Turinys
Įvadas…………………………………………………………………………………………………..3
Renesansas Lietuvoje……………………………………………………………………………..3
Barokas Lietuvoje………………………………………………………………………………….4
Išvados…………………………………………………………………………………………………5
Naudotos literatūros sąrašas……………………………………………………………………6
Įvadas
Erdvinis žmogaus materialinės aplinkos formavimo menas – architektūra – vystosi nuo seniausių laikų, įvairiuose regionuose įgydamas savotiškų, nuo jį kuriančių žmonių pasaulėjautos, būdo, kultūros lygio ir statybinių medžiagų pobūdžio priklausančių bruožų.
Į rašytinės istorijos laikus lietuvių architektūra ateina su medinėmis kunigaikščių pilimis, su papilių gyvenvietėmis – būsimų miestų užuomazgomis. Čia ryškūs nacionalinės architektūros bruožai, mūsų dienas pasiekią liaudies architektūros formomis, kurių prigimtį stengiasi paaiškinti mokslininkai.
XV-XVIII a. apima du stilius vyravusius Lietuvoje: renesansą ir baroką, kuriuos savo darbe ir pabandysiu apžvelgti plačiau, atskleisdama barokinės ir renesansinės architektūros bruožus, svarbiausius paminklus.
Renesansas Lietuvoje
Renesansas Lietuvoje reiškėsi nuo XV a. pab. iki XVII a. vid. Buvo sukurta reikšmingų architektūros ir dailės kūrinių, publicistikos, istorijos, teisės darbų, atidarytos pirmosios aukštesniosios mokyklos. Humanizmas ir renesanso kultū¬ra plito ne tik sostinėje Vilniuje, bet ir feodalų pilyse. Imdami pavyzdį iš Žygi¬manto Augusto ir norėdami parodyti savo turtingumą ir gerą skonį, didikai sta¬tydinosi rūmus, juos puošė skulptūromis, molbertinės bei sieninės tapybos ir taikomosios dailės kūriniais, užsisakinėjo ištisas savo šeimos portretų galerijas.
Lietuvos renesansą vei¬kė Italijos ir Nyderlandų, vėliau Flandrijos menas. Renesanso architektūra iki XVI a. vidurio reiškėsi greta gotikos. Anks¬tyvuose pastatuose gotikos konstrukcijos de¬rinamos su renesanso dekoru. Išpopuliarėjo tinkavimas. Vyravo lygios ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais kar¬nizais. Paplito stačiakampės angos ir pus¬apskritės arkos, kryžminiai skliautai, pa¬puošti dekoratyvinėmis linko juostomis. Kulto pastatų stogai išliko aukšti, o rūmų ir namų – žemesni, kartais paslėpti atikų.
Renesanso miestas iš anksto planuo¬jamas. Kompozicijos centre – ištęsta sta¬čiakampė turgaus aikštė, aplink kurią rikia¬vosi svarbiausi miesto pastatai – vienuo¬lynas, bažnyčios, rotušė, pirklių gildijos namai.
XVI a. pradžioje Vilnius apjuosiamas akmens ir mūro gynybine siena su vartais ir bokštais prie svarbiausių kelių. Išliko tik Medininkų (Aušros) vartai. Šie vartai buvo gotikiniai, su smailiaarke anga, smai¬liai suskliaustomis nišomis. Tik per vėlesnius pertvarkymus įgavo renesansinį atiką ir kitas formas.
Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai statydinosi privačias pilis, tin¬kamas nuolatiniam gyvenimui – rezidavimui ir gynybai. Pilies centre – erd¬vus vidaus kiemas, o aplink pilį veisiami sodai ir parkai, sudarantys neatsieja¬mą pilių ir rūmų architektūros ansamblio reprezentacinę dalį. Parkai buvo si¬metriško plano, su alėjomis, terasomis, dekoratyviniais tilteliais, tvenkiniais.
Renesansiniams gyvenamie¬siems namams būdinga: pail¬gas, stačiakampis planas, fasadas baigiasi skydu, suskaidytu dvigubų arkinių nišų su langais ir profilinių plytų piliastrais, abiejose skydo pusėse kartais yra ketvirtadalio apskritimo sparnai. Interjero išraiškai daug reikšmės turėjo spal¬vingi, dekoratyvūs židiniai ir koklinės krosnys.
Įvairių konfesijų renesanso stiliaus bažnyčios buvo panašios, skyrėsi tik de¬talių meninė išraiška. Jos buvo dažniau¬siai pailgo stačiakampio plano, su bokš¬tais, aukštais frontonais, o jų konstruk¬cija, fasadų struktūra ir kompozicija re¬nesanso pradžioje panaši į gotikos. Pli¬to trijų tūrių bažnyčios: 1) įvairaus pla¬no bažnyčia su gynybinio tipo bokštais kampuose; 2) vienanavės ir trinavės baž¬nyčios su stačiakampiu bokštu pagrin¬diniame fasade; 3) vienanavės ir trina¬vės bebokštės bažnyčios. Tai Kretingos bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, Simno (Alytaus raj.), Vilniaus Šv. My¬kolo, Siesikų (Ukmergės raj.), Videniškių (Molėm raj.), Šv. Petro ir Povilo (Šiau¬liuose), Šv. Trejybės (Kaune). Plačiau aptarsiu vieną jų.
Vilniaus Šv. My¬kolo bažnyčia
Vilniaus renesanso architektūrai didingai atstovauja Šv. Mykolo bažnyčia. Ji pradėta statyti 1594 metais. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Leonas Sapiega su dideliu uolumu ėmėsi šios statybos. Jis kurį laiką žavėjosi kalvinizmo idėjomis, tačiau jėzuitų paveiktas grįžo į katalikybę ir, norėdamas atpirkti savo klaidą, pastatė ne tik ypatingo grožio bažnyčią, bet ir monumentalų mauzoliejų sau ir savo šeimai. Bemūrijant bažnyčią, įgriuvo skliautas, statybos nutrūko. Statinys ilgus metus išstovėjo nebaigtas ir apleistas. Vėliau bažnyčią baigė statyti mūrininkas Jonas Kajetka.
Puošni renesansinė stačiakampio formos Vilniaus Šv. Mykolo
bažnyčia fasadų kompozicijose turi gotikos ir baroko elementų. Prie šiaurinės pastato sienos priglausta zakristija, prie vakarinės vėliau pristatytas prieangis, prie pietinės – vienuolynas. Pagrindinis vakarų fasadas plastiškas, reljefiškas. Jo kampuose stiebiasi du bokštai – apačioje apskriti, virš karnizo aštuonkampiai, užbaigti grakščiais šonais. Bažnyčios interjero erdvė vientisa, dengta cilindriniu skliautu su liunetėmis. Skliautas remiasi ant keturių porų nuo sienos labai atsikišusių piliastrų su stilizuotais kapiteliais. Atkreiptinas dėmesys į gražų skliautą, kurį puošia iškilios braukos, sukurtos iš tinko masės ir suformuotos į aštuonkampių, žvaigždžių, širdžių, įgaubtų keturkampių formos rėmus, kuriuose nulipdytos įvairių formų ir dydžių rozetės, centre įkomponuotas fundatoriaus L. Sapiegos herbas.
Svarbūs interjero elementai – labai gražūs spalvoto marmuro altoriai ir antkapiniai paminklai. Ypač gražus didysis altorius, padarytas iš rudo, juodo, raudono ir žalio marmuro. Jis sukomponuotas renesansiška maniera, yra trijų pakopų, plokščias, suskaidytas kolonomis ir papuoštas alebastrine skulptūra.
Barokas Lietuvoje
Barokas Lietuvoje klesti XVII – XVIII a. veikiamas Italijos mokyklų. Lietuva gali pasigirti tikrai europinio lygio baroko architektūra, kurios saviti bruožai išryškėjo ne tik didmiesčių, bet ir kaimo statiniuose.