Lietuvos užsienio prekyba
5 (100%) 1 vote

Lietuvos užsienio prekyba

VILNIAUS UNIVERSITETO

TARPTAUTINIO VERSLO MOKYKLA

LIUDMILA JURŠAN

JELENA KOVALIOVA

1BA2, vadyba ir verslo administravimas

LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBA

Makroekonomikos kursinis darbas

Darbo vadovas: doc. J. Kunčina

2004 – 05 – 07

Vilnius, 2004

ĮVADAS

Ekonomika apima labai daug įvairių temų, tačiau mus labiausiai sudomino tema: “Lietuvos užsienio prekyba”, nes užsienio prekyba yra vienas iš svarbiausių tarptautynių santykių sferų.

Pagrindinis šio darbo tikslas yra išanalyzuoti Lietuvos užsienio prekybos struktūrą ir raidą, remiantis Statistikos departamento duomenėmis ir kitais šaltiniais.

Mūsų darbo uždaviniai – susipažinti su:

● Lietuvos užsienio prekybos istorija

● Užsienio prekybos apribojimais

● Lietuva bendradarbiaujančiomis šalimis

● Pakeitimais, kurie įvyks įstojus į Europos Sąjungą

Taip pat atsakysim į šiuos klausimus:

● Kaip ir kada atsirado ir pradėjo vystytis užsienio prekyba Lietuvoje?

● Kuo importas ir ekspotas yra susiję?

● Kodėl šalys nustato prekybos apribojimus?

● Kokios Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pasekmės?

1. Lietuvos užsienio prekybos istorija

… prekyba, kuri be prievartos ir apribojimų natūraliai ir nuolatos vyksta tarp bet kokių dviejų šalių, visada yra naudinga, nors ir ne visada vienodai, abiejoms iš jų … A. Smith (1776)

Esant visiškai laisvai prekybai, kiekviena šalis natūraliai skiria savo kapitalą bei darbo jėgą tiems užsiėmimams, kurie yra naudingiausi kiekvienai iš jų. Šis individualios naudos siekimas yra nuostabiai susietas su visuotine nauda. Skatindamas pramonės augimą, atlygindamas išradingiausiems ir efektyviausiai išnaudodamas gamtos suteiktas galias, šis principas efektyviausiai ir ekonomiškiausiai paskirsto darbo jėgą… D. Ricardo (1817)

… tokia yra prekybos galia: tiek skatinti inovaciją, tiek geriausiu būdu paskirstyti visame pasaulyje ekonominio augimo vaisius. The Economist (1999)

… prekyba, kuri be prievartos ir apribojimų natūraliai ir nuolatos vyksta tarp bet kokių dviejų šalių, visada yra naudinga, nors ir ne visada vienodai, abiejoms iš jų … A. Smith (1776)

Esant visiškai laisvai prekybai, kiekviena šalis natūraliai skiria savo kapitalą bei darbo jėgą tiems užsiėmimams, kurie yra naudingiausi kiekvienai iš jų. Šis individualios naudos siekimas yra nuostabiai susietas su visuotine nauda. Skatindamas pramonės augimą, atlygindamas išradingiausiems ir efektyviausiai išnaudodamas gamtos suteiktas galias, šis principas efektyviausiai ir ekonomiškiausiai paskirsto darbo jėgą… D. Ricardo (1817)

… tokia yra prekybos galia: tiek skatinti inovaciją, tiek geriausiu būdu paskirstyti visame pasaulyje ekonominio augimo vaisius. The Economist (1999)

1. 1. Lietuvos užsienio prekybos užiuomazgos ir prekyba gintaru

Kada gi atsirado Lietuvos užsienio prekyba? Tiksliai atsakyti neįmanoma, nes galima tik numatyti, kad Lietuvos užsienio prekyba prasidėjo labai senai. Senieji Lietuvos gyventojai, puikūs medžiotojai ir žvejai, nebuvo abejingi grožiui. Gimtajame Baltijos pajūryje beveik prieš 60 mln. metų bangos pradėjo išskalauti gintarą, o mūsų protėviai – jį rinkti, gaminti iš jo papuošalus. Jau tuo metu šis Lietuvos žemės auksas pradėjo plisti po visą Rytų Europą, o kiek vėliau – ir pietuose, labai išgarsindamas aisčių, senųjų mūsų protėvių, vardą. Pirmuosius meistrus gintaras patraukdavo ne tik savo spalvomis ar skaidrumu. Pajūryje radę ir taip jau dailios formos didelių plokščių gintaro gabalų, jų labai negadindavo, o tik kiek pagludindavo, briaunas padarydavo aptakias, kartais dar iškarpydavo ar papuošdavo taškučiais, viršuje titnaginiu grąžteliu iš dviejų pusių pragręždavo skylutę pakabinimui, ir auksaspalvis gintaro papuošalas suspindėdavo visu savo grožiu.

Tiksliai atsakyti neįmanoma, nes galima tik numatyti, kad Lietuvių užsienio prekyba prasėdėjo labai senai. Vadinamosios Narvos kultūros žemėse buvo net du gintaro apdirbimo centrai. Vienas didelis – Šventojoje ir į šiaurę nuo jos, Sarnatėje prie Liepojos, o kitas – Rytų Latvijoje, Lubano ežero apylinkėse, kur gintarą iš Baltijos pakrančių atsigabendavo Dauguvos upe. Senieji Baltijos pakrančių europiečiai gintaro dirbinius nešiojo patys ir parduodavo juos artimiems ir net labai tolimiems kaimynams. Šiaurės kaimynai, gyvenę dabartinėse Suomijos, Karelijos ir Estijos teritorijose, į gintaro papuošalus mainydavo iš žaliojo skalūno skobtus kirvelius, grandžių pavidalo papuošalus. Tai buvo apeiginiai papuošalai – senieji Baltijos pakrančių gyventojai juos dėdavo mirusiesiems ant akių. Mėgo gintarą ir kaimynai rytuose – Naugardo apylinkėse, Okos ir Volgos aukštupių žemėse. Svarbaus gintaro apdirbimo centro vėliau būta ir Sembos pusiasalyje, kuriame paskui susiformavo prūsų gentys. Ten pagaminti gintaro dirbiniai paplito visoje Lenkijos teritorijoje, o mainais, atrodo, gauti pirmieji kultūriniai augalai — kanapės ir soros. Intensyviausiai gintaru prekiauta 3500 – 2500 metais pr. Kr. Iš šio laikotarpio yra ir didieji gintaro lobiai: 434 gintaro dirbinių Juodkrantės lobis bei 153 dirbinių Palangos lobis, surinktas grafų Tiškevičių. Vien
Lubano ežero pakrantėse Rytų Latvijoje iki 1980 metų rasti 19 193 gintaro dirbiniai. Tai žvėrių ir žmonių figūrėlės, puikūs papuošalai, bylojantys apie subtilų senųjų mūsų protėvių grožio pajautimą. Be abejo, tokie dailūs dirbiniai buvo geidžiama prekė svetimuose kraštuose, todėl padėjo užmegzti naudingus prekybinius ir kultūrinius ryšius su kaimynais. 0 ir išveždavo tikrai daug: tik viename akmens amžiaus kapinyne, 200 km į pietryčius nuo Naugardo, rasta 15 000 gintaro dirbinių. Visi jie buvo padaryti prie Baltijos krantų, nes rasti vien sveiki dirbiniai ir nė vieno neapdirbto gabaliuko.

Nors dar naegzestavo pinigai, bet jau aktyviai vyko mainų procesai. Apie tai sužinome iš Tacito pasakojimas apie aisčių papročius ir gyvemmo būdą veikale “Germama” (98 m.). “Dešiniajame Svebų jūros krante jūra plauna aisčių gentis. <…> Garbina dievų motiną. Kaip prietaringumo ženklą nešioja šernų pavidalus (statulėles). Tai naudojama vietoj ginklų ir kitokios apsaugos. Tai deivės garbintoją daro saugų net tarp priešų. Retai naudojama geležis, dažniausiai (medžio) lazdos. Javus ir vaisius augina ištvermingiau negu tingūs germanai. Bet ieško naudos ir jūroje, ir tik jie vieni iš visų (kitų) seklumose ir pačiame krante renka gintarą, kurį patys vadina “glesum”. Būdami barbarai, netyrė ir nežino, kokia jo (gintaro) prigimtis, kokia jo kilmė. Būtent jis ilgai tarp kitų jūros išmetamų daiktų buvo nejudinamas, kol mūsų prabangumas ir jam vertę suteikė. Jiems jis atrodo bevertis: renka kokį randa, neapdirba, atgabena ir stebėdamiesi priima atlyginimą. <…>”.[2;15]

1. 2. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekyba

1. 2. 1. Lietuvos prekyba iki Vokiečių ordino sutriuškinimo

Pastačius vokiečiams 1252 m. tvirtovę Klaipėdoje, imta kontroliuoti Nemuno žiotis, per kurias seniau būdavo prekiaujama su užsienio pirkliais, daugiausia bene Liubeke. Tai rodo, jog popiežiai, norėdami susilpninti baltų gimines, atkakliai kovojusias su Vokiečių ir Livonijos ordinais, prievarta brukusiais lietuviams krikščionybę, stengėsi drausti krikščionims pirkliams prekiauti su lietuviais.

Liubekas norėjo gauti iš Ordino vietą sambių žemėje pastatyti miestą daug gintaro turinčioje jūros pakrantėje. Tačiau derybos nepasisekė. Užtat Liubeko pirkliai dalyvavo įkuriant Karaliaučiaus ir Klaipėdos miestus. Klaipėda gavo net Liubeko miesto teises.

Nemuno žiočių užgrobimą ypač skaudžiai pajuto Nemuno upynas, taip pat ir Žemaitija, kuri sudarė kylį tarp Vokiečių ir Livonijos ordinų. Dėl to žemaičiai ir skalviai, vieni kitus remdami, stengėsi priešintis, puldami vokiečių bazes. Žemaičiai, skalviams tarpininkaujant, gaudavo ginklų, aprangą, druską ir kitus dalykus.

Tarp lietuvių ir Ordino kilo arši kova su dažnais plėšikiškais kryžiuočių įsiveržimais. Skaičiuojant nuo Vokiečių ordino įsikūrimo, kova tarp kryžiuočių ir lietuvių tęsėsi beveik 200 metų ir pasibaigė Ordino politišku sutriuškinimu, nepanaikinant Vokiečių ordino prekybinių bazių. Pasieniu, tarp Ordino užgrobtų žemių ir Lietuvos, atsirado dykrų kairiojoje Užnemunėje ir taip pat pagal Žemaitijos sieną.

Ordinas galėjo susisiekti su Lietuva Nemunu arba iš Ermlando Gardino link. Nuo XIII a. pusės iki Krėvos Sutarties su lenkais 1385 m. nėrajokių žinių apie Nemuno prekybą.

Nutraukus prekybos ryšius su prūsais ir per Nemuno žiotis, teko lietuviams tenkintis prekybos ryšiais su Ryga, valdoma Rygos vyskupo.

Ryga buvo svarbus prekybos punktas ne tik baltų giminėms, bet taip pat ir didelėms rusiškosioms sritims, įėjusioms į Lietuvos valstybę. Kaip buvo sakyta, Dauguvos prekyba sudarė vieną didžiojo prekybos kelio iš Šiaurės į Pietus Šakų. Iki Lietuvos krikšto (1387 m.) ir Vytauto laikų Dauguvos prekyba buvo užėmusi pirmutinę vietą. Ryga kontroliavo visą Padauguvio prekybą. Ji buvo sudariusi prekybos sutartis su Smolensku (su punktais prie Dnepro ir Padauguvio – Vitebsku, Polocku. Pastarasis jau nuo XIII a. pusės įėjo į Lietuvos valstybės ribas). Tiesioginės dokumentinės medžiagos apie lietuvių prekybą su Ryga nėra išlikę. Tačiau iš Rygos skolų knygos, vadinamosios , “Das Rigische Schuldbuch” (1286 – 1350 m.), matome, kad tarp pirklių, kurie vieni kitiems skolino prekes arba už jas tuojau pat nesusimokėdavo, pasitaiko viena kita ir lietuviška pavardė (Johannes Rythovta, Petrus Letowinus, Studile de Kernowe, Myndowe). Aišku, kad nemažai galėjo būti tokių, kurie tuojau pat atsilygindavo už prekes ir niekur nebuvo registruojami. Tarp išvežamųjų prekių šioje knygoje jau minimas lietuviškas vaškas (cera litovica). Nors Ryga ne visada turėjo galimybes su Lietuva prekiauti, vis dėlto prekybinių ryšių, kaip rodo šaltiniai, būta. Tai matome iš to, kad, anot Eiliuotosios Livonijos kronikos ir kitų dokumentų, Lietuvos karalius Mindaugas 1253 m. leidęs Rygos vokiečiams prekiauti visoje Lietuvoje. Taigi, nors Livonijos ordino riteriai ir kariavo su lietuviais, tačiau Rygos pirkliams tai nekliudė palaikyti prekybinius ryšius su Lietuva. Nuo pat XIII a. pabaigos aiškiai pastebima Rygos pirklių konkurencija su Livonijos ordinu. Nepasitenkinimas virsta nuolatine karo būkle. Iš tų santykių atsiranda Vytenio, o paskui ir Gedimino karinė sąjunga su rygiečiais.

Iš Rygos, kaip svarbaus
centro, Lietuva iš Vakarų Europos gaudavo reikalingų prekių, o ten parduodavo savo žaliavas ir gaminius.

1323 m. didysis kunigaikštis Gediminas sudarė su Livonijos ordinu sutartį, kurioje buvo numatytas laisvas ir nekliudomas abiejų kraštų žmonių bendravimas, taip pat nustatyta skriaudų atlyginimo tvarka (jei kuris Livonijos ar Estijos pavaldinys padarytų skriaudą lietuviui ar atvirkščiai, tai kiekvienas nuskriaustasis kreipiasi į savo valdovus ir šieji jau galutinai atsiteisia). Tais pačiais 1323 m. Gediminas išsiuntinėjo iš Vilniaus laiškus Baltijos miestams Liubekui, Rostokui, Stralzundui, Greifsvaldui ir Ščecinui (Štetinui), taip pat į Gotlando salą ir kai kuriems vienuolynams. Laiškuose Gediminas tarp kitų kvietė vykti į Lietuvą ir pirklius, karius, amatininkus, žvejus, mechanikus, druskininkus (Salzwirker) ir kt. su šeimomis ir visu turtu, žadėdamas apsaugą ir laisvę kilotis po kraštą. Žemdirbiams žadėjo žemės ir atleidimą nuo duoklių bei prievolių kunigaikščiui per dešimt metų. Praėjus tam laikui, jie būtų privalėję mokėti dešimtinę kaip ir kituose kraštuose.

1330 m. Rygą užėmė Livonijos ordinas. Rygiečių sąjunga su lietuviais žlugo ir prekybos santykiai susilpnėjo. Tačiau prekybiniai ryšiai ir po to abiem pusėms, matyt, buvo svarbūs, nes 1338 m. Lietuva su Ordinu, dalyvaujant Rygos miestui, sudarė taikos sutartį.

Naujos taikos sąlygos buvo daugiau prekybinės. Abi pusės pripažino visišką laisvę pirkliams keliauti po susitariančiųjų šalis, šalinti pirkliams prievartos kliūtis, nereikalauti užstatų. Nei Gediminas, nei krašto magistras nesiėmė atsakomybės už pirklių nuostolius vienoje ar kitoje šalyje. Ginčai tarp lietuvių ir vokiečių turėjo būti sprendžiami vietoje, o kitais atvejais pirkliai turėjo kreiptis į savo šalies teismus. Tad su Rygos miestu prekybiniai santykiai plėtojosi toliau. 1385 m. Vilniaus pirkliams buvo duota laisvė iki Mintaujos, garantuojamas jiems nuostolių atlyginimas. 1387 m. Vilniaus pirkliams buvo pažadėta prekybinė laisvė pačiame Rygos mieste ir karo metais nepavojingas susisiekimas su miestu.

Lietuvos ir Lenkijos sutarties metu tarp Jogailos diplomatų 1385 m. buvo kilęs iš Rygos vokietis Hanulas. Matyt, prekybinių reikalų atblokštas į Vilnių, jis čia įgijo daug įtakos. 1381 m. organizavo Jogailos naudai perversmą, buvo miesto komendantas.

Senais laikais pradėta Rygos prekyba su Lietuva, vargu ar kada nors buvo nutraukta, išskyms karų ir sąmyšių metus. Jos reikšmė ypač didelė buvo slaviškosioms Lietuvos valstybės sritims, ypač iki 1553 m., kai anglų pirkliai rado kelią į Archangelską.

Ilgametės žiaurios ir atkaklios kovos dėl krašto laisvės išlaikymo su Vokiečių ordinu neigiamai veikė Lietuvos ekonominį gyvenimą. Pačioje Lietuvoje

kaip ir nebuvo miestų be sustiprintų grioviais ir medžio sienomis pilių. Gediminas ėmė plėsti miestus, ir pirmiausia Vilnių, į kurį jis perkėlė sostinę. Vilniuje apsigyvenantiems svetimšaliams, kaip matėme Jis suteikia Rygos teises. Dabar Vilnius, kuriamas prie Neries, įtekančios į Nemuną, tampa svarbiu Lietuvos valstybės prekybiniu centru.

Gediminui mirus, jo įpėdiniai Algirdas (1345 – 1377 m.) ir Kęstutis (apie 1297 – 1382 m.) išplečia Lietuvos valstybines sienas nuo Možaisko rytuose iki Raigardo vakaruose ir nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Algirdo klausė Pskovas, Naugardas, Smolenskas ir Kijevas – didieji anų laikų prekybos centrai. Vilniaus prekyba nuolatos augo – jame lankėsi Naugardo, Pskovo, Rygos ir Maskvos pirkliai, kurie Vilniuje laisvai galėjo prekiauti. Pirmieji gavo Magdeburgo prekybinę privilegiją. Pirkliai visą laiką turėdavo lietuvių valdovų privilegijas prekiauti.

Tuo būdu susidaro naujas didelis prekybos ir amatų centras naujai įsteigtoje Lietuvos sostinėje Vilniuje, kur greičiausiai jau ir seniau būta prekių mainymosi vietų, esančių Neries ir Vilnelės, kurios anais laikais, be abejo, buvo daug vandeningesnės ir tinkamesnės laivybai, santakoje.

Ordinas prekiaudamas rėmėsi šiaurės vokiečių prekybinių miestų Hanzos sąjunga. Su ja ir Lietuva palaikė prekybinius ryšius.

Platesnės reikšmės Lietuvos prekybiniams ryšiams plėtotis su prūsais turėjo Vytauto sudaryta su Ordinu 1398 m. spalio 12 d. Salyno sutartis. Šioje sutartyje buvo sužymėti punktai, kuriuose galėjo vykti prekyba tarp vokiečių pirklių ir lietuvių. Tie punktai buvo ištisai minimi ir vėlesnėse sutartyse – Racionžo (1404 m.), prie Melno ežero 1422 m., nustatant sieną su prūsais 1466 m., taip pat vasaliteto sutartyje 1525 m., pagaliau Žygimanto Senojo sutartyje, sudarytoje 1529 metais.

Nesant gerų santykių su Vokiečių ordinu, kurie būtų leidę plėtotis prekybai Nemunu ir Dauguva, Lietuvos valdovų mėginta ieškoti prekybai kelio, kur prieš kryžiuočių atsikraustymą, galimas dalykas, klestėjo prūsų prekyba, būtent Pamario krašte per pietines valstybės sritis, per Lenkiją Narevu ir Bugu susisiekiant su Pamario valdovais ir plečiant prekybą su Ščecinu. Tuo tikslu karalius Jogaila palaikė ryšius su Ščecino hercogu Boguslavu VI, kuris davė pirkliams prekybos laisvės privilegiją su Lenkija, Lietuva ir Lietuvai priklausančia Rusija.

Vėliau ir Vytautas palaikė senos prekybos ryšius su Pamario uostais. Jis turėjo taip pat ryšių ir su Dorpato (Tartu)
vyskupu, ir su Rygos pirkliais, nepatenkintais Ordino politika. Ryšiai su Naugardu ir Pskovu taip pat galėjo kompensuoti tiesioginių ryšių nutrūkimą sia Prūsija, Ordino uostais ar prekybos punktais.

Sudarius sutartį su Lenkija, Lietuvos valdovai esant priešiškiems santykiams su vokiečių Ordinu, ieško būdų išplėsti prekybą per Trakų žydais buvo vadinami Trakuose įsikūrę karaimai. Lenkiją su Pamario (Pomeranijos) ir Hanzos miestais. Iš tikrųjų Lenkijos pirkliai dažnai tarpininkauja tarp Lietuvos ir Hanzos miestų. Žinomas yra faktas, kad Krokuva statydavo Vytautui ginklus ir aprangą kovai su Ordinu ir su totoriais (1399 m. kautynėms prie Vorkslos). Iš dokumentų matyti, kad Krokuva daugiau palaikė prekybos ryšius su rytinėmis Lietuvos sritimis negu su Nemuno sritimis. 1403 m. Jogaila vienoje privilegijoje Krokuvai leidžia laisvą praėjimą per Podoliją ir laisvą prekybą Totorių žemėse ir Valachijoje. Su Vytautu Krokuvos pirkliai nustato gerus ryšius. Tais pačiais 1403 m. Vytautas Krokuvos pirklių prašomas suteikia jiems privilegiją laisvai ir saugiai prekiauti Lietuvoje ir Rusijoje, už laisvą tranzito prekybą sumokant tik iš seno nustatytas muito rinkliavas.

Tačiau svarbiausia Lietuvos prekybos arterija buvo Nemunas, kur, kaip matėme, nustojus ginklams žvangėti, prasideda prekybiniai ryšiai, kad vėl nutrūktų priešiškiems veiksmams prasidėjus. Pastovūs ir normalūs prekybos ryšiai su Prūsais prasideda sutriuškinus Ordiną, po Melno taikos (1422 09 27). Ta sutartimi tarp Lietuvos ir Prūsų buvo nustatyta laisva prekyba, palikti tik “senieji” muitų mokesčiai. Vėliau tos sąlygos buvo aiškiau nustatytos Niešavos sutartyje 1424 metais.

Vytauto laikais (1392 – 1430 m.) Lietuvos prekyba buvo įtraukta į Hanzos prekybinę sritį ir jos prekybos sistemą. Hanzos prekyba skyrėsi nuo Italijos tų laikų prekybos tuo, kad svarbiausi jos prekybos objektai buvo ne lengvi ir brangūs prieskoniai ir panašūs dalykai, o stambios ir masinės žaliavos – miško produktai – statybinės medžiagos, medžio anglys, pelenai, derva, degutas, medus, vaškas, vilna, odos, kailiai, javai, žuvininkystės produktai – menkės, silkės ir kt. Ypač buvo išplėtota silkių prekyba, kuri pirmiausia galėjo padėti išaugti prekybai Kuršo ir Livonijos pajūryje. Vėliau silkės nusikėlė į Danijos ir Anglijos pakraščius.

Iš Lietuvos eksportuojamų prekių, be seniausios prekės – gintaro, ilgainiui nustojusios didesnės reikšmės kaip eksporto dalyko, tenka paminėti vašką, kuris plačiai buvo vartojamas religinio kulto reikalams bažnyčiose, vienuolynuose, taip pat kaip prašmatnesnė priemonė apšviesti aukštuomenės rūmus, liejimo iš metalų amatams. Vaško eksportas, kaip sakyta, jau minimas 1308 m. Rygos “Schuldbuche”. Kadangi vaškas buvo lengvai ir gerai realizuojama gėrybė, feodalinės baudžiavinės prievolės valstiečiams taip pat būdavo nustatomos vašku. XIV – XVI a. Lietuvos istoriniai šaltiniai mini daugybę valstiečių, užsiimančių bitininkyste ir mokančių duoklę bitininkystės produktais.

Jau XV a. plačiai buvo pradėta iš Lietuvos eksportuoti vadinamosios “būdinės” prekės, t. y. įvairi miško medžiaga – laivų statybai, statinėms ir kt. reikalams, pelenai, anglys, derva, degutas.

Iš senų laikų iš Lietuvos buvo eksportuojami ir brangūs kailiai – bebrų, šermuonėlių, kiaunių, lapių, šeškų, sabalų ir kt. Šios rūšies prekės buvo surenkamos dvarų kaip valstiečių duoklės, taip pat, galimas daiktas, ir superkamos tiesiog iš valstiečių. Kartais minimos tūkstantinės tų prekių partijos. Kailiais buvo imami net muitai. Už brangiuosius kailius lietuviai galėdavo pirkti druskos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2981 žodžiai iš 9783 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.