Lietuvos prezidentai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos prezidentai

Turinys

Įvadas .……………………………………………………………………….. 2psl

Lietuvos Respublikos prezidentų valdymo laikotarpiai………………………. 3psl

Biografiniai duomenys:

Antanas Smetona………………………………………………… 4psl

Aleksandras Stulginskis………………………………………….. 5psl

Kazys Grinius…………………………………………………….6psl

A.M. Brazauskas…………………………………………………. 7psl

Rolandas Paksas………………………………………………….8psl

Valdas Adamkus…………………………………………………..9psl

Istorija:

Antanas Smetona……………………………………………………….. 10psl

Aleksandras Stulginskis…………………………………………..………14psl

Kazys Grinius…………………………………………………………… 18psl

A.M. Brazauskas……………………………………………………….. 22psl

Rolandas Paksas………………………………………………………….24psl

Valdas Adamkus…………………………………………………………26psl

Išvados……………………………………………………………………………30psl

Naudota literatūra……………………………………………………………….31psl

Įvadas

Prezidento institucija, turinti daugiau ar mažiau galių, valstybės valdyme visados yra reikalingas veiksnys. Ji vienaip ar kitaip skatina valstybės raidą, padeda išspręsti politinius konfliktus. Prezidentas įgyvendina tam tikrą politinį postūmį, įformina jį kaip valstybės ir tautos valios išraišką.

Manome, jog be prezidento institucijos šiuolaikinė valdžių sandara neįsivaizduojama. O Lietuvoje prezidentai renkami nuo 1919 metų, išskyrus sovietmečio laikotarpį.

Istorijos projektiniame darbe pristatome visų buvusių ir esamų Lietuvos prezidentų biografijas, supažindiname su jų nuopelnais Lietuvai, pateikiame jų nuveiktų darbų ir pasiekimų aprašymus.

Tikslai:

Susipažinti su Lietuvos prezidentais

Jų nuopelnais Lietuvai

Lietuvos Respublikos prezidentų valdymo laikotarpiai:

Antanas Smetona 1919. 04. 01 – 1920. 06. 19

Aleksandras Stulginskis 1922. 12. 21 – 1926. 06. 07 pirmas konstitucinis prezidentas

Kazys Grinius 1926. 06. 07 – 1926. 12. 19

Antanas Smetona 1926. 12. 19 – 1940. 06. 15 atėjo į valdžią po perversmo

Antanas Merkys 1940. 06. 15 – 1940. 06. 17 prezidentui Antanui Smetonai

palikus Lietuvą, laikinai ėjo

prezidento pareigas

A. M. Brazauskas 1993. 02. 25 – 1993. 02. 25

Valdas Adamkus 1998. 02. 26 – 2003. 02. 26

Rolandas Paksas 2003. 02. 26 – 2004. 04. 06 nušalintas nuo pareigų nepasi-

baigus kadencijai už šiurkščius

konstitucijos pažeidimus

Artūras Paulauskas 2004.04.06 – 2004.07.12 laikinai ėjo pareigas

Valdas Adamkus 2004.07.12 – šiuo metu einantis pareigas

Biografiniai duomenys

ANTANAS SMETONA (1874-1944)

Gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Ukmergės aps. Taujėnų vls. Užulėnio kaime kuris buvo paprastas, neturtingas kaimas su medinėmis, šiaudais dengtomis, daugiausia dūminėmis pirkiomis, tarp didžiulių pelkių ir miškų kurių viduryje tviskėjo Lėno ežeras. Baigė Taujėnų pradinę mokyklą, privačiai mokėsi Ukmergėje ir Liepojoje (Latvija), 1893 m. baigė Palangos progimnaziją, išlaikė egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, bet persigalvojo ir įstojo į Mintaujos (Latvija) gimnaziją. Iš jos pašalintas už tautinius reikalavimus, nes atsisakė prieš pamokas kabėti maldą rusiškai. 1897 m. baigė Peterburgo gimnaziją. Įstojo į Peterburgo universiteto teisės fakultetą, du kartus iš jo šalintas, suimtas, trumpai kalintas. Baigė 1902 m. Dirbo Vilniaus Žemės banke. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Lietuvių suvažiavime Vilniuje. 1902-1907 m. – Lietuvių demokratų partijos narys. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1905m. 1907m. – Antanas Smetona buvo vienas lietuvių mokslo draugijos (LMD) narių steigėjų, dalyvavo jos 1907m. balandžio 7d. Steigiamajame susirinkime. Jis buvo išrinktas į draugijos vadovybę. 1907-1913 m. redagavo „Vilties” laikraštį, 1914-1915 m. – „Vairo” žurnalą. Redagavo „Lietuvos ūkininką”, bendradarbiavo „Vilniaus žiniose”. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro Komiteto I vicepirmininkas, pirmininkas. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo
Lietuvių konferencijoje Vilniuje, kur buvo išrinktas Lietuvos Tarybos, vėliau Valstybės tarybos pirmininku (1917-1919 m.).

1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. 1919.IV.4 – 1920.VI.19 buvo pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas. 1921-1924 m. redagavo įvairius leidinius. 1923 m. lapkričio mėn. buvo valdžios kelias dienas kalintas už A.Voldemaro straipsnio spausdinimą savo redaguojamame „Vaire“. 1923-1927 m. Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką, 1926 m. – docentas. 1926 m. gruodžio 17 d. vienas karinio valstybinio perversmo vadovų. 1926.XII.17 išrenkamas Lietuvos Respublikos prezidentu, juo perrenkamas 1931 ir 1938 metais. Prezidentu išbuvo iki 1940.VI.15. 1941 m. birželio mėn. pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Šveicariją ir pagaliau – į JAV. 1902-1907 m. buvo Lietuvių demokratų partijos narys. 1920-1924 m. – Lietuvių tautos pažangos partijos vadovas. Iki 1924 m. dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos veikloje. 1924 m. vienas Lietuvių tautininkų sąjungos organizatorių, jos pirmininkas (1925-1926 m). 1932 m. Vytauto Didžiojo universitete suteiktas filosofijos garbės daktaro laipsnis. 1924-1940 m. Tarptautinio banko valdybos vicepirmininkas. Įvairių draugijų ir bendrovių steigėjas bei vienas vadovų. Paskelbė originalių ir verstinių filosofijos ir kitų mokslų darbų. Bendradarbiavimo „Vilniaus žiniose“. Redagavo „Lietuvos ūkininką“, leido „Viltį“, leido ir redagavo „Vairą“, Lietuvos aido“ leidėjas ir atsakingasis redaktorius. Yra paskelbęs originalių ir verstinių filosofijos ir kitų mokslų darbų. Žuvo 1944 m. sausio 9 d. gaisre Klivlende (JAV).

Aleksandras Stulginskis(1885-1969)

Gimė 1885 m. vasario 26 d. Raseinių aps. Kaltinėnų vls. Kutalių k. Buvo 12 -tas vaikas šeimoje. Mokėsi Kaltinėnų liaudies mokykloje, metus dirbo Kaltinėnų valsčiaus raštininko padėjėju, 1904 m. baigė Liepojos (Latvija) gimnazijos 4-as klases, o 1908 m. Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Metus tobulinosi Insbruko (Austrija) universiteto teologijos filosofijos fakultete. Atsisakė įšventinimo į kunigus. Mokėsi Halės (Vokietija) universiteto žemės ūkio institute, kurį baigė 1913 m. Grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Trakų apskrities Alytaus rajoniniu agronomu. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje atsidūrė Vilniuje, dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti, buvo vienas jos vadovų Vilniuje. Dėstė gamtos mokslus Lietuvių gimnazijoje, vadovavo Lietuvių pedagoginiams kursams, buvo Vilniaus daržų steigėjas. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas į Lietuvos Tarybą (vėliau Valstybės Tarybą). 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Vadovavo Valstybės tarybos tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijai. II Mykolo Sleževičiaus (1918.XII.26 – 1919.III.12) Ministrų kabinete buvo ministras be portfelio. III Prano Dovydaičio (1919.III.12 – 1919.IV.12) Ministrų kabinete ministro pirmininko pavaduotojas, vidaus reikalų, maitinimo ir viešųjų darbų ministras. IV Mykolo Sleževičiaus (1919.IV.12 – 1919.X.7) Ministrų kabinete žemės ūkio ir valstybės turtų ministras. 1919 m. vienas Ūkio banko steigėjų.

Steigiamojo seimo narys, pirmininkas ir einąs prezidento pareigas. I Seimas (1922 m.) jį išrinko Lietuvos Respublikos prezidentu, toms pat pareigoms perrinktas II Seime (nuo 1923.VI iki 1926.VI). III Seime buvo jo pirmininkas (1926.XII.17 – 1927.IV). 1927 m. pasitraukė iš politinio gyvenimo, tvarkė savo ūkį Kretingos vls. Jokūbavo dvare, 1926-1941 m.buvo Pauliaus Dogelio gamybinio ūkio vedėjas, kooperatyvų „Lietūkis“, „Linas“ tarybų narys. 1941 m. birželio 13 d. tarybų valdžios suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko krašto Rešiotų stotį. 1952 m. buvo nuteistas kalėti 25 metus, bet po 2 metų paleistas, dirbo Komijos autonominėje respublikoje sandėlininku ir komendantu Kvitkevoso miškų pramonės ūkyje, agronomu Pezmago tarybiniame ūkyje. 1956 m. grįžo į Lietuvą ir dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje 1957-1959. Vienas Lietuvių krikščionių demokratų partijos steigėjų, jos CK pirmininkas, Ūkininkų sąjungos steigėjas ir pirmininkas. Redagavo „Viensėdį“, „Ūkininką“. Mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune.

KAZYS GRINIUS (1866-1950)

Gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Marijampolės aps. Sasnavos vls. Selemos Būdos k. Pradinę mokyklą lankė Oškinėje, Lymarkuose, Marijampolėje. Baigė Marijampolės gimnaziją, o 1893 m. – Maskvos universiteto medicinos fakultetą. Studijų metu buvo trumpai kalintas Maskvos Butyrkų kalėjime už dalyvavimą studentų riaušėse (1889 m.). 1888 m. dalyvavo pirmajame lietuvių demokratų suvažiavime, vėliau publikavo straipsnius „Varpas“, jį redagavo, dalyvavo varpininkų suvažiavimuose.

Dar nebaigęs studijų, 1892 m. rudenį Minske buvo punkto kovai su cholera gydytojas. 1893 m. 9 mėnesius plaukiojo laivo gydytoju Kaspijos jūroje. 1894 m. vertėsi laisvo gydytojo praktika Marijampolėje, po 2 metų persikėlė į Virbalį, dar vėliau – į Naumiestį. 1898 – 1903 m. gyveno Pilviškiuose, vėliau vėl Marijampolėje, kur už lietuvių kultūrinę veiklą trumpai buvo kalintas. Nuo 1893 iki 1905 m. pabaigos buvo Varpininkų komiteto narys. 1906 metais prisidėjo prie Lietuvos demokratų partijos
programos kūrimo.

1896 m. vedė Joaną Pavalkytę, gyveno ir dirbo Virbalyje. 1899-ųjų rudenį žmona pagimdė sūnų, kurį pakrikštijo Kaziu. (Kazys Grinius – Lietuvos kariuomenės pulkininkas, karo atašė Vokietijoje). Jau gyvenant Marijampolėje 1902 m. lapkričio 8 d. Joana pagimdė dukrą Gražiną. Pirmojo pasaulinio karo metu su šeima gyveno Rusijoje, Kislovodske. Prasidėjus pilietiniam karui Kislovodskas ne kartą ėjo iš rankų į rankas. Per Raudonosios armijos puolimą 1918 m. spalio 8 d. plėšikaujantys kareiviai nušovė Joaną Griniuvienę ir sunkiai sužeidė dukrą Gražiną, kuri netrukus po sužeidimo mirė. Kazys Grinius jas palaidojo Kislovodsko stačiatikių kapinėse.

1905 m. gyveno Vilniuje, 1906 m. vėl Marijampolėje, kur vėl kartu su žmona 2 savaites kalintas kalėjime už lietuvišką veiklą. 1908 – 1910 m. gyveno Vilniuje. 1910 m. Marijampolės kalėjime vėl kalintas apie 1,5 mėnesio. 1914 – 1919 m. su šeima gyveno Rusijoje. 1917 m. Voroneže išrinktas į Rusijos lietuvių tarybą. 1919 m. atsidūrė Paryžiuje, buvo Lietuvos delegacijos repatriacijos komisijos pirmininkas, rūpinosi lietuvių grįžimu iš vokiečių nelaisvės į tėvynę, padėjo apie 1 000 tautiečių. 1919 m. grįžo į Lietuvą. Buvo Steigiamojo, I, II ir III Seimų narys. 1920.VI.19 – 1922.II.2 vadovavo VI Ministrų kabinetui. 1922 m. tapo Kauno savivaldybės medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėju. 1926 m. birželio 7 d. išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu. Juo išbuvo iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Vėliau dirbo Kauno savivaldybėje. Vokiečių okupacijos metais už protestą dėl žydų žudymo metams buvo ištremtas į Ąžuolų Būdą. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1947 m. atvyko į Čikagą (JAV). Vienas Valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių, vienas varpininkų organizacijos vadovų, vienas Lietuvos demokratų partijos programos autorių (1906 m.) Redagavo „Lietuvos ūkininko kalendorių“, „Ūkininką“, „Varpą“, „Sveikatą“, „Lietuvos žinias“, „Kovą su džiova“, „Pieno lašą“. Bendradarbiavo „Aušrinėje“, „Lietuvos ūkininke“, „Vilniaus žiniose“. Išvertė į lietuvių kalbą ir išleido „Lietuvos Darbininko“ 1,2 Nr. Parašė botanikos, medicinos, istorijos veikalų, vertė iš lenkų ir kitų kalbų grožinę ir mokslo populiariąją literatūrą, parašė atsiminimų dvitomį. Vėliau pasitraukė iš aktyvios politikos, vadovavo kelioms medicina besirūpinančioms draugijoms, redagavo keletą leidinių. Po Tarybų Sąjungos okupacijos toliau dirbo švietėjišką darbą medicinos srityje. 1942 metais už protesto raštą vokiečių valdžios ištremtas iš Kauno į Ąžuolų Būdą. 1944 metais su šeima pasitraukė į Vakarus. Mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje.

Algirdas Mykolas Brazauskas 1932

Algirdas Brazauskas gimė 1932 m. Rokiškyje, tarnautojų šeimoje. 1951 m. baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos institutą. 1956 m. baigė institutą ir įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę. 1965 m. A. Brazauskas buvo paskirtas Statybinių medžiagų pramonės ministru. 1967 m. pradėjo dirbti Valstybės planavimo komiteto pirmininko pavaduotoju. 1974 m. jam suteiktas Ekonomikos mokslų daktaro mokslinis laipsnis. 1988 m., gilios komunistų partijos krizės metu, Algirdas Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi. Jo kandidatūrą į šį postą palaikė Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimas „Sąjūdis“. Jam vadovaujant, 1989 m. Lietuvos komunistų partija atsiskyė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos. 1990 m. gruodžio mėnesį įvykusiame Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) steigiamajame suvažiavime Algirdas Brazauskas buvo išrinktas jos pirmininku ir tapo didžiausios Lietuvos politinės partijos vadovu. 1992 m. spalio mėnesį LDDP laimėjus rinkimus į Seimą, Algirdas Brazauskas buvo išrinktas Seimo pirmininku, o taip pat pradėjo laikinai eiti Lietuvos Respublikos prezidento pareigas (1992 11 25). 1993 m. vasario 14 d. tiesioginių visuotinių rinkimų metu jis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu 5 metų laikotarpiui. Už jį balsavo 60% rinkėjų. Kaip reikalauja Lietuvos Konstitucija, jis nutraukė savo narystęę LDDP. 1993 m. vasario 25 d. įvyko prezidento inauguracija. Prezidentas Brazauskas yra vedęs, turi dvi dukteris ir penkis anūkus. Mėgstami laisvalaikio užsiėmimai – buriavimas ir medžioklė.

Rolandas Paksas 1956

Gimė 1956 m. birželio 10 d. Telšiuose.

1974 m. baigė Telšių miesto Žemaitės vidurinę mokyklą.

Nuo 1974 m. gyvena Vilniuje.

1979 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) ir įgijo pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus specialybę.

1984 m. baigė Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) civilinės aviacijos akademiją ir įgijo inžinieriaus piloto specialybę.

Buvo Sovietų Sąjungos akrobatinio skraidymo rinktinės, Lietuvos aukštojo pilotažo rinktinės narys. Daugkartinis Lietuvos akrobatinio skraidymo čempionas, lėktuvų sporto tarptautinių varžybų nugalėtojas.

1979–1985 m. dirbo lakūnu instruktoriumi.

1985–1992 m. – Vilniaus S.Dariaus ir S.Girėno aeroklubo viršininkas, Savanoriškosios krašto apsaugos aviacijos junginio vadas.

1992–1997 m. – statybos uždarosios akcinės bendrovės „Restako”
1997–1999 m. – Vilniaus miesto tarybos narys, išrinktas pagal Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) sąrašą, kurios nariu buvo nuo 1997 iki 1999 m. spalio mėn.

1997–1999 m. – Vilniaus miesto meras

1999 m. birželio–spalio mėnesiais Ministras Pirmininkas LR devintojoje (IX) vyriausybėje.

Nuo 1999 m. gruodžio 4 d. išrenkamas Lietuvos Liberalų sąjungos pirmininku.

Nuo 1999 m. lapkričio mėn. iki 2000 m. vasario mėn. – Respublikos Prezidento patarėjas, įgaliotasis atstovas specialiesiems pavedimams.

2000 m. kovo–lapkričio mėnesiais Vilniaus miesto tarybos narys, pagal Lietuvos liberalų sąjungos sąrašą.

2000 m. balandžio–lapkričio mėnesiais – Vilniaus miesto meras.

2000 m. spalio mėn. išrinktas LR Seimo nariu Antakalnio vienmandatėje rinkimų apygardoje.

2000 m. lapkričio mėn. iki 2001 m. birželio mėn. Ministras Pirmininkas vienuoliktojoje (XI) vyriausybėje.

Nuo 2001 m. liepos 12 d. iki lapkričio mėn.– Seimo Liberalų frakcijos seniūnas, Seimo opozicijos lyderis.

Nuo 2002 m. sausio mėn. Seimo Nepriklausomos frakcijos narys( dabar- Liberaldemokratų frakcija).

Nuo 1999 m. spalio mėn. iki 2002 m. rugsėjo mėn. Vilniaus klubo prezidentas, vienas Vilniaus klubo steigėjų. Nuo 2002 m. rugsėjo mėn. Vilniaus klubo garbės prezidentas.

Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos narys.

Pomėgiai – akrobatinis skraidymas, motociklai, lauko tenisas.

Žmona Laima Paksienė – inžinierė ekonomistė. Turi du vaikus: dukrą Ingą ir sūnų Mindaugą.

Valdas Adamkus 1926

Gimė 1926 m. lapkričio 3 d. Kaune tarnautojų šeimoje. Tėvas – Nepriklausomybės kovų savanoris, vienas pirmųjų Lietuvos karo aviacijos mokyklos vadovų, vėliau – Kauno geležinkelio stoties policijos viršininkas. Motina dirbo Susisiekimo ministerijoje. Lankė Jono Jablonskio pradžios mokyklą, mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje.

Karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. 1944-ųjų liepos mėnesį su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Vokietijoje V. Adamkus baigė lietuvių gimnaziją, studijavo Miuncheno universitete, Gamtos mokslų fakultete. 1949 m. atvyko į JAV. Dirbo darbininku automobilių dalių gamykloje Čikagoje, vėliau – braižytoju vienoje inžinerijos firmoje. 1960 m. baigė Ilinojaus technologijos institutą, įgijo statybų inžinieriaus specialybę. 1951 m. Valdas Adamkus vedė Almą Nutautaitę.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis buvo pakviestas dirbti į kuriamą JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios instituciją – Aplinkos apsaugos agentūrą. Vadovavo aplinkos apsaugos mokslinio tyrimo centrui, vėliau buvo paskirtas penktojo regiono (Vidurio Vakarų) Aplinkos apsaugos agentūros administratoriaus pavaduotoju.

1981 metais Valdas Adamkus tapo šio regiono Aplinkos apsaugos agentūros administratoriumi.

1993 metais Valdas Adamkus buvo kandidato į Lietuvos Respublikos prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovas.

1996 metais Valdas Adamkus aktyviai dalyvavo Lietuvos Seimo rinkimų kampanijoje telkdamas nuosaikiųjų vidurio jėgų bloką.

Istorija

Antanas Smetona (1874 – 1944)



Antanas Smetona – istorinė asmenybė, Nepriklausomybės akto signataras, pirmasis Lietuvos prezidentas – vienas žymiausių ir prieštaringiausiai vertinamų politikų.

Iš paprastų valstiečių gryčių kilę negausūs lietuvių inteligentai, neturėdami teisės gauti darbo Lietuvoje, žadino atgimstančią tautą naujam, savitam gyvenimui. Smetona – jau antros kartos lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo atstovas, vienas iš nedaugelio sugebėjęs įgyti aukštąjį išsimokslinimą ir įsidarbinti Vilniuje, Lietuvoje. Kaip ir kiti to meto lietuvių šviesuoliai, ne iš rūmų ar dvaro, o iš paprastos sodžiaus pirkios jis išėjo į gyvenimą.

Antanas Smetona gimė 1874 metais rugpjūčio 10d. Taujėnu valsčiaus Užulėnio kaimo ( Ukmergės raj.) neturtingo valstiečio šeimoje. Protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai ir ,matyt, A. Smetona, anot M. Biržiškos bus iš ten paveldėjęs pagarbos jausmą Radviloms, bet branginęs ir kitus dvarininkus, kiek šie nesikirto su lietuvybe. Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir lėtu galvojimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugelio, net daugumos nusistatymui, sugebėjimui spiesti žmones, kad ir be didelės atrankos, bet pasiduodančius jo autoritetui, kitus net, dėl per didelio jo pasitikėjimo prisiartinusiais prie jo žmonėmis, vėliau tat piktam panaudojančius, svarbiose savo ar tautos valandose ne kartą pasireiškė tvirtumu ir ryžtingumu. Antanas buvo šeštasis vaikas, po jo dar gimė dukra Julija. Vaikai dirbo namuose, mat tėvas nusistatė jų neleisti niekur tarnauti. Antanas išmoko skaityti kai tėvai mokino vyresniuosius. Dešimtus metus einantį tėvas nuvežė jį į Taujėnų valsčiaus pradinę mokyklą, už 12km. Nuo namų, tačiau piktas mokytojas vaiką nuo mokyklos atbaidė. 1885 metais mirus tėvui Antanas buvo nuvežtas į motinos tėviškę, Kartanus, kur vaikus mokė vietos šlėktelė Apanavičius. Po metų vėl grąžinamas į Taujėnus. Išmokęs rusų kalbą, radęs kita entuziastingą ir vaikus mylintį mokytoją Trofimovą, berniukas kibo į mokslus ir pirma kart tapo šiokiu tokiu viršininku- buvo paskirtas vaikų bendrabučio vyresniuoju.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2669 žodžiai iš 8687 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.