Lietuvos politinė dešinė
5 (100%) 1 vote

Lietuvos politinė dešinė

Apie dešiniojo politinio sparno paradoksus populiaru kalbėti ne tik Lietuvoje, bet ir visose pokomunistinėse valstybėse. Dešinė čia iki šiol simbolizuoja permainas bei išsiveržimą iš totalitarinio komunizmo narvo. Būti “dešiniuoju” čia reiškė pasisakyti už desovietizaciją, už reformas, už radikalų persiorientavimą nuo Rytų prie Vakarų. Šiandien galime konstatuoti, kad daugelyje pokomunistinių valstybių dešiniesiems pavyko suformuoti politinio gyvenimo darbotvarkę, nepaisant to, kad patys reformų iniciatoriai, kaip paprastai, buvo nublokšti į opoziciją. Nėra smagu, kai tie politikai, kurie didžiąją savo politinio kapitalo dalį susikrovė kritikuodami Lietuvos veržimąsi į Europos Sąjungos ar NATO erdvę, šiandien yra įsijautę į flagmanų vaidmenį. Tačiau iš tiesų tai yra didžiulė pergalė, kurią Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse buvo sunku net įsivaizduoti.

Šiandien Lietuva yra prie NATO ir Europos Sąjungos slenksčio. Taigi galime teigti, kad, Nepriklausomybės įtvirtinta, prasideda nauja epocha, susiduriame su naujais iššūkiais. Tai reiškia, jog privalu dėmesingai peržiūrėti nueitą kelią bei atrasti naujus orientyrus, naują darbotvarkę.

Norint išsiaiškinti, koks vaidmuo naujajame laikotarpyje teks dešiniajam politiniam sparnui, kuris šiandien yra opozicijoje, galima kalbėti apie sunkiai nuspėjamus zigzagus. Labai sunku buvo numatyti, kad iškils liberalai. Iš pradžių buvo tikėtasi, kad apie vienybę daug kalbantys dešinieji politikai visgi sugebės susitarti dėl bendro kandidato į Prezidentus. Nenumatyta, kad modernieji krikščionys demokratai nutars tapti liberalais, o Seimo narys V.Uspaskich, galbūt įkvėptas Rolando Pakso pavyzdžio, pradės kurti formalią palaikymo komandą.

Sunku būti politikos pranašu, bet svarbu atskleisti problemas, nusmailinti klausimus, o ne pateikti vienareikšmišką ateities scenarijų.

Lietuvos politinė dešinė per pirmuosius trylika Nepriklausomybės metų: laimėjimai, pralaimėjimai ir neišsipildę lūkesčiai

Vadavimosi iš sovietinio paveldo kontekstas sąlygojo tai, jog Lietuvos partinė sistema formavosi pagal kitokius dėsningumus nei vakarietiškoji. Taip pat neturėtume iš svarstymų akiračio “pamesti” ir to, kad Lietuvos partijų formavimąsi lėmė ne vien vidaus, bet ir išorės veiksniai. Turiu omenyje tiek užsienio valstybių partinius modelius, kuriuos bandyta imituoti, tiek užsienio kapitalo įtaką atskirų Lietuvos politinių darinių veiklai.

Taigi, jei pirminiu partijų diferenciacijos kriterijumi Vakarų valstybėse tarnavo ekonominiai, socialiniai klausimai, tokie kaip – kiek valstybė turėtų būti aktyvi valstybės ūkio gyvenime? – tai Lietuvoje pagrindinė partinės sistemos diferenciacijos ašis buvo vertybinis santykio su sovietine praeitimi klausimas. Kairiajame politinio gyvenimo sparne atsidūrė tie politikai, kurie akcentavo tęstinumo sovietinės praeities atžvilgiu būtinybę, dešiniajame – tie, kurie reikalavo radikalios desovietizacijos. Ekonominėje srityje iš esmės visos politinės jėgos buvo įsitikinusios, kad reformos turi būti vykdomos iš viršaus, kairės ir dešinės takoskyra čia tapo klausimas – kiek sparčiai turi būti diegiamos ekonominės reformos? Dešinė kalbėjo (deja, dažnai vien tik kalbėjo) apie sparčių bei esminių reformų būtinybę, kairieji savo ruožtu gynė “žingsnis po žingsnio” principą. Privatizacijos, kaip ekonominių galių perskirstymo visuomenėje, įgyvendinimas labai suaktyvino ekonominių elitų kovą, bet, deja, dažnai padėjo sovietinei nomenklatūrai virsti naujaisiais kapitalistais.

Pirmosios nuoseklios Lietuvos partijų ekonominės programos pasirodė tik prieš 1996 metų Seimo rinkimus, deja, dar ir tada dažnai buvo užsienio partijų programinių nuostatų perrašymas. Labai ilgai konkuravo ne tiek ekonominės alternatyvos, kiek skirtingi ekonominiai bei politiniai elitai.

Svarbu pabrėžti tai, kad politinės organizacijos, įsikūrusios partinės sistemos dešinėje, nuo pat atsiradimo buvo labai skirtingos. Į vieną erdvę jas telkė veikiau bendras oponentas nei sutarimas dėl to, kokią visuomenę reikia kurti. Dar daugiau, būtent skirtingos kuriamos visuomenės vizijos per pirmą atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį buvo pagrindinis lietuviškosios dešinės struktūrizacijos ir diferenciacijos veiksnys. Galima skirti tris pagrindinius lietuviškos dešinės dėmenis: liberalų, patriotinį ir krikščionišką. Kiekvienas šių dėmenų savo ruožtu dar gali būti skaidomas. Pavyzdžiui, patriotinėje srovėje vidine takoskyra buvo atsivėrimas Europos Sąjungai. Liberalioje srovėje konkuravo ekonominio ir kultūrinio liberalizmo pakraipos, krikščioniškoje – tradicionalistai ir modernistai.

Labai sunkiai formavosi vidinė partinių struktūrų demokratija. Partinės vadovybės kaita, kaip paprastai, reikšdavo aiškią partinės tapatybės mutaciją. Praktiškai visos dešiniosios politinės partijos Lietuvoje skilo, kartu įsiveldamos į vidinio švarinimosi laikotarpius. Tai liudija tiek trapią jų ideologinę tapatybę, tiek tai, kad priklausomybė kuriai nors partijai dažnai simpatizavo tam tikram lyderiui. Partinės sistemos Lietuvoje silpnumo simptomas yra tas, kad rinkimų sąrašuose labai svarbus vaidmuo tenka „legionieriams“, kartu destabilizuojama vidinė profesionalių politikų ugdymo sistema
(pvz.: E.Tamašausko virsmas Kauno liberalų vedliu, dar nespėjus kojų apšilti Liberalų sąjungoje). Tuo tarpu politinių partijų nesugebėjimas artikuliuoti visuomenės interesų, politiškai mobilizuoti visuomenės graso atverti kelią oligarchinei politinei santvarkai (V.Uspaskich referendumas). Čia svarbu pabrėžti, kad populiarūs reikalavimai deideologizuoti politiką iš tiesų veda ne prie žmonių interesais pagrįstos politikos, bet prie realių problemų sprendimą simuliuojančio populizmo.

Dar viena skaudi nesėkmė – pilietinės visuomenės silpnumas. Atkūrus nepriklausomybę, būta daug vilčių, kad esame totalaus demokratijos triumfo Europoje liudytojai, bet vėliau teko susidurti su daug niūresne tikrove. Sovietmečiu buvo sunaikintos visos pilietinės visuomenės struktūros, todėl pokomunistinei demokratijai teko skleistis labai savotiškai, neturint bendruomenių veiklos įgūdžių, kai vyrauja iškreipta, nuo pilietinių pareigų atskirta pilietiškumo samprata. Lietuvos politinės partijos skyrė per mažai dėmesio pilietiškumui ugdyti, ir šiandien mes visi už tai mokame.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 945 žodžiai iš 3125 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.