Lietuvos tautinės mažumos1
5 (100%) 1 vote

Lietuvos tautinės mažumos1



Mažuma yra demografinė grupė tam tikroje teritorijoje (valstybėje, regione ir t.t.), kuri tam tikrais specifiniais bruožais skiriasi iš gyventojų daugumos. Tokie specifiniai bruožai gali būti kalba, rasė, religija, moralė, socialinis vaidmuo ir dar daug kitokių. Dėl visuomenėje paplitusių stereotipų mažumos dažnai kenčia nuo prievartos ir atskyrimo. Kalbant apie tautines mažumas, dažnai pabrėžiama, kad mažuma turi turėti savo kaip tautinės mažumos savimonę.

Dauguma – tai grupė, kuri yra gausesnė už visas kitas, o atskirais atvejais dauguma gali būti laikoma skaičiumi mažesnė, bet didesnę galią turinti grupė.

Įprastine prasme kalbant apie „mažumas“ turimos galvoje tautinės ir etninės mažumos, t.y. gyventojų grupės, kurios gyvena tokios valstybės teritorijoje, kurioje daugumą sudaro kitos tautinės grupės nariai, kurių rankose yra ir reali valdžia.

Lietuva kaip ir kitos Europos šalys yra daugiakultūrė valstybė. Joje nuo seno gyvena įvairių tautybių, skirtingų kultūrų, religijų, papročių žmonės. Nemažą Lietuvos kultūrinio paveldo dalį sudaro visų jos tautinių bendrijų kultūros paveldas.

Žodžio laisvė yra vienas svarbiausių demokratinės valstybės sanklodos ramsčių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Tačiau laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Žodžio laisvė, kartu su taip pat Konstitucijoje (44 str.) įtvirtintu visuomenės informavimo priemonių cenzūros draudimu yra pagrindinė laisvos žiniasklaidos egzistavimo sąlyga.

Tautinių mažumų teisė laisvai naudotis žiniasklaidos priemonėmis, nors tiesiogiai nėra paminėta iš Konstitucijoje, išlieka vienu pagrindiniu jų teisių paisymo kriterijumi.

Lietuvoje specialus tautinių mažumų teises kodifikuojantis aktas yra Tautinių mažumų įstatymas, kurio 2 straipsnyje garantuojama teisė į spaudą ir informaciją gimtąja kalba. Tautinių mažumų įstatymas yra pagrindinis, tačiau ne vienintelis teisės aktas saugantis tautinių mažumų teises žiniasklaidos srityje. Šios teisės yra įtvirtintos taip pat Visuomeninių organizacijų, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymuose.

Valstybinės kalbos įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvoje viešai rodomos audiovizualinės programos, kino filmai turi būti verčiami į valstybinę kalbą arba rodomi su lietuviškais subtitrais. Tačiau tai netaikoma mokomiesiems, specialiesiems, proginiams renginiams ir programoms, taip pat Lietuvoje transliuojamoms užsienio valstybių radijo bei televizijos laidoms ir muzikinių kūrinių tekstams.

Tautinių mažumų teisės žiniasklaidos srityje taip pat lakoniškai paminėtos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad LRT programose turi būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, laidos turi būti orientuotos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. Šio įstatymo 5 str. LRT įpareigota suteikti Lietuvos tradicinėms ir valstybės pripažintoms religinėms bendruomenėms laiką transliuoti religines apeigas dvišaliuose susitarimuose numatytomis sąlygomis ir tvarka.

Atskira teisės aktų, garantuojančių tautinių mažumų teises žiniasklaidos srityje grupe, yra dvišalės tarptautinės sutartys pasirašytos su Lenkija, Baltarusija ir Ukraina, kuriose įtvirtintos lietuvių tautinių mažumų teisės šiose valstybėse bei atitinkamų mažumų Lietuvoje teisės visuomenės informavimo priemonių srityje.

Lietuva taip pat įsipareigojo laikytis Kopenhagos dokumento politinių kriterijų, kuriuo IV skyriaus 32 str. nustatyta, kad asmenys priklausantys tautinėms mažumoms turi teisę gauti informaciją gimtąja kalba, ją skleisti ir ja apsikeisti.

2000 m. Lietuva ratifikavo Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, kurios 9 straipsnis skirtas jų teisių apsaugai visuomenės informavimo priemonių srityje.

Žiniasklaida tautinių mažumų kalbomis gyvavo Lietuvoje ir prieškario metais. Tada Lietuvos Respublikoje pasirodydavo rusiški, lenkiški, žydiški, baltarusiški, vokiški laikraščiai. Kauno radiofone buvo rengiamos laidos jidiš kalba. Po II pasaulinio karo nepriklausoma žiniasklaida, taip pat tautinių mažumų, buvo likviduota. Tarybų Lietuvoje greta lietuvių kaip daugumos gyventojų kalbos išskirtines teises turėjo rusų kalba. Buvo leidžiami respublikiniai rusiški laikraščiai. Visuotinai prieinama buvo taip vadinama centrinė spauda. Taip pat elektroninėje žiniasklaidoje ypatingą vietą užėmė laidos rusų kalba. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus regione kompaktiškai gyveno lenkai, dar 1947 metais valstybiniame radijuje pradėta transliuoti laidą ir lenkų kalba, kuria pradėta transliuoti. Lenkai taip pat turėjo savo spauda. Vilniuje buvo leidžiamas vienintelis visoje ano meto Tarybų Sąjungoje dienraštis „Czerwony Sztandar“. Tačiau visa žiniasklaida buvo kontroliuojama partijos ir nuolat cenzūruojama. Todėl kalbant apie šio laikotarpio rusų ir lenkų žiniasklaidą reikėtų
pabrėžti, kad žodžio laisvė nebeegzistavo, o žurnalistams tik išimtinais atvejais pavykdavo suklaidinti cenzūrą. Nežiūrint to, ypač lenkų spauda prisidėjo prie lenkų bendruomenės išlikimo, nes lėtino rusifikacinius procesus.

Tik prasidėjus lietuvių nepriklausomybės judėjimui ir organizuojantis kitoms tautinėms grupėms atsirado nepriklausomi leidiniai – „Sąjūdžio žinios“ (1988), „Atgimimas“ (1988), „Znad Wilii“ (1989), „Nasza Gazeta“ (1989), „Lietuvos Jeruzalė“ (1989), „Magazyn Wilenski“ (1990), „Soglasje“ (1989) ir kiti. Žiniasklaidos kontrolė susilpnėjo 8 dešimtmečio pabaigoje, o vėliau vidiniai skilimai Lietuvos komunistų partijoje į vadinamuosius „nepriklausomybininkus“ ir „platformininkus“ vertė tokius partinius spaudos organus kaip „Czerwony Sztandar“ arba „Sovietskaja Litva“ politiškai apsispręsti. Galutinai abu laikraščiai pasisakė už nepriklausomos valstybės atkūrimą. 1990 metais abu laikraščiai pakeitė pavadinimus ir buvo perimti Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) bei Ministrų Tarybos. Sekantis etapas buvo jų pavertimas akcinėmis bendrovėmis (1994).

Tačiau teisės aktas, kuris galutinai įteisino žiniasklaidos nepriklausomybę buvo Visuomenės informavimo priemonių įstatymas. Šis įstatymas uždraudė valstybei, savivaldybėms, bankams turėti žiniasklaidos priemonių, taip pat turėti joje akcijų. Įstatymas likvidavo visuomenės informavimo priemonių kontrolės valdybą (cenzūrą).

Valstybės kontrolės panaikinimas neatėmė galimybė žiniasklaidai gauti valstybės paramą. 1996 m. buvo įkurtas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Fondo paramos gali siekti ir tautinių mažumų žiniasklaida. 1999 m. fondas parėmė 4 mažumų leidybinius ir vieną radijo projektą už 189 tūkst. Lt. Tačiau pagrindinis tautinių mažumų žiniasklaidos išlaikymo šaltinis išlieka pajamos iš reklamos arba istorinių tėvynių parama.

Iki šiol iš valstybės biudžeto išlaikomų leidinių privatizavimas, naujų privačių leidėjų ir skleidėjų atsiradimas praplėtė potencialias tautinių mažumų priėjimo prie visuomenės informavimo priemonių galimybes. Tačiau jos tapo paveikios rinkos taisyklėms. Tai ypač palietė tautinių mažumų žiniasklaidą. Daug leidinių buvo likviduoti (40 per pastaruosius 10 metų). Susiklosčius naujoms ekonominėms sąlygoms, kai kurie lietuviški laikraščiai pradėjo leisti savo rusakalbės versijas. Taip pat naujose komercinėse televizijose pasirodė laidos tautinių mažumų kalbomis (šios laidos egzistuoja tarptautinių fondų paramos dėka).

Kai kurios privačios televizijos transliuoja rusiškų ir lenkiškų televizijų programas. Be to, kabelinių televizijų operatoriai (jų Lietuvoje veikia virš 50) transliuoja Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos bei Vakarų Europos valstybių televizijų programas.

Lietuvoje veikia transliuojančios visą parą lenkų ir rusų komercinės radijo stotys. Paplitus internetui, kai kurie tautinių mažumų laikraščiai atidarė savo svetaines („Kurjer Litovskij“, „Magazyn Wilenski“, „Nasz czas“).

Atkūrus nepriklausomybę, esminiai pakitimai įvyko Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje. Dar 1990 m. tuometinis Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas priėmė nutarimą dėl respublikinės televizijos programų transliavimo. Šiuo nutarimu Lietuvos radijui ir televizijai buvo pavesta pertvarkyti programas, numatant juose vietą laidoms kitų Lietuvoje gyvenančių tautų kalbomis. Šio nutarimo pagrindu, greta jau esančių laidų rusų ir lenkų kalbomis, pradėta rengti laidas baltarusių, ukrainiečių kalbomis bei laidos žydams, totoriams, karaimams. Panašios laidos rengiamos radijuje.

Tačiau pastaraisiais metais, tautinių mažumų nuomone, įvyko ir nepalankių pakitimų. Pirmiausia jie yra susiję su žymiu laidų tautinėms mažumoms sutrumpėjimu (iki 2,08% I radijo programoje, ir iki 1,6% TV nuo bendrojo savaitinio transliacijos laiko) ir televizijos laidų patalpinimu viename bloke bei jų perkėlimu į ankstyvas ryto valandas savaitgalį. Šie pasikeitimai yra susiję visų pirma su sudėtinga finansine padėtimi LRT ir neišvengiamomis institucijos reformomis. Pasigirstantys iš tautinių mažumų nuogąstavimai dėl galimo šių laidų likvidavimo yra nepagrįsti, nes jų buvimas yra viešojo transliuotojo misijos dalis.

Lietuvoje nėra jokių teisinių apribojimų arba draudimų atlikti žurnalisto profesiją dėl valstybinės kalbos nežinojimo. Tačiau visiškai akivaizdu, kad lietuvių kalbos mokėjimas žymiai padidina žurnalisto galimybes gauti informaciją ir naudotis įvairiais šaltiniais. Lietuvos žurnalistikos centras pastaraisiais metais organizuodavo lietuvių kalbos kursus lenkakalbių ir rusakalbių laikraščių žurnalistams.

Be santykinai nedidelio vartotojų skaičiaus, viena esminių tautinių mažumų žiniasklaidos problemų yra profesionalių žurnalistų stygius. Dabartiniu metu Lietuvoje yra apie 2000 žurnalistų. Maždaug 1500 priklauso Lietuvos žurnalistų sąjungai. Tačiau nėra duomenų, kiek tarp jų dirba tautinių mažumų žiniasklaidoje. Skirtingai negu daugelyje kitų šalių, Lietuvoje žurnalistika yra atskira aukštųjų akademinių studijų specialybė. Paskutiniais metais žurnalistikos studijas baigdavo 1-2 tautinių mažumų atstovai. 2000 metais Žurnalistikos centras organizavo kursus jauniems žurnalistams, baigiantiems tautinių
vidurines mokyklas. Iš 15 kursų dalyvių 12 įstojo į universiteto žurnalistikos specialybę. Pagal tautybę tai rusai, lenkai, baltarusiai ir žydai. Tai ypač svarbu, nes jie gerai žinodami savo bendruomenių problemas ir puikiai kalbėdami valstybine kalba galės informuoti plačiąją visuomenę apie tautinių mažumų reikalus. Juolab kad praktiškai nėra „didžiosios spaudos“ žurnalistų, besispecializuojančių tautinių mažumų problematikoje.

Tautinės problematikos kontekste neretai išryškėja ir žurnalistinės etikos problema. 1996 m. žurnalistų profesinės organizacijos priėmė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, kuriame nustatyta, kad žurnalistas negali žeminti ar šaipytis iš žmogaus pavardės, rasės, tautybės, jo religinių įsitikinimų, amžiaus, lyties ar fizinių trūkumų net tada, kai tas žmogus yra nusikaltęs. Lietuvos visuomenės informavimo priemonėse apstu neigiamų tautinių stereotipų, ypač romų (čigonų) atžvilgiu. Atskirais atvejais pasireiškia atvira netolerancija, ksenofobija, antisemitizmas. Pastaraisiais metais tokie straipsniai ir laidos sulaukia ne tik tautinių mažumų bet ir žiniasklaidos reakcijos. Kaip pavyzdį galima paminėti Žurnalistų ir leidėjų komisijos pareiškimą, kuriame ji pasmerkė „Lietuvos aido“ antisemitines publikacijas. Aštriai prieš šias ksenofobines publikacijas pasisakė didžiausias Lietuvos dienraštis „Lietuvos rytas“. Tačiau kalbėti apie kokybinį situacijos pasikeitimą dar negalima. Manyčiau, kad šiame kontekste turėtų didėti Žurnalistikos etikos inspektoriaus institucijos vaidmuo.

Praeitų metų rudenį Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas Vilniaus tolerancijos centre surengė seminarą, skirtą tolerancijos problematikai. Jo metu paaiškėjo, kad tolerancijos problema žiniasklaidoje dabartiniu metu yra viena aktualiausių temų tautinėms bendrijoms. Tęsiant seminaro temą Lietuvos nacionaliniame radijuje buvo parengta laida skirta tolerancijos klausimui romų atžvilgiu. Tautinių stereotipų nagrinėjimui buvo taip pat skirtas Pilietinių iniciatyvų centro ir Fridricho Naumanno fondo surengtas seminaras.

Pagarbus tolerantiškas požiūris į mažumas, taip pat ir į tautines ar etnines, yra vienas svarbiausių brandžios atviros visuomenės požymių. Geriausias šio požiūrio barometras – tai visuomenės informavimo priemonės. Norėčiau išreikšti viltį, kad šio barometro rodyklė Lietuvoje vis dažniau rodys gerą orą.

Žydų istorijai Lietuvoje jau 700 metų. Jau Vytauto Didžiojo laikais žydai buvo lietuvių kaimynai, bendrai dalijęsi krašto džiaugsmais ir nelaimėmis. Nuo pat įsikūrimo Lietuvoje pradžios ši etninė grupė aktyviai dalyvavo krašto ekonominiame, politiniame, kultūriniame gyvenime, kartu puoselėdama ir savo regioninį savitumą. Lietuvių ir žydų keliai persipindavo ne tik kasdieniame, bet ir politiniame gyvenime.

Svarbiausi XX a. pradžios įvykiai (Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir kt.) buvo paženklinti glaudaus žydų ir lietuvių bendradarbiavimo. Galima minėti daugybę teigiamų žydų ir lietuvių santykių momentų, tačiau laikui bėgant jų keliai išsiskyrė.

XX a. 4-ame dešimtmetyje pasireiškė ekonominis ir religinis lietuvių antisemitizmas. Pirmosios sovietinės okupacijos metu įsigalėjo žydo komunisto įvaizdis. Jo atsiradimą lėmė tai, kad praradę autonomiją dalis žydų ėmė orientuotis į kairiuosius. Dėl vokiečių karinės ir ideologinės politikos per pirmuosius vokiečių okupacijos metus šalyje buvo sunaikinta vos ne visa žydų (litvakų) bendruomenė. Per visą okupacijos laikotarpį Lietuvoje buvo sunaikinta apie 200 000 žydų kilmės piliečių, iš jų 170 000–180 000 iki 1942 metų. Tik pavieniams asmenims pavyko išvengti mirties, pabėgus iš šaudyti vedamų kolonų, getų ir darbo stovyklų. Daliai jų išsigelbėti padėjo krašto gyventojai.

Pirmieji žydai apskrityje pasirodė gana anksti – apie XIV a. pabaigą. Gavę Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijų, daugelis telkėsi miestuose ir miesteliuose. Vertėsi prekyba, smulkiąja pramone, amatais, ūkininkavo.

Žydų skaičius apskrityje per visą jų gyvavimo laikotarpį svyravo nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių. Žydų bendruomenė skaitlingiausia buvo tarpukariu, tada daugelyje valsčių jie sudarė pusę vietinių gyventojų.

1941 m. birželio pabaigoje vokiečiams okupavus Lietuvą, įvestas okupacinis režimas, iš rasistinių sumetimų pradėta kratytis žydų. Pirmaisiais karo mėnesiais Lietuvos žydų bendruomenei suduotas stipriausias smūgis. 1941 m. rugpjūčio viduryje Trakų apskrities žydai (pirmiausia vyrai, paskui moterys ir vaikai) buvo varomi į getus ir laikinąsias izoliacijos vietas, tiesiogiai priklausomas tiek nuo vokiškosios, tiek nuo vietinės valdžios. Getai ir laikinosios izoliacijos vietos paprastai buvo steigiami valsčių centruose. Ten įkalintus žydus saugojo lietuvių sargyba. Suimtuosius varydavo į darbus. Getuose ir laikinosiose izoliacijos vietose žydai buvo laikomi nuo keleto dienų iki kelių savaičių, o paskirtą dieną visus sunaikindavo gretimuose miškuose. Žudynėse dalyvavo SS oberšturmfiurerio Joachimo Hammano vadovaujamas „skrajojantis“ būrys, sudarytas iš 8–10 vokiečių esesininkų ir kelių dešimčių lietuvių, taip pat iš maždaug 100 vietinių kolaborantų ir kelių
būrio vokiečių suformuotas ypatingasis būrys, lietuvių policija, buvę sukilimo dalyviai (dar vadinami baltaraiščiais, sukilėliais arba aktyvistais). Būta ir savanorių iš vietinių gyventojų tarpo.

1941 m. rugpjūčio–spalio mėnesiais Trakų apskritis neteko daugiau kaip 5 000 žydų tautybės asmenų. Visi šie žmonės buvo nužudyti keturiose vietose:

Trakų regionas neteko ne tik žymios dalies savo gyventojų, tarp jų žymių kultūros, politikos, visuomenės veikėjų, bet prarado ir ateities perspektyvą. Bandymas atkurti žydų gyvenimo raidą iki jų sunaikinimo ir siekis išsiaiškinti aplinkybių bei asmeninių nuostatų ir tikslų nulemtą žudynių procesą, pastangos atkurti žydų getų, laikinųjų izoliacijos vietų ir darbo stovyklų Trakų apskrities miestuose ir miesteliuose steigimo ir likvidavimo eigą, naikinimo akcijų dalyvių ir aukų, asmenų, gelbėjusių ir padėjusių žydams, išaiškinimas tebus nedidelis indėlis į holokausto Lietuvos provincijoje tyrimą.

Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 1991 m. žydų genocido tema Lietuvoje susilaukė didesnio dėmesio: paskelbta mokslinių straipsnių, aptarta 1940–1944 m. Lietuvos istorijos veikaluose, diskutuojama įvairiose konferencijose ir seminaruose, tačiau išsamesnių tyrimų, skirtų įvykiams provincijoje, nėra. Šiandien nėra vientisos, visą Lietuvą apimančios studijos. Detaliau žinomi tik didesnių miestų įvykiai. Regioniniai holokausto tyrimai yra dar palyginti nauji, tik pradedantys įsitvirtinti bendroje Lietuvos istorijos problematikoje. Šis darbas ir būtų bandymas užpildyti holokausto Lietuvos provincijoje tyrimų spragą.

1996 m. Vilniaus universiteto profesoriui Mejeriui Šubui pasiūlius, pradėtas tirti žydų naikinimas Lietuvos provincijoje. 1999 m. birželį Istorijos fakultete apgintas bakalauro darbas „Žydų genocidas Ukmergėje 1941 m.“, o 2001 m. gegužę – magistro darbas „Žydų genocidas provincijoje: Trakų apskritis“. Magistro darbo pagrindu ir parengta ši knyga.

Žydų genocido Trakų apskrityje tema nagrinėta daugiausia remiantis nepublikuotais šaltiniais, vienaip ar kitaip atspindėjusiais to meto realijas. Atrenkant medžiagą pirmenybė teikta faktų patikimumui ir tikslumui, bandyta remtis ne tik žinomais faktais, bet ir liudininkų prisiminimais, spauda, periodika ir kitais leidiniais. Medžiaga rinkta daugiau nei trejus metus, paskelbta straipsnių apie žydų žudynes Kaišiadoryse , Vievyje , Žasliuose , Žiežmariuose .

Vienas iš pagrindinių šaltinių holokaustui Trakų apskrityje nagrinėti yra Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) Lietuvos SSR valstybinio saugumo komiteto (KGB) fondo K-1 apyrašo Nr. 58 baudžiamosios bylos, iškeltos asmenims, įtariamiems dalyvavimu masinėse žudynėse ir įtariamiems bendradarbiavimu su vokiečiais. To paties fondo operatyvinių bylų apyrašo Nr. 45 dokumentai padėjo atskleisti Zonderkomandos veiklą Trakų apskrityje. Fondo Nr. 3377 apyrašo Nr. 55 baudžiamosios bylos padėjo susipažinti su vadinamųjų buržuazinių nacionalistų veikla 1941–1945 m.

Nemažiau svarbūs ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) fondo R-500 Lietuvos generalinės srities Trakų apskrities viršininko (1941–1944 m.), fondo R-683 ryšių karininko prie SS ir policijos vado Lietuvoje, fondo R-713 Trakų apskrities policijos nuovados (1941 m. birželis–1944 m. liepa), Lietuvos generalinės srities Vilniaus apygardos komisarinio tarėjo (1941–1942 m.) fondo R-1548 dokumentai. Jie padėjo aptikti gana išsamias apskrities viršininko ataskaitas, nurodymus, įsakymus, laiškus ir kitus dokumentus, susijusius su žydų teisių apribojimu, getų steigimu, turto nusavinimu, darbo stovyklomis, žudynėmis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2734 žodžiai iš 9015 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.