Turinys
1.
Įvadas…………………………………………………………….
………………………………………………………………….
2
2. Konstitucijos atsiradimo
aplinkybės…………………………………………………………
…………………………3
3. 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos
bruožai……………………………………………………………
……5
3.1 Perversminis konstitucijos pobūdis Jos
įžangoje…………………………………………………………..
………6
3.2 Dvi tautos atstovybės 1928 m.
Konstitucijoje……………………………………………………..
…………………7
3.3 Prezidento galių išplėtimas bei Seimo konstitucinių funkcijų
susiaurinimas 1928m. Valstybės
Konstitucijoje……………………………………………………..
………………………………………………………………….
.7
3.4 Ministrų Kabineto vaidmuo 1928m
konstitucijoje……………………………………………………..
…………11
3.5 Valstybės Taryba- nauja institucija 1928m
Konstitucijoje…………………………………………………….1
2
4. Konstitucijos nuostatų
įgyvendinimas………………………………………………………
………………………..13
5.
Išvados……………………………………………………………
………………………………………………………………..16
6.
Literatūra…………………………………………………………
………………………………………………………………17
Įvadas
Konstitucija – (lot. constitutio – teisių nustatymas) pagrindinis
normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių norminių teisės aktų visuma,
turinti aukščiausią teisinę galią ir nustatanti šalies politinės, teisinės
ir ekonominės sistemos pagrindus. Teisinis valstybės funkcionavimas,
juridinė aukščiausiųjų politinės valdžios organų veikla, betarpiška
įstatymų leidyba įmanoma tik priėmus konstituciją, kuri nustato valstybės
santvarkos pobūdį, pagrindines institucijas, jų kompetencijas, reguliuoja
reikšmingiausius visuomenės gyvenimo, socialinius santykius. Valstybės
politinės sistemos veikimas, jos sudėtinių dalių sąveikos galimybės
priklauso būtent nuo šio pagrindinio valstybės įstatymo.
XXa. I pusės nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimas pasižymėjo
bandymais tobulinti šalies politinės sistemos pagrindus. Po laikinųjų
valstybės konstitucinių aktų, pagaliau buvo priimta nuolatinė- 1922m.
Lietuvos Valstybės Konstitucija. Tačiau joje įtvirtinta parlamentokratija
pamažu evoliucionavo į autokratiją, kurios pagrindus įtvirtino naujoji
1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucija.
Šios evoliucijos posūkio tašku tapo 1926m. gruodžio 17d. perversmas,
kurio viena iš priežasčių buvo išaugusi opozicija parlamentarizmui ir
apskritai šios valdymo formos krizė Lietuvoje, kurią sukėlė neišsprendžiami
partijų nesutarimai, paralyžiavę normalią Seimo veiklą. Autoritarinis
režimas, nenorėdamas grąžinti senosios parlamentinės sistemos ir siekdamas
įtvirtinti Prezidento instituciją, 1928 m. gegužės 15 d. paskelbė naują
Konstituciją, kuri įtvirtino realią politinę situaciją.
Nors joje ir buvo formaliai pripažinta demokratinių principų viršenybė
ir įteisinta demokratinė santvarka, vis tik Konstitucijos įtvirtintas
režimas akivaizdžiai krypo diktatūrinio valdymo link, taip atmesdamas
1922m. Konstitucijos suponuotą parlamentinės valdymo formos įteisinimo
schemą.
Tai buvo viena iš ilgiausiai galiojusių ir labiausiai Lietuvos
politinį gyvenimą įtakojusių Konstitucijų.
Šiame darbe bus bandoma apžvelgti 1928m. Lietuvos Valstybės
Konstitucijos atsiradimo sąlygas, aptarti joje įtvirtintos politinės
sistemos pagrindinius bruožus, šiek tiek giliau panagrinėti konstitucinių
aukščiausiųjų valstybės organų veikimą, tų organų tarpusavio ryšį. Taip pat
bus aptariamas Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas.
Konstitucijos atsiradimo aplinkybės
Po I-ojo Pasaulinio karo visoje Europoje nuvilnijusi demokratijos
pakilimo banga netrukus ėmė slūgti: besiskverbiantis komunistinis
judėjimas, propaguodamas klasių kovą, visur kėlė chaosą ir netvarką, ir tai
negalėjo nesukelti priešingos reakcijos, pasireiškusios klasių kovos
nepripažįstančios tautos vienybės idėjų, propagavimu ir tendencija
siaurinti demokratiją, sudarančią palankias sąlygas destruktyviems
judėjimams.[1]
Lietuvoje, konstituciškai įtvirtinusioje seiminį režimą, taip pat
greitai išryškėjo gilėjantis visuomenės susiskaldymas, vertęs valstybės
gyvenime remtis netvirtomis ir trumpalaikėmis partinėmis
nuolat besikeičiančius ministrų kabinetus, politinį nestabilumą,
balansuojantį ant krizės ribos. Todėl vos tik buvo pasiekta apčiuopiamesnių
rezultatų stiprinant jauną valstybę, krašte ėmė stiprėti konservatyvios
nuotaikos, paplito didesnio pastovumo ir ramybės troškimas, visuomenėje
didėjo nusivylimas parlamentarizmo negaliomis.
Lietuvoje ėmė bręsti sąmokslas prieš parlamentarizmą jau pirmajam
Seimui atskleidus savo nesugebėjimą atlikti pagrindinių jam skirtų
funkcijų. Jis telkėsi apie niekada parlamentarizmui nesimpatizavusią
Lietuvių tautos pažangos partiją (1924 m. pasivadinusią Lietuvių tautininkų
sąjunga), ir apie krikščionis demokratus, praktiškai patyrusius, kad jų
politinė platforma nesulaukia kaip tikėtasi pastovesnio rinkėjų pritarimo.
Dešiniesiems pralaimėjus 1926 m. Seimo rinkimus ir susiformavus koalicinei
liaudininkų ir socialdemokratų Vyriausybei, šios jėgos susivienijo.[2]
Naujasis Seimas pakeitė keletą antrojo Seimo priimtų konservatyvesnio
pobūdžio įstatymų lietusių kai kuriuos Baudžiamojo statuto, Susirinkimų
įstatymo straipsnius, panaikino karo padėtį, paskelbė politinių kalinių
amnestiją. Valstybės aparato kai kurie valdininkai imti keisti „savais“
žmonėmis, vyriausybiniai sluoksniai planavo mažinti aukštųjų pareigybių
etatus kariuomenėje, nebemokėti algų dvasininkams, imtis kai kurių kitų
priemonių.[3]
Tam tikras demokratijos išplėtimas sudarė naujas, palankesnes
politines sąlygas komunistinei veiklai reikštis, pagausėjo streikų,
mitingų, demonstracijų ir politinių susirinkimų. Komunistai stengėsi
pajungti sau profsąjungas.
Vyriausybė, neturėdama Seime absoliučios balsų daugumos paramos ir
suvokdama, kad jos likimas nemažai priklauso nuo tautinių mažumų atstovų
pozicijos, darė joms, ypač lenkams, kai kurių nuolaidų.
Visas šias aplinkybes opozicija panaudojo Vyriausybės politikai
diskredituoti, pirmiausiai kaltindama ją krašto bolševizavimu ir
polonizavimu.
Parlamentinio valdymo laikotarpį Lietuvoje nutraukė valstybės
perversmas. 1926 m. gruodžio mėnesio naktį iš 16 į 17 d. grupė karininkų
nutraukė užtrukusį Seimo posėdį, sulaikė jo Prezidiumą ir ministrus, o
Respublikos prezidentui K. Griniui paskyrė namų areštą. Po to
sąmokslininkai tautininkų veikėją A. Smetoną paskelbė nekonstituciniu
Valstybės vadu. Ir nors perversmas įvyko be pasipriešinimo, jis reiškė
konstitucinės santvarkos Lietuvoje žlugimą jau vien dėl to, kad valdžios
pasikeitimas šįkart vyko aiškiai prieštaraujant Konstitucijos dvasiai.
Siekdamos stabilizuoti po perversmo susidariusią padėtį,
perversmininkų pastatytos į valdžią politinės jėgos tuojau pat pamėgino
legalizuoti perversmo padarinius ir sukurti valdžios tęstinumo regimybę.
Tam buvo gautas nuverstųjų liaudininkų ir socialdemokratų vadovybės
sutikimas, sudaręs sąlygas formaliai išsaugoti tas pačias politinės
valdžios institucijas – Seimą ir dvinarę Vyriausybę, susidedančią iš
Respublikos prezidento ir Ministrų kabineto. Personaliniai pakeitimai šiose
institucijose buvo padaryti taip pat formaliai laikantis Konstitucijoje
nustatytos tvarkos: jau tą pačią gruodžio 17 d. apie atsistatydinimą
pareiškė liaudininkų ir socialdemokratų Ministrų kabinetas, jo
atsistatydinimą priėmęs prezidentas K. Grinius formuoti naują Ministrų
kabinetą pavedė tautininkų veikėjui A. Voldemarui, o po to, patvirtinęs
naujo Ministrų kabineto, į kurį šįkart įėjo Tautininkų sąjungos,
krikščionių demokratų bloko bei liaudininkams artimos Ūkininkų partijos
atstovai, sudėtį, atsistatydino; gruodžio 19 d. posėdyje, nedalyvaujant
pašalintų nuo valdžios partijų žmonėms, 38 savo narių balsais konstituciniu
prezidentu Seimas išrinko A. Smetoną. Perrinkta ir Seimo vadovybė, iš esmės
sutelkiant ją krikščionių demokratų bloko rankose.[4]
Taip formaliai politinės valdžios konstitucinės institucijos buvo
sudalytos nepažeidžiant Konstitucijoje nustatytos tvarkos. Tačiau faktiškai
buvo pažeistas esminis Konstitucijos reikalavimas, kad Respublikos
prezidentas ir Ministrų kabinetas turėtų Seimo pasitikėjimą: turėjusi
remtis Seimo dauguma, tos daugumos Vyriausybė neturėjo, ją sudarė politinės
grupės, Seime disponuojančios 38 (iš 85) balsais.
Šioje situacijoje Seimo funkcionavimas buvo įmanomas tik todėl, kad
nuo valdžios nušalintoji Seimo dauguma nesiryžo peržengti nuosaikios
parlamentinės opozicijos ribų. Tokia savo laikysena ji sudarė naujoms
politinėms jėgoms sąlygas laimėti laiko ir įsitvirtinti valdžioje. Ir
tiktai tarp opozicinės Seimo daugumos ir Vyriausybės kilus konfliktui dėl
Seimo nario liaudininko J. Pajaujo, apkaltinto sąmokslo rengimu, arešto,
pažeidžiant jo imunitetą, parlamentas 1927 m. balandžio 12 d. buvo
paleistas, ir, o tai šiuo atveju svarbiausia, neskiriant, kaip to
reikalaujama pagal Konstituciją,
naujų jo rinkimų. Šis faktas buvo aiškus
1922m. Konstitucijos sulaužymas ir konstitucinės santvarkos suardymas. Jis
laikomas antruoju konstituciniu perversmu Lietuvoje. Skirtingai nuo
pirmojo, šis perversmas priemonių atžvilgiu buvo blankesnis t.y jame nebuvo
panaudota jokių smurto priemonių, tačiau savo esme buvo daug gilesnis ir
griežtesnis: pirmojo perversmo padarinius buvo galima „legalizuoti“, buvo
išlaikyta bent konstitucingumo fikcija, o 1927 04 12 perversmo užglaistyti
jau niekas nebemėgino, nes, pasak M. Rėmerio „ jis buvo tyčia ir sąmoningai
nukreiptas prieš formalinę konstitucinę santvarką, […] o Seimo visiško
nebuvimo iš viso nebuvo galima legalizuoti“. [5]
Į perversmą iš karto neigiamai sureagavo jau pradėjusios irti
vyriausybinės koalicijos tautininkų partneriai, ir tai lėmė visišką jos
griuvimą.
Taigi, Pašalinus Seimą, tautininkų užmačioms įgyvendinti trukdė gana
demokratiška 1922m. Konstitucija. Iš dviejų alternatyvų – pažeidinėti esamą
Konstituciją ar keisti ją nauja – tautininkų vadovybė pasirinko pastarąjį
variantą. 1928m. gegužės 15d. Respublikos Prezidentas su Ministrų Kabineto
pritarimu paskelbė naują Lietuvos Valstybės Konstituciją, kuri, nors
formaliai nenutraukė ryšių su demokratija, pasuko autoritarizmo link.
Naujos Konstitucijos paskelbimą A. Smetona argumentavo kaip poreikį
teisiškai įtvirtinti pastovesnę ir tvirtesnę valdžią, galinčią išsaugoti
tautos vienybę ir garantuoti efektyvesnį, krašto būdą ir tradicijas
atitinkantį valdymą. Lietuvai parlamentarizmas, anot A. Smetonos, yra
svetimas, nes tai svetur sukurta sistema, todėl, kaip ir kiekvienas
svetimas reiškinys, Lietuvai nepritaikomas. A.Merkelis gruodžio 17d.
perversmą ir naujos konstitucinės santvarkos įtvirtinimą vertina kaip
revoliucinį žygį, įvykdytą patriotizmo dvasia.[6]
1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos bruožai
Tautininkai buvo neigiamai nusistatę dėl parlamento viršenybės
valstybės institucijų sistemoje ir buvo pasiryžę siekti prezidentinio
valdymo. Todėl, likę valdžioje vieni, jie atvirai ir plačiai ėmė skelbti,
jog būtina reformuoti perversmo jau sulaužytą 1922 m. Konstituciją, kurioje
legaliai per visą galiojimo laikotarpį nebuvo padaryta nė vienos pataisos.
Imta tvirtinti, kad ši konstitucija buvusi priimta revoliucinio pakilimo
sąlygomis, jos autoriams neturint reikiamos patirties ir neatsižvelgiant į
tikrąją Lietuvos padėtį.
Apie teisėtą, bet reikalaujančią sutelktų plačių politinių pajėgų ir
todėl sudėtingą pačios Konstitucijos nustatytą jos peržiūrėjimo tvarką,
panaudojant tam reikalui naują išrinktą Seimą, šįkart nedrąsiai buvo
užsiminta tik dar iki išyrant koalicijai. Koalicijai kritus ir nebelikus
jokių tokių ketinimų sėkmės iliuzijų, dar kurį laiką tikėtasi Konstituciją
reformuoti referendumu. Tačiau nesulaukusi tam dalykui būtino platesnio
kitų politinių jėgų pritarimo, Vyriausybė valdančiųjų valia nuėjo
lengviausiu ir pačiu paprasčiausiu, bet neturinčiu nieko bendra su
Steigiamojo seimo nustatytais Konstitucijos keitimo tvarkos reikalavimais
keliu: 1928 m. gegužės 25 d. buvo oficialiai paskelbtas prezidento su
ministro pirmininko kontrasignacija dekretuotas dokumentas, pavadintas
Lietuvos Valstybės Konstitucija.[7] Tokiu būdu trylika mėnesių, antrajam
perversmui įvykus (nuo 1927.IV.12 iki 1928.V. 14), išlaikiusi neaiškią ir
kiek paradoksinę konstitucinę būklę, perversminė faktinė vyriausybė
pagaliau ryžosi atvirai pasireikšti kaip tokia ir iš karto trumpame
vienuolikos dienų laikotarpyje nuo 1928.05.14 iki 1928.05.25 iš savo
faktinės perversminės galios padarė visas išvadas, kurias tuo tarpu ji jau
buvo slaptai paruošusi.[8]
Sandaros požiūriu naujoji Konstitucija nesiskyrė nuo 1922 m.
Konstitucijos, susidėjo iš tų pačių 15 skirsnių, tik šįkart apimančių ne
108, o 107 straipsnius. Taip pat turinio požiūriu ji pažodžiui kartojo
daugelį ankstesniosios, 1922m. Konstitucijos nuostatų. Tačiau savo esme abi
konstitucijos labai skyrėsi. Būdingiausias skiriamasis 1928 m.
Konstitucijos bruožas – vykdomosios valdžios, pirmiausiai Respublikos
prezidento galių išplėtimas, autoritarinių elementų į valstybės valdymą
įdiegimas, tuo pat metu išsaugant pagrindinių demokratinių institutų,
skyrium imant – parlamentarizmo regimybę, netgi demonstruojant didesnį
pasitikėjimą tokiu tiesioginės demokratijos institutu kaip referendumas.
Perversminis Konstitucijos pobūdis Jos įžangoje
Atsižvelgiant į 1928 m. konstitucijos preambulės tekstą, galima
teigti, kad ši konstitucija yra faktinės perversminės valdžios oktrojuota: