Lietuvos rusų sentikių kultūrinis paveldas ldk
5 (100%) 1 vote

Lietuvos rusų sentikių kultūrinis paveldas ldk

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………………………..3

I. Sentikių Bažnyčios raida LDK………………………………………………….4

1.1 Sentikių Pomorų Bažnyčios Lietuvoje istorija……………………..6

II. Ikonos…………………………………………………………………………………….7

III. Sentikių knygų kultūra………………………………………………………..10

3.1. Degučių metraštis……………………………………………………………11

IV. Etnografija…………………………………………………………………………..12

4.1. Drabužiai………………………………………………………………………..13

4.2. Meninis audimas ir siuvinėjimas……………………………………..14

4.3. Vestuvių apeigos……………………………………………………………..14

4.4. Laidotuvių ir atminimų apeigos……………………………………….16

4.5. Gimimas ir krikštynos…………………………………………………….17

V. Folkloras…………………………………………………………….18

5.1. Liaudies legendos……………………………………………..19

5.2.Pasakos………………………………………………….……..20

5.3. Dvasinės eilės………………………………………………………………….20

5.4. Patarlės, priežodžiai, pranašystės…………………………………….21

Išvados………………………………………………………………………………………..22

Literatūros sąrašas………………………………………………………………………23

ĮVADAS

Sentikybė – eschatologinė rusų stačiatikybės atmaina, susiformavusi po patriarcho Nikono bažnyčios reformų XVII a. viduryje. Bėgdami nuo religinių persekiojimų, XVII a. antroje pusėje sentikiai pradėjo kurtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Per tris šimtmečius sentikiai integravosi į Lietuvos visuomenę ir kartu išsaugojo didelę savo turtingo kultūrinio palikimo dalį.

Kiekviena kultūra turi savo legendą, kuri laikui bėgant tampa kultūros simboliu. Ne išimtis ir sentikių kultūra. Sakoma, kad senų senovėje po pasaulį pasklido žinia apie stebuklingą Svetlojaro ežerą, kuris tyvuliuoja Nižnij Novgorodo žemėje. Legendoje pasakojama, kad šio ežero dugne slypi Kitež – Gradas, prasmegęs Batijaus kariaunos, puolusios miestą, akivaizdoje. Didžiojo Kitežo soborus ir cerkves dengia pakrantės kalvos, iš kurių ataidi varpų, pamaldų garsai bei kartais pasirodo „seneliukai“ – vienuoliai. Dievobaimingi žmonės ne tik gali išgirsti varpų skambesį ir išvysti „regėjimą“, bet ir patekti į Kitežą.

N. Rimskio – Korsakovo operos Sakmė apie nematomą Kitež – Gradą ir mergelę Fevroniją dėka ši legenda tapo pasaulio kultūros dalimi. Legenda buvo labai reikšminga, ji pateko į sentikių metraštį, pavadintą Kitežo metraščiu. Legendinis Kitež – Gradas yra sentikių kultūros simbolis.

XVII a. aštunto dešimtmečio pabaigoje prasidėjo sentikių emigraciją į dabartinę Lietuvos teritoriją. Degučių metraštyje rašoma, jog buvęs šaulių dešimtininkas Trofimas Ivanovas buvo vienas iš pirmųjų sentikių emigrantų, 1679 m. įsikūrusių Lietuvos šiaurės vakaruose. Pagrindiniai rusų emigracijos motyvai buvo šie: religinis persekiojimas ir sentikių diskriminavimas Rusijoje; socialinė valstiečių ir pasodos gyventojų priespauda; žinia apie rusų persikėlėlių globą ir gynimą bajorų, Katalikų Bažnyčios bei karaliaus dvaruose Lenkijoje ir Lietuvoje; be to, įtemptas eschatologinis jausmas vertė sentikius bėgti iš valstybės ir visuomenės, kurioje, jų įsitikinimu, įsiviešpatavo dvasinis antikristas.

Šiame darbe bus pristatomas sentikių paveldas LDK. Trumpai aptarsime visą jų palikimą LDK teritorijoje, išskirsime kelis žymesnius objektus, tačiau didžiausias dėmesys bus skiriamas Lietuvos sentikių paveldui. Šio darbo tikslas pristatyti Lietuvos rusų sentikių kultūrą, kuri yra labai savita ir mažai žinoma Lietuvos kultūros paveldo dalis. Bus aptarti pagrindiniai Lietuvos sentikių istorijos ir kultūros bruožai, cerkvės kultūros ir žmonių tipažai. Tai padeda atskleisti daugiatautės Lietuvos tradicijų savitumus Europos istorijos kontekste. Daugumoje šaltinių teigiama, kad sentikių bendruomenė buvo labai uždara, todėl mažai žinoma. Kyla klausimas ar tikrai taip buvo?

I. Sentikių Bažnyčios raida LDK

1660 m. įkurti pirmieji sentikių maldos namai už Rusijos ribų. Jie buvo įkurti LDK Kuršo vaivadijoje Liginiškėse (dab. Daugpilio miesto teritorija). „Apie 1685 m. sentikiai pradėjo kurtis Vetkoje prie Gomelio (Minsko vaivadija) […]“ .

Sentikių kūrimosi pradžia Lietuvoje – 1679 m., kai, anot Degučių metraščio, čia įsikūrė pirmasis sentikių emigrantas – Trofimas Ivanovas. Pirmieji žinomi sentikių maldos namai dabartinėjė Lietuvos teritorijoje buvo įkurti 1710 m. Puščios kaime (dab. Rokiškio raj.). Iš Puščios kaimo šie maldos namai 1819 m. buvo perkelti į kaimyninį Bobriškių kaimą.

Iki 1760 m. dabartinėje Lietuvos
teritorijoje veikė ne mažiau kaip 8 sentikių parapijos (pagal maldos namų skaičių). Daugiausia jų buvo Šiaurės rytų Lietuvoje:

• Puščioje (dab. Rokiškio raj., 1710)

• Paežeruose (dab. Anykščių raj., 1715 ar 1725)

• Daniliškėse (dab. Trakų raj., XVIII a. pirmas ketvirtis)

• Požuose (prie Kupiškio, 1727)

• Gudiškėse (dab Ignalinos raj., 1728)

• Samaniuose (dab. Zarasų raj., 1735)

• Karališkėse (dab. Širvintų raj., 1742)

• Degučiuose (dab. Zarasų raj., 1756 ar 1758)

Dauguma sentikių emigrantų buvo išeiviai iš Pskovo provincijos pietinės dalies; nemaža atvyko iš Pskovo provincijos šiaurinės dalies, Tverės (Toropeco bei Pževo apskričių) bei Naugarduko žemių. Kai kurie atsikėlė iš Smolensko, Haličo, Suzdalės bei Vorotinsko apskrities, taip pat iš Minsko, Ustiugo ir Sepruchovo. Socialinės kilmės požiūriu dauguma sentikių LDK buvo privačių dvarų valstiečiai; kitą dalį sudarė amatininkai bei pirkliai; tik nedaugelis buvo kilę iš rusų bojarinų bei dvarininkų šeimų. Įvairiais duomenimis, 1760 – 1795 m. dabartinėje Lietuvos teritorijoje pastatytos sentikių cerkvės:

• Dudiškėse (dab. Trakų raj., 1763)

• Palivarke (dab. Zarasų raj., 1763)

• Švilpiškėse (dab. Rokiškio raj., 1786)

XVIII a. pabaigoje sentikių cerkvės veikė Rimkuose (dab. Jonavos raj.), Svetorečėje (dab. Utenos raj.), Puščioje (dab. Anykščių raj.). Tikėtina, kad jau XVIII a. pabaigoje maldos namai buvo Sipališkyje (dab. Rokiškio raj.), Perelazuose (dab. Jonavos raj.) bei Švenčionyse. Iš viso XVIII a. pabaigoje dabartinėje Lietuvos teritorijoje būta ne mažiau kaip 16 sentikių parapijų. 1760 – 1795 m. tarp sentikių emigrantų LDK dominavo išeiviai iš Pskovo, Naugarduko gubernijų bei Tverės gubernijos Pietvakarinės dalies.

Sentikiai fedosėjininkai LDK įkūrė vienuolynų bei parapijų su maldos namais; kai kurie jų tapo religiniais kultūriniais centrais. 1699 – 1708 m. Lietuvos teritorijoje netoli Rusanovo kaimo (dab. Nevelio raj., Rusija) veikė du sentikių vienuolynai, įkurti Feodosijaus Vasiljevo, vienos svarbiausių bepopių srovės – fedosėjininkų – įkūrėjo. Šios sentikių bendruomenės – vienas pirmųjų žymių bepopių religinių dvasinių centrų Respublikoje ir Rusijoje. Abu vienuolynus sudarė cerkvių, celių, ūkinių pastatų bei prieglaudos namų kompleksai, juose gyveno apie 600 vyrų ir 700 moterų bei merginų. Pagrindinai Rusanovo bendruomenės bruožai buvo ilgos pamaldos, „angeliškas gyvenimas“, griežta disciplina, klusnumas dvasininkui, darbo kultas, bendras turtas. Šiaurės karo metais šią fedosėjininkų bendruomenę prie Rusanovo nesyk apiplėšė Respublikos ir Rusijos kareiviai, todėl Feodosijus nutarė susirasti atokesnę vietą, 1708 m. su dalimi šalininkų sugrįžo į Pskovo sritį Rusijoje.

1728 – 1755 (1758) m. veikęs Gudiškių vienuolynas (dab. Ignalinos raj.) buvo kitas fedosėjininkų religinis centras Respublikoje. Jis buvo tapęs religiniu, kultūriniu ir švietimo centru. Čia 1751 m. įvyko svarbiausias XVIII a. sentikių religinio gyvenimo ir bendruomeninio gyvenimo įvykis – Lietuvos – Lenkijos valstybės fedosėjininkų suvažiavimas. 1755 m.rusų kariuomenė sugriovė Gudiškių vienuolyną, dalis jo brolių persikėlė į Zlynkos gyvenvietę (Starodube, dab. Briansko sritis, Rusija), kiti po metų įkūrė vienuolyną Degučių kaime.

Taigi XVIII a. antoje pusėje dar vienu svarbiu bepopių religiniu centru tampa Degučiai (dab. Zarasų raj.). Degučių vienuolynas įkurtas 1756 m., valstybiniame Salako dvare. Degučių vienuoliai dalyvauja atidarant kitų bendruomenių maldos namus. 1782 m. čia įkuriamos kapinės, jos yra seniausios iš šiuo metu išlikusių. 1799 m. šventiko T. Tanajevo rūpesčiu ir lėšomis Degučiuose iškilo didelė cerkvė: “Šventykla su ypatinga varpine buvo labai turtinga: senovinės ikonos, retos senos knygos, turtinga įranga. Toliau nuo šventyklos buvo pastatas, kur buvo prieglauda senoliams, viešbutis atvykėliams, celės, kulto patalpos ir kita. Vienuolyną supo žemės naudmenys, buvo erdvus sodas.”

Žymus sentikių popininkų LDK religinis kultūrinis centras buvo Vetka netoli Gomelio (Minsko vaivadija). Dvarininkui Chaleckiui priklausančioje Vetkoje popininkai pradėjo kurtis apie 1658 m., carienei Sofijai ir patriarchui Joakimui ėmusis represijų prieš sentikius Starodubo apylinkėse (apie 15 km., nuo Vetkos). 1695 m. čia buvo pašventinta pirmoji sentikių popininkų cerkvė, kurioje reguliariai vykdavo liturgija. Ilgainiui aplink Vetką, vadinamą Sentikių Jeruzalę, išaugo 14 didelių prekybininkų bei amatininkų slabadų. XVIII a. pradžioje čia gyveno apie 40 000 žmonių, veikė vyrų ir moterų vienuolynai. 1735 m. įvyko pirmasis Vetkos sentikių išvarymas, imperatorės Onos įsakymu. Buvo sunaikinta daug senųjų ikonų bei unikali Lavrentevo vienuolyno biblioteka. Netrukus sentikiai vėl apgyveno Vetką, pastatė cerkvę bei įkūrė vyrų vienuolyną, tačiau 1764 m. du rusų pulkai įvykdė antrą trėmimą, per kurį 20 000 sentikių išvežta į Sibirą. Dalis sentikių išvengė represijų ir įsikūrė kitose Minsko vaivadijos vietose.

Vetkos sentikių bažnyčios įstatai ir tradicijos iki šiol tebėra istoriškai ir kanoniškai svarbios Rusų Stačiatikių Sentikių Bažnyčiai. Vetkoje susikūrė savita ikonų tapybos mokykla, kurioje
Jaroslavlio, Maskvos bei caro mokyklų palikimas susipynęs su vėlesne tarpų auksinimo tapybos technika. Vetkos ikonų tapybos mokykla tebedaro įtaką dabartiniams Lietuvos sentikių ikonų tapytojams. Vilniaus sentikių parapija pradėjo veikti 1830 m.

XVIII a. – XIX a. visi sentikių maldos namai, matyt, buvo mediniai. Tai galėjo būti gana nedidelis pastats su varpinės bokštu ar be jo ir skiriamaisiais išoriniais ženklais (kryžius). Kai nebūdavo varpų, į bendrą maldą kviesdavo medinis ar geležinis muštuvas (bilo).

1.1 Sentikių Pomorų Bažnyčios Lietuvoje istorija

Sentikių Pomorų Bažnyčia yra viena iš devynių valstybės pripažįstamų tradicinių Lietuvos religinių bendrijų. Ji sudaro šalies istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį, o rusai sentikiai yra viena iš labiausiai integruotų šalies visuomenės etninių grupių .

Sentikių emigracija susijusi su tragišku Rusijos Stačiatikių Bažnyčios skilimu XVII a. viduryje, kuomet tikintieji pasidalino į naujų apeigų pasekėjus („nikonijiečius“) ir senųjų apeigų šalininkus (sentikius). Ši bažnyčios reforma buvo daroma prievarta, remiant valstybei, sentykiai buvo apšaukti „raskolnikais“ (atskalūnais), pasmerkti Bažnyčios susirinkimo (1667 m.), caro valdžios represuoti, persekiojami (iki 1905 m.) kaip valstybės ir Bažnyčios priešai.

Pirmieji sentykiai į dabartinę Lietuvos teritoriją atsikėlė XVII a. pabaigoje, o XVIII a. pradžioje prasidėjo masinė jų emigracija į šalį. XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavo gana didelė sentikių fedosėjininkų bendrija. Tam didelės įtakos turėjo santykinis pakantumas sentikiams Abiejų Tautų Respublikoje bei ūkiniai vietinių bajorų interesai.

Sociakultūriniu ir Bažnyčios raidos požiūriu, Sentykių Bažnyčios istoriją Lietuvoje galima skirstyti į šiuos periodus:

1. Sentikiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: 1679 – 1823 m. atsikelia pirmieji sentikiai į dabartinę Lietuvos teritoriją. Jie išpažino ankstyvosios sentikybės pagrindinius teiginius, visų pirma – bepopių. Tai fedosejininkų periodas, kai kūrėsi jų bendrija ir formavosi svarbiausios jos valdymo institucijos. Po trečiojo Respublikos padalijimo 1795 m. LDK pateko į Rusijos sudėtį.

2. Carų valdžioje: sentikiai Lietuvoje 1823 – 1906 m. Tai pereinamasis fedosejininkų – pomorų laikotarpis. Šiuo laikotarpiu dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo įtvirtinamas santuokos institutas, drauge vyko suartėjimas su nuosaikios (naujųjų) pomorų bendrijos mokymu bei religine praktika. Šiek tiek pasikeitė sentikių bepopių padėtis Rusijoje, jiems buvo rodomas vis didesnis pakantumas, suteikiama vis daugiau pilietinių teisių, kurias jau turėjo šalyje stačiatikiai.

3. Sentikiai Lietuvoje: 1906 – 2001 m. Lietuvos sentikių pomorų istorijos laikotarpis. Įsitvirtino pomorų religinis mokymas bei praktika, paplito pavadinimas – pomorai. Visiškai susiformavo Sentikių Pomorų Bažnyčios struktūra, atsirado nacionaliniai SPB administraciniai centrai Vilniuje ir Kaune (veikė 1922 – 1939 m.).

II. Ikonos

Žodis ikona kilęs iš graikų eikōn – vaizdas, atvaizdas. Ikonų garbinimas paremtas Nikėjos Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo (787 m.) nutarimu, kuriame buvo pateiktas teologinis ikonų pagrindimas, pažymint, kad per Dievo įsikūnijimą žmonės galėjo Jėzaus Kristaus asmenyje pamatyti patį Dievą. Sentikių kultūroje ikonos yra svarbiausias garbinimo objektas. Tai ne tiesiog šventojo portretinis atvaizdas arba Šventosios istorijos iliustracija. Ikona – šventas atvaizdas, tarpininkas tarp aukštųjų ir žemųjų sferų, dieviškasis apsireiškimas, išreikštas linijomis ir spalvomis, teologija išdėstyta vaizdiniais, įkūnyta malda.

Ikona tapoma ant lentos, kuri padengiama audiniu (pavoloka), o po to gruntu (levkasu). Tapymui naudojama tempera – mineraliniai dažai, sumaišyti su kiaušinio tryniu. Nutapyta ikona padengiama pokostu (olifa), kuris gerai išryškina spalvas ir puikiai apsaugo ikoną nuo fizinio poveikio. Ikonoms dažniausiai buvo naudojamos gerai parinktos išdžiovintos lentos iš liepos, eglės, alksnio ir kipariso. Kad ikona nesideformuotų, į nugarinę ikonos pusę įpjaudavo skersinius tašelius. Priekinė pusė, neliečiant pakraščių, būdavo pagilinama, išskobiama (arka), ir tie aukštesni pakraščiai buvo tarsi rėmai. Lygi ikona atsirado tik XIV a. Ant nušlifuoto grunto tapydavo piešinį pagal atliktą pieštuku pavyzdį, kontūrus pažymėdami juodais dažais arba instrumentu. Kitas ikonos gamybos etapas – auksavimas, ikonos fono ir nimbo dengimas auksu arba sidabru. Po to buvo tapomas atvaizdas.

Ikonoje nesiekiama individualios išraiškos, ikonų tapytojas dažniausiai likdavo nežinomas. Svarbiausia buvo tiksliai laikytis kanonų, kurie užfiksuoti pavyzdiniuose atvaizduose. Ikonoms būdingas pabrėžtas atvaizdo sąlyginumas, atvirkštinė perspektyva (daikto lygiagrečių kraštinių projekcinių linijų susikirtimo taškas yra ne paveikslo gilumoje, o žiūrinčiame į ikoną žmoguje – tokiu būdu išreiškiama dangiškojo pasaulio išsiliejimo į žemiškąjį pasaulį idėja), išorinio šviesos šaltinio nebuvimas: šviesa sklinda iš veidų ir figūrų, simbolinė šviesos funkcija (mėlyna – dangiškojo pasaulio spalva, auksas – šventumo simbolis, raudona – Kristaus aukos arba karališko orumo).
tradiciniu pavidalu išliko visų pirmą sentikių aplinkoje. Sentikiai saugojo senąsias nepaliestas naujovių ikonas, vertino ir palaikė savito jų grožio suvokimą. Ikonos, sustatytos tam tikra tvarka keliomis eilėmis (rangais) rytinėje šventovės dalyje, sudaro ikonostasą – dangiškojo pasaulio atvaizdą. Pats svarbiausias rangas – meldimo, Kristaus meldimas atliekamas Bažnyčios. Centrinė šio rango ikona – Galingasis Išganytojas, arba Viešpats Visavaldis. Antras – šventinis – rangas yra skirtas Naujojo Testamento įvykiams nuo Dievo motinos gimimo iki Kryžiaus pastatymo. Virš meldimo ir šventinių rangų yra pranašų rangas – Bažnyčios, per pranašus skelbiančius Kristų, atvaizdas. Virš šio rango gali būti protėvių rangas (nuo Adomo iki Mozės). – Senojo Testamento Bažnyčios atvaizdas. Ikonos išdėstytos ne tik ikonostase, bet ir visoje šventovės erdvėje.

Kiekvienuose sentikių namuose būtinai yra vieta maldai, kurioje įrengiamas mažas ikonostasas . Jis gali būti sudarytas iš kelių arba vienos ikonos. Priešais ikonas dega lempelės (lampados) ir vaškinės žvakės. Ikonos paskirtis – parodyti dvasinio pasaulio tikrumą. Ikona suvokiama keliais lygmenimis:

• tiesioginiu, kai matomas konkretus atvaizdas;

• simboliniu, perteikiančiu teologinį konkrečios ikonografijos turinį;

• didaktiniu, rodančiu šventumo pavyzdį;

• bendravimo su Pirmavaizdžiu malda.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2296 žodžiai iš 7643 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.