Lietuvos politinė sistema
5 (100%) 1 vote

Lietuvos politinė sistema

112131

Įvadas

Rytų Europos valstybėms pastarojo dešimtmečio

pradžioje įgavus visas suverenias teises, kartu su teisinės

valstybės kūrimu ir demokratinio režimo įvedimu iškilo

būtinybė pasirinkti rinkimų sistemą. Naujos politinės jėgos,

atėjusios į valdžią per rinkimus, surengtus pagal senuosius

rinkimų įstatymus, turėjo juos keisti. Paprastai buvo

keičiamos ne tik rinkimų sistemos, bet ir konstitucijos. Kai

kuriose valstybėse, kaip Lietuvoje ir Rusijoje, naujos

konstitucijos buvo priimtos kartu su rinkimais į naujus

atstovaujamuosius organus. Taigi dabar galiojančios

rinkimų sistemos su retomis išimtimis buvo priimtos

politinių partijų atstovų, kurie buvo išrinkti pagal

autoritarinio režimo rinkimų sistemas ir kurie turėjo nedaug

parlamentinės demokratijos patirties.

Taigi šiame referate ir bus pažvelgta į kai kurias

bendras Rytų Europos rinkimų sistemų ypatybes:

bendruosius rinkimų sistemos požymius, minimalaus

atstovavimo „slenkstį“, rinkimų rezultatų galiojimą,

aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę. Šiais aspektais

Lietuvos rinkimų sistema bus lyginama su Albanijos,

Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos,

Rusijos, Slovakijos, Slovėnijos ir Vengrijos sistemomis.

Tačiau šios apžvalgos tikslas nėra parodyti, kad Rytų

Europos rinkimų sistemos yra kažkuo ypatingos – tiesiog tai

artimiausi savo istorine situacija regionai, kuriuos lengviau

lyginti su Lietuva. Šios apžvalgos tikslas taip pat nėra

normatyvinis požiūris į rinkimų sistemą, todėl bus apsiribota

tik pagrindinių požymių, kurie būtini, norint rinkimus

laikyti demokratiškais, nurodymu. Pagaliau šios apžvalgos

tikslas nėra vienos ar kitos rinkimų sistemos padarinių

analizė, taigi čia bus paminėti tik svarbiausi iš jų.

1. Bendrieji požymiai

Demokratinės valstybės valdymas turi remtis ir

tiesiogine, ir atstovaujamąja demokratija. Rinkimai yra

atstovaujamosios demokratijos forma. Taigi valstybė, kurios

konstitucijoje įtvirtintas demokratinio valdymo principas,

privalo laikytis esminių demokratinių rinkimų principų:

rinkimų visuotinumo, lygios rinkimų teisės, tiesioginių

rinkimų ir slapto balsavimo. Šie principai gali būti ribojami

nebent ten, kur jie gali padaryti žalos visuomenei, pvz.,

amžiaus cenzu apribojant rinkimuose galinčių dalyvauti

asmenų amžių. Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios

pirmasis strapsnis skelbia, kad Lietuvos valstybė yra

nepriklausoma demokratinė respublika, taip pat įtvirtino šių

principų laikymąsi. 4 ir 33 straipsniai reglamentuoja

tiesioginės ir netiesioginės demokratijos galimybę, 55

straipsnis nurodo, kad Seimas renkamas visuotine, lygia,

tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.

Esminis rinkimų sistemos, plačiąja prasme

suprantamos kaip visuomeninių santykių išraiška rinkimų

procesu, bruožas yra rinkimų apygardų skirstymo ir balsų

skaičiavimo sistema, t. y. rinkimų sistema siaurąja prasme.

Pagal tai rinkimų sistema skirstoma į daugumos

atstovavimo („mažoritarinę“) ir proporcinio atstovavimo

sistemas.

Pagal daugumos atstovavimo sistemą valstybės

teritorija padalijama į tiek daugmaž lygių apygardų, kiek

mandatų numatoma išdalyti. Kiekvienoje apygardoje

paprastai balsuojama už vieną kandidatą. Yra du daugumos

atstovavimo sistemos tipai: paprastosios daugumos ir

absoliučiosios daugumos atstovavimo sistemos. Taikant

paprastosios daugumos sistemą, laimėjusiu pripažįstamas

tas kandidatas, kuris surenka daugiau balsų už kitus. Pagal

absoliučiosios daugumos sistemą, norint nugalėti, reikia

surinkti daugiau negu pusę rinkėjų balsų. Todėl

absoliučiosios daugumos sistema pasižymi dažna būtinybe

rengti papildomus rinkimų turus, kur būtų renkamasi iš

dviejų kandidatų. Kartu daugumos atstovavimo sistema

dažniausiai yra palanki didžiosioms partijoms arba

kompaktiškai gyvenančioms mažesnių partijų šalininkų

grupėms, kadangi dėl mandatų gali varžytis tik tų partijų,

kurios rinkimų apygardose turi daugiausia rėmėjų, atstovai.

Iš kitos pusės, daugumos atstovavimo sistemoje,

konkuruojant dviems partijoms, kiekviena jų turi vykdyti

rinkėjų daugumą tenkinančią politiką. Be to, vienai partijai

gavus daugumą vietų parlamente, jai lengviau priimti

sprendimus.

Proporcinio atstovavimo sistemos ypatybė yra

viena ar kelios visoje šalyje rinkimų apygardos, kuriose

išrenkami visi atstovai. Šios apygardos yra daugiamandatės,

jose skirtingų partijų sąrašams parlamento nario mandatai

atitenka proporcingai gautiems balsams. Dažniausiai

balsuojama už visą partijos pateiktą sąrašą, taigi kandidatų

asmenybės daro mažesnę įtaką rinkėjo pasirinkimui. Šios

sistemos taikymo atveju gali būti atstovaujamos ir gana

mažos partijos (paprastai – pajėgiančios įveikti tam tikrą

barjerą), taigi partijos priklausomybė nuo visų rinkėjų yra

mažesnė. Neigiama šios sistemos ypatybė yra ta, kad,

parlamente dirbant daugeliui partijų, sunku sudaryti

vyriausybines koalicijas ir apskritai priimti sprendimus.

Yra dvi pagrindinės proporcinio atstovavimo

balsų skaičiavimo sistemos: kvotų (gautų balsų skaičius

dalijamas iš mandatų skaičiaus ir gaunama rinkiminė kvota,

tada kiekvienos partijos gautas balsų skaičius dalijamas iš

šios kvotos ir gaunamas mandatų skaičius parlamente)
ir

d’Hondto (kiekvienos partijos gautas balsų skaičius

dalijamas iš 1, 2, 3 ir t. t., tada iš gautų dalmenų atrenkama

tiek didžiausių, kiek yra mandatų, ir mandatai partijoms

padalijami pagal didžiausių dalmenų skaičių). Dažniausiai

kvotų sistema palankesnė vidutinėms ir mažoms, o d’Hondto

– didžiosioms partijoms.

Tarp šdaugumos atstovavimo ir proporcinio

atstovavimo sistemų šalininkų nuolat kyla diskusijos, kuri

rinkimų sistema geresnė būtent Rytų Europoje. Daugumos

atstovavimo sistemos šalininkai teisina ją tuo, kad

pereinamuoju laikotarpiu pokomunistinėms šalims būtina

kuo greičiau priimti daugelį įstatymų ir sukurti vidaus ir

užsienio politikos pagrindus, o tam palankesnė yra politinė

sistema, kurioje dominuoja viena partija. Proporcinio

atstovavimo sistemos šalininkų argumentai yra

demokratijos užtikrinimo būtinybė – demokratiją lemia

galimybė išreikšti daugelio įvairių visuomenės grupių

interesus.

Kai kuriose Rytų Europos šalyse, tarp jų – ir

Lietuvoje, šios dvi rinkimų sistemos yra derinamos.

Albanijoje 100 parlamento narių renkama mažoritarine

sistema, likę 40 – vienmandatėje proporcinėje rinkimų

apygardoje. Rusijoje pusė iš 450 Dūmos narių renkama

vienmandatėse apygardose pagal santykinės daugumos

sistemą, kita pusė – vienoje federalinėje daugiamandatėje

rinkimų apygardoje. Vengrijoje galioja netgi trijų lygių

sistema: žemiausiąjį sudaro 176 pagal absoliučios daugumos

sistemą renkami parlamentarai, vidurinįjį – 152

parlamentarai, renkami teritorinėse daugiamandatėse

apygardose, aukščiausiąjį – 52 atstovai, renkami

nacionalinėje daugiamandatėje apygardoje.

Lietuvoje 71 iš 144 Seimo narių taip pat renkami

vienmandatėse rinkimų apygardose. Išrinktu laikomas tas

kandidatas, už kurį balsavo daugiau kaip pusė atėjusių į

rinkimus piliečių. Likę 70 parlamentarų renkami vienoje

daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal kvotų ir liekanų

metodą. Vieno mandato kvota apskaičiuojama, dalijant

balsų skaičių, paduotą už sąrašus, kurie surinko ne mažiau

kaip 4 proc. balsų, iš 70 (jei gaunama liekana, ji atmetama, o

prie gauto skaičiaus pridedamas 1). Tada už kiekvieną

sąrašą paduotas balsų skaičius dalijamas iš kvotos, ir

gaunamas partijos įgytų mandatų skaičius. Jei mandatų

skaičiai gaunami su liekana, tos liekanos surašomos iš eilės –

pradedant nuo didžiausios, ir likę balsai po vieną

paskirstomi toms partijoms, kurių liekanos didžiausios.

Likusiose nagrinėjamose Rytų Europos

valstybėse vienaip ar kitaip pritaikyta tik proporcinio

atstovavimo sistema (vien mažoritarinės rinkimų sistemos

nėra nė vienoje valstybėje). Bulgarijoje trisdešimtyje

apygardų pagal d’Hondto formulę skaičiuojami politinių

partijų, o pagal kvotų – atskirų kandidatų gauti balsai.

Čekijoje žemesnįjį rinkimų lygmenį sudaro 8

daugiamandatės apygardos, aukštesnįjį – viena nacionalinė

daugiamandatė apygarda, kur balsai skaičiuojami pagal

kvotų ir liekanų metodą. Panaši sistema, tik turinti 12

žemesniojo lygmens apygardų ir su kiek kitokia balsų

skaičiavimo sistema (žemesniajame lygyje – pagal kvotų,

aukštesniajame – pagal modifikuotą d’Hondto formules) yra

Estijoje, tokios sistemos įdiegtos ir Lenkijoje (balsai

skaičiuojami vien pagal d’Hondto formulę), Rumunijoje,

Slovėnijoje (abiejose – ir kvotų, ir d’Hondto formulės).

Latvijoje ir Slovakijoje rinkimai rengiami vienu lygiu:

Latvijoje yra 5 nacionalinės daugiamandatės apygardos

(d’Hondto formulė), o Slovakijoje – 4 (kvotų formulė).

Taigi Rytų Europoje yra institucionalizuota

tendencija stiprinti partijas, tikintis taip spartinti pilietinės

visuomenės vystymąsi. Skiriasi tik partinių sistemų pobūdis:

kai kuriose valstybėse rinkimų sistemos palankios

didesnėms partijoms, kai kuriose daugiau galimybių

suteikiama vidutinėms, kai kurios šalys bando balansuoti

šias dvi tendencijas. Pastarajai valstybių grupei priskirtina

ir Lietuva, nes ta Seimo dalis, kuri renkama pagal

proporcinę sistemą, dėl pasirinktos balsų skaičiavimo

formulės gali būti sudaryta iš gana daug partijų atstovų, tuo

tarpu vienmandatėse apygardose, organizuojant rinkimus

pagal absoliučios daugumos sistemą, dažniausiai rungiasi ir

išrenkami didžiųjų partijų atstovai.

2. Rinkimų barjeras

Nepaisant plataus interesų atstovavimo, kai parlamente

veikia daugelis partijų, stengiamasi atstovaujamų partijų

skaičių riboti, nes kitaip labai pasunkėtų asamblėjos darbas.

Taigi norint sumažinti partijų skaičių asamblėjoje, paprastai

taikomas tam tikras barjeras – balsų dalis, kurią gavusi

partija gali dalyvauti, skirstant balsus. Taip į parlamentą

gali patekti tik tos partijos, kurias remia žymesnė piliečių

dalis. Iš kitos pusės, kartais šie apribojimai netaikomi, kad

būtų užtikrintas tam tikrų gana nedidelių grupių

atstovavimas – be barjerų balsų skirstyme kai kuriose

valstybėse gali dalyvauti tautinių mažumų atstovai.

Žinoma, barjeras aktualus tik proporcinėms

rinkimų sistemoms. Bet kaip tik todėl barjerai egzistuoja

visose Rytų Europos šalyse. Rusijoje toks barjeras priimtas

palyginti neseniai – partija galės dalyvauti Dūmos narių

mandatų dalybose, jei už ją balsuos ne mažiau kaip 5 proc.

rinkėjų. Toks pat barjeras yra Latvijoje. 3 proc.
visoje

šalyje turi surinkti Rumunijos partijos.

Lietuvoje taikomas 4 proc. barjeras – jis galioja

visoms partijoms, išskyrus tautinių mažumų visuomenines

politines organizacijas. Jos dalyvauja, skirstant balsus, jei

surinko bent vieną kvotą atitinkantį balsų skaičių.

Kitose valstybėse, kur taikomos kelių lygių

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1511 žodžiai iš 3008 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.