Lietuvos respublikos konstitucijos tiesioginio taikymo problemos
5 (100%) 1 vote

Lietuvos respublikos konstitucijos tiesioginio taikymo problemos

112131415161

Įvadas

Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta 1992 m. spalio 25m. visuotiniame piliečių referendume. Pažymėtina, jog Lietuva buvo viena iš pirmųjų sovietinio bloko valstybių, priėmusių naująją Konstituciją. Konstitucija pakeitė iki tol galiojusį Laikinąjį Pagrindinį įstatymą, kuris dėl savo neišbaigtumo neatitiko tuometinių visuomenės realijų. Konstitucija perėmė esmines šio įstatymo nuostatas, taip pat išlaikė 1922m. Konstitucijos dvasią. Dabartinė šalies Konstitucija atitinka visus modernių demokratinių valstybių konstitucijų kriterijus: įtvirtinta demokratinė valdymo forma, platus žmogaus teisių katalogas, valdžių padalijimo principas, politinės sistemos pagrindai, esminiai teisės principai, tokie kaip nuosavybės ir būsto neliečiamumas, teisė į teisminę gynybą, nekaltumo prezumpcija ir t.t. Galbūt kai kurios Konstitucijos nuostatos yra taisytinos ir neatitinka nūdienos visuomeninių santykių, tačiau Konstitucinio Teismo jurisprudencija leidžia konstitucines nuostatas traktuoti taip, kad jos geriau atitiktų visuomenės poreikius ir būtų išvengta bereikalingų pataisų.

Konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis šalies įstatymas, kuriame įtvirtinti bendrieji teisės pagrindai. Norėdami parodyti Konstitucijos galią teisinėje sistemoje, galime daryte jos aliuziją į bibliją, kuri yra neginčijamas krikščionių bažnyčios pamatas. Kaip krikščionys privalo laikytis „10ies Dievo įsakymų“ taip Respublikos piliečiai privalo laikytis Konstitucijos, kaip krikščionys tiki į Dievą, taip Respublikos piliečiai turi gerbti valdžios institucijas, kaip biblija užtikrina krikščionių vienybę taip Konstitucija užtikrina piliečių vienybę. Taigi, Konstitucijos viršenybė teisinėje sistemoje turėtų būti neginčytina.

Konstitucijos viršenybę užtikrina ir jos praktiškumą atskleidžia 6 straipsnis, kuriame teigiama, jog „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“. Šiame straipsnyje įdiegta Konstitucijos tiesioginio taikymo nuostata. Nuostatos esmę sudaro tai, kad kiekvienam asmeniui yra suteikta galimybė apginti savo pažeistas teises, remiantis Konstitucija. Tokiu būdu yra užtikrinama, kad Konstitucija būtų ne skambus deklaracijų rinkinys, bet veikiantis teisės aktas. Deja praktikoje susiklostė tokia situacija, jog susiduriama su nemažai problemų įgyvendinant Konstitucijos tiesioginį taikymą. Šiame darbe šį problemiškumą kaip tik pabandysime atskleisti, nurodyti to priežastis, bei pasiūlyti priemones, kaip įtvirtinti darnų Konstitucijos tiesioginio taikymo mechanizmą.

Konstitucijos tiesioginis taikymas: sąvoka, tikslai

Analizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos tiesioginio taikymo sąvoką pirmiausia derėtų apibrėžti kas apskritai yra teisės taikymas, kas turi taikyti teisę ir kokios gi yra teisės taikymo funkcijos. Kaip išskiria prof. A. Vaišvila teisės taikymas yra dvejopas: pozityvus ir negatyvus. Pozityviu požiūriu teisės taikymas – tai valstybės pagalba asmeniui pasinaudoti pozityviosios teisės jam suteikta ar įgyta teise. (Pvz.: asmuo kreipiasi į valstybės institucijas reikalaudamas apginti pažeistą jo subjektinę teisę.) Negatyviu požiūriu teisės taikymas – tai teisingumo vykdymas, t.y. kai negatyviosiomis sankcijomis siaurinimas ar likvidavimas asmens subjektinių teisių, kuriomis jis naudojosi nevykdydamas atitinkamų pareigų . Pažymėtina, jog teisės taikymo subjektais gali būti įvairios valstybės institucijos: teismai, prokuratūra, policija, arbitražai, įvairios valdymo institucijos, inspekcijos, bei pareigūnai, turintys tam specialius įgaliojimus valstybės vardu duoti kitiems asmenims privalomus paliepimus ir teisėtai varžyti kito asmens teises.

Teisės teorijoje išskiriamos tokios esminės teisės taikymo funkcijos:

a) padėti piliečiams įgyvendinti savo teises;

b) saugoti asmenų teises nuo pažeidimų, o pažeidus padėti jas atkurti;

c) organizuoti teisinių nurodymų vykdymą;

d) individualizuoti asmens teisinį statusą visuomenėje.

Pereinant prie Konstitucijos taikymo aspektų pirmiausia reikėtų apibrėžti, ką reiškia Konstitucijos tiesioginis taikymas ir kokią prasmę jis įgyja Lietuvos Konstitucinėje jurisprudencijoje.

Konstitucijos tiesioginio taikymo nuostata yra įtvirtinta Konstitucijos 6 straipsnyje, kuris nurodo, jog “Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas asmuo gali ginti savo teises remdamasis Konstitucija.” Tai yra moderni nuostata, įtvirtinta daugelyje atsikūrusių postsovietinių šalių Konstitucijose. Sovietmečiu Konstitucija Lietuvoje bei kitose Rytų bloko šalyse tebuvo skambių deklaracijų rinkinys, praktikoje ja nebuvo vadovaujamasi. Todėl naujai susikūrusiose demokratinėse šalyse tiesioginio taikymo nuostata yra ypač reikšminga, kadangi įtvirtina Konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje. Pažymėtina, kad jei Konstitucija nebūtų taikoma tiesiogiai, praktikoje iškiltų nemažai problemų. Visų pirma, būtų smarkiai apribota piliečių galimybė apginti savo pažeistas teises. Juk Konstitucija yra garantas, saugąs prigimtines žmogaus teises ir laisves. Antra, teisminėje praktikoje įsitvirtintų teismų diskrecija. Jei teismams nagrinėjant bylas nereikėtų tiesiogiai remtis Konstitucija, įsitvirtintų diferentiška teismų praktika. Be to, yra
didelė tikimybė, jog teismai mechaniškai taikytų įstatymus ir nutoltų nuo konstitucinių principų. Trečia, visiškai sustotų Konstitucinio Teismo doktrina. Kadangi daugumoje atvejų į Konstitucinį Teismą išaiškinimo kreipiasi teismai, tai nesant teismams būtinybės tiesiogiai vadovautis Konstitucija, nebus prasmės kreiptis ir į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamų įstatymų konstitucingumo. Ketvirta, tarp Konstitucijos neliktų tęstinumo su įstatymais, kadangi įstatymų leidėjas įteisina (įformina) vis naujus socialinius santykius, o Konstitucija juk lieka ta pati. Tokiu būdu konstitucinė justicija atsidurtų visiškoje stagnacijoje. Taigi matome, koks svarbus demokratinėje visuomenėje tampa Konstitucijos tiesioginio taikymo mechanizmas.

Apibrėžiant Konstitucijos tiesioginio taikymo sąvoką mums turėtų padėti Konstitucinis Teismas, kuris yra oficialus Konstitucijos aiškintojas ir interpretatorius. Tačiau lig šiol, deja, Konstitucinis Teismas nėra detalizavęs šios nuostatos. Į pagalbą mums ateina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatavęs, kad Konstitucijos tiesioginis taikymas reiškia tai, jog “visos konstitucinės normos remiasi viršenybės prieš įstatymą ir kitus teisės aktus principu. Paprastieji įstatymai sukonkretina ir vysto konstitucinius įstatymus. ” Apibrėžiant tiesioginio taikymo sąvoką, galime pasinaudoti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentare išdėstytomis mintimis, jog Konstitucijos tiesioginis taikymas reiškia, kad “pirma, Konstitucija yra įstatymų įstatymas, aukščiausios juridinės galios aktas; priešingi Konstitucijai įstatymai ar kiti aktai negalioja (Konstitucijos 7str. 1d.); ir antra, Konstitucija taikoma tiesiogiai, nepriklausomai nuo to, ar yra jos nuostatas konkretinantys ir plėtojantys įstatymai ar kiti teisės aktai. ”

Tačiau abu šie mūsų pateikti apibrėžimai nevisiškai konkretizuoja ir ne iki galo apibrėžia tiesioginio taikymo sąvoką, kadangi nenurodoma, kokiems subjektams yra suteikiama teisė tiesiogiai taikyti Konstituciją ir kokių gi tikslų siekiama Konstitucijoje įtvirtinus šią nuostatą. Taigi, atsižvelgus į nūdienos realijas bei Konstitucijos dvasią, teisingiausias Konstitucijos tiesioginio taikymo apibrėžimas galėtų skambėti taip: Konstitucijos tiesioginis taikymas – tai kompetentingų valdymo institucijų veikla, kuria siekiama užtikrinti Konstitucijos viršenybę įstatymų sistemoje bei suteikti visiems asmenims galimybę ginti savo teises ir laisves remiantis Konstitucija.

Apibrėžę Konstitucijos tiesioginio taikymo sąvoką galime pereiti prie šios sąvokos problemiškumo.

Konstitucijos tiesioginio taikymo problema yra išties aktuali šiuolaikinėje Lietuvos valstybėje ir ji sukelia nemažai diskusijų politinio elito tarpe. Šiame darbe Konstitucijos tiesioginio taikymo problemiškumas kaip tik ir bus nagrinėjamas per subjektų, kurie turi galimybę tiesiogiai taikyti Konstituciją, prizmę, t.y. per įstatymų ir poįstatyminių aktų leidėjų – Seimo bei Vyriausybės – veiklą ir teismų – institucijų, kurioms yra suteikta teisė sprendžiant bylas tiesiogiai vadovautis Konstitucija – veiklą. Vėliau darbe bus aptartas lyginamasis šios problemos aspektas. Išsiaiškinsime kaip yra įtvirtintas Konstitucijos tiesioginis taikymas kitose valstybėse: Lenkijoje ir Suomijoje. Palyginimas su šiomis valstybėmis iš esmės naudingas todėl, kad jose, kaip ir Lietuvoje, Konstitucijos buvo priimtos paskutiniajame XXa. dešimtmetyje. Be to šių valstybių Konstitucijose įtvirtinti tiesioginio taikymo mechanizmai kardinaliai skiriasi nuo Lietuvos Konstitucijos 6 straipsnyje įvirtintos nuostatos. Todėl ši analizė leis mums nuodugniau susipažinti su Konstitucijų tiesioginio taikymo problematika ir kritiškiau pažvelgti į šį klausimą.

Konstitucijos tiesioginio taikymo problemos įstatymų leidyboje

Analizuojant Konstitucijos tiesioginio taikymo problematiką įstatymų leidyboje, pirmiausia iškyla klausimas, ar leidžiant įstatymus bei kitus teisės aktus įmanoma, jog Konstitucija būtų taikoma tiesiogiai. Atsakant į jį, pirmiausia derėtų pažymėti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra gausu blanketinių normų, kuriose nurodoma, jog tam tikrą konstitucinę sritį reglamentuoja įstatymas, pvz: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“, „Žmogaus orumą gina įstatymas“, „Nuosavybės teises saugo įstatymas“, ir t.t. Atsižvelgiant į tokį konstitucinį reglamentavimą, galima būtų teigti, jog įstatymui leidėjui yra suteikta galimybė tiesiogiai įgyvendinti bei taikyti Konstituciją. Juk Seimas leisdamas įstatymus privalo remtis konstitucinėmis normomis, jas išaiškinti ir tinkamai interpretuoti, atsižvelgti į Konstitucinio teismo išaiškinimus. Manytina, jog tokia įstatymų leidėjo veikla ir yra Konstitucijos tiesioginis taikymas leidžiant įstatymus.

Taigi analizuojant įstatymų leidėjo veiklą taikant Konstituciją, galima būtų išskirti sekančias problemas.

Pirma, įstatymų leidėjas neskuba detalizuoti konstitucijos normų, kurios to detalizavimo reikalauja. Štai Konstitucijos 33 straipsnyje numatyta, jog piliečiams yra laiduojama peticijos teisė, kurią įgyvendina įstatymas. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos seimas peticijų įstatymą priėmė tik 1999 metais. Tai reiškia, jog beveik šešerius metus piliečiai neturėjo realios
pasinaudoti konstitucine peticijos teise. Tokių akibrokštų galima būtų atrasti ir daugiau. Konstitucijos 42 straipsnyje pasakyta, jog dvasinius ir materialinius autorių interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo įstatymas. Tačiau vėlgi Autorių ir gretutinių teisių įstatymas buvo priimtas tik 1999. Be abejo iki tol autorinės teisės buvo ginamos kitais teisės aktais, tačiau tai buvo labai ribotas ir nekonkretus norminimas. Dar vieną pavyzdį būtų galima nurodyti Konstitucijos 73 straipsnį, kuriame įtvirtina Seimo kontrolieriaus pareigybė. Nors Seimo kontrolierių įstaiga buvo įsteigta 1994 metais, tačiau galutinis įstatymas, detaliai reglamentuojantis šios įstaigos veiklą, tikslus bei kreipimosi tvarką buvo priimtas tik 1998 metais. Taigi matome, kaip aplaidžiai į konstitucines normas bei principus žiūri įstatymų leidėjas, nesugebantis įvykdyti pagrindinės savo funkcijos – leisti įstatymų.

Antra, praktikoje dažnai pasitaiko, jog Seimo ar Vyriausybės priimami aktai siaurina Konstitucijos normų prasmę bei pačią Konstitucijos galią. Šiuo atveju aiškaus prieštaravimo Konstitucijai lyg ir nėra, tačiau Konstitucijos taikymo galimybės yra gerokai apribojamos. Žinoma, tokius aktus Konstitucinis Teismas gali pripažinti kaip neatitinkančius Konstitucijos ir sustabdyti jų galiojimą. Tačiau problemą čia sudaro tai, jog ne kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį teismą. Pagal Konstitucijos 106 straipsnį dėl Seimo priimamų aktų konstitucingumo į Konstitucinį teismą gali kreiptis: Vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių bei teismai. Todėl, manytina, svarbią reikšmę šiuo klausimu įgyja preliminari įstatymų konstitucingumo kontrolė, kuri vykdoma Seimo Teisės departamente ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete pagal Seimo Statuto 67, 136, 138 straipsnius. Nors tokia kontrolė ir nėra numatyta Konstitucijoje, tačiau ji yra išties naudinga ir padeda išvengti antikonstitucinių įstatymų priėmimo. Vis tik praktikoje retai kada pasitaiko įstatymų projektų, kuriuose būtų aiškus prieštaravimas Konstitucijai, o Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas gali priimti savo išvadą tik tuo atveju kai yra ryškus projekto neatitikmuo Konstitucijai. Todėl nesant aiškaus prieštaravimo Konstitucijos raidei, Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas dažniausiai nesiryžta pripažinti tokių Konstitucijos prasmę siaurinančių projektų prieštaraujančiais Konstitucijai. Taigi, manytina, preliminari įstatymų konstitucingumo kontrolė nėra pakankamai išvystyta ir neatlieka jai priskiriamų funkcijų. Taigi vėl grįžtame prie pradinio problemos taško. Kaip šios problemos pavyzdį galėtume nurodyti Aukštojo mokslo įstatymo 60 straipsnio 2 punktą, kuriame numatyta, jog ne mažiau, kaip 50 procentų dieninių studijų pagal mokymosi rezultatus studijų įmokos apmokomos iš valstybės biudžeto . Tuo tarpu Konstitucija numato, jog gerai besimokantiems studentams laiduojamas nemokamas mokslas. Kyla klausimas, kokią teisę turi nustatyti Seimas, jog gerai besimokantys visuomet yra 50 procentų studentų. Ar ne geriau būtų nustatyti gerai besimokančių studentų skaičių pagal mokymosi rezultatus, o ne pagal jų kiekį?

Manytina, jog šią problemą galėtų išspręsti tik Konstitucinis Teismas, išvystydamas plačią konstitucinę doktriną, ir šitaip apribodamas įstatymų leidėjo galimybę savaip interpretuoti Konstituciją.

Konstitucijos tiesioginio taikymo problemos Teismų veikloje

Teismas – tai vienintelė institucija, kuri, įgyvendindama savo pagrindinę funkciją – vykdydama teisingumą, gali tiesiogiai vadovautis Konstitucija. Tačiau lakoniškos, talpios, bet nesukonkretintos Konstitucijos nuostatos tiesioginį jos taikymą praktikoje daro sunkiai realizuojamą. Todėl Konstitucijos nuostatos yra konkretinamos, plėtojamos išleidžiant atitinkamus įstatymus bei poįstatyminius aktus. Lietuvos Aukščiausiasis teismas viename iš savo nutarimų yra pasisakęs, jog teismai neturėtų tiesiogiai vadovautis konstitucija, kai yra ją detalizuojantys įstatymai: „tiesiogiai Konstitucijos pagrindu ieškinys gali būti tenkinamas tik tuo atveju, kai ginčo santykio nedetalizuoja kiti norminiai aktai – įstatymai ar poįstatyminiai aktai, neprieštaraujantys Konstitucijai“. Paminėtina, jog tokį Aukščiausiojo Teismo požiūrį gana aršiai kritikuoja E. Šileikis veikale „Alternatyvi Konstitucinė teisė“: „(…) susidaro įspūdis, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas perfrazavo Konstitucijos nuostatą: „kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“, patikslindamas, jog… kiekvienas gali ginti savo teises remdamasis Konstitucija, jeigu Konstitucijos nedetalizuoja konstitucingi įstatymai ir poįstatyminiai aktai… Apskritai, pateiktas išaiškinimas pernelyg kupinas teisinio pozityvizmo ir požiūrio, jog Konstitucija galioja „įstatymų nustatyta tvarka“. Toks išaiškinimas perša mintį, kad ne teismas, bet į jį dėl savigynos kreiptis siekiantis žmogus privalo remtis ginčo santykį detalizuojančiais „įstatymais ar poįstatyminiais aktais“, tarsi Konstitucija nėra tiesiogiai taikomas aktas. (…) Todėl šiuo atveju galima teigti, jog tiesiogiai Konstitucijos pagrindu turi būti priimamas nagrinėti kiekvienas ieškinys, kuriame keliami reikalavimai argumentuotai pagrįsti
Konstitucijos nuostatomis, o visiškai tenkinamas – tik tas Konstitucijos nuostatomis ir jas detalizuojančiais konstitucingais įstatymais ar valdymo norminiais aktais argumentuotai pagrįstas ieškinys, kuris „aktyvaus ir kūrybiško“ teismo reikiamų Konstitucijos nuostatų ir konstitucingų įstatymų ar juos detalizuojančių valdymo norminių aktų aiškinimo ir taikymo požiūriu atitinka teisingumo konkrečiu ginčo atveju sampratą. “ Taigi, pasak E. Šileikio, Konstitucija turi būti taikoma kiekvienoje byloje, jei kuri nors ginčo šalis, keldama reikalavimus, remiasi Konstitucija.

Vis dėlto tiesiogiai taikyti Konstituciją nėra taip paprasta, kadangi dauguma jos normų yra normos – principai, reikalaujantys atitinkamo konkretizavimo, kas yra daroma įstatymų leidėjo leidžiant įstatymus. Dėl šios priežasties teismuose Konstitucija tiesiogiai beveik netaikoma. Kaip išskiria Lietuvos Respublikos Konstitucijos Komentaro autoriai, Konstitucijos tiesioginis taikymas teismuose įmanomas tik trimis atvejais:

a) kai Konstitucijos straipsnyje įtvirtintos normos, atsižvelgiant į jų esmę ir prasmę, nereikalingos papildomo detalizavimo ir konkretinimo ir jose nėra nuorodų, kad jų taikymo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas, reglamentuojantis žmogaus ir piliečio teises ir laisves bei kitas sritis;

b) kai teismas padaro išvadą, kad įstatymas (jo dalis), galiojęs iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, prieštarauja Konstitucijai, o naujas įstatymas, reglamentuojantis konkrečią visuomeninių santykių sritį, nėra priimtas;

c) kai teismas padaro išvadą, kad įstatymas (jo dalis), priimtas po Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo, prieštarauja Konstitucijai.

Šioje vietoje jau prieiname prie esminės Konstitucijos tiesioginio taikymo problemos Teismuose. Galbūt teismai galėtų ir dažniau bylas spręsti remdamiesi konstitucinėmis normomis, jei būtų įtvirtinta plati ir vieninga oficialaus Konstitucijos interpretatoriaus – Konstitucinio Teismo – doktrina. Problema yra ta, kad teismai vengia taikyti Konstituciją, bijodami ją iškraipyti, ar sukelti tam tikrą neigiamą reakciją visuomenėje. Juk teismas, priėmęs sprendimą pasirėmęs vien Konstitucija, kitos šalies galėtų būti apkaltintas neteisingu Konstitucijos interpretavimu. Ir jei šaliai apskundus sprendimą, apeliacinės instancijos teismas priimtų visiškai priešingą sprendimą vėlgi pasirėmęs tik Konstitucija, tai jau gautųsi tokia situacija: Konstitucijos norma viena – sprendimai keli. Be abejo, tokia situacija nėra labai reali, tačiau tai tik parodo kokia svarbi būtų išsami Konstitucinio teismo doktrina. Ši doktrina suteiktų realią galimybę praktinėje veikloje teismams tiesiogiai remtis konstitucinėmis normomis.

Teismų veikloje galime įžvelgti ir dar vieną problemą, susijusią su konstitucijos tiesioginiu taikymu. Atsižvelgiant į jau išsakytas mintis, kyla klausimas ar teismai gali bent subsidiariai taikyti Konstituciją nagrinėdami atitinkamas bylas. Manytina, jog atsakymas į šį klausimą yra vienareikšmis – teismai privalo kiekvienoje byloje atsižvelgti į Konstitucijoje įtvirtintas normas, jas pabrėžti, ir jei kyla abejonių dėl įstatymo konstitucingumo – kreiptis į Konstitucinį teismą. Tokiu būdu būtų ugdoma teismų konstitucinė sąmonė ir įsitvirtintų visuomenėje kaip „aktyvi ir kūrybiška“ institucija. Tačiau iškyla klausimas kaip turėtų elgtis teismai, jei tarp Konstitucijos ir atitinkamo įstatymo nėra realaus prieštaravimo: įstatymas tiesiog siaurina Konstituciją, menkina jos raidę, tačiau jai griežtai neprieštarauja. Jei teismas tiesiogiai pasirems Konstitucija nesant atitinkamo straipsnio oficialaus išaiškinimo, iškyla pavojus dėl neteisingo interpretavimo ir klaidingos praktikos įtvirtinimo. Šios problemos sprendimas, mūsų manymu, yra vienareikšmis – iškilus bent menkiausiai abejonei dėl įstatymo konstitucingumo, teismai privalo kreiptis išaiškinimo į Konstitucinį teismą, nes tik tokiu atveju bus galima išvystyti plačią Konstitucinio teismo doktriną, ir palengvinti Konstitucijos tiesioginį taikymą bendrosios kompetencijos teismuose.

Lyginamieji Konstitucijos tiesioginio taikymo aspektai

1. Lenkija

Lenkijos Respublikos konstitucija buvo priimta 1997 metais. Jos 8 straipsnio 2 dalis teigia: „jei Konstitucija nenustato kitaip, Konstitucijos normos taikomos tiesiogiai“. Šiame straipsnyje įtvirtinta Konstitucijos tiesioginio taikymo nuostata bei užtikrintas Konstitucijos prioritetas kitų valstybės teisės sistemos dalių atžvilgiu. Paminėtinas ir Konstitucijos 178 straipsnio 1 punktas, pagal kurį „teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi ir vadovaujasi tik Konstitucija ir įstatymais“.

Kalbant su kokiomis problemomis susiduriama Lenkijos Respublikoje Konstitucijos tiesioginio taikymo srityje, paminėtina, jog vienas iš esminių klausimų yra konstitucinių normų suderinimas su iki Konstitucijos priėmimo galiojusiais teisės aktais. Lenkija šią problemą sprendžia gana radikaliai, bet atsakingai: priėmus Konstituciją naujos konstitucinės nuostatos įsigaliojo nedelsiant, o prieštaraujančios Konstitucijai normos, pasak Lenkijos konstitucinės teisės specialistų, privalo būti iš karto pašalintos iš konstitucinės sistemos. Tai daroma įvedant panaikinimo koncepciją, kuri reiškia, kad tuo metu,
įsigalioja naujos arba pataisytos konstitucinės nuostatos, visos anksčiau priimtos žemesnio nei konstitucinis lygio normos, prieštaraujančios Konstitucijai, yra panaikinamos ex lege, t.y. praranda savo galią.

Toliau gilinantis į šią problematiką, pastebime, jog Lenkijos Respublikos konstitucijos 8 straipsnyje išryškinta frazė „jei Konstitucija nenustato kitaip“ įneša šiokią tokią sumaištį tiesioginio taikymo srityje. Ši frazė yra gana bendra ir ja numatomos mažiausiai dvi situacijų kategorijos: a) kai Konstitucija nustato, kad yra būtina priimti teisės normas, susijusias su atitinkamu konstituciniu reguliavimu (dažniausiai įstatymus); b) kai Konstitucija nieko nesako, tačiau jos normos reikalauja atitinkamo detalizavimo. Taigi jau pačioje Konstitucijoje yra įtvirtintos Konstitucijos tiesioginio taikymo ribos. Problemą čia galime įžvelgti tame, jog keblu yra žinoti kurios konstitucinės normos reikalauja detalizavimo, jei pačioje Konstitucijoje apie tai nepasakyta. Šią problemą turi spręsti įstatymų leidžiamosios institucijos, kurios yra tiesiogiai įpareigotos vykdyti konstitucines nuostatas ir perkelti jas į įstatymus ir atitinkamai – į poįstatyminį reguliavimą. Vis tik galime teigti, jog pirmiausia konkretinimo reikalauja tos normos, kurios kartu yra normos-principai, t.y. bendrieji įstatymų pradmenys.

Lyginant šį aspektą su Lietuvos Respublikos Konstitucija, pasakytina, jog toks ribojimas mūsų Konstitucijoje nėra numatytas, ir mes jį galime išvesti tik atitinkamai komentuodami konstitucines normas.

Toliau analizuojant Lenkijos Respublikos konstituciją, paminėtinas yra 178 straipsnis, kurį išanalizavę, galime teigti, jog teismuose Konstitucija ir įstatymai turėtų būti taikomi kartu. Šį straipsnį galime aiškinti nevienareikšmiškai. Pirmiausia galima tarti, jog konstitucinės normos ir principai yra teisinis konkrečiose bylose priimamų sprendimų pagrindas. Tačiau derėtų pažymėti, jog Konstitucijos galios nereikėtų hiperbolizuoti. Tuomet toks požiūris gali lemti tai, kad teismai ar kitos institucijos tam tikrais atvejais atsisakytų taikyti žemesnės nei Konstitucija galios aktus. Vis tik analizuodami 178 straipsnį ir atsižvelgdami į Lenkijos Konstitucinio Tribunolo nutarimus, turėtume konstatuoti, jog teismai bylose, kai tik įmanoma, turėtų tiesiogiai taikyti tiek Konstitucines normas, tiek tas normas detalizuojančius įstatyminės galios aktus. Toks taikymas yra vadinamas kombinuotu konstitucinių ir įstatyminių normų taikymu. Mūsų manymu, šis taikymas garantuoja korektišką teisingumo vykdymą ir yra sektinas pavyzdys kitoms modernios demokratijos šalims.

2. Suomija

Suomijos Respublika naują Konstituciją priėmė 2000 metų Kovo 1dieną. Kaip teigia Suomijos Aukščiausiojo Administracinio Teismo teisėjas Ahti Rihto, pagrindiniai šios Konstitucijos tikslai esti tokie: Suomijos konstitucinės teisės kodifikavimas, Konstitucijos norminių struktūrų suvienodinimas ir modernizavimas, esamo valdžių padalijimo sureguliavimo prižiūrėjimas. Paminėtina, jog šia reforma nebuvo siekiama pakeisti Suomijos politinės sistemos pagrindų, ji buvo tik dalinė, tęsianti senąsias tradicijas .

Suomijos naujoji Konstitucija įtvirtino gana aiškų Konstitucijos tiesioginio taikymo mechanizmą. Funkciniu požiūriu Konstitucija įpareigoja teismus ir valstybės valdžią nekliudomai taikyti Konstituciją tiesiogiai, kas ir yra daroma. Kita vertus, tiesiogiai taikyti Konstituciją prireikia santykinai retai, nes hierarchinėje teisės aktų sistemoje žemesnio rango normos yra pakankamai detalios, kad būtų galima jomis remiantis išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą.

Suomijos Konstitucija yra įdomi ir išsiskiria iš daugumos kitų rašytinių konstitucijų tuo, kad joje yra įtvirtina preliminari įstatymų konstitucingumo kontrolė. Tokiu būdu teismams yra suteikta labai ribota galimybė tikrinti parlamento aktų konstitucingumą. Pagal Konstituciją yra du pagrindiniai procesiniai įstatymų priėmimo būdai: įstatymų projektai, kurie neprieštarauja Konstitucijai priimami paprasta balsų dauguma, o jei prieštarauja – kvalifikuotos balsų daugumos procedūra. Išties gana keistai atrodo ypatybė, jog parlamentas, nekeisdamas Konstitucijos, gali priimti jai prieštaraujančius Konstitucinius įstatymus. Tokie įstatymai yra vadinami išimtiniais. Šiuo atveju nereikėtų jaudintis dėl tokių įstatymų antikonstitucingumo, kadangi tokia tvarka Suomijos Respublikoje yra įteisinamos Konstitucijos pataisos, kurios padeda Konstitucijai neatitolti nuo besikeičiančių socialinių realijų.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3481 žodžiai iš 6938 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.