Lietuvos partinės sistemos bruožai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos partinės sistemos bruožai

11

Lietuvos partinės sistemos bruožai

Remdamasi „Lietuvos konstitucine teise“ trumpai apibūdinsiu, kokios gali būti partinės sistemos.

Partinės sistemos sąvoka atspindi valstybėje veikiančių ir dalyvaujančių kovoje dėl valstybės valdžios politinių partijų skaičių ir tarpusavio santykį. Partinei sistemai formuotis didelę įtaką turi politinių jėgų santykis valstybėje, visuomenės politinės kultūros lygis, rinkimų sistema ir valstybės režimas.

Tradiciškai skiriamos trys partinės sistemos: daugiapartinė, dvipartinė ir vienpartinė. Daugiapartinė sistema yra tada, kai rinkiminėje kovoje dėl valdžios dalyvauja daugiau nei dvi partijos, ir visos jos turi lygias galimybes dalyvauti ją formuojant. Dvipartinė sistema yra tuomet, kai valstybėje veikia daug partijų, tačiau į valdžią realiai pretenduoja ir ją formuoja dvi partijos. Šiuo atveju viena partija turi parlamente absoliučią daugumą, o kita yra opozicijoje. Vienpartinė sistema – tai sistema, kai legaliai leidžiama veikti tik vienai partijai. Tokia sistema būdinga nedemokratiniams režimams.

Lietuvos partinę sistemą nagrinėjo Alvidas Lukošaitis straipsnyje „Moderniosios partinės sistemos formavimosi etapai Lietuvoje“ knygoje „Lietuvos politinės partijos ir partinė sistema“.

Visuotinai pripažįstama, kad partinė sistema – politinių partijų, veikiančių atskirose šalyse pagal atitinkamus sąveikų modelius, sąranga. Demokratizacijos procesai visuomenėje po 1990 metų lėmė labai dinamišką partinės sistemos formavimąsi Lietuvoje.

1989-1997 m. išryškėjo moderniosios daugiapartinės sistemos kontūrai bei raidos tendencijos. Tačiau galime išskirti ir šių kelerių metų atskirus etapus, kuriuose partinės sistemos raidos tendencijas sąlygojo vieni ar kiti konkretūs veiksniai.

Partinės sistemos formavimasis ir raida 1896-1940 m.

1896-1940 m. Lietuvoje susikūrusios pirmosios politinės partijos veikė nesisteminėje politinėje erdvėje ir negalėjo suformuoti partinės sistemos sąveikos mechanizmo.

Su Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimu (1918 m. vasario 16 d.) ir Steigiamojo Seimo rinkimais (1920 m. gegužės 15 d.), sietinos dvi prielaidos, kurios buvo lemiamos partinei sistemai Lietuvoje formuotis: pirma, buvo realizuota suverenaus valstybingumo idėja, antra, buvo apibrėžtas politinių partijų vaidmuo ir vieta visuotinių rinkimų procese, tuo pačiu ir jų reikšmė politinėje sistemoje.

Vienu iš svarbiausių veiksnių, padėjusių tarpukario Lietuvoje susiformuoti daugiapartinei sistemai, reikia laikyti tuo metu priimtus parlamento rinkimų įstatymus (1919 ir 1922 metais), kuriuose buvo nustatyta proporcinė rinkimų sistema, atvėrusi kelią politinėms partijoms kurtis ir veikti.

1920-1926 m. klasikinio parlamentarizmo laikotarpiu, Lietuvoje išryškėjo dviejų partinių blokų sistema: dešiniojo (LKDP blokas (Lietuvos krikščionių demokratų partija)) ir kairiojo socialliberalinio (LSDP (Lietuvos socialdemokratų partija) ir LVLS).

Demokratijos trapumas, politinis nestabilumas tapo daugiapartinės sistemos žlugimo priežastimi. 1927 m. balandžio 4 d. prezidento sprendimu buvo paleistas Seimas, kuris jau buvo tapęs pagrindine politinių partijų idėjų raiškos arena. Tačiau partijos, nors ir netekusios parlamentinės veiklos galimybių, vis dėlto galėjo veikti užparlamentinėje erdvėje. Ryškėjant vienpartinėms valstybės valdymo tendencijoms, opozicinės partijos prarado realias galimybes įtakoti politinį procesą.

„Daugiapartinio kompromiso“ laikotarpis baigėsi 1936 m.: vasario 6 d. vidaus reikalų ministras, siekdamas „pašalinti žalingą tautai ir valstybei susiskaldymą“, politines partijas uždraudė. 1936 m. rugpjūčio 29 d. priimtas Seimo rinkimų įstatymas panaikino tiesioginių rinkimų principą ir įtvirtino netiesioginių rinkimų tvarką. Tuo dar kartą buvo patvirtintas tautininkų noras valdžioje matyti tik „savų“ organizacijų atstovus. 1936-1940 m. įsigalėjo vienpartinis tautininkų režimas.

Lietuvos partinės sistemos raida 1940-1990 m.

1940-1988 metais Lietuvoje egzistavo prievarta įdiegta sovietinė politinė sistema. Vienas iš šios sistemos atspindžių – vienpartinė sistema. Komunistinis totalitarizmas pripažino tik komunistinę ideologiją. Komunistų organizacija tapo vienintele teisėta, o visos kitos atsidūrė už įstatymo ribų. Tai reiškė ne tik vienpartinės sistemos įtvirtinimą, bet ir partijos „suvalstybinimą“, t.y. ji tapo nepavaldi jokiai kitai valdžiai.

Vienpartinės sistemos žlugimo pradžia – 1988-1989 m., kai tautos atgimimo sąjūdis sąlygojo negrįžtamus demokratizacijos procesus. Periodą – nuo 1988 iki 1990 metų – galima laikyti pereinamuoju etapu nuo vienpartinės sistemos žlugimo prie daugiapartinės sistemos kūrimosi.

Partinės sistemos raida 1990-1993 m.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 670 žodžiai iš 1281 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.