Lietuvos respublikos konstitucijos bruožai 1992 m
5 (100%) 1 vote

Lietuvos respublikos konstitucijos bruožai 1992 m

11213141516171

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………3 – 4 psl.

I.Konstitucijos samprata……………………………………….5 – 6 psl.

II.LR Konstitucijos reformos eiga 1990 – 1992 m………….7 – 11 psl.

III.LR Konstitucijos struktūra, normų bruožai, pagrindiniai principai……………………………………………………….12 – 16 psl.

IV.LR Konstitucijos reguliavimo sfera, taikymo ribos…….17 – 19 psl.

V.LR Konstitucijos priėmimo, keitimo, įsigaliojimo tvarka………….. ………………………………………………………………….20 – 21 psl.

VI.LR Konstitucijos santykis su kitais teisės aktais………22 – 23 psl.

Išvados………………………………………………………..24 – 25 psl.

Literatūra…………………………………………………………..26 psl.

Įvadas

Norint išsamiai aprašyti ir apibūdinti 1992 m. spalio 25 d. Konstituciją ir jos bruožus, pirmiausia reikėtų apibrėžti konstitucingumo sąvoką, jo laikotarpius Lietuvoje ir pasaulyje. Daugelis teisės ir valstybės teoretikų teigia, jog Konstitucija, konstitucingumas, kostitucionalizmas – tai sąvokos, terminai, žodžiai, kurie tapo ypač aktualūs ir svarbūs iš komunizmo despotijos išsivadavusioms šalims. 1

Savaime aišku, tai galima taikyti ir Lietuvos politologijos vystimuisi, jos teisės mokslui ir visuomenės besikeičiančiai sąmonei. Laikotarpiai, kada buvo priimtos rašytinės Konstitucijos, išsivadavusių tautų sukūrimas savų valstybių ir priėmimas naujų Konstitucijų, taip pat išsivadavimas iš “nuosavų” despotiškų rėžimų arba iš okupacinės despotijos, priimant naujas Konstitucijas, pakeičiant senąsias, visų šių įvykių taiklus konstatavimas yra tas pagrindas, kuris padeda apibrėžti konstitucingumo sąvoką, kaip tautų ir žmogaus laisvės sąlygą ir tam tikrą garantą. 2

Konstitucija – tai aukščiausias valstybėje esantis teisės aktas, kuriuo remiantis rengiami ir leidžiami visi kiti valstybės teisės aktai. Konstitucijoje dažniausiai įtvirtinami svarbiausi valstybės santvarkos elementai tokie kaip : teritorinė santvarka, valdymo forma, rinkimų tvarka ir pan. Konstitucija yra tas kontrolės mechanizmas, kuriuo rementis nustatoma ar įstatymas atitinka teisės reikalavimus ar jų neatitinka.

Trumpai apžvelgiant kostitucingumo raidą pasaulyje galima išskirti keturis laikotarpius. Pirmasis – XVIII a. pab. – I Pasaulinis karas. Šiame laikotarpyje buvo priimtos pirmosios rašytinės Konstitucijos : 1787 m. JAV Konstitucija, 1791 m. Prancūzijos Konstitucija, 1814 m. – Norvegijos, 1889 m. priimama viena pirmųjų Kostitucijų Azijoje – Japonijos Konstitucija, 1912 m. Kinijos. Šiuo laikotarpiu įsigali liberaliųjų Konstitucijų tradicija, susikuria pirmosios konstitucinės valstybės. Antrasi –

I Pasaulinis karas – II Pasaulinis karas. Šiuo metu formavosi socialinis požiūris į Konstitucijas, žlugo paskutinės monarchinės imperijos, o susikūrusios naujos valstybės priėmė savo konstitucijas. Trečiasis – II Pasaulinis karas – 1989 m. Šiuo laikotarpiu susiformavo apie 130 naujų valstybių su įvairiais Konstitucijų modeliais ir požiūriais jose. Ketvirtasis – po 1989 m. Priimama daug naujų konstitucijų, kuriose susiformuoja universalūs principai.Lietuvos Respublikos konstitucingumo tradicijos nebuvo atsitiktinai, dirbtinai suformuluotos. Konstitucija atspindi svarbiausius valstybės santvarkos pamatinius, pagrindinius dėsnius, principus. Lietuvos konstitucingumo raidoje galima išskirti tris laikotarpius. Pirmasis – XVI – XVIII a. Čia ryškiausias pavyzdys – trys LDK statutai (1529 m.; 1566 m.; 1588 m.) Tai pirmosios konstitucijos, pirmą kartą buvo įtvirtinti pagrindiniai valstybės veiklos principai, idėjos. Šie statutai nebuvo idealūs, nes išreiškė bajorijos valią, tačiau tai buvo labai reikšmingas teisės ir kultūros paminklas. 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija parodė, jog teisinė sąmonė ir mintis pažengė į priekį, joje aiškiai atsispindėjo švietimo idėjos. Antrasis – 1918 m. – 1940 m.Šiame laikotarpyje buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, kurios atkūrimą galima pavadinti unikaliu politiniu ir teisiniu reiškiniu. Šiame etape buvo paskelbtos keturios laikinosios Konstitucijos (1918 m.; 1919 m.; 1920 m.; 1928 m.) ir dvi nuolatinės(1922 m.; 1938 m.) Trečiasis – po 1990 m. Šiuo laikotarpiu integravosi daug pažangių idėjų ir jų fone 1992 m. spalio 25 d. buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Norint pateikti dabartinės 1992 m. spalio 25 d. priimtos LR Konstitucijos bruožus pravartu atsigręžti ir apžvelgti tai, kokiom aplinkybėm esant buvo priimta ši Konstitucija, su kokiais sunkumais susidūrė asmenys dalyvavę jos priėmime. Taip pat būtina suvokti kokią vietą ji užima mūsų gyvenime ir kokiomis ypatybėmis pasižymi šis aukščiausias mūsų valstybės įstatymas. Taigi, norint pateikti šios temos išsamią analizę svarbiausia yra konstatuoti tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija yra pagrindinis piliečių valdžios įrankis ir svarbiausias šalies įstatymas, lemiantis visų valstybės valdžios institucijų raidą ir garantuojantis žmogaus teises ir laisves, politinį socialinį stabilumą, socialinės
demokratijos pažangą. 3



I.Konstitucijos samprata

Konstitucija – tai vieningas normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių normatyvinių teisinių aktų visuma, fiksuojanti valstybės gyvenimo pagrindus.1 Kitų teisės normų atžvilgiu Konstitucija turi aukščiausią galią ir reglamentuoja valdžios sandarą, žmogaus ir valstybės santykius, valstybės tikslus, nustato piliečių teises, laisves bei pareigas.

Kalbant apie pačios Konstitucijos sampratą reikia aptarti tai, kad įvairių valstybių Konstitucijos yra gana skirtingos. Jos skiriasi pagal savo turinį, formą, keitimo tvarką, reguliuojamų santykių apimtį ir kitais pagrindais. Pati Konstitucija, kaip teisės aktas, susiformavo kaip bandymas riboti valdžią ir kovoti su jos savivale, o dabartiniu metu į Konstituciją žvelgiama kaip į socialinį – politinį kompromisą. Požiūrių į Konstituciją yra įvairių ir remiantis tuo galima išskirti tris požiūrius:

1. Prigimtinės teisės požiūris. Remiantis šiuo požiūriu konstitucija yra tam tikra

visos tautos valios išraiška ir į ją žiūrima kaip į visuomenės susitarimą.

2. Normatyvistinės koncepcijos požiūris. Čia į konstituciją žiūrima kaip į

aukščiausią teisinę galią turintį aktą.

3. Institucionalistinis požiūris. Šiame požiūryje konstitucija suprantama kaip tam

tikras tautos korporacijos statutas.

Konstitucijos gali būti kodifikuotos ir nekodifikuotos. Kodifikuotos – išdėstomos viename, tiesioginio taikymo akte ir yra ganėtinai standartinės. Jos turi preambulę, kurioje išdėstomi pagrindiniai Konstitucijos tikslai, pateikiamos istorinės sąlygos ir pagrindai, kuriais remiantis ji buvo priimta, kartais apžvelgiamos piliečių teisės ir laisvės. Pats Konstitucijos tekstas skirstomas į atskirus skirsnius kuriuose išdėstoma valstybės organų struktūra, įgaliojimai, jų tarpusavio santykiai; piliečių teisės, laisvės ir pareigos; valstybės užsienio politika, taip pat kiti svarbiausi visuomenės ir valstybės pagrindai. Tokių Konstitucijų pavyzdžiais galėtų būti visos Lietuvos Konstitucijos, JAV Konstitucija ir daugelis kitų. Nekodifikuotos – tai tokios, kurių konstitucinės normos išdėstomos ne viename akte, o susideda iš daugelio įstatymų, konstitucinių papročių, precedentų. Tokių konstitucijų pavyzdžiu galėtų būti Didžiosios Britanijos Konstitucija.

Konstitucijos gali būti skirstomos į lanksčias ir nelanksčias. Lanksčiąsias konstitucijas galima lengvai pakeisti ar papildyti, tai nesukelia jokių sunkumų ir tam nereikalaujama jokių ypatingų procedūrų. Tačiau pakeisti ar papildyti nelakščiąją konstituciją yra labai sunku, nes tam reikalinga išskirtinė tvarka: tautos atsiklausimas, referendumas, kvalifikuota Seimo ar nepaprastojo susirinkimo deputatų balsų dauguma. Pagal priėmimo laiką konstitucijos gali būti laikinosios (pvz. 1990 m. kovo 11 d. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas) arba nuolatinės (pvz. 1992 m. spalio 25 d. LR Konstitucija). Konstitucijos gali skirtis pagal tai kieno jos buvo priimtos.Taigi pagal priėmimo tvarką konstitucijos gali būti priimtos: referendumo metu (pvz. 1992 m. spalio 25 d. LR Konstitucija), tam tikros institucijos kuri šaukiama konstitucijai suformuoti (pvz. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo priimta LR Konstitucija), Parlamento (pvz. 1990 m. kovo 11 d. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas), taip pat gali būti dovanotos (pvz. 1928 m. gegužės 15d. LR Konstitucija). Konstitucijos, nors ir sąlyginai, gali būti skirstomos į demokratines ir autoritarines, respublikines ir monarchines, federacinių ir unitarinių valstybių pagrindinius įstatymus.2

Konstitucija yra pagrindinis ir aukščiausią teisinę galią valstybėje turintis teisės aktas, ji – teisinės sistemos pagrindas, turi ypatingą apsaugą, priėmimo ir keitimo tvarką, taigi kiekvienos valstybės teisinis reguliavimas pagrįstas savita logika, kurią sąlygoja istorinių aplinkybių visuma, o vystantis valstybei kinta jos teisinė sistema ir kartu kinta konstitucija.3



II.LR Konstitucijos reformos eiga 1990 – 1992 m.

Galima drąsiai tvirtinti, kad 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimta LR Konstitucija yra ne tik didelė vertybė, bet ir pamatas ant kurio toliau statomas valstybės rūmas ir norėtųsi pasakyti, kad ši Konstitucija gimė kompromiso keliu, skirtingų, net priešingų politinių jėgų susitarimo būdu ir laikytina kompromiso ir kompiliacijos vaisiumi.1

Kalbant apie LR Konstitucijos reformos eigą atvedusią prie 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijos priėmimo reikėtų prisiminti, kad tai buvo ganėtinai ilgas ir sunkus laikotarpis, kuris prasidėjo 1988 m. birželio 3 d. kai buvo įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ir Lietuvoje kilo tautinis judėjimas, kurį istorikai apibūdina kaip atgimimą.Tuo laikotarpiu išryškėjo demokratijos siekis, o tai vedė prie nepriklausomybės paskelbimo ir naujos konstitucijos priėmimo. 1988 –1989 m. prasidėjo galiojančios Tarybinės Konstitucijos revizija, o tai buvo daroma su Sąjūdžio žinia, pritarimu ir spaudimu, taigi valdžia sutiko daryti pataisas. Jau 1988 m. LTSR Konstitucijoje buvo padarytos pataisos ir lietuvių kalba paskelbta valstybine kalba taip pat buvo įtvirtintas tautinės vėliavos ir Lietuvos himno atkūrimas. 1989 m. gegužės 18 d.
išleidžiamas įsatymas dėl LTSR Konstitucijos straipsnių pakeitimo, kuriame numatomas valstybės nuosavybės, pilietybės, piliečių laisvių ir suverenumo nuostatų įtvirtinimas. Tų pačių metų rudenį Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kuriame skelbiama, kad visi TSRS teisės aktai ateinantys į Lietuvą turi būti registruojami, o Aukščiausia Taryba ir Prezidiumas turi juos aprobuoti. Visa tai buvo esminių nepriimtuose projektuose išryškintų nuostatų įvedimas į LTSR Konstitucijos postulantūrą, kuri vis dėlto gali būti apibūdinta kaip suverinitetas TSRS sudėtyje.²

1990 – 1992 m. laikotarpis buvo labai svarbus mūsų valstybei ir jos konstitucinei raidai, nes šiame etape buvo paskelbtas Lietuvos valstybės atkūrimas ir kuriama Konstitucijos koncepcija.³ 1990 m. vasario 24 d. įvyko laisvi ir demokratiški rinkimai į LTSR Aukščiausią Tarybą, kuriuos laimėjo Sąjūdžio remiami kandidatai. 1990 m. kovo 11 d. buvo priimtas aktas “Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo”, kuris yra Lietuvos konstitucinės teisės dalis ir kuriame skelbiama, kad “Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverianių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė <•••>”4 Tą pačią kovo 11 d. buvo priimta daugialis kitų teisinės ir istorinės reikšmės aktų, kuriuos galima traktuoti kaip konstitucinės teisės šaltinius. Manau, kad labiausiai akcentuotini Lietuvos valstybės konstitucingumo pagrindų nustatymui bei tolesnio Lietuvos valstybės statuso nustatymui yra jau minėtas kovo 11 d. aktas “Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo” taip pat įstatymas “Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Knstitucijos galiojimo atstatymo” ir įstatymas “Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo pagrindinio Įstatymo”. Šie trys Aukščiausios Tarybos teisės aktai sudaro vieningą visumą ir ženklina naują Lietuvos konstitucionalizmo pradžią.

Mano nuomone, reikėtų šiek teik plačiau apžvelgti Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, nes jis reikšmingas tuo, kad pereinamajam laikotarpiui įtvirtino konstitucinę tvarką: Lietuvoje galiojo tie įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštaravo Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui taip pat jis įtvirtino Konstitucijos viršenybės principą kuriant naują teisės sistemą.5

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nebuvo originalus konstitucinis aktas, nes Aukščiausioji Taryba parengti naujai Konstitucijai neturėjo laiko. Tiek pagrindinio įstatymo struktūroje, tiek turinyje atsispindėjo 1978 m. Lietuvos TSR Konstitucijos nuostatų, atmetus užuominas apie Lietuvos ir Tarybų Sąjungos ryšius.

Nustatydamas organizacinius Aukščiausios Tarybos principus, teisinį statusą, Laikinasis Pagrindinis Įstatymas Aukščiausiai Tarybai paveda formuoti svarbiausius valstybės organus, kurie buvo jos kontroliuojami ir jai atsakingi. Šis įstatymas priskyrė Aukščiausios Tarybos kompetencijai priimti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir daryti jos pakeitimus, tvirtinti biudžetą, leisti ir aiškinti įstatymus, skirti Ministrų Tarybos pirmininką, jo teikimu tvirtinti Ministrų Tarybos sudėtį ir daryti jos pakeitimus, rinkti visų lygių teisėjus, skirti Respublikos prokurorą ir jo pavaduotojus, ratifikuoti ir denonsuoti tarptautines sutartis, leisti amnestijos aktus ir t.t.

Įgyvendinti vygdomąją valdžią buvo pavesta vadinamai Ministrų Tarybai, susidedančiai iš Ministro Pirmininko, jo pavaduotojų ir ministrų. Šis įstatymas Ministrų Tarybai pavedė priimti nutarimus, leisti potvarkius, organizuoti ir tikrinti jų vykdymą taip pat spręsti kitus valstybės klausimus.

Daug dėmesio Laikinasis Pagrindinis Įstatymas skyrė tiesioginės demokratijos institucijoms: liaudis renka deputatus, turi įstatymo sumanyno iniciatyvą, balsuoja konstituciniais klausimais ir turi referendumo teisę ir kt

Šio įstatymo nustatyta teismo ir prokuratūros sistema iš esmės nesiskyrė nuo tos sistemos, kuri buvo nustatyta 1978 m. LTSR Konstitucijoje. Aukščiausias Teismas laikomas aukščiausia teismine valdžia Lietuvoje vykdančia teisingumą ir prižiūrinčia kitų teismų veiklą. Įmonių, įstaigų ir organizacijų ūkinius ginčus sprendė valstybinio arbitražo organai.

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas įtvirtino ir kitas naujas nuostatas: įtvirtintos visos nuosavybės formos; daugiapartinė sistema, o politinėms partijoms suteiktos visos jų teisės; įtvirtinama nepriklausoma savivalda; Krašto apsaugos sistema; nepriklausomi teismai; panaikintas klasinis principas.

Dėl skubotumo Aukščiausioji Taryba sąmoningai nustatė lengvą kelią Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui tobulinti. Nustatyta, kad jo keitimas ar papildymo sumanymas turi būti svarstomas, jei jį pateikia dešimtadalis Aukščiausios Tarybos deputatų arba Vyriausybė, o vėliau ši procedūra buvo dar labiau supaprastinta.

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas galiojo nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. spalio 25 d. ir kaip buvo minėta tai buvo garokai pakoreguota ir tam laikotarpiui pritaikyta LTSR Konstitucija. Nors šis įstatymas buvo dažnai taisomas, stengiantis jį priderinti prie kintančių politinių ir visuomeninių santykių, jis labiau atspindėjo ne Lietuvos Respublikos, bet tarybinių konstitucijų nuostatas ir
todėl reikėjo pradėti rengti naują konstituciją kuri atiktų Lietuvos konstitucines tradicijas.

Konstitucijos kūrimo darbas prasidėjo 1990 m., kai Aukščiausios Tarybos Prezidiumas lapkričio 7 d. priėmė nutarimą “Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo” ir patvirtino darbo grupę. Šios darbo grupės parengtas dokumentas buvo pavadintas Metmenimis, o jo paskelbimas tapo svarbiu reiškiniu kelyje į LR konstituciją ir konstitucingumo pokyčius.

1991 m. vasario 9 d. įvyko plebiscitas, kuriame buvo priimta pagrindinė Konstitucijos nuostata “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”. 1991 vasario 11 d. buvp priimtas konstitucinis įstatymas” Dėl Lietuvos valstybės”, kurio teiginys ”Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” skelbiamas Lietuvos Respublikos konstitucine norma ir pamatiniu valstybės principu.

1991 m. lapkričio 5 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą “Dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos”, kuriame pirmą kartą išreiškė savo požiūrį į tai, kaip turėtų būti rengiama Konstitucija. Šiame nutarime sakoma, kad būtina Konstitucijos priėmimą sieti su: 6

a) SSRS okupacinės kariuomenės išvedimu; b) Ekonominės reformos esminiu įgyvendinimu; c) LR pilietybės įstatymo įgyvendinimu; d) Administracinio teritorinio suskirstymo ir savivaldos reforma; e) Teisinės sistemos reforma. Taip pat buvo išreikštas požiūris kaip turi būti rengiama Konstitucija.

1991 m. gruodžio 10 d. Parlamentas sudarė Laikinąją komisiją Konstitucijos projektui rengti, kurios pirmininku buvo patvirtintas K.Lapinskas. Konstitucijos projekto rengimo laikotarpiu atsirado daug prieštaravimų ir įvairių požiūrių dėl valdžių galių paskirstymo, bet pagrindiniu ginču, politinių ir teisinių sankirtų objektu tapo Prezidento institucijos atstatymo idėja. 1992 m. gegužės 23 d. įvyko referendumas dėl Prezidento institucijos, bet nors jo metu ir nebuvo surinktas reikiamas balsų skaičius, tačiau tapo aiški piliečių nuomonė dėl Prezidento institucijos, kuri padėjo toliau rengiant Konstitucijos projektą. Vis labiau ryškėjant nuomonių dėl Konstitucijos skirtumams brendo ir įsitikinimas, kad susitarti yra būtina. Ši tendencija juridiškai buvo išreikšta Konstitucinių problemų derinimo grupės protokolu, kurį patvirtino Aukščiausia Taryba 1992 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu, kuris teigia, kad rengiant suderintą Konstitucijos projektą, jo pagrindu tampa Konstitucijos rengimo komisijos ir Sąjūdžio koalicijos “Už demokratinę Lietuvą” darbo grupės parengti projektai. 7 Taigi tuo metu egzistavo du Konstitucijos projektai turintys principinių skirtumų, todėl prasidėjo sunkus projektų derinimo darbas. Susitarimas buvo pasiektas ir 1992 m. spalio 13 d. Aukščiausia Taryba pritarė Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektui. Tą pačią dieną buvo priimtas įstatymas “ Dėl Referendumo LR Konstitucijai priimti”. Čia buvo įtvirtinama nuostata, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija laikoma priimta, jeigu referendume jai pritarė daugiau kaip pusė Lietuvos Respublikos piliečių turinčių rinkimų teisę. Referendumas įvykęs 1992 m. spalio 25 d. projektui pritarė, o lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos Konstituciją pasirašė Aukščiausios Tarybos pirmininkas ir ji tapo galiojančiu teisės aktu.

Ši Konstitucija buvo ypatingai svarbi įveikiant įvairių politinių jėgų susipriešinimą ir visuomenės susiskaldymą. Ji gimė kaip kompromisas tarp parlamentinės ir prezidentinės respublikos šalininkų, kaip kompromisas tarp Seimo daugumos ir opozicijos. Konstitucija sudarė susitarimo galimybes tarp įvairių pažiūrų žmonių, susitarimo tarp valdžios ir piliečių ir dabar tai yra pamatas politinei santarvei, įvairių politinių pažiūrų į valstybės raidą derinimui.8

III.LR Konstitucijos struktūra, normų bruožai, pagrindiniai principai

Lietuvos Respublikos Konstitucija priimta 1992 m. spalio 25 d. referendumu – tai ne tik lietuvių tautos veidrodis, atspindintis jos dvasią, ji gina pagrindines vertybes, konstitucines asmens teises ir laisves, užtikrina ir suderina pagrindinius kitų teisės šakų principus, nustato visuomeninę santvarką, politinės valdžios organizavimo principus ir pan. 1

Ši Konstitucija struktūriniu požiūriu yra sudaryta iš preambulės, 14 skirsnių, kuriuos sudaro 154 straipsniai, baigiamieji nuostatai. Konstitucijos preambulėje nustatyti trys pagrindiniai tolesnės valstybingumo raidos konstituciniai principai: 2

1) Lietuvos valstybės teisinius pamatus lietuvių tauta grindė Lietuvos Statutais ir

Lietuvos Respublikos Konstitucijomis;

2) Savo valia įkūnija prigimtinę žmogaus ir tautos teisę laisvai gyventi ir kurti tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje;

3) Per savo valia priimtą Konstituciją siekia atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės.

Jau pačioje Konstitucijos preambulėje matome, kad ši 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir konstitucingumo idėja yra Lietuvos valstybės teisinių idėjų tąsa, o pati teisinė sąmonė pradėjo vystytis nuo pat valstybingumo atsiradimo, kuomet politinis elitas ėmė puoselėti konstitucingumo mintis.

Šios Konstitucijos sudedamąja dalimi yra trys Konstituciniai įstatymai:

1) 1991 m. vasario 11 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis įstatymas “Dėl Lietuvos valstybės”.

2) 1992 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis aktas “Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”

3) 1996 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis įstatymas “Dėl LR Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigyjimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų”.

Konstitucijos straipsniai sudaro vientisą sistemą ne tik turinio, struktūros, bet ir esmės principinių nuostatų požiūriu. Atskiri straipsniai susiję tarpusavyje glaudžiais ryšiais ir priklausomybe, o vienos nuostatos plėtoja ir detalizuoja kitas.

Kalbant apie Konstitucijos normų bruožus pirmiausiai reikėtų prisiminti visiems gerai žinomą dalyką, kad Konstitucija reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius, o remiantis tuo galima teigti, kad jos normos nustato bendrąsias teisinio santykio subjekto teises ir pareigas.

Konstitucinės teisės normoms, teisės doktrinoje, yra pripažįstami šie specifiniai bruožai:3

1) Konstitucinės teisės normos, įtvirtindamos konstitucinės teisės reguliavimo dalyką, sudaro nacionalnės teisės sistemos pagrindą, jos “viršūnę” .

2) Konstitucinės teisės normos formuluoja ne tik teises ir pareigas, bet ir numato teisinio reguliavimo principus, konkrečių valstybės institucijų veiklos ypatybes.

3) konstitucinės teisės normoms priskiriamos specifinės šių normų struktūrinės ypatybės.

Konstitucijos normų turiniui būdingas koncentruotumas, bendrumas ir abstraktumas; jos nevisuomet yra imperatyvinės ir neturi visų teisės normai būdingų elementų.4 Svarbiausias Konstitucijos teisės normų bruožas yra tas, kad jos neturi sankcijos. Konstitucijos normas gali sudaryti hipotezė, hipotezė ir dispozicija arba tik dispozicija. Konstitucijos normos gali būti klasifikuojamos į bendras ir konkrečias. Bendrosisos normos – tai tokios normos, kurios tam tikrus valstybinius- teisinius dalykus reguliuoja labai bendrais bruožais ( pvz. Konstitucijos 6 str. “Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas”). Konkrečios normos – numato teisinių subjektų teises ir pareigas.

Pagal teisės normos vaidmenį reguliuojant žmogaus elgesį Konstitucijoje esančios teisės normos gali būti skirstomos į: įpareigojančias, draudžiančias, įgalinančias, definityvines, deklaratyvines, kolizines, blanketines.

Įpareigojančios teisės normos nustato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, pvz. Konstitucijos 101 str. 3 dalyje sakoma, kad Vyriausybė turi atsistatydinti, kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria Vyriausybės sudarytai programai; kai Seimo narių dauguma pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ir kt.

Draudžiančios teisės normos nustato pareigą susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, pvz. Konstitucijos 147 str. 2 dalyje teigiama, kad karo ar nepaprastosios padėties metu Konstitucija negali būti taisoma.

Įgalinančios teisės normos suteikia teisinio santykio dalyviui teisę atlikti veiksmus, kuriais jis įgyvendina savo interesus. Šių normų suteikiamomis teisėmis asmuo gali, bet neprivalo pasinaudoti, pvz. Konstitucijos 35 str. Nurodoma, kad piliečiai gali burtis į bendrijas, politines partijas ir asociacijas, jeigu jų veikla neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.

Kolizinė teisės norma suformuluoja taisyklę kaip reikia pasielgti tais atvejais kai galiojančios teisės normos viena kitai prieštarauja, pvz. Konstitucijos 7 str. ”Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai”

Blanketinės teisės normos nukreipia skaitantyjį į kitą norminį aktą, pvz. Konstitucijos 60 str. 4 dalyje sakoma, kad “Seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas”

Deklaratyvinės teisės normos pavyzdžiu galėtų būti Konstitucijos 55 str. norma, kur sakoma, kad “Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami trims metams remianti visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu”.

Definityvinės teisės normos pavyzdžiu Konstitucijoje formuluojamas 18 str., kur teigiama, kad “Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”.

Konstitucijos konkrečios normos prasmė yra derinama su kitomis tame pačiame skirsnyje esančiomis normomis, taipogi su visu Konstitucijos tekstu. Konstitucija nenumatė nieko kas būtų absurdiška, neįmanoma, nenatūralu, griautų tautos gyvenseną, o atskiros normos reikšmė aiškinama Konstitucijos turinio naudai. 5

Norint aptarti pagrindinius Konstitucijos principus, pirmiausiai pačius principus reikėtų laikyti fundamentaliomis idėjomis, nuo kurių priklauso Konstitucijos turinio ir formos kryptingumas ir kurios lemia svarbiausių konstitucinių institutų ypatumus.6

Universaliais Konstitucijos principais galima būtų laikyti šiuos: Tautos suvereniteto, valdžių padalijimo, asmens teisių ir laisvių, teisinės valstybės, valstybingumo tęstinumo, teisingumo ir teisėtumo, demokratijos, Konstitucijos viršenybės principai ir kt.

Suverenitetas tai aukščiausia ir absoliuti valdžia. Mūsų Konstitucijoje apie suverenitetą tiesiogiai kalbama 2, 3, ir 4 straipsniuose. Konstitucijos 2 str. skelbia, kad “Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.” Konstitucijos 3 str. 1 dalyje teigiama “Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, sąvintis visai
priklausančių suverenių galių”, o Konstitucijos 4 str. numatyta, kad “ Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus”. Kalbant apie suverenitetą reikėtų paminėti, kad Konstitucijos 142 str. yra pavartota “valstybės suverenumo” sąvoka. Taigi čia aiškiai matoma, kad suvereniteto sąvoka panaudojama dviem aspektais: pirmu atveju suverenitetas priskiriamas Tautai ir ji yra jo subjektas, o antru atveju suvereniteto sąvoka priskiriama valstybei ir ji traktuojama kaip jo subjektas. Tačiau šios sąvokos yra tarpusavyje susijusios, nes valstybės suverenitetas kyla iš Tautos suvereniteto, juk kaip sakoma Konstitucijos 2 str. “valstybę kuria Tauta”, taigi Tauta yra valstybės suverenas, o kol egzistuoja suvereni valstybė, tol garantuojamas Tautos suverenitetas.

Valdžių padalinimo principas išreiškiamas Konstitucijos 5 str. “Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas” t. y. valstybinės valdžios padalinamos į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Taip pat šiame 5 str. yra svarbi nuostata, kad “Valdžios galias riboja Konstitucija”. Šiuo teiginiu nustatoma, kad būtina apibrėžti visų valdžių įgaliojimus norint užtikrinti jų atskyrimą ir savarankiškumą, taip pat pabrėžiama, kad valdžių įgaliojimai ir kompetencija negali peržengti Konstitucijos nustatomų ribų.

Asmens teisių ir laisvių principui yra skiriama daugelis Konstitucijos straipsnių. Žmogaus teisėms yra skirtas II Konstitucijos skirsnis “Žmogus ir valstybė”, šiame skirsnyje pateikiamos pilietinės ir politinės teisės ir laisvės; socialinės – ekonominės asmenų teisės dėstomos IV skirsnyje “Tautos ūkis ir darbas”; kultūrinių teisių yra III skirsnyje “Visuomenė ir valstybė” taip pat asmens teisių ir laisvių galima aptikti ir kituose Konstitucijos straipsniuose. Šiam principui didelią reikšmę turi suvereniteto principas, kuris teigia, kad valstybę kuria Tauta. Būtent todėl asmenys turi turėti tam tikras teises ir laisves, nes jie kuria valstybę dalyvaudami atitinkamų institucijų formavimo procese. Taip pat šio principo reikšmingumą lemia tai, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, vadinasi valdžios noras daryti joms įtaką t. y. jas susiaurinti yra suvaržytas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3953 žodžiai iš 7842 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.