Lietuvos poviršinių ir požeminių vandenų būklė jų kokybė ir stebėjimas
5 (100%) 1 vote

Lietuvos poviršinių ir požeminių vandenų būklė jų kokybė ir stebėjimas

Turinys :

1. Paviršinis vanduo………………………………………………………………………………………..3

1.1 Paviršinio vandens monitoringas……………………………………………………………..5

2. Požeminis vanduo……………………………………………………………………………………….8

2.1 Požeminio vandens eksploatacija……………………………………………………………11

2.2 Gruntinio vandens kokybė……………………………………………………………………..12

2.3 Geležies ir mangano pašalinimas iš požeminio vandens…………………………….12

2.4 Floras ir vandens dezinfekcija………………………………………………………………..13

2.5 Požeminio vandens monitoringas……………………………………………………………13

3. Kompleksinio monitoringo sistema………………………………………………………………14

4. Institucinė struktūra……………………………………………………………………………………15

5. Tarptautinis bendradarbiavimas…………………………………………………………………..15

6. Vandens išteklų vizija – 2025……………………………………………………………………..17

7. Vizijos įgyvendinimo veiksmų strategija……………………………………………………..19

1. Paviršinis vanduo

Lietuvoje yra apie 29900 upių ir upelių, kurių kiekvienas yra ilgesnis kaip 0,25 km, o jų bendras ilgis siekia 64 tūkst. km. 758 upių ilgis viršija 10 km, 18 upių ilgesnės negu 100 km ir 9 upės yra ilgesnės negu 200 km. Vidutinis upių tinklo tankis yra 0.99 km/km². Didžiausių Lietuvos upių pagrindiniai parametrai pateikiami 1 lentelėje.

1 lentelė. Didžiausios Lietuvos upės

Pavadinimas Debitasm3/s Ilgis, km Baseino plotas, km2

Bendras Lietuvoje Bendras Lietuvoje

NemunasNerisŠventojiNevėžisMūša (Lielupė)DubysaJūraVentaBartuvaMinijaŠešuvisŠešupėMerkysŽeimena 6651785136125144195224016333422 93751024620928413917234610120211529820380 4752342462091461391721615520211520919080 97 92824 9426 8896 14017 6002 0333 99411 8002 0202 94219186 1054 4162 793 46 69213 8506 8016 1408 7162 0333 9945 1407482 94219184 8994 3332 793

Didžiausia upė – Nemunas (ilgis apie 1000 km) prasideda Baltarusijoje, o vakaruose įteka į Baltijos jūrą. Nemuno upės baseinas aprėpia beveik 74% visos Lietuvos teritorijos. Paviršinio nuotėkio srautas Lietuvoje yra padalintas į dvi dalis. Šiaurinės dalies upės neša savo vandenis link Latvijos (Lielupės, Ventos, Bartuvos upių baseinai), o pietinės upės teka į Nemuną.

Pagrindiniai Nemuno intakai yra Nėris (teka iš Baltarusijos pro Vilnių), Nevėžis (teka pro Panevėžį ir Kėdainius), Jūra, Dubysa, Minija, Merkys ir Šešupė (prasideda Lietuvoje ir įteka į Nemuną Kaliningrado srityje). Šiaurinę Lietuvos dalį užima trijų upių – Lielupės, Ventos ir Bartuvos baseinai. Upių tinklas šioje respublikos dalyje yra labai tankus.

Be upių Lietuvoje yra apie 2850 ežerų, didesnių kaip 0,5 ha. Jų bendras plotas siekia 908 km². Iš viso ežerų priskaičiuojama iki 6 tūkst, jie užima apie 1,5% bendro Lietuvos teritorijos ploto. Didesnių už 1000 ha yra 13 ežerų , virš 100 ha – 156 ežerai, virš 20 ha – 616 ežerų. Didžiausi ežerai: Drūkšių – 43,5 km2, Dysnų – 24,0 km2, Dusios –23,4 km2. Giliausias yra Tauragno ežeras, kurio gylis 60,5 m. Ežeringiausias yra Žeimenos baseinas, kuriame priskaičiuojama apie 530 ežerų. Prie didžiausio Drūkšių ežero pastatyta Ignalinos atominė elektrinė. Statinės (neatsinaujinančios) vandens atsargos Lietuvos ežeruose vertinamos 5,2 km³.

Lietuvos teritorijoje vidutiniškai per metus iškrinta apie 750 mm kritulių. Iš jų 514 mm išgaruoja ir 236 mm nuteka paviršinio ir požeminio nuotėkio pavidalais. Bendras Lietuvos upių nuotėkis (įskaitant ir tranzitinį srautą) sudaro 26.2 km3. Vietoje susidarantys ir kasmet atsinaujinantys vandens ištekliai sudaro 15,4 km³, be to, dar 10,8 km³ vandens atplaukia tranzitu iš Baltarusijos, Lenkijos ir Rusijos. Savo ruožtu, dalis Lietuvoje susidarančio nuotėkio patenka į Rusiją, Latviją ir Baltarusiją, todėl valdant vandens išteklius, yra nuolatinis dvišalių ir daugiašalių tarptautinių sutarčių poreikis. Į tarptautinio reguliavimo sferą patenka ir kai kurie didieji Lietuvos ežerai, telkšantys pasienio ruožuose (Drūkšių ir Vištyčio ežerai) bei Kuršių Marių ir Baltijos jūros teritoriniai vandenys. Valstybine siena teka 29 upės, kurių bendras ilgis 677 km, o iš viso yra 60 tarpvalstybinių upių.

Lietuvoje apie 78 % visų šlapių žemių nusausinta drenažu. Sausinant žemes tik apie 30% upių ir upelių (17 000 km) liko natūralios. Į šį skaičių patenka ir 9 didžiausios šalies upės. Lietuvoje sureguliuotų upių ilgis siekia 50 tūkst. km.

1998 m. iš visų Lietuvos Respublikos vandens telkinių paimta 5125 mln. m³ vandens. Iš paviršinio vandens telkinių paimta 4923 mln. m3, o iš požeminių – 202 mln.m3 vandens. Įvairiems poreikiams 1998 m. suvartota 5066 mln. m3 vandens. Daugiausia vandens (4785 mln. m³ arba 94%) panaudota energetikos tikslams. Apie 99,7% energetikos reikmėms suvartoto vandens
kiekio sunaudota Ignalinos AE (aušinimui) ir Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje. Iš bendro sunaudoto vandens kiekio pramonės tikslams teko 1,2%, buities reikmėms 3%, žemės ūkio reikmėms 0.04% žuvininkystės tvenkiniams 2% ir kitoms reikmėms 0,03%. Atmetus energetikos reikmes, likusioms sritims sunaudota 281 mln.m3: daugiausia vandens suvartojama buityje (45%), žuvininkystėje (33%) ir pramonėje (20,7%). Žemės ūkyje sunaudojama tik 0,8% bendro vandens kiekio.

1.1 Paviršinio vandens monitoringo sistema

Lietuvos paviršinių vandens telkinių ekologinė būklė nėra bloga, ypač ją lyginant su kaimynine Rusija ir Baltarusija. Pgrindinės problemos – užterštumas organinėmis ir biogeninėmis medžiagomis, sukeliančiomis eutrofikaciją, o deguonies trūkumas vasaros sezono metu, užterštumas sunkiaisiais metalais pramoninių rajonų vietose. Lietuvos upėse esama ir vadinamųjų „karštųjų taškų“ – vandens kokybės požiūriu probleminių vietų [Kulpėje (Mūšos intakas) ties Šiauliais, Obelėje ties Radviliškiu, Sidabroje ties Joniškiu, Laukupėje ties Rokiškiu (Lietuvos šiaurine dalis, Mūšos – Nemunėlio baseinas)]. „Karštų taškų“ turi ir Nemuno baseinas – Nemunas iki Kauno marių kenčia dėl eutrofikaciją sukeliančių organikos koncentracijų kiekio, o žemiau Kauno – dėl stipriai padidėjusių biogeninių medžiagų kiekio. Nevėžyje didelis biogeninių medžiagų kiekis – ypač didelės fosforo junginių koncentracijos išleidžiamos į upę iš Panevėžio vandenvalos įrenginių. Dėl hidrologinių savybių – nedidelio 2-3 metrų gylio, silpnos vandens apytakos su Baltijos jūra bei didelės priklausomybės nuo Nemuno maitinimo – labai opi Kuršių marių problema. Tokios yra dabartinės, jau nustatytos problemos. Jos nėra katastrofiškai didelės, be to, problemos nustatymas – tai jau dalis sėkmės.

1998 m. į paviršinius vandens telkinius išleista 5047 mln. m³ buities ir gamybinių nuotėkų (didžiausia jų dalį – 4770 mln. m3 sudaro neužterštas aušinimui naudojamas Ignalinos AE vanduo bei vanduo, naudojamas Kruonio HAE). Iš 217 mln. m3 per 1998 metus susidariusių užterštų nuotėkų 54% arba 117 mln.m3 išvalyta iki Lietuvoje šiuo metu galiojančių didžiausios leidžiamos taršos normų pagal organinius teršalus, 30% arba 66 mln. m3 nepakankamai išvalyta, o 16% (34 mln. m3) išleista į vandens telkinius visai nevalytų. Per 1998 metus su nuotėkomis į vandens telkinius pateko: organinių teršalų (BDS7) – 13000 tonų, skendinčių medžiagų – 14000 tonų, bendrojo azoto – 4545 tonos, bendrojo fosforo – 792 tonos, naftos produktų – 130 tonų.

Lietuvos upės daugiausiai yra mažai bei vidutiniškai užterštos pagal pagrindinius vandens kokybę apibūdinančius rodiklius: organines ir biogenines medžiagas bei bakteriologinius parametrus. Švariausios upės yra Žeimena, Strėva, Šelmenta ir Minčia.

Pagal pagrindinius rodiklius 9 procentai tirtų upių vietų vanduo buvo švarus (I-II kokybės klasės), 81 procentas – mažai bei vidutiniškai užterštas (III-IV klasės) ir 10 procentų – smarkiai užterštas (V-VI klasės).

Paviršinio vandens monitoringo sistemą sudaro (1) upių, (2) ežerų ir tvenkinių, (3) Kuršių marių ir Baltijos jūros monitoringas. Monitoringo sistemoje išskiriamos dvi posistemės: vandens kokybės ir kiekio monitoringo tinklas. Upių vandens kokybė pastoviai stebima 99-iose monitoringo stotyse 47-iose Lietuvos upėse. Trijuose upeliuose vykdomi gamtinių foninių parametrų stebėjimai. Dauguma (43) monitoringo stočių yra išdėstytos žemiau miestų. Aukščiau miestų vandens mėginiai imami 32-ose vietose, o 31-a monitoringo stotis įrengta žemės ūkio laukuose. 17-oje upių mėginiai imami žiotyse, o 11 monitoringo stočių įrengtos pasienio ruožuose. Upių vandens kokybės monitoringą atlieka Jungtinis Tyrimų Centras ir 8 regioniniai Aplinkos ministerijos departamentai. Šiuo metu yra vertinama apie 70 vandens kokybės rodiklių.

Hidrometrinius matavimus Lietuvos upėse atlieka Hidrometeorologijos tarnyba, kurioje įsteigti 3 skyriai 1999 metų pabaigoje aptarnavo 75 hidrometrinių matavimų stotis. Upėse stebimi 5 pagrindiniai parametrai: debitas, vandens lygis, temperatūra, nuosėdų kiekis, sniego ir ledo storis.

Ežerų monitoringo sistema yra ne tokia plati, nes jie yra mažiau užteršti nei upės. Vandens užterštumo monitoringas buvo vykdomas Kauno mariose, kuriose stebimas techninės kilmės užterštumas, ir 7-iuose natūraliuose ežeruose. Visi ežerai yra unikalūs, besiskiriantys hidrologiniais ir trofiniais parametrais. Pagrindiniai stebimi ežerų parametrai yra: deguonies prisotinimas, pH, elektros laidumas, temperatūra ir pagrindiniai hidrocheminiai, hidrobiologiniai ir bakterologiniai parametrai.

Nuo 1992 metų Kuršių marių ir Baltijos jūros monitoringą atlieka Aplinkos apsaugos ministerijos Jūrinių tyrimų centras. 1993 metais tiek Baltijos jūros, tiek Kuršių marių monitoringo programos buvo peržiūrėtos ir stebėjimai vykdomi tik Lietuvos ekonominėje zonoje. Monitoringo programos yra glaustai susijusios su Helsinkio Komisijos (HELCOM) programa, kurią vykdo Baltijos regiono šalys. Ši programa maksimaliai atitinka nacionalinius ir tarptautinius reikalavimus.

Be paminėtų programų, paviršinio vandens ištekliai ir vandens kokybė buvo tiriami vykdant dvi stambias
mokslo programas (Branduolinė energija ir aplinka ir ECOSLIT), o taip pat keletą mažesnių projektų, kuriuos vykdė Energetikos institutas, Vilniaus Universitetas, Lietuvos Žemės Ūkio Universitetas, Klaipėdos Universitetas ir Kauno Vytauto Didžiojo Universitetas. Inžinerinius hidrologinius projektavimo darbus atliko Kauno vandens projektavimo institutas, tuo tarpu ypač aktualias pavasario potvynių hidrologines prognozes, atlieka Hidrometeorologinės tarnybos ekspertai.

Per pastaruosius penkerius metus, intensyviai vykdant vandenvalos įrenginių atnaujinimo programą, Lietuvos upių ir ežerų vandens kokybės būklė gerėja. Situacija neatsiejama ir nuo Lietuvos ekonominės padėties. Dėl ekonominės krizės sumažėjus pramonės aktyvumui, atrodytų, susidaro mažiau teršalų. Be to, išaugus trąšų kainoms, mažiau tręšiami laukai. Tačiau kartais teršalų sumažėjimas gali būti tik laikinas, o kartais, nors ir sumažėjus žemės ūkio aktyvumui bei dirbamos žemės plotams, vandens kokybės tyrimai rodo vandens užterštumą. Esant sunkiai ekonominei padėčiai, pramonės įmonės kreipia didesnį dėmesį į tai, kaip išsilaikyti, pagaminti daugiau produkcijos, ir nedidelis dėmesys kreipiamas į gamybos metu susidarančius teršalų kiekius, į aplinką išleidžiamus teršalus. Kalbant apie žemės ūkį, pastaruoju metu lyg ir galima būtų džiaugtis bent jau laikinu problemos sprendimu, nes pakilus trąšų kainoms mažiau tręšiami arba visai netręšiami laukai, dėl žemės privatizacijos sumažėjo dirbamų laukų plotai. Tačiau vandens kokybės tyrimai rodo, kad liekamoji teršalų koncentracija žemėje išlieka gana ilgą laikotarpį, todėl lietui palijus paviršinių nuotekų ar drenažo kanalais užterštas vanduo patenka į mūsų upes. Tuomet sunku išaiškinti taršos vietą, priežastis ir kilmę. Be to, vyriausybinės institucijos, privalančios kontroliuoti teršalų išskyrimą į aplinką bei sekti vandens kokybės padėtį, dėl biudžetinių lėšų stokos kartais negali tinkamai atlikti savo tiesioginių funkcijų.

Įmonės, norinčios išsilaikyti konkurencinėje kovoje ir patekti į Europos rinką, turi rūpintis ir produkcijos kokybe, ir tenkinti gamybos eigoje bei vadyboje privalomus ekologinius reikalavimus, atitikti tam tikrus aplinkos apsaugos vadybos standartus. Tokiu būdu aplinka rūpinamasi dvejopai ir kompleksiškai: stengiamasi negeneruoti teršalų arba reguliuoti teršalų generavimą, ir tuo pačiu ten, kur tai neišvengiama, naudoti geriausias turimas technologijas teršalų valymui.

Vakarų Europoje ir kitose pasaulio šalyse, pasižyminčiose gera ekonomine būkle, aplinkosaugos problemų sprendimo buvo siekiama paprasčiausiu, bet kartu ir brangiausiu keliu – statant brangiai kainuojančias vandenvalos technologijas, t.y. taikant vadinamąją „vamzdžio galo“ koncepciją. Mūsų šalies atveju tai nėra geriausias sprendimas. Ko gero, būtų daug geriau ne valyti, o neteršti. Aišku, visai išvengti taršos neįmanoma, tačiau sumažinti – ne tik galima, bet ir verta ekonomine prasme. Valymas yra brangus, be to, tai nėra pats geriausias sprendimas – juk iš tiesų tai tėra teršalų perkėlimas iš vienos vietos į kitą. Mūsų šaliai šiuo laikotarpiu tinkamesnė taršos prevencijos arba švaresnės gamybos koncepcija, diegiant ją kartu su aplinkos apsaugos vadybos sistemų taikymu įmonėse.

Esamos paviršinių vandens telkinių kokybės problemos nustatytos, jos nuolat stebimos, nuolat tikrinant vandens kokybę. Tačiau iki šiol paminėjau tik dalį problemų. Juk mūsų upių vanduo naudojamas rekreacijai, maudymuisi, jame gyvena mūsų valgomos žuvys… Pastaruoju metu Vakarų Europoje ir kitose pasaulio šalyse ypač didelis dėmesys kreipiamas į bakteriologinę ir hidrobiologinę upių būklę. Pastarosios mūsų šalyje tirtos labai menkai. Bakteriologinė būklė mūsų miestų zonose, ypač vasaros metu, kartais būna kritiška, vanduo netinkamas rekreacijai. Įgyvendinus vandenvalos įrenginių atnaujinimo programas jau nuo kitų metų būklė turėtų pagerėti. Tačiau būtina nepamiršti sekti šią tiesiogiai žmonių sveikatą lemiantį veiksnį.

Dabartiniu metu didelis dėmesys turėtų būti nukreiptas į sklaidytosios (arba nekoncentruotos) taršos, patenkančios į vandens telkinius, tyrimus. Turėtų būti atliekami intensyvūs sedimentų arba nuosėdinio dumblo sluoksnio užterštumo, žuvų rūšinės sudėties, migracijos, žuvų mėsos audinių tyrimai. Vakarų Europos ir kitose pasaulio šalyse pastaruoju metu atliekami labai intensyvūs pesticidų kiekio ir dirvoje, ir vandens telkiniuose nustatymo tyrimai. Nustatyta, kad žemės ūkyje naudojami pesticidai gali tapti viena sunkių ligų priežasčių, nes pesticidai iš dirvos išplaunami į vandenį, nusėda ant dugno, ir netiesiogiai per žuvų maitinimosi grandinę patenka į žmogaus organizmą. Kita aktyvi tyrimų sritis – tai liūčių arba sniego tirpsmo vandenų tyrimai, nunešantys į vandens telkinius gana pavojingus sedimentų, kuriuose yra absorbavęsi pavojingų medžiagų (sunkiųjų metalo junginių bei naftos produktų), kiekius. Na ir paskutinioji sritis – tai atliekų tvarkymas, darantis poveikį.

Žengiant į Europos Sąjungą, įgyvendinant bendrąją Europos vandens politikos direktyvą, aplinkos apsaugai keliami tam tikri reikalavimai. Reikia dabartinę aplinkos apsaugos vadybos
paremtą administracinio-teritorinio suskirstymo principu, perorganizuoti į upių baseininio valdymo sistemą. Kita didelė problema – techninių aplinkosaugos priemonių kūrimas ir tobulinimas. Šioje srityje pirmieji žingsniai jau žengti, vykdant tarptautinius projektus, bet dar daug reikia nuveikti, kad pilnavertė aplinkosauginė informacija būtų prieinama mokslininkams, kad galima būtų padėti tobulinti aplinkos apsaugos duomenų bazę, reikalingą ekologinei situacijai vertinti, prognozuoti, veiksmų planui sudaryti bei tolimesniems aplinkosaugos sprendimams priimti.

2. Požeminis vanduo

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2216 žodžiai iš 7230 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.