Lietuvos muziejai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos muziejai

Turinys:

1. Lietuvos muzieju istorija

2. Zymiausi lietuvos muziejai ir ju filialai :

– Lietuvos dailes muziejai

– Lietuvos dailes muziejaus nacionaline galerija

– Lietuvos dailes muziejaus Vilniaus paveikslu galerija

– Lietuvos dailes muzejaus Radvilu Rumai

– Taikomosios dailes muziejus

– Klaipedos paveikslu galerija

– Laikrodziu muziejus

– Palangos gintaro muziejus

– Lietuvos nacionalinis muziejus

– Naujasis Arsenalas

– Senasis Arsenalas

– Gedimino pilies okstas

– Signataru Namai

– Vinco Kudirkos muziejus

– Nacionalinis M.K.Ciurlionio dailies muziejus

– Velniu muziejus

Referatas:

Lietuvos Muziejai:

Lietuvos muzieju istorija

Jeigu atsigręžtume į istoriją ir pasižiūrėtume, kaip Lietuvoje formavosi muziejininkystė, pamatytume sudėtingą procesą. Švietimo epochoje Europos didžiosiose valstybėse susiformavo didžiuliai muziejai – Vienoje, Miunchene, Prahoje; jie turi jau 200 metų veiklos istoriją. O daugelyje kitų Europos šalių – Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje – muziejai susiformavo XIX amžiuje, per Europos pavasario tautinį atgimimą. XIX a. ir Lietuvoje atsirado Senienų muziejus kaip Archeologijos draugijos veiklos rezultatas, inicijuotas šviesiausių Lietuvos žmonių, daugiausia dvarininkų. Šioje veikloje ypač pasižymėjo Eustachijus Tiškevičius. Tačiau po 1863 metų sukilimo muziejus buvo uždarytas, didžioji rinkinių dalis išvežta į Rusiją, į Rumiancevo muziejų, dalis – į Kijevą. Ir tik po 1905 metų revoliucijos, kai Lietuva gavo daugiau laisvių, ėmė steigtis draugijos. Ryškiausios tarp jų – Lietuvių dailės ir Mokslo draugijos. Dailės draugija Vilniuje atliko didžiulį darbą mūsų kultūrai – 1907 m. surengė pirmąją lietuvių dailės parodą. Tai buvo visos Lietuvos šventė, į ją suvažiavo inteligentai ir iš Suvalkijos, ir iš Zarasų, ir iš kitų Lietuvos vietovių. Į parodos atidarymą specialiai atvyko Maironis iš Peterburgo. Dailės draugija ir dr. J.Basanavičiaus įkurta Mokslo draugija dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo kaupti mūsų etninės kultūros rinkinius, rinkti tautodailę. Pirmosioms parodoms tautodailės dalykus rinko ir P.Rimša, ir M.K.Čiurlionis, A.Žmuidzinavičius, ypač J.Jaruševičius, kuris mokytojavo Kazanėje, bet atostogų metu apkeliavo pusę Lietuvos, pieštuku ir plunksnele piešdamas lietuviškus kryžius, taip juos ir suregistruodamas. O Dailės draugija išleido tų piešinių albumą. Ir man buvo labai malonu vienoje centrinių Paryžiaus bibliotekų tarp kitų vertingų eksponatų pamatyti J.Jaruševičiaus „Kryžius“ – leidinį, kurį labai vertina prancūzai.

Mano minėti dailininkai pirmieji pradėjo kaupti kultūros paveldą, rinkti muziejinę medžiagą. Pirmasis pasaulinis karas sustabdė tą veiklą. Po karo jaunai Lietuvos valstybei reikėjo įsitvirtinti, svarbiausia – nugalėti neraštingumą, nes Lietuvoje tuo metu buvo daug beraščių. Švietimiečių, mokytojų veikla davė rezultatų. Būtent šviesuoliai mokytojai Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, minėdami jos dešimtmetį, vienoje klasėje įsteigė muziejų. Jis buvo nedidelis, bet labai svarbus kultūros židinys. Jame pradėta kaupti etnografinė zanavykų kultūra, tautodailė, archeologiniai radiniai. Jaunas, energingas dailininkas Antanas Tamošaitis prikalbino prof. Joną Šileiką padovanoti muziejui nemažą paveikslų kolekciją. 1944 m., karo metu, „Žiburio“ gimnazija sudegė iki pamatų. Sudegė ir visas muziejus. Pokario metais Girėnuose buvo įkurtas kraštotyros muziejus, kuris ir šiandien veikia kaip Zanavykų krašto muziejus ir vadovaujamas profesionalaus muziejininko V.Dėdyno yra nemaža nuveikęs. Pagrindinė jo veikla – etninė kultūra ir tautodailė.

Kiek kitaip susiklostė Marijampolės muziejaus likimas. Muziejų įkūrė ūkininkai, aktyvūs agronomai Dargis, Bajorinas, suradę jam patalpas pieninėje. Pavadino „Sodžiumi“ ir ėmė kaupti savo protėvių kultūrinį paveldą. Mokyklose, miesteliuose, parapijose jie suorganizavo daug parodų, tų parodų pagrindu rinko unikalią etnografinę ir tautodailės medžiagą, kokios šiandien surinkti jau nebūtų įmanoma. Antrojo pasaulinio karo metais muziejus nenukentėjo, pokariu jis tapo valstybiniu kraštotyros muziejumi, praplėtė rinkinių diapazoną. Kaip jo filialas buvo įkurta V.Mykolaičio-Putino memorialinė ekspozicija. Muziejus ypač praturtėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Mokytojos L.Vilutienės dėka jame atsirado medžiaga apie „Tauro“ apygardos partizanus ir tremtinius. Dabar ji eksponuojama atskirame muziejaus filiale. Palyginti su kitais kraštotyros muziejais, Marijampolės muziejus yra gana aktyvus.

Vilkaviškio krašto muziejus išaugo kraštotyrininkų, švietimo darbuotojų iniciatyva. Gerą valią anuomet parodė Švietimo skyriaus inspektorė Gabrielė Karalienė, vėliau to muziejaus vadovė. Ji turėjo daug entuziazmo ir tikrą eksponatų rinkėjos, kaupėjos talentą. Vilkaviškio muziejuje sukaupta daug vertingos kraštotyrinės medžiagos, jis turi filialus: dr. V.Kudirkos klėtelę Paežeriuose, dr. J.Basanavičiaus memorialinę sodybą Ožkabaliuose.

Jau minėjau, kad šiemet dešimtmetį švęs vienas gražiausių Suvalkijoje – Dr. V.Kudirkos muziejus, kurio siela buvo ir tebėra mokytoja N.Manikienė. Jau pats jo pastatas yra labai reikšmingas. Visų pirma tai mūsų Tautiškos giesmės (himno) autoriaus, iškiliausio varpininko ir tautos žadintojo
V.Kudirkos ir jo bendraminčių įamžinimas ir pagerbimas. Antra, tai vienas pirmųjų specialiai muziejaus funkcijai pastatytų statinių. Jį statė ne valstybė, o visuomeninis komitetas, organizavęs ir kaupęs lėšas statybai. Kai imi vertinti tokius muziejininkus kaip N.Manikienė ar G.Karalienė (o tokių entuziastų Lietuvoje tikrai yra), negąsdina ir XXI a. globalizacija, niveliuojanti kultūras. Aktyvieji muziejininkai mūsų kultūrai neleis nuvysti didžiųjų kultūrų šešėlyje. Mūsų muziejuose sukaupta medžiaga, ją talentingai ir estetiškai parodžius, atskleis regioninių kraštų savitumą. Tai būtų atrama, kuri padėtų atsispirti niveliacijai ir parodytų, kuo mes galim būti įdomūs Europai. Neseniai teko bendrauti su Liono menotyrininkų grupe, kuri lankėsi mūsų jubiliejinėje parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“. Rodėm jiems Katedros lobyną, puikius bažnytinius drabužius, bet į visa tai prancūzai žiūrėjo kažkaip atsainiai. Jie atgijo tada, kai viršutinėje salėje pamatė koplytstulpius, liaudies meno raižinius, žemaitiškas bažnytines vėliavas ir žibintus. Jie apstulbo ir tik kartojo: „Jūs patys nežinot, kokius lobius turit. Čia yra didžiausias jūsų turtas“. Taip sakė Fransua Vjo, vienas žymiausių šio meto prancūzų meno istorikų ir tyrinėtojų.

Suvalkijos krašto muziejuose sukaupta daug autentiškos medžiagos: tautodailės, etninės kultūros, iškiliųjų krašto žmonių biografijų dokumentų… Tai didelis turtas. Suvalkija muziejų skaičiumi yra vienas turtingiausių mūsų regionų, joje yra net penki muziejai. Bet palyginkim su Švedija, Geteborgo regionu, kuris apimtimi, gamtovaizdžiu, žemės derlumu yra panašus į Suvalkiją. Šiame regione veikia 140 muziejų.

Zymiausi Lietuvos Muziejai ir ju filialai

Nacionaliniai muziejai

LIETUVOS DAILĖS MUZIEJUS

Lietuvos dailės muziejus – valstybės išlaikoma pelno nesiekianti kultūros įstaiga, turinti nacionalinio muziejaus statusą.

Jo pagrindinė veikla – kaupti, tirti, restauruoti ir propaguoti dvasinės ir materialinės kultūros paminklus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1073 žodžiai iš 3527 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.