Lietuvos valstybes 1928m konstitucijos bruozai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos valstybes 1928m konstitucijos bruozai

112131415161

Turinys

1.

Įvadas…………………………………………………………….

………………………………………………………………….

2

2. Konstitucijos atsiradimo

aplinkybės…………………………………………………………

…………………………3

3. 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos

bruožai……………………………………………………………

……5

3.1 Perversminis konstitucijos pobūdis Jos

įžangoje…………………………………………………………..

………6

3.2 Dvi tautos atstovybės 1928 m.

Konstitucijoje……………………………………………………..

…………………7

3.3 Prezidento galių išplėtimas bei Seimo konstitucinių funkcijų

susiaurinimas 1928m. Valstybės

Konstitucijoje……………………………………………………..

………………………………………………………………….

.7

3.4 Ministrų Kabineto vaidmuo 1928m

konstitucijoje……………………………………………………..

…………11

3.5 Valstybės Taryba- nauja institucija 1928m

Konstitucijoje…………………………………………………….1

2

4. Konstitucijos nuostatų

įgyvendinimas………………………………………………………

………………………..13

5.

Išvados……………………………………………………………

………………………………………………………………..16

6.

Literatūra…………………………………………………………

………………………………………………………………17

Įvadas

Konstitucija – (lot. constitutio – teisių nustatymas) pagrindinis

normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių norminių teisės aktų visuma,

turinti aukščiausią teisinę galią ir nustatanti šalies politinės, teisinės

ir ekonominės sistemos pagrindus. Teisinis valstybės funkcionavimas,

juridinė aukščiausiųjų politinės valdžios organų veikla, betarpiška

įstatymų leidyba įmanoma tik priėmus konstituciją, kuri nustato valstybės

santvarkos pobūdį, pagrindines institucijas, jų kompetencijas, reguliuoja

reikšmingiausius visuomenės gyvenimo, socialinius santykius. Valstybės

politinės sistemos veikimas, jos sudėtinių dalių sąveikos galimybės

priklauso būtent nuo šio pagrindinio valstybės įstatymo.

XXa. I pusės nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimas pasižymėjo

bandymais tobulinti šalies politinės sistemos pagrindus. Po laikinųjų

valstybės konstitucinių aktų, pagaliau buvo priimta nuolatinė- 1922m.

Lietuvos Valstybės Konstitucija. Tačiau joje įtvirtinta parlamentokratija

pamažu evoliucionavo į autokratiją, kurios pagrindus įtvirtino naujoji

1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucija.

Šios evoliucijos posūkio tašku tapo 1926m. gruodžio 17d. perversmas,

kurio viena iš priežasčių buvo išaugusi opozicija parlamentarizmui ir

apskritai šios valdymo formos krizė Lietuvoje, kurią sukėlė neišsprendžiami

partijų nesutarimai, paralyžiavę normalią Seimo veiklą. Autoritarinis

režimas, nenorėdamas grąžinti senosios parlamentinės sistemos ir siekdamas

įtvirtinti Prezidento instituciją, 1928 m. gegužės 15 d. paskelbė naują

Konstituciją, kuri įtvirtino realią politinę situaciją.

Nors joje ir buvo formaliai pripažinta demokratinių principų viršenybė

ir įteisinta demokratinė santvarka, vis tik Konstitucijos įtvirtintas

režimas akivaizdžiai krypo diktatūrinio valdymo link, taip atmesdamas

1922m. Konstitucijos suponuotą parlamentinės valdymo formos įteisinimo

schemą.

Tai buvo viena iš ilgiausiai galiojusių ir labiausiai Lietuvos

politinį gyvenimą įtakojusių Konstitucijų.

Šiame darbe bus bandoma apžvelgti 1928m. Lietuvos Valstybės

Konstitucijos atsiradimo sąlygas, aptarti joje įtvirtintos politinės

sistemos pagrindinius bruožus, šiek tiek giliau panagrinėti konstitucinių

aukščiausiųjų valstybės organų veikimą, tų organų tarpusavio ryšį. Taip pat

bus aptariamas Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas.

Konstitucijos atsiradimo aplinkybės

Po I-ojo Pasaulinio karo visoje Europoje nuvilnijusi demokratijos

pakilimo banga netrukus ėmė slūgti: besiskverbiantis komunistinis

judėjimas, propaguodamas klasių kovą, visur kėlė chaosą ir netvarką, ir tai

negalėjo nesukelti priešingos reakcijos, pasireiškusios klasių kovos

nepripažįstančios tautos vienybės idėjų, propagavimu ir tendencija

siaurinti demokratiją, sudarančią palankias sąlygas destruktyviems

judėjimams.[1]

Lietuvoje, konstituciškai įtvirtinusioje seiminį režimą, taip pat

greitai išryškėjo gilėjantis visuomenės susiskaldymas, vertęs valstybės

gyvenime remtis netvirtomis ir trumpalaikėmis partinėmis
nuolat besikeičiančius ministrų kabinetus, politinį nestabilumą,

balansuojantį ant krizės ribos. Todėl vos tik buvo pasiekta apčiuopiamesnių

rezultatų stiprinant jauną valstybę, krašte ėmė stiprėti konservatyvios

nuotaikos, paplito didesnio pastovumo ir ramybės troškimas, visuomenėje

didėjo nusivylimas parlamentarizmo negaliomis.

Lietuvoje ėmė bręsti sąmokslas prieš parlamentarizmą jau pirmajam

Seimui atskleidus savo nesugebėjimą atlikti pagrindinių jam skirtų

funkcijų. Jis telkėsi apie niekada parlamentarizmui nesimpatizavusią

Lietuvių tautos pažangos partiją (1924 m. pasivadinusią Lietuvių tautininkų

sąjunga), ir apie krikščionis demokratus, praktiškai patyrusius, kad jų

politinė platforma nesulaukia kaip tikėtasi pastovesnio rinkėjų pritarimo.

Dešiniesiems pralaimėjus 1926 m. Seimo rinkimus ir susiformavus koalicinei

liaudininkų ir socialdemokratų Vyriausybei, šios jėgos susivienijo.[2]

Naujasis Seimas pakeitė keletą antrojo Seimo priimtų konservatyvesnio

pobūdžio įstatymų lietusių kai kuriuos Baudžiamojo statuto, Susirinkimų

įstatymo straipsnius, panaikino karo padėtį, paskelbė politinių kalinių

amnestiją. Valstybės aparato kai kurie valdininkai imti keisti „savais“

žmonėmis, vyriausybiniai sluoksniai planavo mažinti aukštųjų pareigybių

etatus kariuomenėje, nebemokėti algų dvasininkams, imtis kai kurių kitų

priemonių.[3]

Tam tikras demokratijos išplėtimas sudarė naujas, palankesnes

politines sąlygas komunistinei veiklai reikštis, pagausėjo streikų,

mitingų, demonstracijų ir politinių susirinkimų. Komunistai stengėsi

pajungti sau profsąjungas.

Vyriausybė, neturėdama Seime absoliučios balsų daugumos paramos ir

suvokdama, kad jos likimas nemažai priklauso nuo tautinių mažumų atstovų

pozicijos, darė joms, ypač lenkams, kai kurių nuolaidų.

Visas šias aplinkybes opozicija panaudojo Vyriausybės politikai

diskredituoti, pirmiausiai kaltindama ją krašto bolševizavimu ir

polonizavimu.

Parlamentinio valdymo laikotarpį Lietuvoje nutraukė valstybės

perversmas. 1926 m. gruodžio mėnesio naktį iš 16 į 17 d. grupė karininkų

nutraukė užtrukusį Seimo posėdį, sulaikė jo Prezidiumą ir ministrus, o

Respublikos prezidentui K. Griniui paskyrė namų areštą. Po to

sąmokslininkai tautininkų veikėją A. Smetoną paskelbė nekonstituciniu

Valstybės vadu. Ir nors perversmas įvyko be pasipriešinimo, jis reiškė

konstitucinės santvarkos Lietuvoje žlugimą jau vien dėl to, kad valdžios

pasikeitimas šįkart vyko aiškiai prieštaraujant Konstitucijos dvasiai.

Siekdamos stabilizuoti po perversmo susidariusią padėtį,

perversmininkų pastatytos į valdžią politinės jėgos tuojau pat pamėgino

legalizuoti perversmo padarinius ir sukurti valdžios tęstinumo regimybę.

Tam buvo gautas nuverstųjų liaudininkų ir socialdemokratų vadovybės

sutikimas, sudaręs sąlygas formaliai išsaugoti tas pačias politinės

valdžios institucijas – Seimą ir dvinarę Vyriausybę, susidedančią iš

Respublikos prezidento ir Ministrų kabineto. Personaliniai pakeitimai šiose

institucijose buvo padaryti taip pat formaliai laikantis Konstitucijoje

nustatytos tvarkos: jau tą pačią gruodžio 17 d. apie atsistatydinimą

pareiškė liaudininkų ir socialdemokratų Ministrų kabinetas, jo

atsistatydinimą priėmęs prezidentas K. Grinius formuoti naują Ministrų

kabinetą pavedė tautininkų veikėjui A. Voldemarui, o po to, patvirtinęs

naujo Ministrų kabineto, į kurį šįkart įėjo Tautininkų sąjungos,

krikščionių demokratų bloko bei liaudininkams artimos Ūkininkų partijos

atstovai, sudėtį, atsistatydino; gruodžio 19 d. posėdyje, nedalyvaujant

pašalintų nuo valdžios partijų žmonėms, 38 savo narių balsais konstituciniu

prezidentu Seimas išrinko A. Smetoną. Perrinkta ir Seimo vadovybė, iš esmės

sutelkiant ją krikščionių demokratų bloko rankose.[4]

Taip formaliai politinės valdžios konstitucinės institucijos buvo

sudalytos nepažeidžiant Konstitucijoje nustatytos tvarkos. Tačiau faktiškai

buvo pažeistas esminis Konstitucijos reikalavimas, kad Respublikos

prezidentas ir Ministrų kabinetas turėtų Seimo pasitikėjimą: turėjusi

remtis Seimo dauguma, tos daugumos Vyriausybė neturėjo, ją sudarė politinės

grupės, Seime disponuojančios 38 (iš 85) balsais.

Šioje situacijoje Seimo funkcionavimas buvo įmanomas tik todėl, kad

nuo valdžios nušalintoji Seimo dauguma nesiryžo peržengti nuosaikios

parlamentinės opozicijos ribų. Tokia savo laikysena ji sudarė naujoms

politinėms jėgoms sąlygas laimėti laiko ir įsitvirtinti valdžioje. Ir

tiktai tarp opozicinės Seimo daugumos ir Vyriausybės kilus konfliktui dėl

Seimo nario liaudininko J. Pajaujo, apkaltinto sąmokslo rengimu, arešto,

pažeidžiant jo imunitetą, parlamentas 1927 m. balandžio 12 d. buvo

paleistas, ir, o tai šiuo atveju svarbiausia, neskiriant, kaip to

reikalaujama pagal Konstituciją,
naujų jo rinkimų. Šis faktas buvo aiškus

1922m. Konstitucijos sulaužymas ir konstitucinės santvarkos suardymas. Jis

laikomas antruoju konstituciniu perversmu Lietuvoje. Skirtingai nuo

pirmojo, šis perversmas priemonių atžvilgiu buvo blankesnis t.y jame nebuvo

panaudota jokių smurto priemonių, tačiau savo esme buvo daug gilesnis ir

griežtesnis: pirmojo perversmo padarinius buvo galima „legalizuoti“, buvo

išlaikyta bent konstitucingumo fikcija, o 1927 04 12 perversmo užglaistyti

jau niekas nebemėgino, nes, pasak M. Rėmerio „ jis buvo tyčia ir sąmoningai

nukreiptas prieš formalinę konstitucinę santvarką, […] o Seimo visiško

nebuvimo iš viso nebuvo galima legalizuoti“. [5]

Į perversmą iš karto neigiamai sureagavo jau pradėjusios irti

vyriausybinės koalicijos tautininkų partneriai, ir tai lėmė visišką jos

griuvimą.

Taigi, Pašalinus Seimą, tautininkų užmačioms įgyvendinti trukdė gana

demokratiška 1922m. Konstitucija. Iš dviejų alternatyvų – pažeidinėti esamą

Konstituciją ar keisti ją nauja – tautininkų vadovybė pasirinko pastarąjį

variantą. 1928m. gegužės 15d. Respublikos Prezidentas su Ministrų Kabineto

pritarimu paskelbė naują Lietuvos Valstybės Konstituciją, kuri, nors

formaliai nenutraukė ryšių su demokratija, pasuko autoritarizmo link.

Naujos Konstitucijos paskelbimą A. Smetona argumentavo kaip poreikį

teisiškai įtvirtinti pastovesnę ir tvirtesnę valdžią, galinčią išsaugoti

tautos vienybę ir garantuoti efektyvesnį, krašto būdą ir tradicijas

atitinkantį valdymą. Lietuvai parlamentarizmas, anot A. Smetonos, yra

svetimas, nes tai svetur sukurta sistema, todėl, kaip ir kiekvienas

svetimas reiškinys, Lietuvai nepritaikomas. A.Merkelis gruodžio 17d.

perversmą ir naujos konstitucinės santvarkos įtvirtinimą vertina kaip

revoliucinį žygį, įvykdytą patriotizmo dvasia.[6]

1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos bruožai

Tautininkai buvo neigiamai nusistatę dėl parlamento viršenybės

valstybės institucijų sistemoje ir buvo pasiryžę siekti prezidentinio

valdymo. Todėl, likę valdžioje vieni, jie atvirai ir plačiai ėmė skelbti,

jog būtina reformuoti perversmo jau sulaužytą 1922 m. Konstituciją, kurioje

legaliai per visą galiojimo laikotarpį nebuvo padaryta nė vienos pataisos.

Imta tvirtinti, kad ši konstitucija buvusi priimta revoliucinio pakilimo

sąlygomis, jos autoriams neturint reikiamos patirties ir neatsižvelgiant į

tikrąją Lietuvos padėtį.

Apie teisėtą, bet reikalaujančią sutelktų plačių politinių pajėgų ir

todėl sudėtingą pačios Konstitucijos nustatytą jos peržiūrėjimo tvarką,

panaudojant tam reikalui naują išrinktą Seimą, šįkart nedrąsiai buvo

užsiminta tik dar iki išyrant koalicijai. Koalicijai kritus ir nebelikus

jokių tokių ketinimų sėkmės iliuzijų, dar kurį laiką tikėtasi Konstituciją

reformuoti referendumu. Tačiau nesulaukusi tam dalykui būtino platesnio

kitų politinių jėgų pritarimo, Vyriausybė valdančiųjų valia nuėjo

lengviausiu ir pačiu paprasčiausiu, bet neturinčiu nieko bendra su

Steigiamojo seimo nustatytais Konstitucijos keitimo tvarkos reikalavimais

keliu: 1928 m. gegužės 25 d. buvo oficialiai paskelbtas prezidento su

ministro pirmininko kontrasignacija dekretuotas dokumentas, pavadintas

Lietuvos Valstybės Konstitucija.[7] Tokiu būdu trylika mėnesių, antrajam

perversmui įvykus (nuo 1927.IV.12 iki 1928.V. 14), išlaikiusi neaiškią ir

kiek paradoksinę konstitucinę būklę, perversminė faktinė vyriausybė

pagaliau ryžosi atvirai pasireikšti kaip tokia ir iš karto trumpame

vienuolikos dienų laikotarpyje nuo 1928.05.14 iki 1928.05.25 iš savo

faktinės perversminės galios padarė visas išvadas, kurias tuo tarpu ji jau

buvo slaptai paruošusi.[8]

Sandaros požiūriu naujoji Konstitucija nesiskyrė nuo 1922 m.

Konstitucijos, susidėjo iš tų pačių 15 skirsnių, tik šįkart apimančių ne

108, o 107 straipsnius. Taip pat turinio požiūriu ji pažodžiui kartojo

daugelį ankstesniosios, 1922m. Konstitucijos nuostatų. Tačiau savo esme abi

konstitucijos labai skyrėsi. Būdingiausias skiriamasis 1928 m.

Konstitucijos bruožas – vykdomosios valdžios, pirmiausiai Respublikos

prezidento galių išplėtimas, autoritarinių elementų į valstybės valdymą

įdiegimas, tuo pat metu išsaugant pagrindinių demokratinių institutų,

skyrium imant – parlamentarizmo regimybę, netgi demonstruojant didesnį

pasitikėjimą tokiu tiesioginės demokratijos institutu kaip referendumas.

Perversminis Konstitucijos pobūdis Jos įžangoje

Atsižvelgiant į 1928 m. konstitucijos preambulės tekstą, galima

teigti, kad ši konstitucija yra faktinės perversminės valdžios oktrojuota:

joje pasakyta, kad Konstituciją nusprendęs paskelbti būtent Respublikos

prezidentas, pritariamas viso Ministrų kabineto, susirinkusio į iškilmingą

posėdį kariuomenės šventės dieną. Tad konstitucija yra skelbiama kaip

Respublikos Prezidento
sprendimas, Prezidento steigiamosios

galios, tad diktatūros, aktas.

Tai ypatingai pabrėžia perversminę šios konstitucijos kilmę, nes tik abu –

1926.12.17 ir 1927.04.12 perversmai galėjo Respublikos Prezidentui su jam

pritariančiu Ministrų Kabinetu suteikti tą galią, kurią jis iš jokių

ankstyvesnių teisinių aktų įgyti nebūtų galėjęs.[9]

Tai patvirtino ir tautininkų spauda, kurioje, paskelbus Konstituciją,

imta teigti, kad šiuo atveju teisės šaltiniu, teisę kuriančiu veiksniu

buvęs gruodžio 17 dienos faktas, naujajai Lietuvos vyriausybei davęs

pagrindą savo nuožiūra, nesilaikant nustatytos tvarkos, keisti

Konstituciją.

1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos oktrojavimo faktui

sušvelninti į ją buvo įtraukta nuostata: „Ši Konstitucija veikia nuo jos

paskelbimo dienos, bet ji tikrinama ne vėliau kaip per dešimtį metų tautos

atsiklausimo keliu“ (106Str.). Dėl šios aplinkybės minima Konstitucija

literatūroje dažnai traktuojama kaip laikinas aktas, pasak M. Rėmerio,

„konstitucinis pasiūlymas tautai“ arba „konstitucinis provizoriumas“-

laikinoji konstitucija, turinti veikti ir iki jos patikrinimo. Taip pat M.

Rėmeris šį straipsnį interpretuoja kaip panaikinantį prielaidą, kad ši

konstitucija- oktrojuota, teigdamas kad jis suteikia konstitucijai

demokratinio pobūdžio. Šis pobūdis glūdi būtent šiame straipsnyje apie

konstitucijos „patikrinimą“ „tautos atsiklausimo keliu“[10]. Tad M.Rėmeris

tai yra labiau linkęs traktuoti kaip konstitucinį pasiūlymą tautai, o ne

kaip Prezidento oktrojuotą konstituciją. Beje, „Tautos atsiklausimo“

terminas, konstitucijoje vartotas ne kartą, M. Rėmerio traktuojamas kaip

tautos sankcija referendumu ar plebiscitu.

Dvi tautos atstovybės 1928 m. Konstitucijoje

Politinė galia 1928m. konstitucijoje tradiciškai yra atstovaujama

Seimo ir Vyriausybės. Pastaroji susideda iš Respublikos Prezidento ir

Ministrų Kabineto. Ši nuostata buvo įtraukta ir į 1922 m. konstituciją;

tačiau tų veiksnių, pasak M.Rėmerio, tiek konstrukcija, tiek funkcinis

santykis naujoje konstitucijoje žymiai skiriasi.

1922 m. konstitucijoje šių organų struktūra bendrais bruožais buvo

tokia, kad tiktai Seimas vienas buvo kilęs iš teisinės tautos ir jo vieno

buvo monopolizuojamas Tautos Atstovybės vardas. Vyriausybė Respublikos

Prezidento asmenyje buvo kilusi iš Seimo, kuris Prezidentą rinko ir galėjo

šalinti (,,atstatyti“); antras Vyriausybės veiksnys – Ministrų Kabinetas –

buvo surištas su Seimu griežtu vienašališko Seimo pasitikėjimo

reikalavimu.

1928 m. konstitucija iš esmės keičia šią konstrukciją. Tiek Seimą,

tiek Vyriausybę ji suriša tiesiog su teisine tauta ir tuo pačiu sumažina

Vyriausybės priklausomumą nuo Seimo. Ji steigia dvi paralelias Tautos

atstovybes kurių vieną sudaro Seimas (24str. „Seimą sudaro tautos

atstovai“),antrą, skiriamą Respublikos Prezidento rinkimų funkcijai, sudaro

„ypatingieji tautos atstovai“ (43str.: „Respublikos Prezidentas renkamas

ypatingų Tautos atstovų…“)

Šios dvi skirtingos tautos atstovavimo kolegijos jokio kontakto tarp

savęs neturi: viena yra tam tikras funkcinis įsteigtosios valdžios organas,

antra jokios tam tikros funkcijos neturi, išskyrus Prezidento išrinkimą t.y

ji sudaroma tiktai pastarajam tikslui. [11]

Prezidento galių išplėtimas bei Seimo konstitucinių funkcijų

susiaurinimas 1928m. Valstybės Konstitucijoje

Stiprinant Respublikos prezidento galią, pirmiausiai jį buvo pamėginta

atpalaiduoti nuo priklausomybės Seimui. Tam tikslui prezidento kadencija

išplėsta iki septynerių metų ir jau visiškai nebesiejama su seimų kaita,

atsisakyta prezidento rinkimų Seime, nustatant, kad jis bus renkamas

specialiai tam tikslui išrinktų rinkikų, vadinamųjų ypatingųjų tautos

atstovų, kolegijos, taigi, nors netiesiogiai, jis imtas kildinti iš pačios

tautos. Prezidento rinkimų būdą ir tvarką pavesta nustatyti specialiam

įstatymui (43 str.).

Esminiu prezidento teisinės padėties pasikeitimu taip pat buvo tai,

kad šioje konstitucijoje jis buvo jau ne tik vienas Vyriausybės, t. y.

vykdomosios valdžios, komponentas, bet ir aktyvus, savarankiškas įstatymų

leidžiamosios valdžios subjektas:

„Respublikos Prezidentas turi teisę paleisti Seimą.

Seimo nesant arba Seimo sesijų tarpe, Respublikos Prezidentas gali

leisti įstatymus, turinčius galios ligi Seimas juos pakeis. Seimui nesant

arba negalint sušaukti nepaprastos sesijos, Respublikos Prezidentas vykdo

Seimo teises, numatytas §§ 31, 32 ir 64″(53 str.).[12]

Įstatymų leidžiamoji galia, kurios pamatiniu konstituciniu organu iš

principo yra Seimas, perkeliama į Prezidento instituciją ne tik tais

atvejais, kai Seimo nėra, t.y kada jis nėra išrinktas, bet ir tarp Seimo

sesijų, kada būtų galima sušaukti nepaprastą seimo sesiją. Seimui nesant

arba tarp Seimo sesijų Respublikos Prezidentas tampa eilinis, normalus

konstitucinis įstatymų
leidėjas. Tokiu būdu konstitucija numato du

alternatyvius įstatymų leidėjus:

• Seimo sesijos metu – Seimas;

• Visais kitais atvejais – Respublikos Prezidentas.

1928 m. konstitucijoje Vyriausybės galia Prezidento asmenyje yra

ryškesnė ir stipresnė, negu kad buvo ankstesniuose konstituciniuose aktuose

(1918m., 1919m. laikinosios konstitucijos, 1922m. nuolatinė Konstitucija).

Dabar visa įstatymų leidžiamoji funkcija ,,Seimui nesant ir tarp Seimo

sesijų“ be jokių sąlygų ir procedūros koncentruota Respublikos

Prezidento galioje. Tiesa, šie Prezidento leidžiamieji įstatymai, kaip ir

kiti Prezidento aktai, yra negalimi be ministrų kontrasignacijos, todėl

formaliai Ministrų Kabinetas taip pat turi šią galią. Tačiau šioje

konstitucijoje kontrasignacija neturi to varžančio pobūdžio, kurio ji

turėjo ankstesnėse Lietuvos konstitucijose. Jokios sąlygos, jokio

rezervo, kuris Seimui suteiktų šių Prezidento leidžiamųjų įstatymų kontrolę

ir subordinuotų juos Seimo galiai, konstitucija nenustato. Beje,

Konstitucijos tekste minima, kad šie Prezidento įstatymai turi galios „ligi

Seimas juos pakeis“, tačiau tai didelės reikšmės neturi, nes ne tiktai

Prezidento, bet ir paties Seimo leidžiamieji įstatymai turi galios tik

„ligi Seimas juos pakeis“; o antra vertus, kadangi Prezidento leidžiamiems

įstatymams jokia riba nenustatyta, vadinasi, kadangi Prezidentas gali savo

leidžiamaisiais įstatymais keisti esamus įstatymus, tai lygiai taip pat

būtų galima pasakyti, kad ne tiktai Prezidento leidžiamieji įstatymai turi

galios ,,ligi Seimas juos pakeis“, bet ir Seimo leidžiamieji įstatymai turi

galios ,,ligi Prezidentas juos pakeis“[13]. Aišku kad kiekvienas įstatymas

turi galios tol, kol įstatymų leidėjas jo nepakeičia arba nepanaikina, o

kadangi ši konstitucija numato du įstatymų leidėjus, kurių vienas, Seimas,

juos leidžia savo sesijų metu, o antras, Respublikos Prezidentas, kitu metu

(kuomet sesijos nėra), tai jie abu savo veikimo metu gali keisti tiek savo

paties, tiek savo kolegos anksčiau išleistus įstatymus.

Tokia įstatymų leidimo tvarka, be abejo, užtikrina šios funkcijos

nenutraukiamą nuolatinumą, nepalikdamas jokių spragų šiai funkcijai

apmirti, kas būtų tada, jei įstatymus galėtų leisti tiktai laikinomis

sesijomis veikiąs Seimas.[14]

Tačiau, M. Rėmerio teigimu, jeigu imsime lyginti pirmojo ir antrojo

įstatymų leidėjo pajėgumą tai pastebėsime, kad Prezidentas, kuris yra

antrasis įstatymų leidėjas (įgyja tą funkciją tiktai Seimui negalint jos

vykdyti), yra savo įstatymų leidime pajėgesnis už pirmąjį įstatymų leidėją

Seimą. Seimo galia įstatymų leidime yra aprėžta Respublikos Prezidento

reliatyviniu veto ir Prezidento bei 50 000 piliečių rinkikų apeliavimu į

referendumą. Tai reiškia, kad Seimo, priimtas įstatymas dar nėra galutinis-

jis gali būti pakeistas arba atmestas. Tuo tarpu Respublikos Prezidento

priimtas įstatymas jau tuo pačiu yra išleistas – jis jį ir skelbia, niekas

negali jo vetuoti, niekas negali jo užprotestuoti ir pavesti tautos

referendumui patikrinti. Vienintelis Prezidento formalus suvaržymas jo

įstatymų leidime yra ministro kontrasignavimas, kuris seka iš bendro

principo, jog visi Prezidento aktai iš tikrųjų yra visos Vyriausybės aktai

ir, kaip tokie, pavedami parlamentinei valdymo kontrolei. Tačiau šio

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3003 žodžiai iš 5997 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.