Lietuvos statutai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos statutai

11213141

XVI amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ( LDK ) buvo priimti trys Lietuvos Statutai – galiojančios feodalinės teisės įstatymų sąvadai, apimantys visas teisės sričių normas. Lietuvos Statutai – tai savotiški fenomenai to meto Europos teisėje. Statutų kodifikacija prasidėjo vos padvelkus LDK gaiviems Reformacijos ir Renesanso vėjams, o baigėsi įsigalint kontrreformacijos reakcijai. Tuo būdu Lietuvos Statutai atitinkamai atspindėjo šios epochos pakilimus ir atoslūgius ypatingomis mūsų krašto sąlygomis.

Pirmasis Lietuvos Statutas buvo priimtas 1529 metais. Antrasis Lietuvos Statutas buvo kodifikuojamas beveik 12 metų ir patvirtintas 1566 metais. Abu pirmieji Statutai nebuvo išspausdinti. Išspausdintas buvo tik Trečiasis Lietuvos Statutas – tais pačiais, 1588, priėmimo metais.

Pirmasis Lietuvos Statutas suteikė gana plačių teisių visam bajorų luomui, nepaisant jų turtinės padėties ir tikybos, arba tiksliau, tautinės priklausomybės. Reikia pažymėti, kad XVI amžiuje LDK etniniu požiūriu buvo nevienalytė. XV amžiuje jos sudėtyje jau buvo gana dideli Baltarusijos žemių ir Centrinės Rusijos plotai. Todėl jau XV amžiaus pabaigoje iškilo būtinybė sulyginti katalikų ( t. y. lietuvių ) ir stačiatikių ( t. y. rusų, baltarusių, ukrainiečių ) bajorų teises, nes pagal 1413 metų Horoldės susitarimą katalikai bajorai naudojosi žymiai platesnėmis teisėmis. Pirmajame Lietuvos Statute tos teisės buvo sulygintos.

Reikia pasakyti,kad Pirmasis Lietuvos Statutas, lyginant jį su ankstesniais arba artimo jam laikotarpio panašiais teisynais, buvo išskirtinis. Jis išsiskyrė teisinių formulių išbaigtumu, kalbos tobulumu ir savo laikmečio renesansine dvasia. Tačiau kartu, šis Statutas turėjo kai kurių eiliniams bajorams nepriimtinų teisinių nuostatų. Pirmiausia Pirmajame Lietuvos Statute buvo užfiksuotos labai plačios magnatų teisės, lyginant jas su smulkiųjų ir vidutinių bajorų teisėmis, ypač teismuose. Taip iš esmės buvo įteisinta ponų diktatūra. Tačiau Statutas neišsprendė eiliniams bajorams labiausiai rūpėjusio klausimo – klausimo dėl žemės nuosavybės. Pagal šį Statutą žemvaldžiai galėjo disponuoti savo nuožiūra tik vienu trečdaliu savo žemės valdų. Ir apskritai naudotis savo žemėvalda galėjo tik leidus didžiajam kunigaikščiui, arba jo urėdams. Tai kėlė didelį eilinių bajorų nepasitenkinimą ir jie ėmė vis atkakliau reikalauti jį radikaliai pertaisyti. Nepaisant visų netobulumų, Pirmojo Lietuvos Statuto atsiradimas yra labai reikšmingas, nes jis buvo pirmasis ir jame jau buvo suformuluoti visi pagrindiniai lietuvių teisės įstatymai.

Dėl įvairių priežasčių, praėjus vos 15 metų nuo Pirmojo Lietuvos Statuto įsigalėjimo, LDK feodalai 1544 metais Brastos seime pareikalavo kuo greičiau ištaisyti Pirmąjį Statutą ir priimti naują. Tačiau tik 1551 metais Vilniaus seime buvo imtasi realių veiksmų naujam statutui parengti, sudaryta speciali seimo komisija. Komisija bei seimas ne šiaip sau pataisė Pirmąjį Statutą, o iš esmės parengė naują statutą, kuris įsigaliojo 1566 metais.

Antrasis Lietuvos Statutas visiems LDK žemvaldžiams, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties, suteikė plačias laisves ir privilegijas, įstatymiškai įteisino bajorų demokratijos įsigalėjimą. Šis Statutas išsprendė ir pagrindinį, eiliniams bajorams rūpėjusi klausimą – įstatymiškai pagrindė visiškai laisvą disponavimą žemės nuosavybe. Gavę neribotą teisę savo nuožiūra naudotis jiems priklausiusia žeme, bajorai tuo pačiu gavo ir visišką laisvę pardavinėti bei užrašinėti ir valstiečius, kurie dirbo dvarų žemes. Tokiu būdu ši bajorų laisvė virto visišku daugumos valstiečių įbaudžiavinimu, žemėtvarkoje įvykdyta valakų reforma, atėmusi iš valstiečių nuo seno jų valdomas žemes,ir visa tai buvo įteisinta Antrajame Statute. Šiuo statutu buvo išplėstos bajorų asmeninės teisės ir laisvės, suteikta jiems daugiau galimybių dalyvauti sprendžiant valstybės reikalus. Bajorai gavo galimybę sušaukti seimą. Galima teigti, kad Antrasis Lietuvos Statutas įteisino visišką ir labai plačią bajorų luomo diktatūrą.

Trečiasis Lietuvos Statutas buvo rengiamas beveik 20 metų, t. y. tada kai reformacinis judėjimas prasidėjo pačioje Lietuvoje ir buvo priimtas 1588 metais. Trečiasis Lietuvos Statutas visais atžvilgiais yra tobuliausias. Tačiau jame padaryti redakciniai pakeitimai, lyginant su Antruoju Statutu, nebuvo tokie esminiai kaip Pirmajame Statute ir redaguojant Antrąjį Statutą. Trečiajame Statute buvo įrašyti papildomi straipsniai, kurie įteisino pasauliečių neteismingumą bažnytiniame teisme, sprendžiant civilines bylas ir ginčus.

Trečiasis Lietuvos Statutas ypač smulkiai ir išsamiai aptarė bajorų luomo teises ir privilegijas. Toliau apribodamas didžiojo kunigaikščio ir apskritai centrinę administracinę valdžią, Statutas visiškai patenkino ilgametę bajorų kovą ir jų reikalavimus jiems svarbiausiu klausimu – be didžiojo kunigaikščio ir urėdų leidimo, laisvai disponuoti savo žemės valdomis.

Kadangi visuose trijuose Lietuvos Statutuose plačiai aprašoma šeimos teisė, t. y. santuokos sudarymo sąlygos; sutuoktinių asmeniniai santykiai; sutuoktinių turtiniai santykiai; santuokos nutraukimo sąlygas bei aplinkybes; tėvų ir vaikų asmeniniai santykiai;
tėvų ir vaikų turtiniai santykiai; asmenų bei turto globos sąlygas ir aplinkybes.Tai ir aš plačiau panagrinėsiu šeimos teisę Lietuvos Statutuose.

Santuokos sudarymui daug reikšmės turėjo susituokiančiųjų fizinės savybės ir jų padėtis feodalinėje visuomenėje. 1588 metų Lietuvos statutas numato dvi sąlygas santuokai sudaryti:

1. Vienos jų išreiškia reikalavimus susituokiantiems, t. y. santuokinis amžius, normali susituokiančiųjų psichinė būklė, laisva valia sudaroma santuoka.

2. Kitos jų išreiškia aplinkybes, kurioms esant santuokos sudarymas neleistinas, t. y. artimųjų nepritarimas santuokai, kraujomaišos galimybė, religinė priklausomybė, nenutraukta ankstesnė santuoka.

Už santuokos sudarymo pažeidimus buvo skiriamos griežtos bausmės, pavyzdžiui: luominių teisių netekimas, mirties bausmė, gimę vaikai galėjo būti pripažinti neteisėtais.

Pirmame ir Antrame Statutuose moters santuokinis amžius 15 metų, bet Trečiasis Statutas, dėl kanonų teisės įtakos, šį amžių nustatė jau nuo 13 metų. Vyrui visi Statutai tuoktis leido nuo 18 metų.Taip kaip buvo draudžiama tuoktis jaunesnio amžiaus nei nustatė Statutai,taip pat buvo draudžiama krikščionio santuoka su ne krikščionimi, pažeidus šia sąlyga buvo baudžiami mirtimi.

Našlės tekėdamos už “ žemesniam ” luomui priklausančio asmens, netekdavo turėtų teisių į nekilnojamą turtą. Vyrams taip pat taikomas tuoktis antrą kartą bažnyčioje nepanaikinus pirmosios santuokos ir pirmam sutuoktiniui esant gyvam, žodžiu, vyras norėdamas tuoktis antrą kartą bažnyčioje turėjo būti našlys. Jei vyras nepaklusdavo tokiam reikalavimui, jis buvo baudžiamas mirtimi. Šios sankcijos nebuvo taikomos valstiečiams, o feodalų santuokų Statutai apskritai nereguliavo, pastarųjų santuokiniai santykiai priklausė nuo pačio feodalo valios.

Lietuvos Statutai reguliavo ir sutuoktinių asmeninius santykius, t. y. susituokusios moterys buvo labiau gerbiamos už moteris, kurios neturėjo sutuoktinio. Sutuoktiniai galėjo sudaryti santuoką ir tada, kai nelaisvojo asmens šeimininkas nesutiko išleisti vyro ar moters už laisvojo žmogaus, laisvasis galėjo pasiduoti į nelaisvę ir tada santuokos sudarymui kliūčių nelikdavo.

1566 metais Lietuvos Statutas didelį dėmesį skiria sutuoktinio žinojimui apie kito sutuoktinio socialinę padėtį. Jei laisvas žmogus susituokė su nelaisvėje esančiu asmeniu ir nieko nežinojo apie jo nelaisvę bei tokiu atveju nebuvus nelaisvojo žmogaus šeimininko sutikimui, laisvas asmuo neprivalėjo pasiduoti nelaisvėn, santuoka galėjo būti nutraukta nepaisant to kur ji buvo sudaryta, t. y. bažnyčioje ar ne.

Bado metu laisvoji šeima, pagal Statutų nuostatas, galėjo pasiduoti nelaisvėn ir būti joje iki bado pabaigos. Nelaisvėn galėjo būti ir vienas šeimos narys. Tėvas į nelaisvę galėjo atiduoti savo sūnų, tačiau negalėjo atiduoti dukros, nes tai galėjo padaryti tik motina. Statutuose taip pat nurodoma, kad vyras be žmonos sutikimo į nelaisvę pasiduoti negalėjo – buvo būtinas žmonos sutikimas. Na, o jei nelaisvos šeimos vyras padarydavo kokį nors nusikaltimą ir jį pagaudavo to nusikaltimo vietoje,tai už jį privalėjo atsakyti žmona, kaip civilinis atsakovas, jei jį nebuvo nusikaltimo bendrininkė, priešingu atveju buvo baudžiami abu.

Pagal Lietuvos Statutus bajorų luomo asmenims sutuoktinių asmeniniai santykiai atsirasdavo tik esant santuokos aktui. Santuokos aktu moteris gaudavo vyro pavardę, teise naudotis jo visuomenine padėtimi, luominėmis vyro privilegijomis, neatsižvelgiant į tai iš kokio luomo ji pati yra kilusi. Tačiau kitaip būdavo su vyru, kuris vesdavo aukštesnio luomo už jo luomą moterį. Sudarius tokią santuoką vyras moters luomine padėtimi naudotis negalėjo, jis ir toliau priklausydavo tam luomui, kaip ir prieš santuoką.

Šeimos asmeniniams santykiams daug įtakos turėjo išankstinis susitarimas dėl merginos kraičio teisinės padėties. Jei merginos kraičio dydis iki santuokos sudarymo nebuvo užfiksuotas raštiška sutartimi,tai po santuokos jos kraitis susimaišydavo su vyro turtu.Esant tokiai santuokai buvo laikoma, kad moteris jokio turto neatsinešė į naują šeimą ir todėl ji negalėjo priešintis vyro sprendimams, neturėjo jokios teisinės įtakos tvarkant šeimos ūkį. Tačiau visai kitaip nutikdavo,kai kraitis buvo užregistruojamas prieš santuokine sutartimi, tada vyras be žmonos sutikimo negalėjo naudotis jos turtu, ir visa tai sudarė galimybę šeimoje išsaugoti asmeninių santykių lygybę. Santuoka vyrui ypatingų teisių į žmoną nesuteikė, be to vyras negalėjo priversti žmonos gyventi jo namuose jei ji to nenorėdavo pati.

Smurtas tarp sutuoktinių buvo nepateisinamas ir buvo laikomas nusikaltimu, kuris buvo padarytas sunkinančiomis aplinkybėmis. Esant nužudymo atvejui, pirmiems prisiekti dėl nusikaltimo aplinkybių ar motyvo buvo leidžiama nukentėjusiai šaliai. Pripažinus asmenį kaltu dėl padaryto nusikaltimo, jis buvo baudžiamas mirties bausme, įvykdant ją taip pat, kaip buvo nužudyta auka.

Didelis dėmesys šeimoje buvo skiriamas sutuoktinių ištikimybei. Vyras įtardamas žmoną esant jam neištikimą ar jai pabėgus su kitu vyru, galėjo suimti žmoną ir jos meilužį. Vyras įrodęs žmonos neištikimybę, galėjo tikėtis, kad žmona ir jos meilužis bus nubausti mirties bausme,Tačiau vyras turėjo
pasigailėti žmonos. Tokią pačią teisę – pasigailėti ir nebausti neištikimo vyro turėjo ir moteris. Vienoda atsakomybė šeimoje už smurtą prieš vaikus tekdavo ir vyrui, ir moteriai.

Antrasis Lietuvos Statutas nurodė, kad į teismą draudžiama atvykti ginkluotiems ar su palyda, žodžiu iškviestas į teismą asmuo turėjo atvažiuoti vienas. O nuteistas mirties bausme asmuo į teismą turėjo atvykti asmeniškai. Ištrėmimo bausmė grėsė žmonėms, kurie nenorėjo atvykti į teismą ar prieštaravo teismo sprendimui. Teismo metu teisiamas asmuo turėjo gintis pats, jam negalėjo atstovauti sutuoktinis ar kitas asmuo. Tačiau buvo ir taip, kad atsakovas galėjo įgalioti kitą žmogų atstovauti jo interesams tik tada, kai jis nemoka pats ginti savo teisių teisme. Statutai taip pat numatė nemokamas advokatų paslaugas neturtingiems žmonėms.

Sunkiausias nusikaltimas,kuris užtraukdavo atsakomybę visai šeimai, buvo tėvynės išdavimas.Jei vyras išduodavo tėvynę ir buvo nustatomas žmonos bendradarbiavimas, tai vyrui grėsė mirties bausmė, o žmona netekdavo viso savo turto ir vyro užrašyto turto.

Visuose Lietuvos Statutuose atsispindėjo trys priežastys nulemiančios šeimos turtinius santykius, tai – luominė priklausomybė,turto pasiskirstymas tarp sutuoktinių bei turtinis pajėgumas. Sukauptas šeimos turtas buvo perduodamas iš kartos į kartą paveldėjimo keliu bei sudarė vieną pagrindinių ekonominių – socialinių santykių rūšių to laiko visuomenėje. Statutai nustatė tik bajorų luomo šeimos nuosavybės santykius,jų teisinę padėtį. Lietuvos Statutuose nekalbama nei apie vyrus, nei apie moteris, kurie neatsinešdavo jokio turto į naują šeimą, nes feodalų teisė negynė interesų, kurie nebuvo susiję su turtiniais.

Šeimoje abu sutuoktiniai galėjo išsaugoti privatumą į turtą. Žmona galėjo įsigyti turto, kuris nepriklausytų vyrui, tai buvo jai dovanotas ar paliktas turtas,tokio turto galėjo turėti ir vyras. Tiek vyras, Tiek žmona asmeniniu turtu galėjo disponuoti laisvai,t. y. be antrojo sutuoktinio sutikimo. Tokį atskirą turtą jie galėjo perleisti kitiems asmenims – pardavimo, mainų, užstato įkeitimo, dovanojimo ir kitomis sutartimis, taip pat savo turtą galėjo perleisti vienas kitam.

Sutuoktinių turtą dažniausiai sudarydavo tai, ką tėvai iš savo turto išskirdavo vaikams. Tačiau vaikams pretenduojantiems į tėvų išskirtą turtą buvo keliamos tokios sąlygos: sūnus turėjo sulaukti pilnametystės, o dukra – ištekėti. Turto išskyrimas buvo užfiksuotas sutartimi, kurią turėjo patvirtinti antspaudu ir parašu, ir dar turėjo paliudyti trys nepriklausomi, nuolat toje pačioje vietoje gyvenantys bajorai antspaudais.

Lietuvos Statutai išskyrė ir tokią sutartį, kaip įkraičio sutartį. Šia sutartimi buvo įtvirtinama žmonos turtinė nepriklausomybė šeimoje. Šitokia turto apsaugos forma galėjo naudotis tik bajorų kilmės moterys, kurios turėjo išimtinę nuosavybės teisę į žemę. Po jos mirties, jos turas atitekdavo testamente nurodytiems asmenims arba vaikams, jei jų nebūdavo moters kraitis grįždavo į jos giminę, o įkraitis likdavo mirusiosios vyrui. Tačiau XVI amžiuje tokia sutartis Lietuvoje ėmė nykti.

Šeimos turtinius santykius,kai nebuvo įkraičio sutarties, Antrasis ir Trečiasis Lietuvos statutai tvarkė taip:

1. buvo draudžiama sudaryti įkraičio sutartį;

2. nebuvo įmanoma įrodyti esant įkraičio, nes santuokos metu tokia sutartis nebuvo sudaryta ar buvo užrašytas ne tas turtas.

Todėl Antrasis Lietuvos Statutas reikalavo, kad prieš santuokos sudarymą būsimas merginos sutuoktinis turėjo teisiškai ,raštu įforminti jos kraičio dydį. O Trečiasis Statutas nurodo,kad jeigu tokia sutartis buvo įforminta netinkamai, tai žmona ar jos giminės galėjo įrodyti buvus tokiai sutarčiai, reikėjo tik dalyvavusių žmonių paliudijimo. Paskutinis Statutas taip pat sako, kad likusioms našlėms, vyrai galėjo užrašyti kokį nors savo turtą, tada moteris negalėjo reikalauti jokio kito turto iš vyro palikimo. Kiek kitaip buvo sprendžiami turtiniai santykiai tarp sutuoktinių, kurie sudarydami santuoką neturėjo jokio turto, bet kartu gyvendami, įsigijo arba užsitarnavo kažkokio turto. Šiuo atveju moteris turėjo teisę į trečdalį bendro turto, kai vyras mirdavo ir nepalikdavo testamento, o kita dalis atitekdavo vaikams.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2303 žodžiai iš 4380 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.