Lietuvos prezidentai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos prezidentai

1121314151617181

Turinys

Įvadas .……………………………………………………………………….. 2psl

Lietuvos Respublikos prezidentų valdymo laikotarpiai………………………. 3psl

Biografiniai duomenys:

Antanas Smetona………………………………………………… 4psl

Aleksandras Stulginskis………………………………………….. 5psl

Kazys Grinius…………………………………………………….6psl

A.M. Brazauskas…………………………………………………. 7psl

Rolandas Paksas………………………………………………….8psl

Valdas Adamkus…………………………………………………..9psl

Istorija:

Antanas Smetona……………………………………………………….. 10psl

Aleksandras Stulginskis…………………………………………..………14psl

Kazys Grinius…………………………………………………………… 18psl

A.M. Brazauskas……………………………………………………….. 22psl

Rolandas Paksas………………………………………………………….24psl

Valdas Adamkus…………………………………………………………26psl

Išvados……………………………………………………………………………30psl

Naudota literatūra……………………………………………………………….31psl

Įvadas

Prezidento institucija, turinti daugiau ar mažiau galių, valstybės valdyme visados yra reikalingas veiksnys. Ji vienaip ar kitaip skatina valstybės raidą, padeda išspręsti politinius konfliktus. Prezidentas įgyvendina tam tikrą politinį postūmį, įformina jį kaip valstybės ir tautos valios išraišką.

Manome, jog be prezidento institucijos šiuolaikinė valdžių sandara neįsivaizduojama. O Lietuvoje prezidentai renkami nuo 1919 metų, išskyrus sovietmečio laikotarpį.

Istorijos projektiniame darbe pristatome visų buvusių ir esamų Lietuvos prezidentų biografijas, supažindiname su jų nuopelnais Lietuvai, pateikiame jų nuveiktų darbų ir pasiekimų aprašymus.

Tikslai:

Susipažinti su Lietuvos prezidentais

Jų nuopelnais Lietuvai

Lietuvos Respublikos prezidentų valdymo laikotarpiai:

Antanas Smetona 1919. 04. 01 – 1920. 06. 19

Aleksandras Stulginskis 1922. 12. 21 – 1926. 06. 07 pirmas konstitucinis prezidentas

Kazys Grinius 1926. 06. 07 – 1926. 12. 19

Antanas Smetona 1926. 12. 19 – 1940. 06. 15 atėjo į valdžią po perversmo

Antanas Merkys 1940. 06. 15 – 1940. 06. 17 prezidentui Antanui Smetonai

palikus Lietuvą, laikinai ėjo

prezidento pareigas

A. M. Brazauskas 1993. 02. 25 – 1993. 02. 25

Valdas Adamkus 1998. 02. 26 – 2003. 02. 26

Rolandas Paksas 2003. 02. 26 – 2004. 04. 06 nušalintas nuo pareigų nepasi-

baigus kadencijai už šiurkščius

konstitucijos pažeidimus

Artūras Paulauskas 2004.04.06 – 2004.07.12 laikinai ėjo pareigas

Valdas Adamkus 2004.07.12 – šiuo metu einantis pareigas

Biografiniai duomenys

ANTANAS SMETONA (1874-1944)

Gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Ukmergės aps. Taujėnų vls. Užulėnio kaime kuris buvo paprastas, neturtingas kaimas su medinėmis, šiaudais dengtomis, daugiausia dūminėmis pirkiomis, tarp didžiulių pelkių ir miškų kurių viduryje tviskėjo Lėno ežeras. Baigė Taujėnų pradinę mokyklą, privačiai mokėsi Ukmergėje ir Liepojoje (Latvija), 1893 m. baigė Palangos progimnaziją, išlaikė egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, bet persigalvojo ir įstojo į Mintaujos (Latvija) gimnaziją. Iš jos pašalintas už tautinius reikalavimus, nes atsisakė prieš pamokas kabėti maldą rusiškai. 1897 m. baigė Peterburgo gimnaziją. Įstojo į Peterburgo universiteto teisės fakultetą, du kartus iš jo šalintas, suimtas, trumpai kalintas. Baigė 1902 m. Dirbo Vilniaus Žemės banke. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Lietuvių suvažiavime Vilniuje. 1902-1907 m. – Lietuvių demokratų partijos narys. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1905m. 1907m. – Antanas Smetona buvo vienas lietuvių mokslo draugijos (LMD) narių steigėjų, dalyvavo jos 1907m. balandžio 7d. Steigiamajame susirinkime. Jis buvo išrinktas į draugijos vadovybę. 1907-1913 m. redagavo „Vilties” laikraštį, 1914-1915 m. – „Vairo” žurnalą. Redagavo „Lietuvos ūkininką”, bendradarbiavo „Vilniaus žiniose”. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro Komiteto I vicepirmininkas, pirmininkas. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo
Lietuvių konferencijoje Vilniuje, kur buvo išrinktas Lietuvos Tarybos, vėliau Valstybės tarybos pirmininku (1917-1919 m.).

1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. 1919.IV.4 – 1920.VI.19 buvo pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas. 1921-1924 m. redagavo įvairius leidinius. 1923 m. lapkričio mėn. buvo valdžios kelias dienas kalintas už A.Voldemaro straipsnio spausdinimą savo redaguojamame „Vaire“. 1923-1927 m. Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką, 1926 m. – docentas. 1926 m. gruodžio 17 d. vienas karinio valstybinio perversmo vadovų. 1926.XII.17 išrenkamas Lietuvos Respublikos prezidentu, juo perrenkamas 1931 ir 1938 metais. Prezidentu išbuvo iki 1940.VI.15. 1941 m. birželio mėn. pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Šveicariją ir pagaliau – į JAV. 1902-1907 m. buvo Lietuvių demokratų partijos narys. 1920-1924 m. – Lietuvių tautos pažangos partijos vadovas. Iki 1924 m. dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos veikloje. 1924 m. vienas Lietuvių tautininkų sąjungos organizatorių, jos pirmininkas (1925-1926 m). 1932 m. Vytauto Didžiojo universitete suteiktas filosofijos garbės daktaro laipsnis. 1924-1940 m. Tarptautinio banko valdybos vicepirmininkas. Įvairių draugijų ir bendrovių steigėjas bei vienas vadovų. Paskelbė originalių ir verstinių filosofijos ir kitų mokslų darbų. Bendradarbiavimo „Vilniaus žiniose“. Redagavo „Lietuvos ūkininką“, leido „Viltį“, leido ir redagavo „Vairą“, Lietuvos aido“ leidėjas ir atsakingasis redaktorius. Yra paskelbęs originalių ir verstinių filosofijos ir kitų mokslų darbų. Žuvo 1944 m. sausio 9 d. gaisre Klivlende (JAV).

Aleksandras Stulginskis(1885-1969)

Gimė 1885 m. vasario 26 d. Raseinių aps. Kaltinėnų vls. Kutalių k. Buvo 12 -tas vaikas šeimoje. Mokėsi Kaltinėnų liaudies mokykloje, metus dirbo Kaltinėnų valsčiaus raštininko padėjėju, 1904 m. baigė Liepojos (Latvija) gimnazijos 4-as klases, o 1908 m. Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Metus tobulinosi Insbruko (Austrija) universiteto teologijos filosofijos fakultete. Atsisakė įšventinimo į kunigus. Mokėsi Halės (Vokietija) universiteto žemės ūkio institute, kurį baigė 1913 m. Grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Trakų apskrities Alytaus rajoniniu agronomu. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje atsidūrė Vilniuje, dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti, buvo vienas jos vadovų Vilniuje. Dėstė gamtos mokslus Lietuvių gimnazijoje, vadovavo Lietuvių pedagoginiams kursams, buvo Vilniaus daržų steigėjas. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas į Lietuvos Tarybą (vėliau Valstybės Tarybą). 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Vadovavo Valstybės tarybos tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijai. II Mykolo Sleževičiaus (1918.XII.26 – 1919.III.12) Ministrų kabinete buvo ministras be portfelio. III Prano Dovydaičio (1919.III.12 – 1919.IV.12) Ministrų kabinete ministro pirmininko pavaduotojas, vidaus reikalų, maitinimo ir viešųjų darbų ministras. IV Mykolo Sleževičiaus (1919.IV.12 – 1919.X.7) Ministrų kabinete žemės ūkio ir valstybės turtų ministras. 1919 m. vienas Ūkio banko steigėjų.

Steigiamojo seimo narys, pirmininkas ir einąs prezidento pareigas. I Seimas (1922 m.) jį išrinko Lietuvos Respublikos prezidentu, toms pat pareigoms perrinktas II Seime (nuo 1923.VI iki 1926.VI). III Seime buvo jo pirmininkas (1926.XII.17 – 1927.IV). 1927 m. pasitraukė iš politinio gyvenimo, tvarkė savo ūkį Kretingos vls. Jokūbavo dvare, 1926-1941 m.buvo Pauliaus Dogelio gamybinio ūkio vedėjas, kooperatyvų „Lietūkis“, „Linas“ tarybų narys. 1941 m. birželio 13 d. tarybų valdžios suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko krašto Rešiotų stotį. 1952 m. buvo nuteistas kalėti 25 metus, bet po 2 metų paleistas, dirbo Komijos autonominėje respublikoje sandėlininku ir komendantu Kvitkevoso miškų pramonės ūkyje, agronomu Pezmago tarybiniame ūkyje. 1956 m. grįžo į Lietuvą ir dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje 1957-1959. Vienas Lietuvių krikščionių demokratų partijos steigėjų, jos CK pirmininkas, Ūkininkų sąjungos steigėjas ir pirmininkas. Redagavo „Viensėdį“, „Ūkininką“. Mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune.

KAZYS GRINIUS (1866-1950)

Gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Marijampolės aps. Sasnavos vls. Selemos Būdos k. Pradinę mokyklą lankė Oškinėje, Lymarkuose, Marijampolėje. Baigė Marijampolės gimnaziją, o 1893 m. – Maskvos universiteto medicinos fakultetą. Studijų metu buvo trumpai kalintas Maskvos Butyrkų kalėjime už dalyvavimą studentų riaušėse (1889 m.). 1888 m. dalyvavo pirmajame lietuvių demokratų suvažiavime, vėliau publikavo straipsnius „Varpas“, jį redagavo, dalyvavo varpininkų suvažiavimuose.

Dar nebaigęs studijų, 1892 m. rudenį Minske buvo punkto kovai su cholera gydytojas. 1893 m. 9 mėnesius plaukiojo laivo gydytoju Kaspijos jūroje. 1894 m. vertėsi laisvo gydytojo praktika Marijampolėje, po 2 metų persikėlė į Virbalį, dar vėliau – į Naumiestį. 1898 – 1903 m. gyveno Pilviškiuose, vėliau vėl Marijampolėje, kur už lietuvių kultūrinę veiklą trumpai buvo kalintas. Nuo 1893 iki 1905 m. pabaigos buvo Varpininkų komiteto narys. 1906 metais prisidėjo prie Lietuvos demokratų partijos
programos kūrimo.

1896 m. vedė Joaną Pavalkytę, gyveno ir dirbo Virbalyje. 1899-ųjų rudenį žmona pagimdė sūnų, kurį pakrikštijo Kaziu. (Kazys Grinius – Lietuvos kariuomenės pulkininkas, karo atašė Vokietijoje). Jau gyvenant Marijampolėje 1902 m. lapkričio 8 d. Joana pagimdė dukrą Gražiną. Pirmojo pasaulinio karo metu su šeima gyveno Rusijoje, Kislovodske. Prasidėjus pilietiniam karui Kislovodskas ne kartą ėjo iš rankų į rankas. Per Raudonosios armijos puolimą 1918 m. spalio 8 d. plėšikaujantys kareiviai nušovė Joaną Griniuvienę ir sunkiai sužeidė dukrą Gražiną, kuri netrukus po sužeidimo mirė. Kazys Grinius jas palaidojo Kislovodsko stačiatikių kapinėse.

1905 m. gyveno Vilniuje, 1906 m. vėl Marijampolėje, kur vėl kartu su žmona 2 savaites kalintas kalėjime už lietuvišką veiklą. 1908 – 1910 m. gyveno Vilniuje. 1910 m. Marijampolės kalėjime vėl kalintas apie 1,5 mėnesio. 1914 – 1919 m. su šeima gyveno Rusijoje. 1917 m. Voroneže išrinktas į Rusijos lietuvių tarybą. 1919 m. atsidūrė Paryžiuje, buvo Lietuvos delegacijos repatriacijos komisijos pirmininkas, rūpinosi lietuvių grįžimu iš vokiečių nelaisvės į tėvynę, padėjo apie 1 000 tautiečių. 1919 m. grįžo į Lietuvą. Buvo Steigiamojo, I, II ir III Seimų narys. 1920.VI.19 – 1922.II.2 vadovavo VI Ministrų kabinetui. 1922 m. tapo Kauno savivaldybės medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėju. 1926 m. birželio 7 d. išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu. Juo išbuvo iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Vėliau dirbo Kauno savivaldybėje. Vokiečių okupacijos metais už protestą dėl žydų žudymo metams buvo ištremtas į Ąžuolų Būdą. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1947 m. atvyko į Čikagą (JAV). Vienas Valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių, vienas varpininkų organizacijos vadovų, vienas Lietuvos demokratų partijos programos autorių (1906 m.) Redagavo „Lietuvos ūkininko kalendorių“, „Ūkininką“, „Varpą“, „Sveikatą“, „Lietuvos žinias“, „Kovą su džiova“, „Pieno lašą“. Bendradarbiavo „Aušrinėje“, „Lietuvos ūkininke“, „Vilniaus žiniose“. Išvertė į lietuvių kalbą ir išleido „Lietuvos Darbininko“ 1,2 Nr. Parašė botanikos, medicinos, istorijos veikalų, vertė iš lenkų ir kitų kalbų grožinę ir mokslo populiariąją literatūrą, parašė atsiminimų dvitomį. Vėliau pasitraukė iš aktyvios politikos, vadovavo kelioms medicina besirūpinančioms draugijoms, redagavo keletą leidinių. Po Tarybų Sąjungos okupacijos toliau dirbo švietėjišką darbą medicinos srityje. 1942 metais už protesto raštą vokiečių valdžios ištremtas iš Kauno į Ąžuolų Būdą. 1944 metais su šeima pasitraukė į Vakarus. Mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje.

Algirdas Mykolas Brazauskas 1932

Algirdas Brazauskas gimė 1932 m. Rokiškyje, tarnautojų šeimoje. 1951 m. baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos institutą. 1956 m. baigė institutą ir įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę. 1965 m. A. Brazauskas buvo paskirtas Statybinių medžiagų pramonės ministru. 1967 m. pradėjo dirbti Valstybės planavimo komiteto pirmininko pavaduotoju. 1974 m. jam suteiktas Ekonomikos mokslų daktaro mokslinis laipsnis. 1988 m., gilios komunistų partijos krizės metu, Algirdas Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi. Jo kandidatūrą į šį postą palaikė Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimas „Sąjūdis“. Jam vadovaujant, 1989 m. Lietuvos komunistų partija atsiskyė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos. 1990 m. gruodžio mėnesį įvykusiame Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) steigiamajame suvažiavime Algirdas Brazauskas buvo išrinktas jos pirmininku ir tapo didžiausios Lietuvos politinės partijos vadovu. 1992 m. spalio mėnesį LDDP laimėjus rinkimus į Seimą, Algirdas Brazauskas buvo išrinktas Seimo pirmininku, o taip pat pradėjo laikinai eiti Lietuvos Respublikos prezidento pareigas (1992 11 25). 1993 m. vasario 14 d. tiesioginių visuotinių rinkimų metu jis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu 5 metų laikotarpiui. Už jį balsavo 60% rinkėjų. Kaip reikalauja Lietuvos Konstitucija, jis nutraukė savo narystęę LDDP. 1993 m. vasario 25 d. įvyko prezidento inauguracija. Prezidentas Brazauskas yra vedęs, turi dvi dukteris ir penkis anūkus. Mėgstami laisvalaikio užsiėmimai – buriavimas ir medžioklė.

Rolandas Paksas 1956

Gimė 1956 m. birželio 10 d. Telšiuose.

1974 m. baigė Telšių miesto Žemaitės vidurinę mokyklą.

Nuo 1974 m. gyvena Vilniuje.

1979 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) ir įgijo pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus specialybę.

1984 m. baigė Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) civilinės aviacijos akademiją ir įgijo inžinieriaus piloto specialybę.

Buvo Sovietų Sąjungos akrobatinio skraidymo rinktinės, Lietuvos aukštojo pilotažo rinktinės narys. Daugkartinis Lietuvos akrobatinio skraidymo čempionas, lėktuvų sporto tarptautinių varžybų nugalėtojas.

1979–1985 m. dirbo lakūnu instruktoriumi.

1985–1992 m. – Vilniaus S.Dariaus ir S.Girėno aeroklubo viršininkas, Savanoriškosios krašto apsaugos aviacijos junginio vadas.

1992–1997 m. – statybos uždarosios akcinės bendrovės „Restako”
1997–1999 m. – Vilniaus miesto tarybos narys, išrinktas pagal Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) sąrašą, kurios nariu buvo nuo 1997 iki 1999 m. spalio mėn.

1997–1999 m. – Vilniaus miesto meras

1999 m. birželio–spalio mėnesiais Ministras Pirmininkas LR devintojoje (IX) vyriausybėje.

Nuo 1999 m. gruodžio 4 d. išrenkamas Lietuvos Liberalų sąjungos pirmininku.

Nuo 1999 m. lapkričio mėn. iki 2000 m. vasario mėn. – Respublikos Prezidento patarėjas, įgaliotasis atstovas specialiesiems pavedimams.

2000 m. kovo–lapkričio mėnesiais Vilniaus miesto tarybos narys, pagal Lietuvos liberalų sąjungos sąrašą.

2000 m. balandžio–lapkričio mėnesiais – Vilniaus miesto meras.

2000 m. spalio mėn. išrinktas LR Seimo nariu Antakalnio vienmandatėje rinkimų apygardoje.

2000 m. lapkričio mėn. iki 2001 m. birželio mėn. Ministras Pirmininkas vienuoliktojoje (XI) vyriausybėje.

Nuo 2001 m. liepos 12 d. iki lapkričio mėn.– Seimo Liberalų frakcijos seniūnas, Seimo opozicijos lyderis.

Nuo 2002 m. sausio mėn. Seimo Nepriklausomos frakcijos narys( dabar- Liberaldemokratų frakcija).

Nuo 1999 m. spalio mėn. iki 2002 m. rugsėjo mėn. Vilniaus klubo prezidentas, vienas Vilniaus klubo steigėjų. Nuo 2002 m. rugsėjo mėn. Vilniaus klubo garbės prezidentas.

Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos narys.

Pomėgiai – akrobatinis skraidymas, motociklai, lauko tenisas.

Žmona Laima Paksienė – inžinierė ekonomistė. Turi du vaikus: dukrą Ingą ir sūnų Mindaugą.

Valdas Adamkus 1926

Gimė 1926 m. lapkričio 3 d. Kaune tarnautojų šeimoje. Tėvas – Nepriklausomybės kovų savanoris, vienas pirmųjų Lietuvos karo aviacijos mokyklos vadovų, vėliau – Kauno geležinkelio stoties policijos viršininkas. Motina dirbo Susisiekimo ministerijoje. Lankė Jono Jablonskio pradžios mokyklą, mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje.

Karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. 1944-ųjų liepos mėnesį su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Vokietijoje V. Adamkus baigė lietuvių gimnaziją, studijavo Miuncheno universitete, Gamtos mokslų fakultete. 1949 m. atvyko į JAV. Dirbo darbininku automobilių dalių gamykloje Čikagoje, vėliau – braižytoju vienoje inžinerijos firmoje. 1960 m. baigė Ilinojaus technologijos institutą, įgijo statybų inžinieriaus specialybę. 1951 m. Valdas Adamkus vedė Almą Nutautaitę.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis buvo pakviestas dirbti į kuriamą JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios instituciją – Aplinkos apsaugos agentūrą. Vadovavo aplinkos apsaugos mokslinio tyrimo centrui, vėliau buvo paskirtas penktojo regiono (Vidurio Vakarų) Aplinkos apsaugos agentūros administratoriaus pavaduotoju.

1981 metais Valdas Adamkus tapo šio regiono Aplinkos apsaugos agentūros administratoriumi.

1993 metais Valdas Adamkus buvo kandidato į Lietuvos Respublikos prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovas.

1996 metais Valdas Adamkus aktyviai dalyvavo Lietuvos Seimo rinkimų kampanijoje telkdamas nuosaikiųjų vidurio jėgų bloką.

Istorija

Antanas Smetona (1874 – 1944)



Antanas Smetona – istorinė asmenybė, Nepriklausomybės akto signataras, pirmasis Lietuvos prezidentas – vienas žymiausių ir prieštaringiausiai vertinamų politikų.

Iš paprastų valstiečių gryčių kilę negausūs lietuvių inteligentai, neturėdami teisės gauti darbo Lietuvoje, žadino atgimstančią tautą naujam, savitam gyvenimui. Smetona – jau antros kartos lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo atstovas, vienas iš nedaugelio sugebėjęs įgyti aukštąjį išsimokslinimą ir įsidarbinti Vilniuje, Lietuvoje. Kaip ir kiti to meto lietuvių šviesuoliai, ne iš rūmų ar dvaro, o iš paprastos sodžiaus pirkios jis išėjo į gyvenimą.

Antanas Smetona gimė 1874 metais rugpjūčio 10d. Taujėnu valsčiaus Užulėnio kaimo ( Ukmergės raj.) neturtingo valstiečio šeimoje. Protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai ir ,matyt, A. Smetona, anot M. Biržiškos bus iš ten paveldėjęs pagarbos jausmą Radviloms, bet branginęs ir kitus dvarininkus, kiek šie nesikirto su lietuvybe. Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir lėtu galvojimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugelio, net daugumos nusistatymui, sugebėjimui spiesti žmones, kad ir be didelės atrankos, bet pasiduodančius jo autoritetui, kitus net, dėl per didelio jo pasitikėjimo prisiartinusiais prie jo žmonėmis, vėliau tat piktam panaudojančius, svarbiose savo ar tautos valandose ne kartą pasireiškė tvirtumu ir ryžtingumu. Antanas buvo šeštasis vaikas, po jo dar gimė dukra Julija. Vaikai dirbo namuose, mat tėvas nusistatė jų neleisti niekur tarnauti. Antanas išmoko skaityti kai tėvai mokino vyresniuosius. Dešimtus metus einantį tėvas nuvežė jį į Taujėnų valsčiaus pradinę mokyklą, už 12km. Nuo namų, tačiau piktas mokytojas vaiką nuo mokyklos atbaidė. 1885 metais mirus tėvui Antanas buvo nuvežtas į motinos tėviškę, Kartanus, kur vaikus mokė vietos šlėktelė Apanavičius. Po metų vėl grąžinamas į Taujėnus. Išmokęs rusų kalbą, radęs kita entuziastingą ir vaikus mylintį mokytoją Trofimovą, berniukas kibo į mokslus ir pirma kart tapo šiokiu tokiu viršininku- buvo paskirtas vaikų bendrabučio vyresniuoju.

Mokyklą
baigė 14 metų. Šeima nutarė leisti Antaną mokytis toliau, todėl reikėjo pasirengti stoti į gimnaziją (į ją priimdavo nuo 12 metų). Rengėsi Ukmergėje, čia gerai išmoko lenkų kalbą ir 1892 metais išlaikė egzaminus į Palangos progimnazijos trečiąją klasę. Mokėsi labai gerai, tad buvo atleistas nuo mokesčio už moksla. 1893 metais baigė progimnaziją ir, šeimos patariamas, išlaikė egzaminus į Žemaičių kunigų seminarija.

Tačiau kunigo luomui A. Smetona pašaukimo nejautė, pergalvojo savo sprendimą ir tęsė mokslą Mintaujos gimnazijoje.

Mintaujos gimnazijoje Smetona sueina į pirmą konfliktą su biurokratinės ir rusifikacinės carizmo švietimo sistemos atstovais. Gimnazijos vadovybė versdavo mokinius katalikus prieš pamokas kalbėti maldą rusiškai. Šiems tai daryti atsisakius, 1896 metų rudenį Antanas Smetona ir dar keliolika mokinių iš gimnazijos buvo pašalinti. Su J. Šlapeliu ir kitais jis vyksta i Peterburgą pas Rusijos švietimo ministrą ir prašo leidimo baigti mokslus. Prašymas buvo patenkintas ir Smetona 1897 metais baigė Peterburgo 9- ąją gimnaziją.

A. Smetoną labiau traukė istorija ir filologija, bet, žinodamas, jog su šia specialybe darbo Lietuvoje negaus, pasirenka studijuoti teisę Peterburgo universitete. Tarp studijuojančių studentų čia jau veikė nemaža lietuviškų draugijų, tad A. Smetona tampa veikliu jų nariu, dainuoja Č. Sasnausko chore, su V. Siurutavičiumi slaptai išspausdina P. Avižonio parengtą lietuvių kalbos gramatiką, kurią išdalijo norintiems gerai išmokti kalbėti ir rašyti lietuviams studentams.

Nors ir draugų raginamas, A. Smetona nepritarė socialistiniai ideologijai, nesusižavi marksizmu, tačiau nuo bendrų studentų reikalų neatsiriboja. 1898 metais už dalyvavimą protestuose dėl studentų teisių varžymų (valdžia išvaikė studentų eitynes) buvo suimtas, dvi savaites kalintas ir ištremtas į Vilnių. Tiesa po mėnesio caro administracija leido jam tęsti mokslą universitete.

Antano Smetonos veiklą lietuvių tautiniame sąjūdyje taip pat pastebėjo žandarai. Už lietuviškų knygelių laikymą 1902 metais jis vėl suimamas ir pasodinamas į tvirtovę, tačiau po dviejų savaičių trūkstant įkalčių bylai sudaryti, paleidžiamas. Tais pačiais metais baigė studijas ir, kaip vienas iš nedaugelio to meto lietuvių inteligentų, turinčių aukštojo mokslo diplomą, grįžta į Lietuvą.

Vilniuje A. Smetona kiek padirbėjęs advokato padėjėju, susiranda ramią, nors menkai apmokamą tarnybą Žemės banke ir įsitraukia į lietuvių visuomeninę veiklą, verčia knygeles į lietuviu kalbą, dalyvauja lietuviu demokratų partijos renginiuose ir keliuose jos suvažiavimuose, kartu su žmona pamėgsta meno saviveiklą. Jų namai tampa daugelio to meto Vilniaus veikėjų susirinkimų, susitikimų vieta. Atsisakęs dalyvauti socialistiniame judėjime, Antanas Smetona ir Vilniaus lietuvių visuomeniniame judėjime propaguoja ramią kultūrinio gyvenimo plėtrą, net Demokratų partijoje užima dešiniąją poziciją. <…>

Antanas Smetona kėlė ir valstiečių materialinės padėties gerinimo klausimus, ragino kurti valstiečių draugijas, steigti jiems banką, rašė, jog būtina telkti valstiečių lėšas dvarininkų žemei pirkti, siūlė lietuvių šviesuoliams tarpininkauti ir padėti valstiečiams. Smetona, kaip ir kiti lietuvių tautinio sąjūdžio ideologai, rūpinosi kylančiu Lietuvos kaimų, miestelių ir miestų socialinių grupių įtakos augimu, jų pozicijų žemės ūkyje, prekyboje ir pramonėje stiprinimu.

Antanas Smetona aktyviai dalyvavo lietuvių kultūros draugijų veikloje: „Aušros“ knygų leidimo bendrovėje, Vilniaus lietuvių sušelpimo, „Ryto“, lietuvių dailės draugijose, „Žiburėlyje“ ir kitose, dėstė lietuvių kalbą kai kuriose Vilniaus gimnazijose, buvo vienas pirmosios lietuvių dviklasės mokyklos globėjų.

Antanas Smetona buvo vienas lietuvių mokslo draugijos (LMD) narių steigėjų, dalyvavo jos 1907 metų Steigiamajame susirinkime. Žinoma, draugijos steigimo siela buvo dr. J. Basanavičius, tačiau A. Smetona, kaip žinomas veikėjas, buvo išrinktas į draugijos vadovybę.

Rinkimai į Steigiamąjį seimą buvo paskirti 1902 metais balandžio 14-15 dienomis Tautos pažangos partijos atstovai ikirinkiminės kampanijos metu mėgino įtikinėti jog reikia rinkti ne partijų atstovus, o atskirus asmenis pasižymėjusius kuriant Lietuvos valstybę. Motyvuota, kad partijos Lietuvoje dar neturi tradicijų ir rinkimuose tik mėgdžioja Europą, todėl reikia rinkti ir balsuoti už „įžymius mokytus asmenis“. Tik tokiu atveju pažangininkai (taigi ir Smetona) turėjo galimybę patekti į Steigiamąjį seimą.

1902 metais birželio 19 dieną Antanas Smetona perdavė prezidento pareigas Steigiamojo seimo pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui, kuris kartu pradėjo eiti ir prezidento pareigas, o 1922 metais buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu. Steigiamajame seime tautininkai neturėjo nei vieno atstovo. Toks žmonių parodytas jiems nepasitikėjimas buvo labai slegiantis. Pirmame Steigiamojo seimo posėdyje Antanas Smetona atsisakė prezidento pareigų, kurias perdavė Steigiamojo seimo pirmininkui, ir išėjo iš Seimo namo.

1923-1927 m. Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką. 1926 m. tapo docentu. 1932 m. A.Smetonai suteiktas Vytauto
Didžiojo universiteto filosofijos garbės daktaro laipsnis.

1926 m. gruodžio 17 d. – vienas karinio valstybinio perversmo vadovų. Perversmo dieną išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Perrinktas 1931 ir 1938 m. Prezidentu išbuvo iki 1940 m. birželio 15 d.

Įvertinti Smetonos gyvenimą ir darbus yra gana sunku, bet ne dėl to, kad tai buvo kontroversinė asmenybė. Daugelis smerkė Smetoną už jo autoritarinės diktatūros įvedimą po valstybės perversmo 1926m., už išvykimą į užsienį 1940m. vasarą, už Lietuvos Respublikos žlugimą, kiti – už darbininkų politinių laisvių ir organizacijų varžymą, valstietijos interesų nepaisymą ir turtingųjų protegavimą, biurokratinę-politinę valdymo sistemą, besiremiančią kariuomene ir saugumu, dešiniąsias politines pažiūras apskritai, ir galop komunistai – už jų persekiojimus, areštus ir administracines nuobaudas, kalėjimus, Varnių ir Dimitravo stovyklas kitaip manantiems, kitaip įsivaizduojantiems Lietuvos politinę ir socialinę sistemą, santvarką.

Ir visi kaltino Smetoną pagrįstai – jis nebuvo demokratas. Negarbino Smetonos ir inteligentija, nors jis neprievartavo inteligentų ir meno žmonių kurti tik režimo labui, tenkinti tik tautininkų ideologinius poreikius.

Išeivijos atstovai daugiausia kaltina Smetoną, kad jo politika leido sunaikinti Lietuvos Respubliką, dalis jų teigia, jog Smetona turėjo parodyti ryžtingumo ir priešintis Tarybų Sąjungai įvedant jai papildomus neribotus Raudonosios armijos kontingentus 1940m. birželio 15d., kiti, labiau realistai, mano, jog Smetonos pasirinktas neutraliteto kelias sudėtingomis tarptautinėmis 1939-40 m. aplinkybėmis buvo pats teisingiausias.

Antano Smetonos visuomeninė-kultūrinė veikla lietuvių tautiniame judėjime vaidino pažangų vaidmenį iki 1917m. revoliucijų Rusijoje, po to jis tampa vienu iš konservatyviausių asmenų Lietuvos Taryboje, kurį laiką pasisakiusiu net prieš Vasario 16d. akto formuluotę, nepriklausomos Lietuvos valstybės šalininku, pagrindusiu ir įdiegusiu Lietuvos Taryboje kardinalų posūkį lietuvių politinėje orientacijoje nuo Peterburgo-Maskvos į Berlyno, o vėliau – Londono ar apskritai Vakarų pusę.

Smetona kaip valstybės vadovas ir politikas buvo stiprios, diktatūrinės, vieno asmens valdžios šalininkas, siekęs realizuoti savo politines nuostatas po 1926m. gruodžio 17d. karinio valstybės perversmo. Kaip valstybės vadovas, Smetona galutinai perorientavo Lietuvos kultūrinį, materialinį, ekonominį gyvenimą iš Rytų į Vakarus ir siekė savito Lietuvos gyvenimo, savų politinių tradicijų sukūrimo.

Taigi kokį vaidmenį A. Smetona suvaidino Lietuvos istorijoje? Ar jis buvo tik ambicingas karjeristas, kuriam akivaizdžiai sekėsi, ir jo vadovavimas valstybei išsiskyrė tik tuo, kad jis buvo pirmas prezidentas, ar vis dėlto būtent jo dėka Lietuva šį tą pasiekė, ko nebūtų pasiekusi su kitais valdovais?

Smetona vadovavo Lietuvos valstybiniam atgimimui, o vėliau ir įsisvyravusiai reakcijai ir ilgiausiai – nepriklausomai Lietuvai ir todėl pozityvusis šio laikotarpio įnašas yra valstybingumas ir pasitikėjimas savimi kaip tauta, pajėgiančia save valdyti. Antanas Smetona – pirmasis ir paskutinysis prieškarinės Lietuvos Respublikos prezidentas. Absurdiška būtų priskirti jam visus nepriklausomos valstybės susidarymo nuopelnus arba kaltinti jį tos pačios valstybės žlugimu. Kaip politinis veikėjas, jis rodė nemaža įžvalgumo ir sugebėjimų, laviruodamas tarp opozicinių jėgų krašte ir kaimyninių valstybių interesų užsienio politikoje.

“O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona? – Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai, savo pastovumu, galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę”.

Aleksandras Stulginskis(1885-1969)

Aleksandro Stulginskio gyvenimo kelias – XX a. Lietuvos dramatiško likimo atspindys. A.Stulginskis – pirmasis konstitucinis Lietuvos prezidentas, aktyvus ir nuoseklus nepriklausomybininkas, kovotojas už Lietuvos žemių vientisumą, Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikėjas, Ūkininkų sąjungos vadovas, Skautų brolijos globėjas, ateitininkų Vytautų klubo garbės narys, ūkininkas, publicistas. Tai vienas iš Lietuvos politikos klasikos etalonų, savo gyvenimą pašventęs žmogui, tautai ir valstybei.

1885 metais vasario 26 dieną Žemaitijoje, Kutalių kaime, Kaltanėnų valsčiuje (Šilalės raj.) bežemių valstiečių Marijonos ir Domininko Stulginskių šeimoje gimė sūnus Aleksandras. Jis buvo pagrandukas didelėje 12 vaikų šeimoje. Vyresnieji jau buvo įmitę vyrai ir moterys, sesuo ištekėjo kai, Aleksandras dar vaikščiojo stačias po stalu.

Netrukus tėvai surado didesnį (20 ha) ūkį Bytaučiuose, netoli Kaltanėnų-Laukuvos vieškelio, o trims broliams tapus tikriems darbininkams, išsinuomojo 100 ha dydžio Pievininku dvarą. Už naudojamą žemę savininkas pareikalavo kasmet atiduoti pusę derliaus. Galima teigti, kad Stulginskių šeima po truputį prasigyveno: vaikams darbai buvo griežtai paskirstyti ir mažiausiajam Aleksandrui buvo pavestas lengviausias-ganyti žąsis.

Nors tėvai jaunystėje šeimoje bandė kalbėti lenkiškai, tačiau vaikai kalbėjo žemaitiškai, ir šeimoje lenkų kalba neįsigalėjo. Vaikai mokėsi skaityti žemaitiškai vienas nuo kito, ir Aleksandras eidamas septintus metus, jau skaitė
namiškiams ir kaimynams lietuviškas knygutes. Netrukus tėvas atidavė mokyti Aleksandrą ir brolį Kazį Kaltanėnų „daraktorkai“, kuri tiesa , ir pati rašyti nemokėjo.

Tuo metu Kaltanėnų valsčiuje buvo tik viena mokykla, ir tėvas atidavė į ją vienintelį iš šeimos- Aleksandrą. Kartu su penkiasdešimčia vaikų jis pradėjo krimsti rusų kalbą, nes tuomet steigti lietuviškų mokyklų caro valdžia neleido. Mažasis Aleksandras mokėsi labai gerai, dailiai rašė, puikiai sprendė aritmetikos uždavinius ir po trejų metų gerai išlaikė pradinės mokyklos egzaminus Kražiuose.

Tačiau toliau mokytis tėvas neleido- trūko pinigų. Kaltanėnų mokytojas, įsidėmėjęs dailią Aleksandro rašyseną, pakvietė jį dirbti Kaltinėnų valsčiaus raštinėje raštininko padėjėjo pagalbininku.

1900 metais mirė Aleksandro motina. Nuobodus perrašinėtojo darbas neteikė jokių vilčių, o mamos mirtis atrodė, visai atitolino viltis mokytis toliau.

Tačiau tuomet Aleksandras prisiminęs seserį Barborą, brolius Joną, Pranciškų ir Povilą, kurie gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dirbo Vestvilyje anglių kasyklose. Aleksandras paprašė brolių padėti baigti mokslą ir pažadėjo eiti į kunigus. Broliai atsiuntė pinigų ir A. Stulginskis 1901 metais pasirengia ir kitais metais pradeda mokytis Liepojos gimnazijoje. Baigęs ketvirtąją klasę, gimnazistas jau turėjo teisę stoti į dvasinę seminariją. Kadangi Aleksandras broliams už pagalbą davė pažadą tapti kunigu, tai, nors ir neturėdamas didesnio patraukimo, nuvyko i Kauną ir sėkmingai išlaikė egzaminus Žemaičių dvasinėje seminarijoje.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4437 žodžiai iš 8687 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.