Lietuvos Muziejai
Lietuvos Nacionalinio Muziejaus istorija
XIX a. pirmos pusės kultūrinio Lietuvos gyvenimo būdingas bruožas –
domėjimasis savo šalies praeitimi, kultūra, siekimas suvokti tai krašto
senienų pagalba. To meto inteligentijos sąmoningas Lietuvos kultūros
paveldo aktualizavimas žymėjo ir naują kolekcionierių kartą, kuri siekė
kryptingai rinkti ir sisteminti, propaguoti bei išsaugoti šį paveldą
ateities kartoms. Tad neatsitiktinai iškyla ir idėja sukurti Lietuvoje
viešą muziejų, kuris būtų mokslo ir visuomenės kultūrinio ugdymo židinys.
Muziejaus steigimo iniciatorius buvo grafas Eustachijus Tiškevičius (1814-
1873), kultūros istorikas, savo krašto patriotas ir plačių mokslinių
interesų žmogus. 1846 m. jis savo namuose Vilniuje atidarė lietuviškų
senienų kabinetą. Privatus ir neoficialus muziejus negalėjo aprėpti plačių
E.Tiškevičiaus bei jo bendraminčių mokslinių ir kultūrinų aspiracijų, todėl
1848 m. jis kreipėsi į carinę administraciją siūlydamas įsteigti Vilniuje
muziejų. Muziejų įkurti pavyko tik po kelerių metų: 1855 m. gegužės 11 d.
caras pasirašė įsaką dėl Senienų muziejaus ir Vilniaus archeologijos
komisijos įkūrimo.
[pic]
Muziejaus ekspozicija visuomenei duris atvėrė 1856 m. balandžio 29 dieną
patalpose, anksčiau priklausiusiose Vilniaus universitetui. Pirmasis
muziejus savo rinkiniais, ekspozicija siekė plačiai atspindėti Lietuvos
valstybės istoriją. Be abejo, šis atspindėjimas buvo ribojamas to
laikotarpio suvokimo, bet, nepaisant to, galima teigti buvus tam tikras
nacionalinio muziejaus užuomazgas.
Muziejaus eksponatų pagrindą sudarė paties E.Tiškevičiaus kolekcija:
monetos ir medaliai, istorinė tapyba ir senienos, graviūros ir žemėlapiai
bei didelė biblioteka. Į muziejaus rinkinius buvo įtrauktos uždarytų
katalikiškų vienuolynų bei bažnyčių bibliotekos, taip pat uždaryto Vilniaus
universiteto rinkinių likučiai. Tolesnis muziejaus rinkinių augimas rėmėsi
privačių asmenų bei visuomeninių organizacijų dovanojimais. Reikšmingiausi
eksponatai į muziejų pateko iš ilgas istorines bei kultūrines tradicijas
turinčių bajorų, dvarininkų giminių.
[pic]
Vilniaus senienų muziejus ir prie jo veikianti archeologijos komisija tuo
metu buvo vienintelis mokslo centras Lietuvoje. Muziejuje kaupiami
eksponatai buvo svarbus mokslinių tyrimų objektas. Tuo pačiu tai buvo ir
reikšminga kultūrinė įstaiga, formuojanti tam tikras nuostatas visuomenėje.
Muziejaus kultūrinė įtaka buvo paveiki, nes jis krašte buvo populiarus.
E.Tiškevičius džiaugėsi ne tik tuo, kad muziejuje sukauptos senienos yra
apsaugotos nuo pražūties, o ir tuo, kad pasikeitė pats žmonių požiūris į
namuose saugomas senas relikvijas, kurios ištraukus į dienos šviesą ir
nuvalius nuo jų dulkes tampa svarbus istorinės atminties ženklas.
Gyventojai kaip tik labiausiai ir vertino muziejaus veiklą istorijos
didaktikos požiūriu.
[pic]
Muziejus galėjo tapti vienu iš Lietuvos visuomenės kultūrinės ir politinės
konsolidacijos židinių. Prie muziejaus veikiančios Archeologijos komisijos
nariais tapo tokie etninės Lietuvos veikėjai kaip M.Valančius, M.Akelaitis,
J.Čiulda, L.Ivinskis ir kiti. T.Narbutui paskolintus istorinių šaltinių
nuorašus 1858 m. Vilniaus archeologijos komisijai padovanojo S.Daukantas.
Muziejaus kaip vienijančios įvairius ir daugialypius Lietuvos kultūros
elementus, ugdančios savo šalies meilę įstaigos veiklą nutraukė
rusifikacinė politika, ypač beatodairiškai vykdoma po 1863 metų sukilimo.
1865 m. didesnė Senienų muziejaus eksponatų dalis buvo išvežta į Maskvą.
Likę eksponatai buvo atiduoti valdžios įkurtai Vilniaus viešajai
bibliotekai. Muziejus, netekęs lituanistinių rinkinių, tapęs bibliotekos
dalimi, suvalstybintas, prarado ir iki tol turėtą reikšmę ir vaidmenį
kultūriniame Lietuvos gyvenime. 1866-1914 m. muziejus veikė kaip
bibliotekos dalis. 1915 m., artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, dalis
eksponatų buvo išvežta į Rusijos gilumą.
[pic]
1919 m. Senienų muziejaus ir Lietuvių mokslo draugijos rinkinių pagrindu
buvo įkurtas Istorijos-etnografijos muziejus. Jo direktoriumi paskirtas
vienas Lietuvos nacionalinio išsivadavimo vadovų Jonas Basanavičius. Tačiau
1919 m. Lenkijai okupavus Vilnių, muziejaus kūrimo darbas nutrūko.
Išlikusių rinkinių pagrindu atkurtame Vilniaus universitete buvo įkurti
Archeologijos, Etnografijos ir Gamtos muziejai.
[pic]
1941 m. Mokslų akademija perėmė visus Vilniaus muziejinius rinkinius.
Žymaus muziejininko, kultūros istoriko Vinco Žilėno pastangomis 1952 m.
Senienų muziejaus rinkinių bei tarpukario Vilniuje veikusių mokslo draugijų
rinkinių pagrindu buvo atkurta Senienų muziejaus struktūra ir suformuotas
Istorijos ir etnografijos muziejus. 1968 m. muziejuje, įsikūrusiame
Vilniaus pilių teritorijoje, lankytojams atidaryta išsami ir turtinga
Lietuvos istorijos ekspozicija. Tuo būdu buvo pratęstas XIX a. vidurio
inteligentijos pradėtas darbas – nacionalinio muziejaus kūrimas.
1992 metais, atsižvelgiant į tai, kad
muziejuje saugomos pagrindinės
Lietuvos valstybingumą ir tautos istoriją liudijančios kolekcijos, muziejus
pavadintas Lietuvos nacionaliniu muziejumi. Nūdienos muziejaus darbuotojai
savo darbe stengiasi išlaikyti pirmųjų Lietuvos muziejininkų suformuotą
principą: „ieškoti ne grožio protėvių veiduose, bet panašumo“.
Radvilų rūmai
Svarbiausios žinios apie Radvilų rūmus
XVII a. pradžioje rūmus pagal architekto Jono Ulricho projektą
pasistatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas,
Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612-1655).
1654 m. prasidėjęs karas su Rusija bei XVIII a. karai, mieste siautę
gaisrai rūmus gerokai nuniokojo.
1807 m.Dominykas Radvila (1786-1813) šiuos, jau gerokai apleistus
rūmus, perleido Vilniaus labdaros draugijai. Jos žinioje šie rūmai
buvo iki 1940 m.
1967 m. rūmai pradėti restauruoti.
1990 m. čia atidaryta meno galerija – Lietuvos dailės muziejaus
padalinys.
1994 m. pradėta kurti užsienio šalių dailės galerija, kurioje iki
pasaulio lietuvių meno parodos “Sugrįžusi išeivijos dailė” (2000 m.
gegužė-rugsėjis) buvo eksponuojama XVI-XX a. pradžios italų, prancūzų,
flamandų, olandų, ispanų, vokiečių, austrų, lenkų, rusų dailė.