TURINYS
ĮVADAS
1. ES PAGRINDINĖS NUOSTATOS IR KELIAMI REIKALAVIMAI ŠALIMS KANDIDATĖMS
3. LIETUVOS PROBLEMOS ŽEMĖS ŪKYJE INTEGRUOJANTIS Į ES
3.1 KONKURENCINGUMAS
3.2 PIENO RINKA
3.3 MĖSOS IR JOS PRODUKTŲ RINKA
3.4 CUKRAUS RINKA
3.5 LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO STRUKTŪRA
IŠVADOS
LITERATŪROS SĄRAŠAS
ĮVADAS
Pirmieji pokario metai ekonomiškai buvo sunkūs tiek laimėjusioms, tiek pralaimėjusioms karą Europos valstybėms: sugriautas ūkis, pašlijusios pinigų sistemos, nedarbas, apytuštės prekių rinkos, kritusi gyventojų perkamoji galia, smukęs žmonių gyvenimo lygis. Pavieniui ir be išorės paramos valstybėms buvo sunku visą tai įveikti. Reikėjo didelių kapitalo investicijų, bendrų pastangų. Reikėjo pamiršti tai, kokiai kariaujančių valstybių pusei priklausė viena ar kita šalis. Siekdamos įveikti visus šiuos sunkumus, valstybės rinkosi integracijos kelią.
Tai nebuvo lengvas kelias. Europa – tautų, kurioms būdinga sava istorija, savitas vertingumo ir nepriklausomybės jausmas, konglomeratas. Valstybės yra ekonomiškai ir techniškai nevienodai išsivysčiusios, skirtingai supranta vertybes, normas, dalykinius ryšius, skiriasi geografine padėtimi, kalba, religija, kultūra.
Pirmąjį pokario dešimtmetį kiekviena šalis stengėsi ne tik savarankiškai atkurti savo ūkį, bet ir atnaujinti, plėtoti tarptautinius prekybinius ryšius, šalinti iš prieškario metų išlikusias protekcionistines priemones. Tarptautinei prekybai grėsmę kėlė šalių tarpusavio nepasitikėjimas, įvairių priešiškų blokų ir sąjungų steigimas, jų veikla. 1946 m. 23 valstybės JAV iniciatyva pradėjo derybas, siekdamos pagerinti tarptautinės prekybos sąlygas, mažindamos ir šalindamos muitų ir kitokias kliūtis. Derybos baigėsi 1947 m. priimtu Generaliniu susitarimu dėl tarifų ir prekybos, šiandien žinomu kaip GATT (General Agreement on Tariffs and Trade). Tai buvo trečias svarbus rezultatas po Pasaulio banko (World Bank) ir Tarptautinio valiutos fondo (International Monetary Fund), skirtų daugiašaliam ekonominiam bendradarbiavimui, įsteigimo.
Generalinio susitarimo tikslas sudaryti verslininkams saugią ir prognozuojamą tarptautinės prekybos aplinką, kurioje vyktų nepaliaujamas prekybos liberalizavimas, didėtų investicijos, būtų kuriamos darbo vietos ir klestėtų prekyba.
Iki šių dienų įvyko aštuoni Generalinio susitarimo prekybos raundai. Paskutiniame Urugvajaus raunde, vykusiame 1986-1993 m., 117 valstybių įsipareigojo mažinti ar panaikinti tarifus, kitus prekybinius apribojimus, atverti rinkas laisvam paslaugų tiekimui bei kitaip liberalizuoti pasaulinę prekybą. Žemės ūkio srityje numatyta atsisakyti kvotų, jas keisti tarifais, kuriuos išsivysčiusios šalys per šešerius metus sumažintų 36 procentais. Remiantis šio raundo nutarimais, nuo 1995.01.01 Generalinis susitarimas buvo pertvarkytas į nuolatinę prekybos koordinacinę struktūrą – Pasaulinę prekybos organizaciją – WTO (World Trade Organization). Beje visai neseniai ir Lietuva tapo jo nare.
Taigi, Pasaulinė prekybos organizacija, Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas yra organizacijos, įtakojančios valstybių integracijos procesus.
Reikšmingas žingsnis Vakarų Europos valstybių integracijos kelyje buvo Europos ekonominės bendrijos (Bendrosios rinkos) įsteigimas. Ją įkūrė tais pačiais metais kaip ir Europos atominės energijos bendriją tie patys steigėjai: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija ir Vakarų Vokietija. Taip atsirado trys organizacijos: Europos anglių ir plieno susivienijimas, Europos atominė bendrija ir Europos ekonominė bendrija. Iš pradžių jos turėjo atskirus valdymo organus. 1967 m. valdymo organai buvo suvienyti ir žinomi kaip Europos Bendrijos valdymo organai. Šios trys organizacijos rėmėsi solidžiais ūkiniais pamatais, turinčiomis privalomąją galią sutartimis. Jos siekė laisvo prekių, kapitalo ir darbo jėgos judėjimo. Valstybės, stodamos į Europos Bendriją, turėjo sudaryti vieną sutartį, kurios vienoje pusėje buvo išvardijamos visos trys organizacijos.
Europos Bendrija savo tikslų siekė bendromis politikomis: žemės ūkio, žvejybos, transporto, aplinkosaugos, užsienio prekybos, konkurencijos, plėtros, energetikos, muitų, o taip pat bendrais veiksmais arba programomis: tyrimo ir vystymo, telekomunikacijos, ūkinės politikos koordinavimo ir kitomis.
Europos bendrijos tikslai, jos ekonominiai ir socialiniai pasiekimai skatino ir kitas valstybes jungtis į šią Bendriją: 1973 m. į ją įstojo Airija, Danija ir Didžioji Britanija, 1986 m. – Graikija, Ispanija ir Portugalija. 1991 m. Bendrija žengė dar vieną žingsnį integracijos keliu, nutardama nuo 1993 m. ją reorganizuoti į Europos Sąjungą.
Europos Sąjungos sutartis numato vieną bendrą pilietybę. Visi valstybių – narių piliečiai yra Sąjungos piliečiai, kurie turi teisę: laisvai judėti visoje Sąjungos teritorijoje; komunalinių ir Europos Sąjungos organų rinkimų metu gali rinkti ir būti renkami toje valstybėje, kurioje tuo metu gyvena; gali naudotis diplomatinių ar konsulinių organų apsauga kiekvienoje Sąjungos valstybėje; gali įteikti parlamentui peticijas ir naudotis piliečių įgaliotinių paslaugomis.
Nuo 1993 m. į Europos Sąjungą gali jungtis visos norinčios Centro ir Rytų Europos šalys, kai tik jos sugebės užtikrinti narystės
įsipareigojimus ekonominėse ir politinėse sąjungose. Dar po metų, 1994 m buvo prieita išvados, kad pagrindinis veiksnys šių šalių pasirengimo įstojimui strategijoje yra jų žemės ūkio problemų sprendimas. Šiuo laikotarpiu į Europos Sąjungą dar įstojo Austrija, Suomija ir Švedija, Sąjungos narių skaičius išaugo iki penkiolikos. Pasirašytas asocijuotos narystės sutartys su dešimt šalių: Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Bulgarija, Rumunija, Lietuva, Latvija ir Estija. Įvykdžiusios visus Europos Sąjungos reikalavimus, asocijuotos narės bus priimtos tikrosiomis narėmis.
Europos ekonominė erdvė tampa daugiau nei paprasta ūkinė teritorija. Tai – didžiulė rinka, teikianti visų čia esančių valstybių verslininkams plačias galimybes. Joje veiks bendros ekonominės, valiutinės, industrinės politikos, ir mokslinių tyrimų bei technologijų kūrimo bei diegimo, gamtos apsaugos, žuvininkystės, plieno pramonės, transporto politikos.
Europos ekonominės erdvės susiformavimo su laisvu prekių, kapitalų ir darbo jėgos judėjimu perspektyva suteiks papildomų akstinų ir impulsų sparčiau plėtoti Europos ūkį.
1. ES PAGRINDINĖS NUOSTATOS IR KELIAMI REIKALAVIMAI ŠALIMS KANDIDATĖMS
Europos Sąjunga – tai didžiausias pasaulyje prekybos blokas. Europos Sąjunga:
· siekia Vieningos Rinkos sukūrimo, kurios viduje panaikinti visi apribojimai laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui;
· vykdo bendrą prekybos politiką, numatančią prekybą su trečiosiomis šalimis;
· vykdo bendrą politiką tokiose srityse, kaip: žemės ūkis, transportas, energetika, aplinkos apsauga ir kita;
· kuria ekonominę ir pinigų sąjungą, numatančią vieną visai Europos Sąjungai piniginį vienetą euro.
Pagrindinis Europos Sąjungos tikslas yra sukurti kuo „glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio“ (Europos Sąjungos sutartis).
Kiti ES tikslai:
· skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta;
· ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bendrą gynybą;
· stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę;
· plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse;
· pilnai laikytis acquis communautaire (ES teisės sistema) ir jos papildymų.
Europos Sąjunga kaip ir kiekviena valstybė turi savo biudžetą, kurio lėšomis finansuojama visa ES veikla. Biudžetas yra bendras visoms Europos Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms, o jo lėšos skiriamos bendriems ES tikslams bei interesams pasiekti.
Naujos valstybės iš Vidurio ir Rytų Europos, siekiančios narystės ES, turi atitikti tris taip vadinamus Kopenhagos kriterijus. Kopenhagos kriterijai – tai 1993 metais Kopenhagoje vykusio Europos viršūnių tarybos susitikimo išvados, skirtos VRE valstybėms, siekiančioms narystės ES.
Kriterijai yra trys:
1) stabilių institucijų, garantuojančių demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumų apsaugai buvimas;
2) funkcionalios rinkos ekonomikos veikimas, jos pajėgumas atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą ES;
3) sugebėjimas prisiimti narystės įsipareigojimus, įsipareigojimas siekti politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos.
Papildomas kriterijus, atsiradęs praėjus dvejiems metams, t.y. 1995 metų Madrido Europos viršūnių susitikime – tai valstybių administracinių struktūrų pertvarkymo bei prisitaikymo prie ES reikalavimų svarba.
Kiekvienos kandidatės į ES pasiekimai vertinami pagal Kopenhagos kriterijus, iš kurių žemės ir maisto ūkio sričiai svarbiausi yra funkcionuojanti rinkos ekonomika bei sugebėjimas atlaikyti konkurencinį spaudimą, taip pat sugebėjimas įgyvendinti Bendrijos teisę.
Kyla klausimas, kodėl ES suinteresuota plėstis. Atrodytų, kad palyginti silpnos valstybės gali susilpninti visą ES ekonomiką, ypač stiprėjant konkurencijai su JAV. Dėl šios priežasties iš esmės ir susikūrė ES. ES nenaudinga turėti vargstančias, nestabilias kaimynines valstybes. Susivienijus atsiveria geros sąlygos prekybai – išnyksta mokesčių barjerai, žmonės gali laisvai keliauti ir ieškoti darbo visose ES šalyse. Ši galimybė itin vertinta Švedijoje.
2. LIETUVOS NARYSTĖS ES NAUDA
Lietuvos teisinės ir demokratinės valstybės pagrindinis tikslas yra garantuoti savo piliečiams jų teisių apsaugą ir sudaryti sąlygas jų ekonominei bei socialinei gerovei.
Stodama į ES Lietuva gautų rimtas saugumo garantijas. Pirmiausia, gerokai išaugtų investicijos į mūsų šalį. Todėl pavojui iškilus Vakarų valstybių vyriausybės darytų viską, kas įmanoma, kad apgintų Lietuvos valstybę, o kartu ir savo piliečių, įmonių, koncernų turtą bei interesus, nuo jų priklausomas darbo vietas savo šalyje. Kita vertus, planuojama iki šiol nelabai aktyvią gynybinę Vakarų Europos Sąjungą integruoti į ES. Taigi, ateityje ES turėtų būti ne tik politinė ir ekonominė, bet ir gynybinė sąjunga su visais iš to kylančiais įsipareigojimais.
Vadinamieji Kopenhagos
kuriuos ES nustatė kaip derybų dėl narystės pradžios sąlygas, iš esmės atitinka permainų, vykstančių Lietuvoje, tikslus. Todėl Lietuvos narystės ES ar pasirengimo jai sąnaudos iš esmės yra modernios valstybės kūrimo sąnaudos, kuriuos tikslingiau būtų vadinti investicijomis, kurios atsiperka ne iš karto, tačiau būtinos norint garantuoti stabilią ir saugią valstybės plėtrą, kuri yra esminė gerovės augimo sąlyga.
Įsijungimo į Sąjungą pasekmės apima ir politinę, ir ekonominę, ir teisinę valstybės sistemas, atsiliepia daugeliui socialinių, profesinių, visuomeninių grupių.