Lietuvos statutai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos statutai

1121

XVI amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ( LDK ) buvo priimti trys Lietuvos Statutai – galiojančios feodalinės teisės įstatymų sąvadai, apimantys visas teisės sričių normas. Lietuvos Statutai – tai savotiški fenomenai to meto Europos teisėje. Statutų kodifikacija prasidėjo vos padvelkus LDK gaiviems Reformacijos ir Renesanso vėjams, o baigėsi įsigalint kontrreformacijos reakcijai. Tuo būdu Lietuvos Statutai atitinkamai atspindėjo šios epochos pakilimus ir atoslūgius ypatingomis mūsų krašto sąlygomis.

Pirmasis Lietuvos Statutas buvo priimtas 1529 metais. Antrasis Lietuvos Statutas buvo kodifikuojamas beveik 12 metų ir patvirtintas 1566 metais. Abu pirmieji Statutai nebuvo išspausdinti. Išspausdintas buvo tik Trečiasis Lietuvos Statutas – tais pačiais, 1588, priėmimo metais.

Pirmasis Lietuvos Statutas suteikė gana plačių teisių visam bajorų luomui, nepaisant jų turtinės padėties ir tikybos, arba tiksliau, tautinės priklausomybės. Reikia pažymėti, kad XVI amžiuje LDK etniniu požiūriu buvo nevienalytė. XV amžiuje jos sudėtyje jau buvo gana dideli Baltarusijos žemių ir Centrinės Rusijos plotai. Todėl jau XV amžiaus pabaigoje iškilo būtinybė sulyginti katalikų ( t. y. lietuvių ) ir stačiatikių ( t. y. rusų, baltarusių, ukrainiečių ) bajorų teises, nes pagal 1413 metų Horoldės susitarimą katalikai bajorai naudojosi žymiai platesnėmis teisėmis. Pirmajame Lietuvos Statute tos teisės buvo sulygintos.

Reikia pasakyti,kad Pirmasis Lietuvos Statutas, lyginant jį su ankstesniais arba artimo jam laikotarpio panašiais teisynais, buvo išskirtinis. Jis išsiskyrė teisinių formulių išbaigtumu, kalbos tobulumu ir savo laikmečio renesansine dvasia. Tačiau kartu, šis Statutas turėjo kai kurių eiliniams bajorams nepriimtinų teisinių nuostatų. Pirmiausia Pirmajame Lietuvos Statute buvo užfiksuotos labai plačios magnatų teisės, lyginant jas su smulkiųjų ir vidutinių bajorų teisėmis, ypač teismuose. Taip iš esmės buvo įteisinta ponų diktatūra. Tačiau Statutas neišsprendė eiliniams bajorams labiausiai rūpėjusio klausimo – klausimo dėl žemės nuosavybės. Pagal šį Statutą žemvaldžiai galėjo disponuoti savo nuožiūra tik vienu trečdaliu savo žemės valdų. Ir apskritai naudotis savo žemėvalda galėjo tik leidus didžiajam kunigaikščiui, arba jo urėdams. Tai kėlė didelį eilinių bajorų nepasitenkinimą ir jie ėmė vis atkakliau reikalauti jį radikaliai pertaisyti. Nepaisant visų netobulumų, Pirmojo Lietuvos Statuto atsiradimas yra labai reikšmingas, nes jis buvo pirmasis ir jame jau buvo suformuluoti visi pagrindiniai lietuvių teisės įstatymai.

Dėl įvairių priežasčių, praėjus vos 15 metų nuo Pirmojo Lietuvos Statuto įsigalėjimo, LDK feodalai 1544 metais Brastos seime pareikalavo kuo greičiau ištaisyti Pirmąjį Statutą ir priimti naują. Tačiau tik 1551 metais Vilniaus seime buvo imtasi realių veiksmų naujam statutui parengti, sudaryta speciali seimo komisija. Komisija bei seimas ne šiaip sau pataisė Pirmąjį Statutą, o iš esmės parengė naują statutą, kuris įsigaliojo 1566 metais.

Antrasis Lietuvos Statutas visiems LDK žemvaldžiams, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties, suteikė plačias laisves ir privilegijas, įstatymiškai įteisino bajorų demokratijos įsigalėjimą. Šis Statutas išsprendė ir pagrindinį, eiliniams bajorams rūpėjusi klausimą – įstatymiškai pagrindė visiškai laisvą disponavimą žemės nuosavybe. Gavę neribotą teisę savo nuožiūra naudotis jiems priklausiusia žeme, bajorai tuo pačiu gavo ir visišką laisvę pardavinėti bei užrašinėti ir valstiečius, kurie dirbo dvarų žemes. Tokiu būdu ši bajorų laisvė virto visišku daugumos valstiečių įbaudžiavinimu, žemėtvarkoje įvykdyta valakų reforma, atėmusi iš valstiečių nuo seno jų valdomas žemes,ir visa tai buvo įteisinta Antrajame Statute. Šiuo statutu buvo išplėstos bajorų asmeninės teisės ir laisvės, suteikta jiems daugiau galimybių dalyvauti sprendžiant valstybės reikalus. Bajorai gavo galimybę sušaukti seimą. Galima teigti, kad Antrasis Lietuvos Statutas įteisino visišką ir labai plačią bajorų luomo diktatūrą.

Trečiasis Lietuvos Statutas buvo rengiamas beveik 20 metų, t. y. tada kai reformacinis judėjimas prasidėjo pačioje Lietuvoje ir buvo priimtas 1588 metais. Trečiasis Lietuvos Statutas visais atžvilgiais yra tobuliausias. Tačiau jame padaryti redakciniai pakeitimai, lyginant su Antruoju Statutu, nebuvo tokie esminiai kaip Pirmajame Statute ir redaguojant Antrąjį Statutą. Trečiajame Statute buvo įrašyti papildomi straipsniai, kurie įteisino pasauliečių neteismingumą bažnytiniame teisme, sprendžiant civilines bylas ir ginčus.

Trečiasis Lietuvos Statutas ypač smulkiai ir išsamiai aptarė bajorų luomo teises ir privilegijas. Toliau apribodamas didžiojo kunigaikščio ir apskritai centrinę administracinę valdžią, Statutas visiškai patenkino ilgametę bajorų kovą ir jų reikalavimus jiems svarbiausiu klausimu – be didžiojo kunigaikščio ir urėdų leidimo, laisvai disponuoti savo žemės valdomis.

Kadangi visuose trijuose Lietuvos Statutuose plačiai aprašoma šeimos teisė, t. y. santuokos sudarymo sąlygos; sutuoktinių asmeniniai santykiai; sutuoktinių turtiniai santykiai; santuokos nutraukimo sąlygas bei aplinkybes; tėvų ir vaikų asmeniniai santykiai;
tėvų ir vaikų turtiniai santykiai; asmenų bei turto globos sąlygas ir aplinkybes.Tai ir aš plačiau panagrinėsiu šeimos teisę Lietuvos Statutuose.

Santuokos sudarymui daug reikšmės turėjo susituokiančiųjų fizinės savybės ir jų padėtis feodalinėje visuomenėje. 1588 metų Lietuvos statutas numato dvi sąlygas santuokai sudaryti:

1. Vienos jų išreiškia reikalavimus susituokiantiems, t. y. santuokinis amžius, normali susituokiančiųjų psichinė būklė, laisva valia sudaroma santuoka.

2. Kitos jų išreiškia aplinkybes, kurioms esant santuokos sudarymas neleistinas, t. y. artimųjų nepritarimas santuokai, kraujomaišos galimybė, religinė priklausomybė, nenutraukta ankstesnė santuoka.

Už santuokos sudarymo pažeidimus buvo skiriamos griežtos bausmės, pavyzdžiui: luominių teisių netekimas, mirties bausmė, gimę vaikai galėjo būti pripažinti neteisėtais.

Pirmame ir Antrame Statutuose moters santuokinis amžius 15 metų, bet Trečiasis Statutas, dėl kanonų teisės įtakos, šį amžių nustatė jau nuo 13 metų. Vyrui visi Statutai tuoktis leido nuo 18 metų.Taip kaip buvo draudžiama tuoktis jaunesnio amžiaus nei nustatė Statutai,taip pat buvo draudžiama krikščionio santuoka su ne krikščionimi, pažeidus šia sąlyga buvo baudžiami mirtimi.

Našlės tekėdamos už “ žemesniam ” luomui priklausančio asmens, netekdavo turėtų teisių į nekilnojamą turtą. Vyrams taip pat taikomas tuoktis antrą kartą bažnyčioje nepanaikinus pirmosios santuokos ir pirmam sutuoktiniui esant gyvam, žodžiu, vyras norėdamas tuoktis antrą kartą bažnyčioje turėjo būti našlys. Jei vyras nepaklusdavo tokiam reikalavimui, jis buvo baudžiamas mirtimi. Šios sankcijos nebuvo taikomos valstiečiams, o feodalų santuokų Statutai apskritai nereguliavo, pastarųjų santuokiniai santykiai priklausė nuo pačio feodalo valios.

Lietuvos Statutai reguliavo ir sutuoktinių asmeninius santykius, t. y. susituokusios moterys buvo labiau gerbiamos už moteris, kurios neturėjo sutuoktinio. Sutuoktiniai galėjo sudaryti santuoką ir tada, kai nelaisvojo asmens šeimininkas nesutiko išleisti vyro ar moters už laisvojo žmogaus, laisvasis galėjo pasiduoti į nelaisvę ir tada santuokos sudarymui kliūčių nelikdavo.

1566 metais Lietuvos Statutas didelį dėmesį skiria sutuoktinio žinojimui apie kito sutuoktinio socialinę padėtį. Jei laisvas žmogus susituokė su nelaisvėje esančiu asmeniu ir nieko nežinojo apie jo nelaisvę bei tokiu atveju nebuvus nelaisvojo žmogaus šeimininko sutikimui, laisvas asmuo neprivalėjo pasiduoti nelaisvėn, santuoka galėjo būti nutraukta nepaisant to kur ji buvo sudaryta, t. y. bažnyčioje ar ne.

Bado metu laisvoji šeima, pagal Statutų nuostatas, galėjo pasiduoti nelaisvėn ir būti joje iki bado pabaigos. Nelaisvėn galėjo būti ir vienas šeimos narys. Tėvas į nelaisvę galėjo atiduoti savo sūnų, tačiau negalėjo atiduoti dukros, nes tai galėjo padaryti tik motina. Statutuose taip pat nurodoma, kad vyras be žmonos sutikimo į nelaisvę pasiduoti negalėjo – buvo būtinas žmonos sutikimas. Na, o jei nelaisvos šeimos vyras padarydavo kokį nors nusikaltimą ir jį pagaudavo to nusikaltimo vietoje,tai už jį privalėjo atsakyti žmona, kaip civilinis atsakovas, jei jį nebuvo nusikaltimo bendrininkė, priešingu atveju buvo baudžiami abu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1319 žodžiai iš 4380 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.