Lietuvos socialinė raida
5 (100%) 1 vote

Lietuvos socialinė raida

1. Ūkio būklė lietuviškuose carinės Rusijos gubernijuose XX a. Pradžioje: Lietuvos ekonomikoje vyko kapitalo ir gamybos koncentracija, kūrėsi monopolijos(pirmiausia atsirado maisto pramonėje); 1900-1903 Rusijos ekonominės krizės metu Lietuvos darbininkų padėtis pablogėjo; smuko darbo užmokestis; kilo maisto produktų kainos,gausėjo bedarbių.Valstiečių padėtis buvo dar blogesnė negu miesto darbininkų; gausėjo smulkių ir bežemių valstiečių; valstiečius slėgė dideli mokesčiai. Darbininkai savo nepasitenkinimą išreiškė streikais,kaime buvo platinami atsišaukimai,kūrėsi nelegalios organizacijos. Dauguma sreikų baigėsi pergalė: sutrumpinta darbo diena, pakeltas darbo užmokestis. Lietuvoje P. Stolypino reforma reiškėsi kaimų skirstymų į vienkiemius (1907-1914 m buvo išskirstyta 1743 Kauno ir 717 Vilniaus gub. Kaimų. Pagrindinė žemės ūkio produkciją sudarė grūdai mėsą, pienas, linai, paukščiai; Kapitalistinį ūkininkavimą skatino buržuazinė kooperacija( kūrėsi smulkaus kredito įstaigos, žemės ūkio draugijos, vartotojų kooperatyvai, kooperatinės pieninės).Didelis nedarbas ir valstiečių turtinė diferenciacija,skatino žmonės emigruoti.Vyrai turėjo mokeėti pagalvės, o valstiečiai – žėmes mokestį. Buvo renkami įvairus kiti mokesčiai (druskos, degalų, šunų ir kitų). Buvo įvesta kortelių sistema (trūko maisto produktų).

2. Lietuvos vystymosi sąlygos atkūrus nepriklausomybę 1918 m. 1918 m. atkūrus Lietuvos Respubliką, susidarė palankios sąlygos ūkiui vystyti. Tačiau kai Lietuva turėjo pradėti savo ekonominę politiką, tada dar nebuvo nei pažangių ekonominių mokslų, nei žmonių, kurie daugiau ar mažiau būtų sugebėję ta kryptimi galvoti ir veikti. Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina tvirtinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę struktūrą. Daugiausia dėmesio valdantieji sluoksniai skyrė žemės ūkiui.Todėl pirmiausia ir aktyviausiai buvo organizuojami žemės ūkio kooperatyvai. Trukdė vystytis:žaliavos stygius,kapitalo stoka,didele infliacija, didelis importas.

3. Lietuvos pramonė 1918-1940 m. Atsiskyrus nuo Rusijos,Lietuvos Respublika neteko svarbiausių žaliavos šaltinių ir plačios,seniai susiformavusios ir beveik nekonkurencinės savo prekių realizavimo rinkos.Dėl šių priežasčių gerokai sumažėjo metalų apdirbimo ir odos pramonės šakų,kurios anksčiau buvo labiausiai išvystytos lietuviškose gubernijose,gamybos apimtis.Neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai taip pat turėjo Lenkijos įvykdytas Vilniaus krašto atplėšimas nuo Lietuvos,susilpninęs Respublikos pramonę (ypač popieriaus,chemijos,trikotažo ir poligrafijos),geležinkelio transportą ir kitas ūkio šakas.Tai vertė šalies vyriausybę skubiai statyti tų pramonės šakų įmones,kurios buvo išvystytos Vilniuje ir Vilniaus krašte. Kita vertus,svarbų vaidmenį plėtojant Lietuvos ekonomiką suvaidino Klaipėdos miesto ir krašto atgavimas,kadangi Klaipėdoje buvo išvystyta medžio apdirbimo,maisto ir iš dalies kitos pramonės šakos. Tarpukario laikotarpiu Kaune labai išaugo lengvoji ir maisto pramonė.Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe,jos ekonomikos plėtojimą teko kreipti Vakarų Europos rinkos link.Tai reikalavo atitinkamai pertvarkyti viso ūkio,pirmiausia pramonės,struktūrą atsižvelgiant į jos eksporto bei importo esminius pokyčius. Antra vertus,atsirado naujos sąlygos,skatinančios gamybinių jėgų ugdymą – siekimas sukurti nacionalinę,šiuolaikinę pramonę,darnų viso ūkio kompleksą,didinti savo prekių konkurencingumą užsienio rinkose,geriau tenkinti respublikos gyventojų poreikius.Tačiau tam pasiekti reikėjo daug lėšų, žaliavų,elektros energijos, kurių pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje labai stigo.Visose pramonės šakose 1939 jau dirbo 74,1% visų pramonės darbuotojų ir buvo pagaminta 83,4% pramonės bendrosios produkcijos. Pati svarbiausia buvo maisto pramonė, gaminusi beveik pusę (46,8%) visos pramonės produkcijos. Vien mėsos ir pieno pramonė gamino beveik 28% respublikos pramonės bendrosios produkcijos. Visose kitose pramonės šakose dirbo apie vieną ketvirtadalį darbuotojų ir buvo pagaminta apie vieną šeštadalį visos pramonės produkcijos.Gamybos koncentracijos ir centralizacijos augimas skatino monopolijų susidarymą. Pirmosios monopolijos susikūrė 3-jo dešimtmečio prad,o svarbiausiose ekonomikos šakose įsiviešpatavo 4-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Jų pagrindine forma buvo sindikatai. Tai – „Lietuvos spirito varyklų pramonininkų sąjunga“, „Lietuvos alaus bravorų sąjunga“, tabako sindikatas, „Vinių ir vielos pardavimo kontora“ ir kt. Sindikatai jungdavo daugumą atitinkamos pramonės šakos įmonių ir veikė visoje pramonėje.Pramonės išsidėstymas Lietuvos teritorijoje buvo netolygus. Pagrindinė jos dalis buvo sukoncentruota penkiuose stambiausiuose respublikos miestuose – Kaune(stambiausias centras pramonėje), Vilniuje, Klaipėdoje,Šiauliuose ir Panevėžyje.Dauguma Vilniaus pramonės įmonių per visą okupacijos laikotarpį nepasiekė prieškarinio gamybos lygio. Nemažai smulkesnių įmonių visai užsidarė. Pramonės įmonės, buvusios periferijoje, daugiausia
apskričių centruose, buvo smulkios, tenkinusios vietinių gyventojų poreikius. Palyginus su kitomis Vakarų Europos šalimis Lietuvos Respublikos pramonė buvo silpna. Visa pramonės produkcija sudarė mažiau kaip vieną trečdalį bendrojo nacionalinio produkto.

4. Lietuvos žemės ūkis 1918-1940 m. Lietuvos Respublikos ekonomikos pagrindą sudarė žemės ūkis.Jame dirbo daugiau kaip 3 ketvirtadaliai visų savarankiškų gyventojų ir buvo sukuriama beveik pusė šalies nacionalinių pajamų. Tačiau ir jis, palyginus su Vakarų Europos šalimis,taip pat nebuvo pakankamai išvystytas.Žemės ūkio produkcijoje vyravo rankų darbas.Žemės ūkio mašinos daugiausia buvo naudojamos tik stambiuose ūkiuose. Iš žemės ūkio mašinų plačiausiai buvo naudojamos arklinės grėbiamosios, pjaunamosios ir kuliamosios. Nors kiekybiškai vyravo smulkūs ir vidutiniai valstiečių ūkiai, tačiau žemėvaldoje ir produkcijos gamyboje lemiamą vaidmenį vaidino stambūs žemės ūkiai.Kadangi Lietuvoje absoliučią žemės ūkių daugumą sudarė nedideli ūkiai, todėl ir žemės ūkio produkcijos gamyba didėjo palyginti lėtai. Per visą tarpukario Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpį bendroji žemės ūkio produkcija padidėjo 40%.Palyginti lėtas žemės ūkio produkcijos gamybos augimas, šios produkcijos supirkimo kainų mažėjimas, „kainų žirklių“, nuomos mokesčio, palūkanų normos, žemės ir kitų mokesčių didėjimas neigiamai veikė visą žemės ūkio raidą, ypač smulkiųjų valstiečių ūkius. Antai dėl „kainų žirklių“ didėjimo Lietuvos ūkininkas 1931 – 1939 m. turėjo parduoti 2 – 3 kartus produkcijos daugiau negu 1925 – 1929 m., kad galėtų nusipirkiti tą patį pramonės prekių kiekį.Tai vedė į žemės ūkių įsiskolinimą. Svarbų vaidmenį turėjo kaimų skirstymas į vienkiemius. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės metais iš viso buvo sukurta 159,1 tūkst. vienkiemių ir beveik likviduoti kaimai. Šis agrarinis pertvarkymas pareikalavo daug lėšų gyvenamųjų namų bei ūkinių pastatų statybai ar perkėlimui, naujų žemių įsisavinimui.Be to,valstiečiai neteko bendrų ganyklų ir miškų.Tačiau,susidarė palankesnės žemės ūkio plėtojimo sąlygos, sustiprėjo privatinės nuosavybės santykiai ir padidėjo ūkininkų suinteresuotumas gamybos ugdymu.Įvykdyta žemės reforma ir kaimų išskirstymas į vienkiemius taip pat prisidėjo prie žemės nuomos santykių plėtojimo Lietuvoje. (Iš sudaryto valstybės žemės fondo, į kurį buvo paimtos visos rusų valdžios pasisavintos žemės ir dalis dvarų, valstiečiai gavo žemės. Už ją naujakuriai turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Tie mokesčiai buvo išskirstyti keliems metams. Savanoriai gavo žemės be atlyginimo, bet ir be teisės ją parduoti, neturint tam valdžios leidimo.)Tačiau čia nuomos santykiai žymiai skyrėsi nuo klasikinio pavyzdžio, kada stambūs žemvaldžiai patys savo žemės nedirba ir dargi jos nevaldo,o išnuomuoja žemės ūkio kapitalistams – fermeriams, kurie žemės ūkio produkcijos gamybą organizuoja samdomojo darbo pagrindu. Lietuvos Respublikoje žemę daugiausia išnuomuodavo smulkūs, vidutiniai ir bežemiai valstiečiai. Antai 1930 m. 49,1 tūkst. ūkininkų buvo išnuomavę 843 tūkst. ha žemės.Daugiau kaip vienas ketviratadalis žemės nuomininkų savo žemės visai neturėjo.

Šiuo metu Jūs matote 41% šio straipsnio.
Matomi 1261 žodžiai iš 3094 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.