Lietuvos užsienio prekybos struktūra ir tendencijos
5 (100%) 1 vote

Lietuvos užsienio prekybos struktūra ir tendencijos

TURINYS

Įvadas 3

1. Užsienio prekybos samprata bei jos teikiama nauda 4

2. Lietuvos užsienio prekybos struktūra 8

3. Lietuvos užsienio prekybos vystymosi aspektai 9

3.1. Lietuvos narystė PPO 13

3.2. Lietuvos prekyba su ES 15

4. Lietuvos užsienio prekybos tendencijos 19

4.1. Prekių eksportas 20

4.2. Prekių importas 22

4.3. Užsienio prekybos defecitas 23

5. Išvados 24

Literatūros sąrašas 25

ĮVADAS

Kaip teigė Jakutis, Petraškevičius, Stepanavičius ir kiti (1999), kiekvienos didelės ar mažos valstybės ūkis yra pasaulinio ūkio dalis. Jis suprantamas kaip technologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių ir kultūrinių ryšių visuma. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Kiekvienos šalies natūralus siekis – gauti ekonominę naudą iš visuomeninio darbo pasidalijimo tarptautiniuose mainuose.

Dar palyginti neseniai užsienio prekyba buvo suvokiama kaip paprasta prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Šiuo metu tai nepalyginti sudėtingesnis fenomenas. Jis suvokiamas kaip tarptautinių integracinių pracesų svarbiausia sfera.

Projekto tikslas – išsiaiškinti, kokia yra Lietuvos užsienio prekybos struktūra ir kokios gi buvo jos kitimo tendencijos.

Projekto objektas – Lietuvos užsienio prekyba.

Projekto metodai – mokslinės ir ekonominės literatūros analizė, palyginimo, apibendrinimo metodai.

1. UŽSIENIO PREKYBOS SAMPRATA BEI JOS TEIKIAMA NAUDA

Įvade minėjome mūsų projekto tikslą. Taigi, atsižvelgiant į tai, visų pirma pabandysime išsiaiškinti, kas yra užsienio prekyba, jos būtinumą, kokie garsūs mokslininkai apie ją kalbėjo bei kokią naudą teikia toji užsienio prekyba.

Martinkus, Žilinskas (2001) teigė, kad plėtojantis ekonomikai ir ekonominiams santykiams tarp valstybių, atsirado ir užsienio, arba tarptautinė, prekyba. Didžiulę įtaką čia turėjo tartautinis darbo pasidalijimas, gamybos specializacija, politinės, ekonominės ir kitos prielaidos.

Jakutis, Petraškevičius, Stepanavičius ir kiti (1999) tvirtino, kad tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos: gamybos sąlygų skirtingumas; skirtingi visuomeninio darbo našumo lygiai; skonių, polinkių, prioritetų įvairovė.

Pasak Martinkaus, Žilinsko (2001), daugiau nei prieš du šimtus metų Adamas Smitas padarė išvadą, kad tarptautiniai prekių mainai yra visų šalių didesnio turto šaltinis. Tarptautinė prekyba sudaro galimybes plėtoti specializaciją ir geriau panaudoti kiekvienos šalies ekonominius išteklius.

Jau XIX a. Pradžioje Davidas Rikardas išplėtė tarptautinės prekybos teoriją. Jis įrodė, kad lemiamas veiksnys – ne našumas gaminant kiekvieną prekę, o kainos santykiai šalyse prieš prasidedant prekybai. Šalis, mažiau naši už kitą plataus diapazono prekių gamyboje, vis dėlto gali gauti neblogą pelną iš specializacijos ir tarptautinių prekių mainų. Daugeliui ši išvada gali pasirodyti prieštaraujanti sveikam protui. Juk, be abejo, darbo našumas turi būti itin didelis, kad galėtum sėkmingai eksportuoti savo prekes. Ne, sako D. Rikardas, ne, sako ir tikrovė. Kad tarptautinė prekyba būtų pelninga tereikia, kad našumas vienoje gamybos šakoje būtų santykinai didesnis negu kitoje.

Užsienio prekyba – tai pasikeitimas prekėmis ir

paslaugomis tarp valstybių.

Tačiau buvo ir kitokių nuomonių. Pavyzdžiui, Hinkelman (2003) teigė, kad užsienio prekyba – tai prekyba tarp skirtingų šalių individų ar juridinių asmenų.

Martinkus, Žilinskas (2001) teigė, kad nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos tarptautinė prakyba suklestėjo kaip niekad anksčiau. Tarptautiniai prekių mainai pasauliniu mastu 1960 m. sudarė 8 proc. visos pridėtosios vertės. Po 30 metų šis skaičius išaugo dvigubai – iki 16 proc. Šiam pokyčiui didžiausią įtaką turėjo Vakarų šalių rinkos ekonomika. Tarptautiniai prekių mainai buvo skatinami griaunant muitų barjerus ir kitas prekybos kliūtis. Padidėjusi specializacija dar labiau skatino prekybą tarp valstybių.

Taigi dabar pabandysime išsiaiškinti užsienio prekybos būtinumą. Martinkus, Žilinskas (2001) tvirtino, kad užsienio prekyba yra būtina rinkos ekonomikos sąlygomis. Valstybinis ekonominis bendradarbiavimas įgalina toliau kelti gamybos technologijų lygį įmonėse. Šiandieną be tarptautinės prekybos plėtros neįmanoma pasaulinė ekonomikos raida. Nebus tarptautinės prekybos – sužlugs visų valstybių ekonomikos pagrindai.

Tarptautinė prekyba daro tiesioginę įtaką šalies vidiniai rinkai: aktyvėja konkurencija, nes atsiranda pajėgus konkurentas iš užsienio. Taigi užsienio prekyba pertvarko natūralią vidaus rinkoje veikiančią monopoliją į natūralią oligopoliją. Padidėjusi konkurencija skatina mažinti gamybos kaštus bei kainą, o tai naudinga šalies vartotojams. Be to, gali atsirasti ir kitokių naudingumų, jeigu vietiniai gamintojai būtų priversti konkuruoti ne kainomis, o prekės kokybe, dizainu ir pan. Pavyzdžiui, JAV automobilių pramonė veikiama užsienio konkurencijos buvo priversta gaminti aukštesnės kokybės automobilius.

Užsienio prekyba šalies gyventojams sudaro sąlygas nusipirkti kitose šalyse pagamintų retų gaminių, vaisių ir pan. Pavyzdžiui, Lietuvoje neauga citrusiniai vaisiai, kuriuos įsivežame iš kitų valstybių.
Kartais, esant mažam poreikiui, kai kurių prekių neapsimoka gaminti, o ekonomiškai tikslingiau atsivežti iš svetur. Taigi tarptautinė prekyba leidžia šalims gauti tam tikrų prekių ir paslaugų pigiau, negu jos pačios gali pasigaminti (lyginamasis pranašumas), arba sudaro sąlygas vartoti prekes ir paslaugas, kurių nebūtų galima gauti iš savo šalies tiekėjų, pavyzdžiui, mažai žaliavų.

Panaikinus muito barjerus tarp Europos Sąjungos šalių, kiekvienos šalies gamintojas gali laisvai pardavinėti savo prekes bet kurioje šalyje, priklausančioje Europos Sąjungai. Tai leidžia padidinti gamybos apimtis, mažina gamybos kaštus ir sudaro sąlygas pardavinėti prekes mažesnėmis kainomis. Tarptautinė prekyba skatina koncentruotai gaminti tokias prekes, kurios turi absoliutų pranašumą, o prekės, neturinčios absoliutaus gamybos pranašumo, perduoti kitoms valstybėms. Pavyzdžiui, Lietuva turi didelę patirtį gaminti lininius gaminius ir gali turėti pranašumą, tuo tarpu šilko gamybą (neturi žaliavų) – perduoti kitoms šalims. Taigi kiekviena šalis specializuojasi gaminti ir tiekti tokį produktą, kurio gamyboje turi absoliutų pranašumą. Tačiau kartais specializaciją lemia ir lyginamasis pranašumas. Pasak Kvainauskaitės (2003), remiantis palyginamojo pranašumo dėsniu, šalys specializuoja tokių prekių gamybą ir eksportą, kurias gali gaminti santykinai žemesniais kaštais negu kitos šalys. O pasak Martinkaus, Žilinsko (2001), jį galima apibūdinti taip, šalis turi lyginamąjį pranašumą, jeigu ji gali prekę gaminti santykinai pigiau, t. y. mažesniais alternatyviaisiais kaštais, negu jos prekybinis partneris. Tokiu atveju tikslinga kiekvienoje šalyje apskaičiuoti gaminio gamybos alternatyviuosius kaštus. Abiejų lyginamojo pranašumo apibūdinimų esmė vienoda, tik jie išreikšti kitokiais žodžiais.

Aptarus užsienio prekybos būtinumą, reikėtų išsiaiškinti, kokią naudą ji duoda. Martinkus, Žilinskas (2001) teigė, kad abi prekybos šalys turi naudos, jeigu jos specializuojasi gaminti tas prekes, kurių gamyboje turi lyginamąjį (santykinį) pranašumą ir prekiauja viena su kita tomis prekėmis bet kuriame kainų santykių intervale. Skiriami keturi svarbiausi užsienio prekybos naudos šaltiniai:

1) padidėjusi konkurencija; 2) pagamintų prekių gausumas bei įvairovė; 3) masto ekonomija; 4) lyginamasis (santykinis) pranašumas.

Dabar, prasidėjus tarptautinei prakybai šalys specializuojasi tam tikrų prekių gamyboje, didindamos šių prekių gamybos apimtis. Jeigu atsiranda masto ekonomija, tai didėjant gamybos apimčiai, mažėja gamybos kaštai (savikaina).

Tačiau ne visada tarptautinė prekyba teikia ekonominę naudą atskiroms šalies socialinėms grupėms. Pavyzdžiui, užsienio prekybai padidinus kviečių kainą, kviečių augintojai laimi, o vartotojai patiria nuostolių. Užsienio prekyba gali turėti įtakos gyventojų užimtumui, t. y. nedarbui, nors tai iš dalies reguliuoja šalies vyriausybė.

Tarptautinės prekybos efektyvumas daugeliu atvejų priklauso nuo jos rinkos tyrimo rezultatų, todėl pirmiausia reikėtų susipažinti su tarptautinėmis prekybos taisyklėmis ir normomis, pasirinkti pelningą rinką, susirinkti duomenis apie konkretaus regiono produkcijos pasiūlą ir paklausą, išsiaiškinti gamintojus ir jų gamybos ypatumus, finansinę būklę ir pan.

Tarptautinė rinka kasmet plečiasi ir keičiasi. Todėl reikia analizuoti informaciją, žinoti, kas vyksta rinkos teritorijoje, išsiaiškinti pasiūlą ir paklausą, sugebėti išsirinkti patogiausią rinkos sektorių, kritiškai įvertinti savo galimybes, būti pasiruošusiems visiems užsienio valstybių politikos ir ekonomikos netikėtumams, sugebėti įvertinti savo prekybos partnerius, konkurentus ir kt.

Pirmiausia – kokios informacijos reikia? Tikriausiai reikia strateginės informacijos apie tarptautinės prekybos plėtojimo tendencijas. Tai atlieka firmos specialiosios tarnybos. Iš pradžių jos sukuriamos tose rinkose, kur firma užima pirmaujančią padėtį, naujose rinkose ir arti konkurentų. Informaciją galima gauti iš įvairių šaltinių: pramonės ir prekybos rūmuose, tarptautinėse konferencijose, seminaruose, parodose, mugėse ir pan. Visa surinkta informacija saugoma kompiuteryje ir visada prieinama vartotojui.

Prekybos partnerių pasirinkimas visuomet susijęs nsu tamtikra rizika, nes galima galima tapti užsienio šalių aferistų auka. Apie partnerį galime spręsti tik išanalizavę ekonominį jo potencialą ir veiklos efektyvumą.

Lietuvoje informaciją apie užsienio firmas galima gauti informacijos paslaugas teikiančiose UAB „Informacijos verslo tarnyba“, „Ką kas gamina“, „Via Baltika“, „Elkom Kompass“, „Euroinfocentras“ ir kt.

Informacija apie konkurentus užsienyje kaupiama tokiais etapais: surenkami pirminiai apie firmas duomenys (adresai, telefonai, vadovai); finansiniai duomenys; duomenys apie konkurentų ryšius su kitomis firmomis; žinios apie konkurentų produkcijos pardavimą, pasiūlą ir paklausą tam tikruose regionuose; kaip produkciją vertina pirkėjai ir pardavėjai ir kt.

Dažnai susiduriama su didesne ar mažesne rizika, kuri gali būti politinė, komercinė, finansinė ir partnerio pasirinkimo.

P o l i t i n ė r i z i k a – tai rizikos rūšis, sąlygojama politinių sąlygų pasikeitimo; tai rizika – kai valstybės, su kuria

prekiauti, nestabili ekonominė politinė padėtis.

K o m e r c i n ė r i z i k a – tai rizika, susijusi su prekių išvežimu ir įvežimu, sandėliavimu ir pan.

F i n a n s i n ė r i z i k a – tai galimybė prarasti pinigus dėl įvairių finansinių nesklandumų.

P a r t n e r i o p a s i r i n k i m o r i z i k a – kai sudaromos atsitiktinės bendradarbiavimo sutartys ir pan.

Tarptautinėje prekyboje visiškai išvengti rizikos praktiškai neįmanoma, bet ją reikia sumažinti iki minimumo. Reikia laiku pasitraukti iš „neįkandomos“ rinkos ir persikelti į perspektyvesnes šalis, laikantis tokio pagrindinio principo: „tarptautinės prekybos tikslas – kuo didesnė prekybos apimtis ir kuo daugiau pelno“.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1637 žodžiai iš 5454 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.