Lietuvos užsienio politika bilietas
5 (100%) 1 vote

Lietuvos užsienio politika bilietas

Užsienio politikos samprata. Jos subjektai ir objektai.

Užsienio politika- šios veiklos , kaip ir vidaus politikos atveju, išplaukia iš valstybę sudarančių žmonių bendrijos poreikių ir yra įvardijami kaip nacionaliniai interesai (sudarantys užsienio politikos branduolį).

Tikslai – 1) užtikrinti valstybės saugumą nuo bet kokių išorinių grėsmių, kurias gali kelti kitų valstybių užsienio politika; 2) susikurti kuo palankesnes išorines valstybės gyvavimo sąlygas, siekti, kad kokios nors kliūtys netrukdytų sėkmingai šalies ūkio plėtrai ir piliečių gerovės didėjimui; 3) puoselėti ir propaguoti tas ypatingas vertybes ir idėjas, kurios sudaro idėjinį tos valstybės egzistavimo pagrindą.

Užsienio pol formos – pagal tai, į ką orientuota valstybės užsienio pol , ji skirstoma į globalinę ir regioninę. Tos pačios valstybės politika gali keistis. Vienu laikotarpiu dominuoja viena forma, kitu- kita. Kartais abi šios formos persipina ir būna sunku nustatyti, kuri dominuoja.

Globalinė- supervalstybių (labiausiai išsivysčiusių, didžiųjų valstybių) užsienio politika daugeliu atvejų veikia viso pasaulio arba jo didelės dalies tarptautinių santykių raidą. Kai kuriais atvejais globalinę svarbą įgyja ir mažųjų valstybių vykdoma užsienio politika (paskutiniojo dešimtmečio Baltijos valstybių užsienio pol).

Regioninė- mažos valstybės įtaka dažniausiai apsiriboja regionu, kuriame yra ta valstybė.

Užsienio politikos tikslų įgyvendinimo priemonės- derybos (diplomatija) – derybos- tai tradicinis ir dažniausiai naudojamas suverenių valstybių vyriausybių bendravimo būdas, kurio pagrindinis požymis yra siekimas sureguliuoti tarp valstybiniuose santykiuose kylančias problemas tarpusavio susitarimu. Derybų sėkmę lemia derybinė pozicija ir valstybių galia.

Karas –tai fizinės ginkluotos jėgos vartojimas tarpvalstybiniuose santykiuose. Tai kraštutinė priemonė, kurios gali griebtis valstybės, norėdamos pasiekti savo tikslus arba norėdamos apsiginti nuo galimų grėsmių. Karo pavojus išliks tol, kol valstybių vyriausybės manys, kad karas gali tenkinti jų valstybių nacionalinius interesus.

Lietuvos užsienio politika (Lietuvos Respublikos Konstitucija) . tarptautinių sutarčių ratifikavimas ir denonsavimas. Seimas ratifikuoja ir denosuoja šias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis: 1) dėl Lietuvos Res valstybės sienų pakeitimo; 2)dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartis; 3) dėl atsisakymo naudot jėgą ar grasinti jėga taip pat taikos sutartis; 4) dėl Lir Res ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose; 5) dėl Lie Res dalyvavimo (…) tarptautinėse organizacijose; 6) daugiašalės ar ilgalaikės ekonominės sutartys.

Valstybės gynyba. Svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja valstybės gynimo taryba, į kurią įeina respublikos Prezidentas, ministras pirmininkas, seimo pirmininkas, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja Respublikos Prezidentas.

Kitaip sakant užsienio politika yra valstybės aukščiausiosios valdžios strategija, kuri lemia tos valstybės veiksmus tarptautinėje arenoje.

Valstybės dalyvavimas ar nedalyvavimas sąjungose bei grupuotėse paprastai siejamas su jos ekonominiais, gynybiniais bei kariniais interesais.

Užsienio politikos procesą galima suskirstyti į du etapus: užsienio politikos formavimą ir jos įgyvendinimą.

To proceso pobūdį lemia nacionaliniai interesai, kurie gana apibendrintai gali būti charakterizuojami trimis sudėtinėmis dalimis; valstybės išsaugojimas; sąlygų valstybės ekonominiam vystymuisi ir piliečių gerovei kelti sudarymas; valstybės nacionalinio apsisprendimo teisės išsaugojimas.

Jos subjektai ir objektai. Visoms valstybėms būdinga, kad užsienio politikos formavimo procese pagrindinį vaidmenį vaidina valstybės aukščiausiosios valdžios institucijos bei valstybių vadovai. Užsienio politikos procese dalyvauja daug institucijų ir pareigūnų, o kai kada ir nevyriausybinės organizacijos bei autoritetingi privatūs asmenys. Visi dalyviai kartais apibendrintai vadinami instituciniais užsienio politikos proceso dalyviais, juos siejant su valstybės vidaus institucijomis. Dar daugiau užsienio politikos proceso dalyvių yra daugiašaliuose tarptautiniuose santykiuose.

Tarptautinių organizacijų veikoje paprastai dalyvauja valstybių atstovai, kurie valstybės viduje priskiriami prie institucinių užsienio politikos proceso dalyvių. Įvairiose valstybėse užsienio pol formuoja ir įgyvendina įvairios valdžios institucijos, daugelyje valstybių už. Pol. formuoja parlamentai. Diplomatinės ir konsulinės atstovybės atstovauja savo valstybei užsienyje – jų pareiga aukščiausios valdžios suformuotos užsienio politikos įgyvendinimas.

Užsienio politika neatsiejama nuo valstybės viduje vykstančių procesų, todėl demokratinėse valstybėse ją paprastai veikia politinės partijos, interesų grupės, etninės grupės.

Užsienio politikos procesas yra tam tikrų sprendimų seka. Tie sprendimai priimami atsižvelgiant tiek į valstybės viduje susiklosčiusią situaciją, tiek į užsienyje vykstančius procesus bei ankstesnių sprendimų padarinius.

Sprendimai gali būti
įvairaus lygio: pradedant sprendimais, susijusiais su pagrindiniais ilgalaikiais užsienio politikos tikslais ir baigiant procedūriniais sprendimais dėl kai kurių užsienio politikos nuostatų praktinio įgyvendinimo, pradedant strateginiais ir baigiant operatyviniais sprendimais. Jie gali būti skirtingi tiek pagal savo turinį, tiek ir pagal priėmimo aplinkybes.

Dvišalių tarptautinių santykių atveju tenka įvertinti abiejų valstybių situaciją, prognozuoti galimą tų valstybių santykių raidą, bei imtis konkrečių priemonių tiems santykiams pakreipti norma kryptimi, todėl užsienio politikos procese tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvauja abiejų valstybių institucijos, organizacijos bei pareigūnai.

Mažoji valstybė tarptautinių santykių sistemoje: politinis elgesys ir statusas.

Šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai apima kompleksinę politinių ekonominių, kultūrinių bei kitų tarptautinių ryšių sritį. Jie siejasi su istoriškai lemtingais įvykiais ir kasdienio gyvenimo problemomis: karo ir taikos, tarpvalstybinių konfliktų ir bendradarbiavimo, dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, pasaulio ekonomikos koordinavimo, gamtos resursų naudojimo, tarpvalstybinių projektų įgyvendinimo, valstybių sąjungų formavimo ir jų egzistavimo,, globalinių ryšių ir transporto sistemų funkcionavimo, tarptautinių gamybinių ir finansinių korporacijų veiklos.

Tarptautiniai santykiai nuolat vystosi.

Šiuolaikiniuose tarptautiniuose santykiuose galimos įvairių lygių institucijų sąveikos: :tarp valstybės atstovaujančių valdžios institucijų (valstybių, vyriausybių), tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų, tarp vienos valstybės vyriausybių ir kitos nevyriausybinių institucijų arba tarpnacionalinių korporacijų beitarp nevyriausybinių, įskaitant privataus kapitalo, institucijų.

Tarptautiniai santykiai yra bet kuri valstybės žmonių veiklos sąveika su tos sąveikos užsienio dalyviais.

Teisinę galią kontroliuoti visų valstybės institucijų veiklą užsienyje gali tik valstybės aukščiausios valdžios institucijos.

Pagrindiniais tarptautinių santykių dalyviais yra valstybės. Atskiros valstybės įtaka pasaulinės politikos formavimuisi priklauso nuo tos valstybės gyventojų skaičiaus, užimamo teritorijos dydžio, ekonominio išsivystymo lygio bei karinio pajėgumo, geografinės padėties, gamtinių išteklių.

Vykdant užsienio politiką galimi bendradarbiavimo ir konflikto keliai.

1990m Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės aktų atkūrimas. Taip žlugo Tarybų Sąjunga. Buvo paskelbtas Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sukūrimas. Tarybų Sąjungos teisių perėmėja buvo pripažinta Rusija.

Lietuvai tapus nepriklausoma, ji dar neturi diplomatų atstovaujančių šalį. Šalis plėtojasi kaip Respublika, o ne provincinė sritis. Turint tokį galingą kaimyną, kaip Rusija, Lietuvai ,kaip mažai valstybei tikrai reikia mokėti laviruoti dėl saugumo, kad nebūtų vėl praryta. Didelių ir mažų valstybių santykiai – balansavimas tarp Amerikos ir Europos. Lietuva deklaruoja, kad gali tapti Baltijos šalių hegemonu. Šiuo metu formuojasi Europinis identitetas. Valstybės galios projektasija į mažasias valstybes. Pasaulio nevaldomumas padidėjo todėl, kad padaugėjo mažų valstybių.

Mažoji valstybė – fizinė bazė (teritorija, gyventojai, išsidėstymas) ir valstybės materialinis pagrindas (kiek ji kontroliuoja teritoriją, socialinis gyvenimas), valstybinė idėja (ką veikiame, dėl ko aukojamės).

Mažos valstybės politika nėra visai savarankiška, bet yra sąlygojama vidinių ir išorinių faktorių; priklauso nuo didelių valstybių interesų ir jų vedamos politikos.

Didelės valstybės yra stabilios ir inertiškos. Mažosios yra dinamiškos, adaptyvios ir manevringos, nes joms tenka laviruoti tarp didžiųjų, užtikrinant siekius – išlikimas, nacionalinis saugumas, tautą vienijančių savybių visuma. čia persipina ekonominiai, politiniai, prekybiniai, ekologiniai, kultūriniai, ideologiniai interesai.

Atvirumas – išlikimo sąlyga dabartinėmis aplinkybėmis šiuolaikiniame pasaulyje.

Mažos valstybės istorijoje ir politikoje koncentruoja politinę išmintį. Politika= jėga.

Mažos valstybės yra tuo pat metu ne tik politinės išminties kūrėjos, bet ir laisvės bei išminties garantai.

Didelės valstybės ir jų institucijos gravituoja link autoritarinių metodų, kurie yra patys efektingiausi – visuomenė organizuota pagal kariuomenės pavyzdį. Tenai demokratija, liaudis naudojasi rinkimų teisėmis, tuo tarpu kariuomenė yra drausminga ir lengvai valdoma.

Tautų mobilizavimas nepriklauso nuo valstybės dydžio.

Mažos valstybės negali būti autoritarinėmis, nes tai reiškia vidaus resursų iššvaistymą vidaus karams ir išnykimą. Vien tam jos turi išlikti demokratiškomis. Tai iš išlikimo sąlygų. Jų nacionalinio intereso realizavimas vykdomas specifiškai, atsižvelgiant, kad mažos valstybės yra kažkieno įtakoje.

Pvz.: Lietuva atliko buferinės valstybės funkciją. Tarpukaryje atliko politinio barjero funkciją (sanitarinis kordonas tarp Rusijos ir Vakarų). Placdarmo funkcija (didelėms valstybėms įsitvirtinti). Jūrų kelių ir sąsiaurių saugojimo funkcija (didelės valstybės neleis, kad kas užgrobtų praėjimus, todėl perduoda šias funkcijas mažosioms valstybėms u-tikrinti šiuos strateginius kelius,
jie niekam neatitektų.) Žaliavų ir maisto tiekimo funkcijos (bazės ir sandėliai šių resursų didelių valstybių strategijai palaikyti, žemės ūkis).

Mažosios valstybės norėdamos išlikti turi tik vieną būdą egzistuoti šalia didžiųjų – jungtis į tarptautines bendrijas, organizacijas, asociacijas.

Jei didžioji valstybė turi kritinį požiūrį į integraciją, tai mažajai yra pats naudingiausias dalykas politiniu atžvilgiu, nes užtikrina saugumą – laisva integracijos forma. Mažosios yra labiau nacionalinės, todėl mažų visuomenės sutelktumas aiškinamas kaip jos visuomenės poreikiui būti pasirengus iššūkiams ir grėsmėms.

Mažos yra etniškai labiau grynos, tiek kultūrinis, tiek lingvistinis vieningumas užtikrina idėjų cirkuliaciją. Mažos valstybės ir skurdas – kai kurių yra maža rinka, resursai. Yra ir turtingų – Liuksemburgas). Mažos tarptautinės bendrijos užtikrina efektyvumą. Europos galybė yra jos įvairovėje, didelis jos intensyvumas. Skirtingi integracijos tautiniai modeliai sukuria įvairovę.

Baigiantis tautai prasideda pasėjimas – tauta gyvena prisiminimais, konservatyviąja, neįsileidžia naujovių. Nuo 8am pradėjo formuotis lietuvių nacija. Tautos nuo savo atsiradimo egzistuoja apie 1500 metų, vėliau suyra ir jų vietoje atsiranda kitos.

Lietuvos geopolitinis kodas ir modernios užsienio politikos formavimas. Užsienio politikos formavimo procesas iš esmės yra valstybės institucijų veiklos išraiška ir jo negalima sutapatinti su užsienio politikos įgyvendinimo procesu, kuriame paprastai alyvauja daugelis kitų valdžios įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų bei pavienių asmenų. Užsienio politikos valdymo procesas siejamas su diplomatinių ir konsulinių santykių palaikymu, veikla tarptautinėse organizacijose, dalyvavimas taikos palaikymo akcijose ir t.t. užsienio politikos formavimo ir įgyvendinimo procesai dažnai gana stipriai vienas kitą veikia. Visoms valstybėms būdinga tai, kad užsienio politikos formavim proese pagrindinį vaidmenį vaidina valstybės aukščiausios valdžios institucijos bei valstybių vadovai: diplomatiniai ir konsuliniai santykiai, veikla tartautinėse organizacijose ir pan.

Lietuvos geopolitinis kodas priklauso nuoLIETUVOS GEOPOLITINIS KODASLietuvos geopolitinis kodas priklauso nuo globalios geopolitinės situacijos, nes Lietuva kaip valstybė yra: 1) palyginti nedidelė (apsupta kur kas didesnių kaimynų); 2) silpnos santykinės galios; 3) jauna valstybė, iš dalies atsiradusi dėl globalių geopolitinių susidūrimų. GLOBALUS LYGMUOLietuvos situacija priklauso nuo Vakarų jūrinių valstybių kovos su kontinentinėmis valstybėmis formos. XX a. Pr. Vakarų valstybėms balansuojant tarp dviejų didžiųjų kontinentinių valstybių. Lietuva įgijo nepriklausomybę, kuri buvo depozitinio pobūdžio. Valstybė, kaip mainų objektas, turėjo perspektyvą atsidurti Rusijos arba Vokietijos įtakoje, greičiau Rusijos, nes Rusijos kontroliuojamas heartlandas Vakarų valstybėms buvo mažiau pavojingas nei Vokietijos užvaldytas heartlandas.

XX a. antr.pus. Vakarų valstybėms ėmus blokuoti heartlandą lietuvai atsirado nepriklausomybės galimybė – atsivėrė perspektyva tapti sudėtine rimlando. konsoliduoto su Vakarų jūrinėmis valstybėmis dalimi. Tačiau heartlando blokavimo strategija nepanaikino Vakarų politikoje galios pusiausvyros žaidimo apraiškų, todėl lietuvai, esančiai heartlando papėdėje,

labai aktuali išlieka didžiųjų ir vidutinių valstybių sąveika regioninės politikos lygmeniu. REGIONINIS LYGMUO

Lietuvos buvimas heartlando papėdėje suponuoja geopolitinio centro vaidmenį. Viena vertus, nuo XIX a. Lietuva atliko placdarmo vaidmenį Rusijos ekspansijai į Vakarus, pimiausia kovojant prieš Lenkiją ir Vokietiją. Lietuva atlikos ir Rusijos ardymo bei demokratinių idėjų skleidimo į Rytus vaidmenį. Dėl to Lietuva ir kitos Baltijos valstybės tris kartus buvo pasaulinės politikos dėmesio centre ( 1919-1920, 1939-1940, 1989-1991). XX a. pab demokratinėms permainoms pasiekus Rytų Pabaltijį atsirado stabilumo galimybė Rytų Pabaltijo subregiono mastu. Tačiau dėl Rusijos demokratijos trapumo Lietuva vis dar gali tapti Rusijos kainės ar (ir) politinės-ekonominės ekspansijos į Vakarus placdarmu.

LOKALINIS LYGMUO

Esminė Lietuvos stabilumo prielaida yra strateginė partnerystė su Lenkija. Stabili Lietuva kartu yra esminė geopolitė sąlyga Rytų Pabaltijui atlikti jungties“ vaidmenį tarp Vidurio ir Šiaurės Europos. Todėl Lietuva turi galimybę aktyviai dalyvauti integruojant Kaliningrado sritį į Baltijos jūros regioną bei dermkratizuojant Baltarusiją. Šia prasme Lietuva gali tapti Vakarų demokratinių institucijų ir Rytų (Kaliningradas, Baltarusija, Rusija) tarpininke. Tiek jungties“, tiek „tarpininkės“ vaidmens esminė prielaida būtų Lietuvos integracija į Vakarų Transatlantines institucijas.

LIETUVOS GEOPOLITINIO KODO STRUKTŪRA:

I.VALTYBINĖ IR GEOPOLITINĖ TAPATYBĖS. Nors Lietuva pagal visus civilizacinius kriterijus yra priskirtina Vakarų lotyniškajai civilizacijai, bet Lietuvos ilgas priklausymas Rusijai bei geopolitinė padėtis suponuoja ambivalentišką geopolitinę gravitaciją ir masių orientaciją. Bendrosios geopolitinės tendencijos didesniąją dalį Lietuvos elito orientuoja į Vakarų jūrines valstybes ir pastaruoju metu didina tos elito dalies
galimybes kontroliuoti visus valdžios svertus. Bet kursas į Vakarus tai ne tik sąlyga demokratinei ir pilietinei visuomenei, bet kartu kelia ir socialinę įtampą, nes Lietuva neatitinka Vakarietiškų kriterijų, nes skiriasi mūsų vertybės, simboliai, mitai.

II.NACIONALONIAI INTERESAI. Nacionalinius interesus bendrąja prasme suvokiant kaip valstybės galios plėtotę būtina suformuluoti tos galios plėtotės strategiją. Lietuvos santykinė galia yra nominali, todėl stichiškai linkstama stiprinti struktūrinę galią ją suvokiant pirmiausia kaip valstybės visapusišką integraciją į stipriausios Pasaulio valstybės (JAV) bei geoekonominio branduolio valstybių (EBPO) dominuojamas struktūras. Šį politinį kursą reikėtų laikyti svarbiausiu nacionaliniu interesu. Tačiau tokia politika turi turėti nacionalinę strategiją. Struktūrinės

galios erdvė – tai ne vien institucinis dalyvavimas, bet ir balansavimo galimybė. Lietuvai tarpvalstybinis balansavimas aktualus regioniniu ir ypač lokaliniu lygmeniu, nes be jo ji negalėtų atlikti Rylų ir Vakarų tarpininkės vaidmens. Jei Lietuva negalėtų atlikti tarpininkavimo funkcijos, būtų dar dvi

galimybės – arba tapti geopolitiniu placdarmu (JAV ar Rusijos), arba geopolitiniu centru. Šia prasme reikia išsianalizoti, kas būtų racionaliau: 1. Tarpininkaujant siekti regiono stabilizacijos. 2.

Pasinaudoti geostrategiškai reikšminga padėtimi ir siekti didesnio dėmesio iš Vakarų – tapti vienu iš svarbesnių JAV ir ES geopolitinių placdarmų. 3. Pasinaudojant geocentriškai reikšminga padėtimi tapti kartu su Lenkija Rytų Pabaltijo ir Vidurio Europos subregionų geopolitiniu centru . Lietuva renkasi kursą į Vakarus. Orientacija į Vakarų institucijas išryškina kitą problemą – Lietuvos valstybės buvimas tarptautinėse organizacijose be žymios santykinės galios iš esmės negali suponuoti jos struktūrinės galios, nes santykinės galios vakuumą užpildo kitos valtybės santykinė galia. Tai galiausiai menkina bendrąją valstybės galią ir savarankiškumą. Tik pakankama valstybės santykinė galia kurioje nors srityje gali stiprinti ir Lietuvos sruktūrinę galią.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2529 žodžiai iš 8307 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.