Lietuvos partinė sistema
5 (100%) 1 vote

Lietuvos partinė sistema

112131

Turinys

Įvadas…………………………………….……………………………………..……………3

1. Partijų atsiradimo istorija………………………………………………..…….4

2. Partijų skaičius Lietuvoje……………………………………………………..6

3. Parlamentinės partijos…………..…………………………………………….7

4. Lietuviškoji koalicija……………………………………………………………………………..9

Išvados …………………………………………………………………………………13

Literatūra ………………………………………………………………………………15

Priedai:

1Priedas:Lietuvos Respublikos prezidento kreipimasis į Lietuvos visuomenę…………..16

ĮVADAS

Temos aktualumas. Partijos yra ne vien kovos dėl valdžios instrumentai, bet ir svarbios sprendimų priėmimo dalyvės. Todėl bent demokratinėse šalyse politinės partijos daugiau negu bet koks kitas politinės sistemos elementas įkūnija politikos esmę. Vienintelė išimtis yra kai kur dar pasitaikančios anarchistų partijos, kurios ne tik nenori dalyvauti kovoje dėl valdžios ir valdyme, bet ir apskritai vieninteliu savo programiniu tikslu skaito valstybinės valdžios, kartu ir valstybės sunaikinimą.

Demokratinėse politinėse sistemose politinės partijos yra svarbiausia politinės veiklos organizacinė forma. Nors partijos yra viena įprasčiausių politinių institucijų, tiksliai apibrėžti kas yra partija ne taip paprasta. Terminas kilęs iš lotynų pars – “dalis”, tačiau tai visiškai nieko nepasako apie jos esmę. Yra virš 200 partijos definicijų, kuriose pabrėžiama vienas ar kitas tos institucijos bruožas. Tiksliausia laikytina Max’o Weber’io pasiūlyta definicija:

“Partija yra savanoriška naryste grindžiama visuomeninė organizacija, kurios tikslas yra pasiekti valdžios jos vadovams ir sudaryti aktyviems nariams tinkamas dvasines ir materialines sąlygas, siekiant tam tikros materialinės naudos ir/arba asmeninių privilegijų.”

Šio darbo tikslas yra apžvelgti Lietuvos partinę sistemą. Supažindinant su partijų atsiradimo istorija bei pateikiant informacijos apie partijų esmę bei sampratą.

Darbo uždaviniai:

· Apžvelgti partijų atsiradimo istoriją;

· Trumpai aptarti Lietuvos partijų skaičiaus kitimą;

· Apibūdinti pagrindines parlamentines partijas;

· Apžvelgti Lietuvos koalicijos ypatybes.

Darbo objektas – Lietuvos politinės partijos, jų veikla, ypatybės.

Darbo metodika:

· periodikos analizė;

· mokslinės literatūros analizė;

· techninis surinktos medžiagos apdorojimas.

Mano darbą sudaro penki skyriai: “Partijų atsiradimo istorija”, “Partijų skaičius Lietuvoje”, “Parlamentinės partijos”, “Lietuviškoji koalicija” ir “Šiandienos situacija”. Darbo apimtis 10 lapų.

1. PARTIJŲ ATSIRADIMO ISTORIJA

Politinio pobūdžio grupės be abejo atsirado kartu su valdžia, nes kiekvienas, turėjęs valdžią arba pretendavęs į ją, negalėjo apsieiti be šalininkų ar bendraminčių. Tačiau iki pat XIX amžiaus šiuolaikinio tipo partijų nebuvo, egzistavusios politinio pobūdžio grupės veikiau buvo klikos ir elitiniai klubai, o terminai “partija”, “frakcija”, “interesas” buvo vartojami kaip sinonimai.

Šiuolaikinių partijų ankstyviausiais pirmtakais buvo politiniai klubai, kurie atsirado Anglijoje formuojantis parlamentarizmui ir išreiškė susipriešinusių elitinių grupių interesus. Dar 1688 m. revoliucijos metu susiformavusios vigų ir torių grupės nuo XIX a. vidurio žinomos liberalų ir konservatorių pavadinimu. Daugumoje kitų Europos šalių partijos formavosi nuo XVIII amžiaus pabaigos kaip opozicija absoliutizmui.

Partijų atsiradimas sietinas su rinkimais, ypač rinkimų teisės išplėtimu, kada profesinės sąjungos, religinės bendruomenės ir tautiniai klubai įsijungė į elektoralinį procesą ir tuo būdu susiformavo kaip partijos. Tokiu būdu visuomeninių judėjimų pagrindu susikūrė partijos, kurias genetiškai galima pavadinti neparlamentinėmis, pav., Britanijos leiboristų (Labour – darbo) partija. Kitos partijos, kaip Britanijos konservatorių partija, susikūrė parlamentuose, bendrų požiūrių ir interesų pagrindu. Postkomunistinėse šalyse dauguma partijų susidarė, atkūrus seniau veikusias partijas (socialdemokratai, krikščionys demokratai), skilus demokratiniams ir tautiniams judėjimams, atsiradusiems politinės liberalizacijos laikotarpiu.

Politinių partijų formavimasis ir augimas yra glaudžiai susijęs su atstovavimo principo įsitvirtinimu (John Locke, Alexis de Tocqueville, Charles Louis Montesquieu, John Stuart Mill). Skirtingai nuo antikinių filosofų, naujųjų laikų mąstytojai gerai suvokė, kad šiuolaikinėse valstybėse, turinčiose milijonus gyventojų, joks tiesioginis liaudies valdymas nėra įmanomas, ir vienintelė išeitis yra atstovaujamas valdymas. Praktiškai realizuojant atstovavimo principą politinės partijos pasirodė esančios efektyviausiu atstovavimo instrumentu. Politinės partijos yra ta institucija, kuri leidžia vienu metu išsiaiškinti ir apibendrinti skirtingų grupių interesus, suderinti juos bendravalstybiniame lygyje ir, pasinaudojant parlamentinėmis procedūromis, priimti konkrečius sprendimus. Socialinio arba ideologinio
atstovavimo nuostata dažnai išreikšta partijų pavadinimuose: konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, krikščionys demokratai ir t.t. Ne mažesnę reikšmę partijos turi ir realizuojant rinkiminę teisę: pirma, būtent jos aktyviai agituoja piliečius dalyvauti rinkimuose, antra, konkurencija tarp partijų, keliančių skirtingus reikalavimus ir siūlančių skirtingus problemų sprendimų būdus suteikia rinkimams daugiau prasmės ir padidina jų reikšmę. Piliečiai vienu ar kitu būdu išrenka savo atstovus, kuriems suteikiama teisė kurti įstatymus, sudaryti visų lygių vykdomosios valdžios organus ir priiminėti kitus sprendimus. Įsigalėjant atstovavimo principui, išryškėjo dvi kiek skirtingos jo interpretacijos. Anglijoje buvo priimtas taip vadinamas faktiškas atstovavimas, kurio esminis bruožas yra tai, kad parlamento nariai yra skaitomi ne teritorinių ar socialinių grupių, o visos tautos atstovais. Amerikoje, priešingai, įsigalėjo teritorinio (geografinio) atstovavimo principas, pagal kurį legislatoriai renkami kaip teritorinių grupių atstovai ir privalo kongrese ginti savo rinkėjų interesus.

Daugelyje šalių partijų veikla, jų tarpusavio santykiai, o taip pat santykiai su valdžia yra pagrindinė politinio gyvenimo ašis. Rinkimai stabiliose visuomenėse vyksta tik kartą per keletą metų, nedažni ir kiti svarbūs politiniai įvykiai. O partijos vienu ar kitu būdu primena apie save vos ne kasdien. Naujienose iš parlamento visada figūruoja skirtingų partijų atstovų požiūriai svarstomais klausimais, opozicija vienaip ar kitaip išsako savo nuomonę apie vyriausybės veiksmus, partijų lyderiai dažnai surengia spaudos konferencijas, televizija rodo politines diskusijas, kuriose dalyvauja skirtingų partijų atstovai. Todėl dauguma piliečių sužino apie politinį gyvenimą, pradeda orientuotis šalies vidaus ir užsienio politikoje pirmiausia partijų veiklos dėka. Kritiškais momentais partijos surengia masinius mitingus, kurių tikslas gali būti įvairus: politinė parama valdžiai ar kokiam nors lyderiui, reikalavimai, protestas prieš valdžios sprendimus ar kokios nors politinės grupės veiksmus. Kitaip tariant, partijos beveik visur (išskyrus nepartines sistemas), kovodamos dėl valdžios, siekdamos įtakoti sprendimų priėmimą (politinė funkcija) ir propaguodamos savo tikslus ir požiūrius (ideologinė funkcija) kartu atlieka politinės socializacijos funkciją. Partijos daugiau negu bet kokios kitos struktūruotos politinės institucijos įtraukia į politiką plačius gyventojų sluoksnius. Jos yra atviros kiekvienam piliečiui, demokratinėse šalyse kiekvienas gali dalyvauti jų veikloje, būti masinių partijų nariais. Todėl jos yra svarbiausias masinio politinio dalyvavimo instrumentas. Masių dalyvavimas partijų veikloje, piliečių parama partijoms rinkimuose reiškia, kad partijos yra tarp svarbiausių institucijų, suteikiančių legitimumą politinei sistemai ir režimui. Galiausiai, aktyviems partijų šalininkams ir nariams, o ypač lyderiams būdinga partinė identifikacija: daugelyje šalių kai kurios partijos gyvuoja jau virš šimto metų, todėl ryšys su partija suteikia daugeliui žmonių pastovumo jausmą permainingame pasaulyje.

2. PARTIJŲ SKAIČIUS LIETUVOJE

Šiandien politiniame valstybių gyvenime didelį vaidmenį vaidina įvairios visuomeninės organizacijos – politinės partijos, įmonininkų sąjungos, profesinės sąjungos ir kitos. Vyriausybės politikos pobūdis labai priklauso nuo susiklosčiusios partinės sistemos, kurią sudaro visos valstybėje veikiančios partijos. Konkrečioje politinėje sistemoje, veikiančių partijų sąveikos modelis, yra vadinamas partine sistema.

Paprastai partinės sistemos yra klasifikuojamos pagal valstybėje veikiančių partijų skaičių ir dydį. Kadangi demokratinėse valstybėse partijų veiklos galimybės nėra kaip nors dirbtinai ribojamos (išimtis gali būti tik revoliucinės ar kitos pasiryžusios vartoti prievartą partijos), tai daugumoje šalių veikia gana daug įvairių partijų. Tačiau demokratinėse valstybėse vis dėlto susiklosto skirtingos partinės sistemos. Čia lemiamą reikšmę turi tiek istoriškai susiformavusios politinio gyvenimo tradicijos, tiek naudojama rinkimų sistema.

Remiantis Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos duomenimis Lietuvos politinių partijų registre įrašytos 35 organizacijos. Partijas Lietuvoje registruoja Teisingumo ministerija. Pirmasis įrašas registre – Lietuvos socialdemokratų partija, įregistruota 1990 metų sausio 17 d.. Daugiausiai partijų buvo įsteigta 1996 metais, nė viena nauja politinė organizacija nebuvo užregistruota tik 1992 ir 1997 metais. 2001 metai tapo partijų jungimosi metais. Socialdemokratai susijungė su LDDP, Krikščionių demokratų sąjunga – su krikdemų partija, tokiu būdų suformuodami naują politinę organizaciją “Lietuvos krikščionys demokratai”. Keturios organizacijos – Demokratų, Nepriklausomybės ir Tėvynės liaudies partijos bei Laisvės lyga – susibūrė į Lietuvos dešiniųjų sąjungą. Metų pabaigoje susijungė Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijos.

Apie realiai veikiančias partijas, galima ne tik perskaityti spaudoje ar išgirsti per radiją ar televizorių. Beveik visos jų turi savo internetines svetaines, kuriose išdėstytos ne tik tų partijų esminės nuostatos, bet ir įstojimo į
galimybės. Daugelyje svetainių galima rasti ir visą politinės organizacijos veiklos istoriją, jų pakilimus ir nuosmukius bei pateisinančias priežastis.

3. PARLAMENTINĖS PARTIJOS

Partijos būna labai įvairios, todėl reikalinga klasifikacija. Klasifikuojant naudojami įvairūs kriterijai: organizuotumo lygis, ideologija, reliatyvus narių skaičius ir kt.

Pagal savo vietą politinėje sistemoje skiriami keli tipai:

1) Valdančiosios ir opozicinės partijos. Šis skirtumas daugeliu atvejų nėra pastovus, nes demokratinėse šalyse po eilinių rinkimų arba formuojant koalicines vyriausybes jos gali susikeisti vietomis. Toks keitimasis būdingas Vokietijai (krikščionys demokratai ir socialdemokratai), Didžiajai Britanijai (konservatoriai ir leiboristai), JAV (respublikonai ir demokratai), panaši tendencija išryškėja ir Lietuvoje (LDDP ir iš kitos pusės – konservatorių ir krikščionių demokratų aljansas).

2) Legalios ir nelegalios. Legalios partijos turi savo rinkėjus ir viešai kovoja dėl valdžios. Nelegalios veikia pogrindyje, dažniausiai šalyse, kur autoritariniai režimai draudžia opozicinių partijų veiklą. Demokratinėse šalyse paprastai draudžiama veikla partijų, kurios naudoja smurto metodus, kursto religinę, tautinę arba rasinę neapykantą. Viena iš nelegaliai Lietuvoje veikiančių partijų galėtume vadinti M.Murzos politinę grupuotę, kuri dėl savo įstatų neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai nebuvo įregistruota net 3 kartus. Reikia pastebėti, kad greičiausiai ir nebus įregistruota. Nebent eilinį kartą visa jo komanda prisijungs prie kokios nors merdinčios ar mirusios partijos, kuri turi tik įrašą Teisingumo ministerijoje, kaip kad atsitiko jiems perėjus į Gyvenimo logikos partiją.

3) Parlamentinės ir neparlamentinės. Parlamentinių partija svarbiausia veikla yra dalyvavimas rinkimuose ir valdžios organuose; parlamentuose jų atstovai sudaro frakcijas. Neparlamentinės partijos daugiau naudoja ir kitas politinės kovos formas: propagandistines kampanijas, protesto mitingus, demonstracijas. Kai kurios partijos veikia kaip parlamentinės ir kartu naudojasi neparlamentiniais metodais (ryškiausias pavyzdys – Rusijos Federacijos komunistų partija. Tačiau ir Lietuvoje iki šių rinkimų buvo neparlamentinių politinių organizacijų, tokių kaip V. Šustausko vadovaujama Lietuvos Laisvės sąjunga.

Lietuvos Respublikoje įvykusiuose paskutiniuose rinkimuose dalyvavo 58,62 procento rinkėjų, kurie išrinko 141 Seimo narį.

Seimo narių mandatai daugiamandatėje apygardoje paskirstyti keturioms partijoms bei koalicijoms:

A. Brazausko socialdemokratinei koalicijai – 28;

B. Naujajai sąjungai (socialliberalams) – 18;

C. Lietuvos liberalų sąjungai – 16;

D. Tėvynės sąjungai (Lietuvos konservatoriams) – 8.

Dar 11 politinių organizacijų, dalyvavusių rinkimuos, neįveikė 5 ir 7 proc. rinkimų barjero.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) apskaičiavimais, už keturias partijas bei koalicijas, pasiskirsčiusias mandatus, yra balsavę 73,19 procentų visų Seimo rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.

71 parlamentaras buvo išrinktas vienmandatėse rinkimų apygardose.

Pagal oficialius rinkimų rezultatus, daugiamandatėje ir vienmandatėse rinkimų apygardose A. Brazausko socialdemokratinė koalicija laimėjo 51 vietą Seime, liberalai – 34, socialliberalai – 29, konservatoriai – 9. (Remtasi www.lrs.lt)

Spalio 19 dieną 12 valandą Seimo rūmuose įvyko pirmasis naujojo Seimo posėdis. Pirmąjį išrinkto naujojo Seimo posėdį pradėjo vyriausias amžiumi Seimo narys. Pirmininkauti pirmajame naujos kadencijos posėdyje ketvirtadienį garbė teko 77 metų Krikščionių demokratų sąjungos pirmininkui daktarui Kaziui Bobeliui, jau trečią kartą išrinktam į Seimą.

4. LIETUVŠKOJI KOALICIJA

Dar viena sociologinė apklausa įprastai paskelbė socialdemokratus mylimiausia žmonių partija. Ne mažiau įprastai pademonstravo vis smunkantį socialliberalų bei jų lyderio reitingą. Kaip tik šiuodvi skirtingomis kryptimis judančios partijos sudaro valdančiąją koaliciją. Tai jau savaime įdomu, tačiau abi partijos beveik kasdien pažeria dar daugiau įdomybių.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1933 žodžiai iš 3823 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.