KAUNO KOLEGIJA DRUSKININKŲ SKYRIUS
VERSLO VADYBOS FAKULTETAS
TURIZMO IR VIEŠBUČIŲ KATEDRA
Referatas
Darbą priėmė:Darbą atliko:
D. DrobnysDruskininkai, 2005
Turinys
(psl)
ĮVADAS
1. Žinios apie šalį……………………………………………………………………………….3
2. Virtuvės ypatumai……………………………………………………………………………8
3. Receptai…………………………………………………………………………………….21
IŠVADOS………………………………………………………………………………………30
Naudota literatūra
|Lietuvos Respublika |
|[pic] |
|[pic] |
| |
|[pic] |
|Valstybinė kalba|Lietuvių |
|Sostinė |Vilnius |
|Didžiausias |Vilnius |
|miestas | |
|Valstybės |Valdas Adamkus |
|vadovai |Prezidentas |
| |Algirdas |
| |Brazauskas |
| |Premjeras |
|Plotas | |
| – Iš viso |65 200 km² (120)|
| – % vandens |1,35% |
|Gyventojų | |
| – 2005 liepa |3 596 617 (125) |
|(progn.) |55,16/km² (114) |
| – Tankumas | |
|BVP |2004 (progn.) |
| – Iš viso |60,51 mlrd. LTL |
| – BVP |(75) |
|gyventojui |17 927 LTL (48) |
|Valiuta |Litas (LTL) |
|Laiko juosta |UTC +2 |
| – Vasaros |UTC +3 |
|laikas | |
|Nepriklausomybė |Nuo Rusijos |
|Paskelbta |imperijos |
|Pripažinta |1918 vasario 16 |
|TSRS okupacija |1920 liepos 12 |
|Atkurta |1940 rugpjūčio 3|
|Pripažinta |1990 kovo 11 |
| |1991 rugsėjo 6 |
|Valstybinis |Lietuvos himnas |
|himnas | |
|Interneto kodas |.LT |
|Šalies tel. |370 |
|kodas | |
Žinios apie šalį
Lietuvos Respublika (Lietuva) – valstybė Europos šiaurės rytuose, Baltijos
jūros rytinėje pakrantėje
Lietuva ribojasi su šiomis valstybėmis:
• Latvija (sienos ilgis – 588 km),
• Baltarusija (sienos ilgis – 724 km),
• Lenkija (sienos ilgis – 110 km),
• Rusija (Kaliningrado sritimi) (sienos ilgis – 303 km).
Baltijos jūros pakrantės ilgis – 99 km.
Istorija
Lietuva pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėta 1009
metais. Lietuvos kunigaikštysčių vienijimasis į bendrą valstybę prasidėjo
XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje, o galutinai XIII a. viduryje lietuvių
ir kitas aplinkines baltų gentis suvienijo pirmasis Lietuvos kunigaikštis,
o vėliau ir Lietuvos karalius Mindaugas.
Per XIII-XIV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) išaugo į didelę
viduramžių valstybę, kurios teritorija apėmė didžiają dalį Rytų Europos.
Iki Žalgirio mūšio (1410 m. liepos 15 d.) pagrindinę grėsmę Lietuvai sudarė
nuolat puldinėjantis Teutonų ordinas (iš Vakarų), o iki 1435 m. Pabaisko
mūšio – Livonijos (iki 1236 m. – Kalavijuočių) (iš Šiaurės) ordinas. 1386
m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, 1387 m.
Lietuva buvo apkrikštyta. Personalinė Lietuvos ir Lenkijos unija po
Liublino unijos sudarymo 1569 m. peraugo į glaudesnę valstybių sąjungą,
turėjusią bendrą karalių ir Seimą. Vėliau ši sąjunga lėmė tai, kad Lietuva
pateko Lenkijos įtakon, o po trijų padalijimų XVIII a. pabaigoje didžioji
Lietuvos dalis pateko į Rusijos imperijos sudėtį.
1918 m. vasario 16 d. paskelbta apie Lietuvos valstybės atkūrimą.
Lietuva tapo nepriklausoma, jos ribos rėmėsi etnografiniu principu, nors
didelė šalies dalis buvo okupuota Lenkijos. Lietuva nepriklausoma buvo iki
1940 m., po to ją okupavo ir aneksavo Tarybų Sąjunga.
1988 m. prasidėjus glasnost politikai, Lietuvoje susikūrė Lietuvos
Persitvarkymo Sąjūdis, kuris vėliau ėmė siekti šalies nepriklausomybės.
Nepriklausomybės atstatymas buvo paskelbtas 1990 m. kovo 11 d. Lietuva buvo
pirmoji tarybinė respublika paskelbusi apie atsiskyrimą nuo Tarybų
Sąjungos.
Šių laikų Lietuva siekia integracijos į vakarietiškas karines bei
ekonomines sąjungas – 2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo NATO nare, o 2004 m.
gegužės 1 d. tapo visateise Europos Sąjungos nare.
Politinė sistema
Valstybės vadovas – prezidentas, renkamas tiesioginiuose rinkimuose
penkerių metų kadencijai. Prezidentas skiria ministrą pirmininką (tvirtina
Seimas), ministro pirmininko teikimu skiria ministrus, yra vyriausiasis
karinių pajėgų vadas, taip pat skiria visų teismų, įskaitant Konstitucinį
teismą, teisėjus. Prezidentas formuoja Lietuvos užsienio politiką.
Įstatymų leidžiamoji valdžia: Seimas (vadovauja Seimo
Pirminininkas).
Vykdomoji valdžia: Vyriausybė (vadovauja Ministras Pirminininkas).
Valdymo sistema: parlamentinė respublika.
Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienerių rūmų Lietuvos parlamento
(Seimo) rankose. 141 Seimo narys renkamas ketveriems metams, pusė (71)
tiesiogiai, kiti 70 pagal partijų sąrašus (proporcine rinkimų sistema). Tik
daugiau nei 5 proc. surinkęs partinis sąrašas gauna vietas Seime.
Administracinis suskirstymas
[pic]1 pav. Lietuvos apskritys
Lietuvos teritorija suskirstyta į 10 apskričių. Apskritis sudaro
teritorijos, priklausančios 9 miestų, 43 rajonų ir 8 naujai sudarytoms
savivaldybėms. Savivaldybių teritorijos, savo ruožtu, suskaidytos į
seniūnijas.
Kiekviena apskritis turi vyriausybės paskirtą viršininką, kurio
administracijos pagrindinis uždavinys yra garantuoti, kad apskrities
teritorijoje būtų laikomasi Konstitucijos bei įstatymų.
1. Alytaus apskritis
2. Kauno apskritis
3. Klaipėdos apskritis
4. Marijampolės apskritis
5. Panevėžio apskritis
6. Šiaulių apskritis
7. Tauragės apskritis
8. Telšių apskritis
9. Utenos apskritis
10. Vilniaus apskritis
Geografija
Laukai ir pievos užima 57 proc., miškai ir krūmai – 30 proc., pelkės –
3 proc., vidaus vandenys – 4 proc., kitos žemes – 6 proc. teritorijos.
Lietuvoje klimatas yra vidutiniškai šiltas vidutinių platumų, iš
jūrinio pereinantis į žemyninį.
Didžiausi atstumai
Iš Rytų į Vakarus – 373 km, iš Šiaurės į Pietus – 276 km.
Miestai
Didžiausi Lietuvos miestai 2001 m. duomenimis:
1. Vilnius – 542 287 gyv.,
2. Kaunas – 378 943 gyv.,
3. Klaipėda – 192 954 gyv.,
4. Šiauliai – 133 883 gyv.,
5. Panevėžys – 119 749 gyv.,
6. Alytus – 71 491 gyv.,
7. Marijampolė – 48 675 gyv.
8. Mažeikiai – 42 675 gyv.
Upės
1. Nemunas – 937 km.(Lietuvos teritorijoje 359 km),
2. Neris – 510 km.(234 km),
3. Venta – 343 km.(161 km),
4. Šešupė – 298 km.(209 km),
5. Mūša – 284 km.(146 km).
Bendras upių ir kanalų vagų ilgis Lietuvoje – 76,8 tūkst. km.
Lietuvos reljefas
Reljefą sudaro:
• Pajūrio žemuma,
• Žemaičių aukštuma,
• Ventos vidurio žemuma,
• Sūduvos aukštuma,
• Dzūkų aukštuma,
• Aukštaičių aukštuma,
• Pietryčių lyguma,
• dalis Švenčionių-Naročiaus ir Ašmenos aukštumų.
Aukščiausiаs Lietuvos taškas – Juozapinės kalnas (294 m)
Ekonomika
2004 metais BVP dalis, tenkanti vienam šalies gyventojui per metus,
lyginant su 2003 metais padidėjo 8,8% ir siekė 5218 eurų.
2003 metais Lietuvos ekonomikos augimas buvo pats sparčiausias rytų
Europoje – BVP, palyginus su 2002 m., išaugo 9,7 proc. ir sudarė 16,27
mlrd. eurų veikusiomis kainomis. BVP dalis, tenkanti vienam šalies
gyventojui per metus, siekė 4711 eurų.
Per pirmą 2004 m. pusmetį, palyginus su atitinkamu 2003 metų laikotarpiu,
BVP išaugo 7,2 proc.
2003 m. vidutinė metinė defliacija (2003 m. palyginus su 2002 m.) sudarė
1,2 proc. (2002 m. palyginus su 2001 m., buvo užfiksuota 0,3 proc. metinė
infliacija). Defliaciją sukėlė nacionalinės valiutos stiprėjimas JAV
dolerio atžvilgiu ir aštri konkurencija mažmeninėje rinkoje.
Tiesioginės užsienio investicijos 2004 m. liepos 1 d. sudarė 4,25 mlrd.
eurų ir, palyginus su 2003 m. liepos 1 d., padidėjo 4,9 proc. Vienam
Lietuvos gyventojui teko 1234 eurų tiesioginių užsienio investicijų.
Pagrindinės šalys investuotojos – Danija, Švedija, Vokietija, Estija, JAV
ir Suomija. Daugiau kaip 60 proc. visų tiesioginių investicijų į Lietuvą
sulaukiama iš ES-15 šalių. 2003 m., lyginant su 2002 m., tiesioginės
užsienio investicijos iš ES-15 šalių padidėjo 10 proc., iki 2,5 mlrd. eurų.
2004 metais į Lietuvą daugiausia investavo:
• Danija 15,2 proc.,
• Švedija 15,0 proc.,
• Vokietija 11,4 proc.,
• Rusija 8,4 proc.,
• Suomija 7,8 proc.
Valstybės skola 2004 m. pradžioje siekė 3,8 mlrd. eurų. Užsienio skola
sudarė 2,18 mlrd. eurų arba 57 proc. visos valstybės skolos. Užsienio skola
2003 m. sudarė 13,5 proc. BVP.
Statistikos departamento duomenimis, 2004 m. Lietuvoje buvo 184,4 tūkst.
bedarbių, nedarbo lygis 11,4 proc.
2005 m. antrojo ketvirčio nedarbo lygis pasiekė 10 metų žemumas – 8,5 proc.
Aukšciausias nedarbo lygis antrąjį 2005 m. ketvirtį buvo Panevėžio
apskrityje – 11,6 proc., Šiaulių – 9,7 proc., Vilniaus – 9,4 proc.,
žemiausias nedarbo lygis buvo Marijampolės – 3,3 proc. ir Tauragės
apskrityse – 6,5 proc.
2003 metais daugiausiai eksportuota į:
• Šveicariją 11,7 proc.,
• Rusiją 10,1 proc.,
• Vokietiją 9,9 proc.,
• Latviją 9,7 proc.,
• Didžiąją Britaniją 6,4 proc.,
• Prancūziją 5,1 proc.,
• Daniją 4,7 proc.,
• Estiją 4,3 proc.,
• Švediją 4 proc.
Demografija
68,5 proc. žmonių gyvena miestuose. Vidutinis amžius – 37,4 metų (moterų –
40,1; vyrų – 34,8). Apie 99,6 proc. vyresnių nei 15 metų gyventojų yra
raštingi.
Tautinė Lietuvos gyventojų sudėtis (2001):
• lietuviai – 83,45 proc.,
• lenkai – 6,74 proc.,
• rusai – 6,31 proc.,
• baltarusiai – 1,23 proc.,
• kiti – 2,27 proc.
Pagal religiją 79 proc.
gyventojų – katalikai, 4,07 proc. – stačiatikiai
(pravoslavai), 14,86 proc. – netikintys.
Virtuvės ypatumai
Liaudies kulinarija formavosi ilgą laiką — ištisus šimtmečius. Ji
susijusi su gyventojų buitimi, įpročiais, gyvenimo lygiu. Liaudies sukurtos
patiekalų receptūros ilgainiui keitėsi, tobulėjo. Kai kurių patiekalų dabar
nebegaminama pasikeitus produktų žaliavai, kai kurie pamiršti, nes buvo
neskanūs, gaminti neturint geresnių produktų, kai kuriuos verta atgaivinti,
o kai kurie ir dabar mėgstami kaip ir seniau.
Nuo seno Lietuvoje maistui plačiai vartojami grūdų, mėsos Ir pieno
produktai, kai kurios daržovės, vaisiai, uogos, Ypač mėgstama ruginė duona.
Lietuvoje populiarūs bulvių valgiai — vėdarai, didžkukuliai,
švilpikai, virtos bulvės su rūgusiu pienu, varške ar pasukomis, na ir
lietuviškas sūris — rūgštus, saldus, kildintinis, trauktinis, margas, su
kmynais, minkštas, kietas ir dar kitoks. Kaime juo vaišinamas (su medum)
netikėtai užėjęs svečias. Žinoma, tuoj pat ant stalo atsiranda ir rūkyto
kumpio, dešros, kiaušinienės. Iš mėsos Lietuvoje populiariausia kiauliena,
ypač rūkyta.
Lietuvių tauta negyveno izoliuotai — tai atsispindi ir liaudies
kulinarijoje. Nemaža patiekalų perimta iš kaimyninių tautų. Kai kurie jų
pamėgti ir plačiai gaminami pakeitus receptūras pagal savo skonį, ir dabar
negalima nelaikyti jų nacionaliniais. Pavyzdžiui, bulvių plokštainis
(kugelis) į Lietuvą pateko iš vokiečių virtuvės, ir dabar jis kepamas
visoje Lietuvoje.
Nors Lietuva nedidelė, bet atskirų etnografinių sričių gyventojų
mityba nevienoda, mėgstami ne tie patys valgiai. Pavyzdžiui, žemaičiai
mėgsta košes, kastinį, šiupinį, rytų aukštaičiai — blynus, ragaišį, varškę,
dzūkai — valgius iš grikių, grybų, bulvių, suvalkiečiai – rūkytos mėsos
produktus, didžkukulius, bulvines dešras, pajūrio gyventojai — žuvų
patiekalus.
Žinoma, ne visus seniau gamintus patiekalus verta atgaivinti. Tačiau
vertingų, maistingų, skanių patiekalų receptūromis verta pasinaudoti.
Atrodytų, netikslinga lietuvių patiekalus skirstyti į tradicinius ir
dabartinius, nes jie labai susiję. Kiekvienos tautos, taigi ir lietuvių,
mitybą lėmė įvairūs veiksniai: gamtinės aplinkos, pagrindinių
(žemdirbystės, gyvulininkystės) ir pagalbinių ūkio šakų (žvejybos,
bitininkystės ir kt.), prekybos išvystymo, maisto gaminimo įrenginių,
socialinės atskirų šeimų padėties, religinių papročių. Kai kurie senovėje
gaminti valgiai praeityje buvo žinomi įvairių tautų grupėms (tai
greičiausiai lėmė analoginė ūkinė veikla), o praeitame šimtmetyje,
padidėjus gyventojų judėjimui, tuo pačiu sustiprėjus kultūriniams ryšiams,
kai kurie valgiai perimami iš kitų tautų kulinarijos meno. Tačiau mityboje
pastebėtas tradicijų perimamumas: mėgstami tie valgiai, kurie įprasti iš
mažų dienų. Šiuo atveju tradiciniais valgiais laikomi tie, kurie lietuvių
valstiečių buvo gaminami XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pirmaisiais
keturiais dešimtmečiais. Kitų visuomenės sluoksnių mityba čia neliečiama.Maisto produktai ir jų apdorojimas. Nuo senų laikų pagrindiniai lietuvių
verslai buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Jie ir teikė daugiausia maisto
produktų. Žvejyba, medžioklė, bitininkystė teikė tik atsitiktinių produktų.
Iš maisto produktų svarbiausi buvo grūdai, visų pirma rugiai, iš kurių
kepama duona, gaminami kai kurie valgiai. Antroji vieta teko miežiams (iš
jų darytos kruopos, malti miltai), trečioji – kviečiams, ketvirtoji –
avižoms. Grikiai buvo auginami rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos kalvotose
vietovėse. Čia jų daugiausia ir vartota (kruopos, miltai). XVII a.
pabaigoje į Lietuvą įvežtos bulvės XIX a. labai paplito — tapo vienu iš
svarbiausių žemės ūkio augalų. Iš ankštinių maistui daugiausia vartoti
žirniai ir pupos.
Iš mėsos produktų daugiausia valgyta kiaulienos — mėsos ir lašinių.
Suvartojamų mėsos produktų kiekis priklausė nuo ūkio ekonominio pajėgumo:
turtingieji valstiečiai kasmet skersdavo po keletą kiaulių, neturtingieji —
vos vieną, todėl pastarųjų atsargos baigdavosi jau pavasarį.
Valstiečiai kiaules paprastai skersdavo gruodžio ar sausio mėnesį ir
pavasario pradžioje. Mėsa buvo sūdoma 11/2—2 m ilgio skobtiniuose loviuose
ar kubiluose. Dvi – keturias savaites druskos sūryme išlaikyti kumpiai bei
lašiniai būdavo rūkomi dūmuose. Žemaitijoje tam reikalui naudotas trobos
centre buvęs didysis kaminas, Aukštaitijoje — pirtis, Suvalkijoje — kieme
iš lentų sukalta būdelė arba virš gyvenamojo namo lubų įrengtas kaminas.
Dzūkijoje mėsa nebuvo rūkoma: įsisūrijusią laikydavo lovyje arba
sukabindavo ant kartelės klėtyje ar ant pirkios aukšto.
Ilgesniam laikymui, ypač vasaros darbymečiui, darytas skilandis
(kindzius, kindziukas). Skilandžio terminas minimas XVI— XVIII amžiuose
įvairiose LDK vietose rašytuose inventoriuose. Jis darytas iš kiaulienos.
Iš prieskonių dėta svogūnų, česnakų, pipirų, lauro
Iki Antrojo pasaulinio karo visoje Lietuvoje iš kiaulės vidaus taukų
daryta įsnauja. Taip ją vadino aukštaičiai, o žemaičiai — užkulu, užtrinu,
suvalkiečiai — taukine. Jos buvo dedama į sriubą, kai ji virta be mėsos, ja
būdavo paskaninamos virtos bulvės. Pagal senesnį įsnaujos ruošimo būdą,
taukai neatskiriami nuo plėvės, dar pridedama lašinių. Pagal naujesnį būdą
taukai atskiriami nuo plėvės, sugrūdami, suminkomi arba sumalami mėsmale,
pridedama prieskonių, apsiuvama plėve, truputį parūkoma (tik nekarštais
dūmais, kad nepradėtų tirpti) ar padžiovinama.
Ilgesniam laikymui darytos ir kiaulienos dešros: mėsa, rečiau kumpiai,
susmulkinama, pridedama pjaustytų lašinių, druskos, pipirų, česnako. Rytų
Lietuvoje jos džiovintos, kitose etnografinėse srityse — rūkytos.
Skerstuvių metu iš kiaulės kraujo daryti vėdarai. Į juos primaišydavo
kurių nors šių produktų: kvietinių ar miežinių rupiai maltų miltų, miežių
ar grikių kruopų, tarkuotų bulvių su spirgais. Masę supildavo į storąsias
žarnas ir iškepdavo krosnyje. Valgydavo karštus ar pašildytus su taukų bei
spirgų padažu.
Aviena buvo sezoninis produktas, maistui vartojama daugiausia rudenį.
Klaipėdos krašte, Žemaitijoje ir Suvalkijoje kai kurie gyventojai kartais
rūkydavo ir avienos kumpius. Jie irgi laikyti vasarai. Kiaulienos vidaus
riebalai, pridėjus prieskonių, būdavo sulydomi ir supilami į puodynes,
skobtas liepinukes ar iš šulų padarytus kubiliukus. Ištirpyti avienos
riebalai būdavo atšaldomi dubenyje, išimami ir laikomi vėsioje vietoje.
Suvalkietės blynams kepti skirtus avitaukius išlydydavo ir sumaišydavo su
sėmenų aliejum. Žąsies taukai būdavo sulydomi arba kartu su kiauliniais,
arba atskirai ir suleidžiami į puodynes ar medinius indus. Kiekviename
ūkyje laikyta paukščių (vištų, žąsų, mažiau ančių, kalakutų), tačiau jie
daugiausia buvo skirti parduoti. Patys valstiečiai paukštieną valgydavo per
šventes ar susirgę.
Žuvų Lietuvos valstiečiai, išskyrus Kuršių nerijos ir pajūrio bei
pamario rajonų gyventojus, vartojo nedaug. Tiesa, dažnoje sodyboje buvo
kūdra, kur veisėsi karosai, tad retkarčiais jais būdavo paįvairinamas
maistas. Iki XX a. pradžios, kada valstiečiai laikėsi gausių pasninkų, tarp
kitų pasninko valgių buvo valgoma ir silkių. Upių ir ežerų žuvų daugiau
vartota ežeringuose rytų Lietuvos rajonuose.
Svarbus valstiečių maisto produktas buvo karvių pienas ir jo
produktai. Iki XIX a. pabaigos pieną ir jo produktus valstiečiai
suvartodavo savo reikalams. Tačiau iš ano meto ūkyje turėtų karvių
skaičiaus negalima spręsti, kad pieno buvo daug suvartojama, nes karvės
nebuvo labai pieningos. XIX a. pieno ūkį prekiniu pirmieji ėmė versti
dvarai, o vėliau — ir stambieji valstiečių ūkiai. Nuo XX a. pradžios
prekiniu pieno ūkiu susidomėjo ir vidutiniai valstiečiai.
Valstiečiai daugiausia suvartodavo saldaus, mažiau — rūgusio pieno.
Sviestas ir sūris ant kasdieninio stalo patekdavo retai. Jų būdavo duodama
švenčių progomis ar pavakariams. Iš grietinės mušdavo sviestą, ja
paskanindavo kitus patiekalus (daugiausia sriubas). Ožkų pieną vartojo
patys neturtingiausi valstiečiai, įnamiai, miestelėnai.
Iki Pirmojo pasaulinio karo, kol valstiečiai laikėsi ilgų ir griežtų
pasninkų, kurių metu nevartodavo nei mėsos, nei pieno, šeimininkės
sudarydavo piltinio, arba darytinio, pieno atsargas. Per keletą savaičių
kasdien į medinį kubilą pildavo pieną, kur jis įrūgdavo. Prieš vartojant
tokį pieną praskiesdavo saldžiu pienu. Aukštaitijoje tokiu pat būdu būdavo
sudarinėjamos ir varškės atsargos. Pažymėtina, kad varškė labiausiai mėgta
Aukštaitijoje (Žemaitijoje iš jos daryti tik sūriai).
Lietuvos valstiečiai spaudė dvejopus sūrius: saldų (žemaičiai tokį
vadino varške) ir rūgštų. Pirmasis daromas iš saldaus pieno, į jį
primaišant varškės. Kartais jis būdavo paskaninamas kiaušiniais, sviestu.
Rūgštūs sūriai daromi iš rūgusio pieno, kartais kaitinant primaišoma ir
saldaus, paskaninami grietine, prieskoniais. Pirmieji sūriai laikyti
geresniais, tačiau tiko tik greitam vartojimui, antruosius buvo galima
laikyti ilgiau ir džiovinti.
Žemaičiai mėgo (ir dabar mėgsta) savotišką sviesto rūšį — kastinį,
gaminamą iš trupučio sviesto ir grietinės su prieskoniais (pipirais,
svogūnais, česnakais). Jis laikytas paprastesnių valgiu už sviestą
(neatsiskiria pasukos), valgytas dažniausiai pasninkų ir talkų dienomis su
karštomis bulvėmis ar duona.
Iš daržovių .valstiečiai daugiausia suvartodavo kopūstų ir burokų.
Praėjusiame šimtmetyje maistui auginti dryžuotieji burokai, vėliau juos
išstūmė raudonieji burokėliai. Iki paplintant bulvėms, auginta daugiau negu
pastaraisiais dešimtmečiais ropių. Be to, maistui vartoti agurkai, morkos,
svogūnai, česnakai, o XX a. paplito ir salotos, pomidorai, ridikėliai.
Sriubai virti švieži kopūstai vartoti vasarą, rauginti – žiemą. Be to,
rauginti kopūstai, apipilti sėmenų aliejum, pasninko dienomis valgyti su
virtomis bulvėmis.
Kiekviena valstiečio šeima kasmet pasiraugdavo statinę
kopūstų žiemai ir pavasariui. Kartais į statinės dugną įdėdavo sveikų
gūžių, kad jos ilgiau išsilaikytų. Į rauginamus kopūstus įberdavo druskos,
cukraus, kmynų, morkų, obuolių ar spanguolių. Dzūkės į statinės dugną dar
įdėdavo keletą gabaliukų duonos, kad kopūstai įgautų gerą rūgštį. Statinėje
kopūstus sumušdavo medine buože. Žiemai buvo paliekama sveikų kopūstų gūžių
(laikomos sukabintos už kotų rūsyje). Burokai maistui gaminti vartoti tiek
švieži, tiek rauginti.
Iš daržovių agurkams priklausė trečioji vieta. Jie taip pat buvo
rauginami ilgiau laikyti. Šio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais mediniai
kubiliukai, statinaitės kopūstams ir agurkams raugti valyti senovišku būdu:
į vandenį sumetama įkaitintų akmenų arba inde uždegama šiaudų grįžtė, po to
išplikoma verdančiu vandeniu. Kad indas įgautų malonų kvapą, valoma ir
kiečiais.
Darže būdavo skiriamas sklypelis kanapėms auginti. Iš jų paspragintų
grūdelių piestoje grūstas vadinamasis kanapių pienas, ir pasninkų metu
vietoj karvės pieno juo būdavo paskaninami valgiai. Žemaičiai keptuvėje
spirgintas kanapes apgrūsdavo ir valgydavo su duona ar bulvėmis.
Rinkdavo valstiečiai ir miško gėrybes: avietes, bruknes, žemuoges,
mėlynes, spanguoles, grybus, riešutus. Riešutai senajame kaime buvo tas
pats, kas saldainiai XX amžiuje. Žiemai grybų buvo prisūdoma, o baravykų —
išdžiovinama. Dzūkijos pamiškių gyventojams grybai sudarė papildomą pajamų
šaltinį: šviežius ir džiovintus juos veždavo į aplinkinių miestų turgus
arba parduodavo perpirkliams. Iš laukinių žolių visoje Lietuvoje maistui
vartotos rūgštynės, o rytiniuose rajonuose — ir drėgnose pievose augantys
barščiai.
Dažnoje valstiečių sodyboje buvo sodas, kuriame vyravo obelys, augo
kriaušių, vyšnių, slyvų, o Žemaitijoje — ir trešnių.
Iš prieskoninių daržovių daugiausia auginta svogūnų. Ypač daug svogūnų
laiškų vasarą šaltibarščiams gaminti suvartodavo rytų aukštaičiai. Be to,
vartoti krapai, kmynai, česnakai, rečiau — krienai bei garstyčios.
Iš pirktinių prieskonių vartoti pipirai, lauro lapai. Iki Pirmojo
pasaulinio karo cukrus Lietuvos kaime vartotas tik per didžiąsias šventes
bei ligoniams. Po karo imta virti uogienių žiemai. Cukrų atstodavo medus.
Maistui, gėrimams, kaip vaistas Lietuvoje jis vartojamas nuo seniausių
laikų.
Vienas seniausių ir pagrindinių lietuvių maisto produktų buvo ruginė
duona. Ji valgyta kasdien – per pusryčius, pietus ir vakarienę. Dėl to
liaudies kalboje ir dainose duona minima viso maisto prasme. Sunkiu darbu
ir prakaitu įgyta duona labai branginta ir gerbta: ir netyčia ant žemės
nukritusį gabaliuką reikėjo pakelti, pabučiuoti, t.y. atsiprašyti ir
suvalgyti. Vaikai iš mažų dienų pratinti gerbti duoną, jos netrupiti,
nemėtyti.
Baudžiavos laikais dauguma valstiečių valgė vadinamąją bėralinę duoną,
t.y. keptą iš grūdų, sumaltų kartu su pelais. Grynų rugių duonos to meto
valstiečiai išsikepdavo tik šventėms. Po baudžiavos panaikinimo bėralinė
duona išnyko. XIX a. antrojoje pusėje neturtingieji valstiečiai tik
nederliaus metais į kepamą duoną primaišydavo kitų javų miltų arba laukinių
augalų sėklų, žirginių, burokų. Dėl minkštumo buvo primaišoma ir bulvių.
Lietuvos kaime buvo kepama dvejopa duona – paprasta ir plikyta. Miltai
duonai paprastai buvo įmaišomi šiltame vandenyje su paliktu nuo ankstesnio
kepimo raugu, tešla per naktį parauginama, pridedama miltų, išminkoma ir
kepama. Plikytai duonai dalis miltų būdavo užplikoma verdančiu vandeniu,
tešla rauginama iki trijų dienų. Ji būdavo saldžiarūgštė ir ne taip greit
sendavo. Paprasta juoda duona Lietuvoje kepama nuo seno, tuo tarpu plikyta
pradėta kepti tik XX a. pradžioje. Iš prieskonių į duoną dedama kmynų.
Kepalai buvo daromi dideli, pailgi arba apskriti. XX a. kaime buvo žinoma
ir pikliuota ruginė duona, tačiau ji buvo kepama retai, didžiosioms
šventėms.
Pikliuotų kvietinių miltų kepiniai ant valstiečio stalo patekdavo
retokai – per didžiąsias kalendorines ir šeimos šventes. Dažniau keptas
stambiai maltų kvietinių miltų ragaišis. Neturtingesnėse šeimose pastarasis
ir per šventes atstodavo pyragą. Iš kvietinių miltų dažniausiai būdavo
kepami blynai, verdami virtiniai, pieniška kukulaičių sriuba.
Įrenginiai maistui gaminti. Iki XX a. pradžios, iš dalies ir
vėlesniais dešimtmečiais atskirose Lietuvos etnografinėse srityse buvo gana
skirtingi įrenginiai maistui gaminti. Nuo šių įrenginių priklausė ir namų
apyvokos daiktų formos.
Etnografai yra išaiškinę du pagrindinius lietuvių valstiečių
tradicinių gyvenamųjų namų raidos kelius – žemaičių ir aukštaičių.
Seniausias etnografams žinomas gyvenamasis būstas Žemaitijoje ir
Mažojoje Lietuvoje buvo namas (numas). Tai buvo viena didelė patalpa. Nuo
XV a. prie jo pristatomos atskiros patalpos gyvuliams. Tokio pastato
viduryje buvo įrengtas ugniakuras. Asloje buvo iškasta keturkampė ar apvali
negili duobė – pelenas.
Jos kraštai buvo apkrauti akmenimis. Virš
ugniavietės iš rąstelių ir molio įrengta pakriautė (užlos) apsaugai nuo
gaisro ir mediniam vąšui pakabinti. Tas vąšas apačioje turėjo geležinį
kablį katilui pakabinti; jame būdavo verdamas valgis. Katilą pagal reikalą
buvo galima pakelti ir nuleisti, o visą vąšą stumdyti į vieną ar kitą šoną.
Tokių senoviškų namų Žemaitijoje buvo išlikę iki XX a. pradžios.
Tradiciniai žemaičių gyvenamieji namai – trobos (statytos XVI-XIX
amžiais) turėjo 4-12 patalpų. XIX a. statytosios trobos išsilaikė iki šio
amžiaus vidurio. Jose, tarp dviejų priemenių, iš akmenų, molio ir nedegtų
plytų buvo įrengtas didelis kaminas. Jo sienos nuo žemės iki lubų eina
stačiai, o nuo lubų iki šelmens siaurėja ir užsibaigia lentelių ar degtų
plytų kaminuku. Viename tokio kamino kampe buvo įrengta ugniavietė:
nedidelis paaukštintas plūkto molio plotelis, kurio kraštai apkrauti
akmenimis.
Virš ugniavietės kabojo toks pats vąšas kaip ir senajame name. Valgį
čia virdavo tik vasarą, kad virtuvė, kurioje paprastai miegodavo
šeimininkai, būtų vėsi. Kamino viršuje buvo rūkomi lašiniai, dešros.
Vidurio Lietuvos valstiečių gyvenamojo namo priemenėje irgi buvo
kaminas, tačiau mažesnis, prigludęs prie kurios nors sienos. Aukštaitijos
valstiečių tradiciniai gyvenamieji namai – pirkios, turėjusios 3—6
patalpas, buvo statomos iki XX a. pradžios. Iki XIX a. vidurio jos buvo
dūminės. Dūminių pirkių pagrindinėje patalpoje (irgi vadinamoje tuo pačiu
pirkios pavadinimu) buvo išplūkiama didelė krosnis. Dūmai iš jos rūkdavo
pro angą, o iš pirkios – pro aukštinį, išpjautą sienoje, virš netoli
esančių durų, ar lubose. Anais laikais šios krosnies paskirtis buvo gana
universali: joje gamindavo valgį, kepdavo duoną, pakrosnyje žiemą laikydavo
vištas, ant jos gulėdavo seneliai ar vaikai. Nuo XIX a., kada šias krosnis
imta mūryti su dūmtraukiais, priekyje atsirado koptūras dūmams surinkti.
Suvalkijoje gyvenamųjų namų — stubų (jose buvo 4—8 patalpos) kaminai
buvo kiek kitokie. Savo forma jie priminė didžiuosius Žemaitijos kaminus,
tik neturėjo pagrindo priemenėje. Dūmai j juos sueidavo iš kitų įrenginių —
duonkepės krosnies ir viryklės. Tokiuose kaminuose buvo rūkoma mėsa, todėl
ant aukšto buvo padarytos j juos įeiti durelės.
Visose etnografinėse srityse išplitusi viryklė (vadinta plyta, mūriu,
mašina) su ketaus plokšte ir lankainiais (rinkėmis) viršuje. Žemaitijoje ji
mūryta virtuvėje, prie priemenės sienos, Aukštaitijoje iš pradžių būdavo
įrengiama didžiosios krosnies priekyje, vėliau imta pristatyti prie šono.
Kaip minėta, aukštaičiai, tarp jų ir dzūkai, duoną kepdavo toje
pačioje krosnyje. Žemaičiai didelėje krosnyje kepė tik duoną, tad ją ir
vadino duonkepiu. Jis buvo mūrijamas arba gyvenamajame name, angą išvedus į
aukščiau aprašytą didįjį kaminą, arba atskirame nedideliame pastatėlyje
kieme. Suvalkiečiai duoną kepė krosnyje, sumūrytoje gyvenamoje patalpoje,
su anga į virtuvę.
Nuo maisto paruošimo įrenginių priklauso ir namų apyvokos reikmenų
formos. Aukštaitijoje krosnyje valgiams virti vartoti dviejų formų indai:
moliniai ar metaliniai puodai siaurėjančiu į apačią dugnu ir ketaus
“čigūnai” pūstais šonais, su dviem ąselėmis. Į krosnį jie kišami
geležinėmis šakėmis, įtaisytomis ant medinio koto. Puodai kilnoti ir
paprastu drobės gabalu — puodkele. Malkas ir puodus krosnyje tvarkydavo
geležiniu žarstekliu su mediniu kotu. Netoli krosnies ant trinkos būdavo
pastatytas arba ant grandinės pakabintas kibiras su vandeniu, šalia jo prie
sienos ar ant durų staktos kabojo puodukas. Visoje Lietuvoje vartotas
geležinis trikojis keptuvei padėti. Būdingiausi indai Žemaitijoje buvo
įvairaus dydžio ketaus katilai. Po Pirmojo pasaulinio karo kaimuose paplito
įvairių formų ir paskirčių metaliniai emaliuoti, vėliau ir aliumininiai
indai, pritaikyti virti ant viryklės.
Valgymo režimas ir valgiai. Lietuvos kaime dažniausiai buvo valgoma
tris kartus: pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Vasarą buvo duodami
pavakariai, o sunkiųjų darbų metu užkandama per pusiaurytį ir priešpietį.
Beveik visoje Lietuvoje stipriausiai valgyta per pusryčius. Pietums valgiai
buvo arba pašildomi likę nuo pusryčių, arba pagaminti rytmetį ir šiltai
išlaikyti, kartais papildyti šviežiu patiekalu. Vakarienei visoje Lietuvoje
buvo duodami lengvi valgiai.
Atskirose Lietuvos etnografinėse srityse pusryčiams bei pietums buvo
duodami skirtingi valgiai, vakarienei — kur kas vienodesni. Galima išskirti
tris pagrindines mitybos papročių zonas, o jose — aštuonis regionus: 1)
vakarų Lietuvą su šiaurės žemaičių, pietų žemaičių ir klaipėdiečių
regionais; 2) vidurio Lietuvą su šiauriečių, viduriečių ir šakiečių
regionais; 3) rytų Lietuvą su šiauriečių aukštaičių ir pietiečių regionais
(į pastarąjį įeina dzūkai ir didžioji dalis suvalkiečių).
Vakarų Lietuvos zonoje šiaurės žemaičiai pusryčiams kasdien
valgydavo košę su mirkalu ir rūgusiu pienu,
populiariausias pietų
valgis buvo rūgšti bulvienė su mėsa ar, troškintos bulvės (šutynė)
su užtrinu arba kopūstų ar barščių sriuba. Pietiniai žemaičiai
pusryčiams virė arba rūgščią bulvienę, arba kopūstų ar barsčių
sriubas, pietums — košę su mirkalu arba troškintas bulves su rūgusiu pienu,
kartais sriubą su mėsa ar užtrintu. Klaipėdiečiai pusryčiams gėrė kavą arba
valgė baltintą kukulaičių sriubą su duona,
sviestu, mėsos, pietums — kurį nors šių patiekalų — bulvių košę
su žuvimi ar mėsa ir rūgusiu pienu arba saldžią sriubą.
Vidurio Lietuvos zonoje šiauriečių regiono valstiečiai
pusryčiams valgydavo bulves su padažu arba virtinius su varškės, mėsos,
spirgučių įdaru, arba blynus, pienišką sriubą ir mėsą su bulvėmis ir
raugintais kopūstais, Viduriečiai pusryčiams virdavo kopūstų arba burokų
sriubą su mėsa ir baltintų kruopų sriubą, pietums pašildydavo nuo pusryčių
likusius valgius. Šakiečiai pusryčiams valgydavo mėsos su duona ir
raugintais kopūstais, kartais virtus kiaušinius ar, kiaušinienę, ar blynus
ir sriubą (kopūstų, barščių, kruopų, bulvių), pietums — sausienę arba
bulvių plokštainį (kugelį), kartais blynus ir mėsišką sriubą, dažniausiai
daržovių. Rytų Lietuvos zonoje aukštaičiai šiauriečiai pusryčiams kasdien