Įvadas
Rytų Europos valstybėms pastarojo dešimtmečio
pradžioje įgavus visas suverenias teises, kartu su teisinės
valstybės kūrimu ir demokratinio režimo įvedimu iškilo
būtinybė pasirinkti rinkimų sistemą. Naujos politinės jėgos,
atėjusios į valdžią per rinkimus, surengtus pagal senuosius
rinkimų įstatymus, turėjo juos keisti. Paprastai buvo
keičiamos ne tik rinkimų sistemos, bet ir konstitucijos. Kai
kuriose valstybėse, kaip Lietuvoje ir Rusijoje, naujos
konstitucijos buvo priimtos kartu su rinkimais į naujus
atstovaujamuosius organus. Taigi dabar galiojančios
rinkimų sistemos su retomis išimtimis buvo priimtos
politinių partijų atstovų, kurie buvo išrinkti pagal
autoritarinio režimo rinkimų sistemas ir kurie turėjo nedaug
parlamentinės demokratijos patirties.
Taigi šiame referate ir bus pažvelgta į kai kurias
bendras Rytų Europos rinkimų sistemų ypatybes:
bendruosius rinkimų sistemos požymius, minimalaus
atstovavimo „slenkstį“, rinkimų rezultatų galiojimą,
aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę. Šiais aspektais
Lietuvos rinkimų sistema bus lyginama su Albanijos,
Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos,
Rusijos, Slovakijos, Slovėnijos ir Vengrijos sistemomis.
Tačiau šios apžvalgos tikslas nėra parodyti, kad Rytų
Europos rinkimų sistemos yra kažkuo ypatingos – tiesiog tai
artimiausi savo istorine situacija regionai, kuriuos lengviau
lyginti su Lietuva. Šios apžvalgos tikslas taip pat nėra
normatyvinis požiūris į rinkimų sistemą, todėl bus apsiribota
tik pagrindinių požymių, kurie būtini, norint rinkimus
laikyti demokratiškais, nurodymu. Pagaliau šios apžvalgos
tikslas nėra vienos ar kitos rinkimų sistemos padarinių
analizė, taigi čia bus paminėti tik svarbiausi iš jų.
1. Bendrieji požymiai
Demokratinės valstybės valdymas turi remtis ir
tiesiogine, ir atstovaujamąja demokratija. Rinkimai yra
atstovaujamosios demokratijos forma. Taigi valstybė, kurios
konstitucijoje įtvirtintas demokratinio valdymo principas,
privalo laikytis esminių demokratinių rinkimų principų:
rinkimų visuotinumo, lygios rinkimų teisės, tiesioginių
rinkimų ir slapto balsavimo. Šie principai gali būti ribojami
nebent ten, kur jie gali padaryti žalos visuomenei, pvz.,
amžiaus cenzu apribojant rinkimuose galinčių dalyvauti
asmenų amžių. Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios
pirmasis strapsnis skelbia, kad Lietuvos valstybė yra
nepriklausoma demokratinė respublika, taip pat įtvirtino šių
principų laikymąsi. 4 ir 33 straipsniai reglamentuoja
tiesioginės ir netiesioginės demokratijos galimybę, 55
straipsnis nurodo, kad Seimas renkamas visuotine, lygia,
tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.
Esminis rinkimų sistemos, plačiąja prasme
suprantamos kaip visuomeninių santykių išraiška rinkimų
procesu, bruožas yra rinkimų apygardų skirstymo ir balsų
skaičiavimo sistema, t. y. rinkimų sistema siaurąja prasme.
Pagal tai rinkimų sistema skirstoma į daugumos
atstovavimo („mažoritarinę“) ir proporcinio atstovavimo
sistemas.
Pagal daugumos atstovavimo sistemą valstybės
teritorija padalijama į tiek daugmaž lygių apygardų, kiek
mandatų numatoma išdalyti. Kiekvienoje apygardoje
paprastai balsuojama už vieną kandidatą. Yra du daugumos
atstovavimo sistemos tipai: paprastosios daugumos ir
absoliučiosios daugumos atstovavimo sistemos. Taikant
paprastosios daugumos sistemą, laimėjusiu pripažįstamas
tas kandidatas, kuris surenka daugiau balsų už kitus. Pagal
absoliučiosios daugumos sistemą, norint nugalėti, reikia
surinkti daugiau negu pusę rinkėjų balsų. Todėl
absoliučiosios daugumos sistema pasižymi dažna būtinybe
rengti papildomus rinkimų turus, kur būtų renkamasi iš
dviejų kandidatų. Kartu daugumos atstovavimo sistema
dažniausiai yra palanki didžiosioms partijoms arba
kompaktiškai gyvenančioms mažesnių partijų šalininkų
grupėms, kadangi dėl mandatų gali varžytis tik tų partijų,
kurios rinkimų apygardose turi daugiausia rėmėjų, atstovai.
Iš kitos pusės, daugumos atstovavimo sistemoje,
konkuruojant dviems partijoms, kiekviena jų turi vykdyti
rinkėjų daugumą tenkinančią politiką. Be to, vienai partijai
gavus daugumą vietų parlamente, jai lengviau priimti
sprendimus.
Proporcinio atstovavimo sistemos ypatybė yra
viena ar kelios visoje šalyje rinkimų apygardos, kuriose
išrenkami visi atstovai. Šios apygardos yra daugiamandatės,
jose skirtingų partijų sąrašams parlamento nario mandatai
atitenka proporcingai gautiems balsams. Dažniausiai
balsuojama už visą partijos pateiktą sąrašą, taigi kandidatų
asmenybės daro mažesnę įtaką rinkėjo pasirinkimui. Šios
sistemos taikymo atveju gali būti atstovaujamos ir gana
mažos partijos (paprastai – pajėgiančios įveikti tam tikrą
barjerą), taigi partijos priklausomybė nuo visų rinkėjų yra
mažesnė. Neigiama šios sistemos ypatybė yra ta, kad,
parlamente dirbant daugeliui partijų, sunku sudaryti
vyriausybines koalicijas ir apskritai priimti sprendimus.
Yra dvi pagrindinės proporcinio atstovavimo
balsų skaičiavimo sistemos: kvotų (gautų balsų skaičius
dalijamas iš mandatų skaičiaus ir gaunama rinkiminė kvota,
tada kiekvienos partijos gautas balsų skaičius dalijamas iš
šios kvotos ir gaunamas mandatų skaičius parlamente)
ir
d’Hondto (kiekvienos partijos gautas balsų skaičius
dalijamas iš 1, 2, 3 ir t. t., tada iš gautų dalmenų atrenkama
tiek didžiausių, kiek yra mandatų, ir mandatai partijoms
padalijami pagal didžiausių dalmenų skaičių). Dažniausiai
kvotų sistema palankesnė vidutinėms ir mažoms, o d’Hondto
– didžiosioms partijoms.
Tarp šdaugumos atstovavimo ir proporcinio
atstovavimo sistemų šalininkų nuolat kyla diskusijos, kuri
rinkimų sistema geresnė būtent Rytų Europoje. Daugumos
atstovavimo sistemos šalininkai teisina ją tuo, kad
pereinamuoju laikotarpiu pokomunistinėms šalims būtina
kuo greičiau priimti daugelį įstatymų ir sukurti vidaus ir
užsienio politikos pagrindus, o tam palankesnė yra politinė
sistema, kurioje dominuoja viena partija. Proporcinio
atstovavimo sistemos šalininkų argumentai yra
demokratijos užtikrinimo būtinybė – demokratiją lemia
galimybė išreikšti daugelio įvairių visuomenės grupių
interesus.
Kai kuriose Rytų Europos šalyse, tarp jų – ir
Lietuvoje, šios dvi rinkimų sistemos yra derinamos.
Albanijoje 100 parlamento narių renkama mažoritarine
sistema, likę 40 – vienmandatėje proporcinėje rinkimų
apygardoje. Rusijoje pusė iš 450 Dūmos narių renkama
vienmandatėse apygardose pagal santykinės daugumos
sistemą, kita pusė – vienoje federalinėje daugiamandatėje
rinkimų apygardoje. Vengrijoje galioja netgi trijų lygių
sistema: žemiausiąjį sudaro 176 pagal absoliučios daugumos
sistemą renkami parlamentarai, vidurinįjį – 152
parlamentarai, renkami teritorinėse daugiamandatėse
apygardose, aukščiausiąjį – 52 atstovai, renkami
nacionalinėje daugiamandatėje apygardoje.
Lietuvoje 71 iš 144 Seimo narių taip pat renkami
vienmandatėse rinkimų apygardose. Išrinktu laikomas tas
kandidatas, už kurį balsavo daugiau kaip pusė atėjusių į
rinkimus piliečių. Likę 70 parlamentarų renkami vienoje
daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal kvotų ir liekanų
metodą. Vieno mandato kvota apskaičiuojama, dalijant
balsų skaičių, paduotą už sąrašus, kurie surinko ne mažiau
kaip 4 proc. balsų, iš 70 (jei gaunama liekana, ji atmetama, o
prie gauto skaičiaus pridedamas 1). Tada už kiekvieną
sąrašą paduotas balsų skaičius dalijamas iš kvotos, ir
gaunamas partijos įgytų mandatų skaičius. Jei mandatų
skaičiai gaunami su liekana, tos liekanos surašomos iš eilės –
pradedant nuo didžiausios, ir likę balsai po vieną
paskirstomi toms partijoms, kurių liekanos didžiausios.
Likusiose nagrinėjamose Rytų Europos
valstybėse vienaip ar kitaip pritaikyta tik proporcinio
atstovavimo sistema (vien mažoritarinės rinkimų sistemos
nėra nė vienoje valstybėje). Bulgarijoje trisdešimtyje
apygardų pagal d’Hondto formulę skaičiuojami politinių
partijų, o pagal kvotų – atskirų kandidatų gauti balsai.
Čekijoje žemesnįjį rinkimų lygmenį sudaro 8
daugiamandatės apygardos, aukštesnįjį – viena nacionalinė
daugiamandatė apygarda, kur balsai skaičiuojami pagal
kvotų ir liekanų metodą. Panaši sistema, tik turinti 12
žemesniojo lygmens apygardų ir su kiek kitokia balsų
skaičiavimo sistema (žemesniajame lygyje – pagal kvotų,
aukštesniajame – pagal modifikuotą d’Hondto formules) yra
Estijoje, tokios sistemos įdiegtos ir Lenkijoje (balsai
skaičiuojami vien pagal d’Hondto formulę), Rumunijoje,
Slovėnijoje (abiejose – ir kvotų, ir d’Hondto formulės).
Latvijoje ir Slovakijoje rinkimai rengiami vienu lygiu:
Latvijoje yra 5 nacionalinės daugiamandatės apygardos
(d’Hondto formulė), o Slovakijoje – 4 (kvotų formulė).
Taigi Rytų Europoje yra institucionalizuota
tendencija stiprinti partijas, tikintis taip spartinti pilietinės
visuomenės vystymąsi. Skiriasi tik partinių sistemų pobūdis:
kai kuriose valstybėse rinkimų sistemos palankios
didesnėms partijoms, kai kuriose daugiau galimybių
suteikiama vidutinėms, kai kurios šalys bando balansuoti
šias dvi tendencijas. Pastarajai valstybių grupei priskirtina
ir Lietuva, nes ta Seimo dalis, kuri renkama pagal
proporcinę sistemą, dėl pasirinktos balsų skaičiavimo
formulės gali būti sudaryta iš gana daug partijų atstovų, tuo
tarpu vienmandatėse apygardose, organizuojant rinkimus
pagal absoliučios daugumos sistemą, dažniausiai rungiasi ir
išrenkami didžiųjų partijų atstovai.
2. Rinkimų barjeras
Nepaisant plataus interesų atstovavimo, kai parlamente
veikia daugelis partijų, stengiamasi atstovaujamų partijų
skaičių riboti, nes kitaip labai pasunkėtų asamblėjos darbas.
Taigi norint sumažinti partijų skaičių asamblėjoje, paprastai
taikomas tam tikras barjeras – balsų dalis, kurią gavusi
partija gali dalyvauti, skirstant balsus. Taip į parlamentą
gali patekti tik tos partijos, kurias remia žymesnė piliečių
dalis. Iš kitos pusės, kartais šie apribojimai netaikomi, kad
būtų užtikrintas tam tikrų gana nedidelių grupių
atstovavimas – be barjerų balsų skirstyme kai kuriose
valstybėse gali dalyvauti tautinių mažumų atstovai.
Žinoma, barjeras aktualus tik proporcinėms
rinkimų sistemoms. Bet kaip tik todėl barjerai egzistuoja
visose Rytų Europos šalyse. Rusijoje toks barjeras priimtas
palyginti neseniai – partija galės dalyvauti Dūmos narių
mandatų dalybose, jei už ją balsuos ne mažiau kaip 5 proc.
rinkėjų. Toks pat barjeras yra Latvijoje. 3 proc.
visoje
šalyje turi surinkti Rumunijos partijos.
Lietuvoje taikomas 4 proc. barjeras – jis galioja
visoms partijoms, išskyrus tautinių mažumų visuomenines
politines organizacijas. Jos dalyvauja, skirstant balsus, jei
surinko bent vieną kvotą atitinkantį balsų skaičių.
Kitose valstybėse, kur taikomos kelių lygių