį, vadinamą ,,gimdyvės pirtimi“. Pirtyje dar neišsipėrusią net kunigai kartais atsisakydavę įvesdinti į bažnyčią. Kiekviena gimdyvė, kuri prieš apsivalymo apeigas pirties bendrijos moterų buvo vadinama ,,vilku“, pirtį kūrenusiai moteriai įteikdavo rankšluostį, vadinamąsias ,,vilko dovanas“, taip siekdama palankiai nuteikti anapusinį pasaulį pirties šeimininkės asmenyje. Šios įvesdinimo į pirtį apeigos, kuriomis siekta padėkoti Dievui už laimingą gimdymą ir kartu nusivalyti savo sakralinę nešvarą, XX a. viduryje daug kur, išskyrus Rytų ir Pietryčių Lietuvą, jau buvo užmirštos.

Galiausiai, XX a. VI- VII dešimtmetyje ir moters ritualinis įvedimas į bažnyčią galutinai išnyko. Per šį įvesdinimą į bažnyčią, prieš tai jau įvesdinta į pirtį motina, eidama bažnyčion atsinešdavo ir kūdikį, kad jį visi pamatytų. Kartais į bažnyčią gimdyvę atlydėdavo ir kūdikį priėmusi moteris. Lydėdama pribuvėja nešdavosi buteliuką vandens ir prieš įeinant į bažnyčią, jo tris kartus užpildavo ant gimdyvės galvos- tai vadinta apsiplovimu. Motiną bobutė įvesdavusi per zakristiją ir kartu su ja nueidavusi iki klausyklos kur gimdyvė atlikdavusi išpažintį: kunigui išsakydavusi netik savo nuodėmes, bet ir vaiko gimimo datą. Paskui kunigas ją pašlakstydavęs švęstu vandeniu, prie altoriaus ją pasmilkydavęs smilkalais, palaimindavęs ir pirmajai duodavęs šv. Komuniją. Tuomet gimdyvė padėdavo atsineštas aukas- linų grįžtę, keletą kiaušinių, sviesto pinigų ar pan.- ant Švč. Mergelės Marijos altoriaus.

MERGAITĖS IR MERGINOS SOCIALIZACIJA

Tradicinės lietuvių šeimos kūdikį ankstyvojoje vaikystėje (iki 1 metų) globojo ir prižiūrėjo motina. Stengdavosi vaiko nelepinti, nekreipti dėmesio į jo riksmą, jei jis nėra šlapias, neserga, sutvarkytas, tik sergantį vaiką labai prižiūrėjo, paimdavo ant rankų, sūpuodavo, ramindavo. Per daug verkti neleisdavo net ir sveikam vaikui. Kartais rėksnį, kurio niekas negalėjo numaldyti, vadindavo ,,velnio apsėstu“, ,,apduotu“, ,,apžalotu“ ir stengėsi jį įvairiai apsaugoti nuo piktųjų dvasių: jį užkalbėdavo, žegnodavo, kalbėdavo poterius, rūkydavo Devintinių žolėmis, kadugio verba. Tradicinėje lietuvių šeimoje motina ypač svarbų vaidmenį vaidino dukros gyvenime- ji buvo dukros pavyzdys ir darė didžiausią įtaką jos fizinių ir dvasinių savybių vystymesi. Nuo pat ankstyvos kūdikystės dukra stebėdavo savo motinos elgesį šeimoje bei kaimo bendruomenėje ir ima ją pamėgdžioti. Stebėdama ir pamėgdžiodama mergaitė jau vaikystėje pradeda kurtis savo būsimos šeimos modelį. Į dvasinį mergaitės ugdymą įėjo ir religinis auklėjimas, kuriuo taip pat daugiausia rūpinosi motina. Vos tik pradėjus kalbėti, mama jau mokė persižegnoti, pratino kas rytą vakarą kalbėti poterius kartu su visa šeima. Žemaitijoje vaikai žinojo, kad prieš gulant ir atsikėlus reikia persižegnoti ir pasimelsti, todėl, kad ant kairiojo peties tupi velnias, o ant dešiniojo- angelas. Taip pat prieš maldą vaikai mokyti peržegnoti duris ir langus, jog kryžiaus ženklu Dievas saugotų namus nuo pikto. Mat tikėta, jog už savo pirkios esanti svetima erdvė pilna vėlių ir įvairių dvasių, kurių reikia saugotis.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 5022 žodžiai iš 10031 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.