Ligonių kasos
5 (100%) 1 vote

Ligonių kasos

Turinys

Įvadas…………………………………………………………….

…………………………………………………….2

Ligonių kasų

raida……………………………………………………………..

…………………………………3

Socialinis

draudimas………………………………………………………….

………………………………….5

Darbo

struktūra………………………………………………………….

………………………………………..7

SAM ĮSAKYMAI:

1. Bendros nuostatos………………………….

………………………………………………………..8

2. Valstybinės ligonių kasos uždaviniai, funkcijos………..

……………………………….9

3. Valstybinės ligonių kasos

teisės…………………………………

……………………………..9

4. Valstybinės ligonių kasos darbo organizavimas………….

…………………………..10

TERITORINĖS LIGONIŲ KASOS:

1. Valstybinės ligonių kasos direktoriaus įsakymas…………

………………………….11

2. Teritorinių ligonių kasų

funkcijos……………………………….

…………………………12

3. Teritorinių ligonių kasų

teisės……………………………………..

…………………………13

4. Teritorinių ligonių kasos stebėtojų taryba…………………….

………………………..13

5. Teritorinių ligonių kasos taikinimo komisija………………….

……………………….14

Informacija………………………………………………………..

……………………… ………………………16

Literatūra…………………………………………………………

………………………………………………..17

ĮVADAS

Teisinga privalomojo sveikatos draudimo politika leidžia užtikrinti

tinkamą Lietuvos gyventojų sveikatos priežiūrą. Mūsų šalies įstatymai

reglamentuoja daugiausia valstybinį sveikatos sistemos valdymą. Tam tikslui

įsteigtos institucijos, besirūpinančios atskiromis sistemos dalimis:

gydytojus rengia universitetai, sveikatos priežiūros įstaigų turtas

(pastatai bei įrenginiai) priklauso savivaldybėms bei apskritims, už

technologijas atsako aprobavimo, akreditavimo bei licencijavimo tarnybos, o

lėšas valdo ligonių kasos.

Įsteigus ligonių kasas buvo žengtas vienas svarbiausių žingsnių

efektyvaus sistemos valdymo link – atskirtos steigėjo bei asignavimų

valdytojo funkcijos, o reorganizavus sveikatos priežiūros įstaigas į

viešąsias, faktiškai buvo sukurta nepriklausomų kontraktų sistema.

Kaip ir kiekviena institucija, ligonių kasos turi savo strategiją,

grindžiamą visos veiklos vizija, kurios esmė – sveikas žmogus. Savo misiją

suprantame kaip prievolę valdyti valstybės skirtas lėšas siekiant tikslo

efektyviai jas naudoti (teikti daugiau ir geresnių paslaugų už tuos pačius

pinigus). Ligonių kasų strategija apima kelias pagrindines veiklos kryptis:

užkirsti ligai kelią ir tausoti sveikatą, susirgusįjį greitai ir efektyviai

išgydyti siekiant galutinio tikslo – grąžinti jį į darbą bei profesionaliai

atlikti pagrindinę ligonių kasų funkciją – valdyti valstybės skirtas lėšas.

Vykdant sveikatos reformą svarbu kuo geriau tenkinti gyventojų

informacijos poreikį. Natūralu, kad reformos metu priimami sprendimai gali

sukelti abejonių ir nepasitenkinimo. Labai svarbu apie šiuos sprendimus

išsamiai informuoti, kad juos suprastų ir palaikytų ne tik medikų

visuomenė, bet ir visi šalies gyventojai.

Ligonių kasos siekinys – sveikas žmogus!

Ligonių kasų raida

Kad geriau suprastume mūsų šalies sveikatos draudos principus,

prisiminkime jos istoriją, kuri siekia XIX a. pabaigą – XX a. pradžią.

Tuomet kai kuriose stambesnėse pramonės įmonėse buvo įkurtos ligonių kasos

– “krankkasės”, kurias tvarkė įmonių administracija, sergantiesiems

teikdavusi šiokią tokią pagalbą. Taigi tai buvo tik fragmentiškas,

priklausęs nuo darbdavių valios sveikatos draudimas.

1912 m. Lietuvos teritorijoje, tuo metu įėjusioje į Rusijos sudėtį, buvo

rengiamasi įvesti privalomąjį sveikatos draudimą pramonės darbininkams,

tačiau tam sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Lietuvoje atkūrus

nepriklausomybę buvo siekiama sutvarkyti sveikatos draudimo reikalus. 1919

m. Darbo ir socialinės apsaugos ministerija parengė Ligos draudimo įstatymo

projektą. Vėliau šiuo reikalu rūpinosi Darbo ir socialinės apsaugos

departamentas. 1921 m. kovą Steigiamasis Seimas svarstė Ligonių kasų bei

Darbininkų draudimo tarybos įstatymų projektus. Ligonių kasų įstatymų

projektas apėmė labai platų dirbančiųjų socialinį sluoksnį, neišskiriant ir

žemės ūkio samdinių. Buvo numatyta, kad kiekviena įmonė, kurioje dirba ne

mažiau kaip 200 darbininkų, darbo
inspektoriui leidus gali steigti atskirą

ligonių kasą. 1921 m. birželio 8 d. šis įstatymas buvo priimtas.

1925 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas gerokai pakeistas Ligonių kasų

įstatymas, kuriame buvo numatoma steigti ligonių kasas visose apskrityse.

1926 m. kovo 23 d. Respublikos Seimas priėmė Vyriausiosios socialinio

draudimo valdybos (toliau Valdyba) įstatymą. Jame buvo nurodyta, kad

Valdyba steigiama “socialinio draudimo reikalams tvarkyti”. Šią datą galima

laikyti socialinio draudimo mūsų šalyje pradžia. Valdyba buvo įsteigta prie

Vidaus reikalų ministerijos, kuravusios ir socialinius reikalus. Ši

institucija aiškino ligonių kasų įstatymą, steigė ligonių kasas, tvirtino

jų sąmatas ir ataskaitas, ligonių kasų valdybų ir tarybų rinkimus,

direktorių skyrimą.

1928 m. spalio 28 d. buvo įsteigta pirmoji Kauno miesto ligonių kasa,

vėliau – dar šešios ligonių kasos, įvairiose apskrityse: Kauno, Šiaulių,

Marijampolės, Panevėžio, Ukmergės, Vilkaviškio (1931 m. pabaigoje šios

kasos tapo apygardinėmis). Nors Ligonių kasų įstatyme buvo numatyta

įsteigti 21 ligonių kasą, 1928 m. pabaigoje jų veikė tik septynios.

1929 m. gegužės 6 d. buvo paskelbtas svarbus Ligonių kasų įstatymo

pakeitimas, nuo privalomojo sveikatos draudimo atleidęs tų įstaigų ir

įmonių darbininkus, kurie dar iki ligonių kasų įsteigimo ligos atveju buvo

aprūpinti. Šiame dokumente taip pat reglamentuojama, kad ligonių kasos

administracijos reikalams galima išleisti ne daugiau kaip 8-12 proc.

metinių pajamų.

1931 m. buvo įsteigtos naujos ligonių kasos: Telšių, Tauragės, Alytaus.

Kūrėsi ir žinybinės ligonių kasos.

Ligonių kasų įstatyme buvo reglamentuota, kad privalomajam draudimui

neturi įtakos nei asmenų amžius, nei lytis. Privalomuoju draudimu nebuvo

draudžiami asmenys, samdomi laikiniems darbams, uždirbantys daugiau nei 400

Lt per mėnesį (nuo 1934 m. 1000 Lt), žemės ūkio darbininkai, valstybės

tarnautojai, apdrausti pagal Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų

įstatymą (1928 m. pakeitus Ligonių kasų įstatymą – ir savivaldybių

tarnautojai). Taigi ligonių kasos teikė pagalbą tik palyginti nedideliam

kiekiui krašto (dažniau miesto) gyventojų, t.y.

tarnautojams ir įmonių darbininkams. Kaimo gyventojai naudojosi tik

privačia medicinos pagalba. Tik nuo 1938 m. pradėjo veikti “Kaimo

gyventojams sveikatos reikalams rūpinti įstatymas”, kuriuo remiantis buvo

draudžiami ir žemės ūkio darbininkai.

Nors ligonių kasų veiklos pradžia buvo sunki, finansinė būklė nepavydėtina,

tačiau jau 1935-1940 metais ligonių kasų veikla stabilizavosi, padėtis ėmė

sparčiai gerėti. Galiausiai jos taip sutvirtėjo, kad steigė savas gydymo ir

profilaktikos įstaigas, propagavo sveiką gyvenseną. Tuomet ligonių kasų

lėšomis buvo pastatyti 7 rūmai, 2 sanatorijos, 3 vaikų vasaros kolonijų

namai, rentgeno kabinetas, vaistinė, laboratorija, 12 ambulatorijų, 7

medicinos punktai bei mažesnės gydymo įstaigos. Deja, ligonių kasos savo

stacionarinio gydymo įstaigų neturėjo. Kasų nariams teko gydytis

valstybinėse ir privačiose ligoninėse. 1938 m. ligonių kasų sąrašuose buvo

141 375 apdraustųjų.

Prasidėjus okupacijai, mūsų šalies ligonių kasos buvo likviduotos ir

įdiegta iš valstybės biudžeto finansuojama sveikatos apsaugos sistema, kuri

veikė visą sovietinį laikotarpį.

Diskusijos dėl sveikatos finansavimo reformos mūsų šalyje prasidėjo 1988-

aisiais, o 1989-ųjų gegužę gydytojai, susirinkę į savo sąjungos atkuriamąjį

6-ąjį suvažiavimą, paskelbė, kad siekiant efektyviau spręsti Lietuvos

žmonių sveikatos problemas, būtina keisti į ligas orientuotą sveikatos

apsaugos modelį. Reikėjo parengti sveikatos politikos formavimo principais

grindžiamą dokumentą. Atkuriamasis Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimas

tai padaryti įpareigojo medicinos bendruomenę, priimdamas rezoliuciją “Apie

Nacionalinės sveikatos koncepcijos rengimą”. Darbo grupė parengė šios

koncepcijos projektą, kuris buvo priimtas VII–jame LGS suvažiavime Kaune

bei pateiktas Atkuriamajam Seimui tvirtinti. 1991 m. spalio 31 d. Lietuvos

Seimas patvirtino Lietuvos nacionalinę sveikatos priežiūros koncepciją,

kurioje buvo suformuluota sveikatos apsaugos politika, nustatyti

prioritetai – pirminės sveikatos priežiūros plėtra, šeimos gydytojo

institucijos diegimas, numatyta sveikatos apsaugos įstaigų struktūra pagal

pirminį, antrinį ir tretinį paslaugų tiekimo lygmenį. Minėta koncepcija

tapo Lietuvos sveikatos politikos formavimo pagrindu.

Nesuspėjus 1991 m. parengti kompleksiško Sveikatos draudimo įstatymo, buvo

nuspręsta pradinio sveikatos reformos etapo finansavimo pokyčius sieti su

įstaigomis, finansuojamomis valstybės biudžeto lėšomis per SAM.

Respublikinio pavaldumo sveikatos priežiūros įstaigų finansavimui

pertvarkyti užteko Vyriausybės nutarimo “Dėl sveikatos apsaugos finansavimo

1992 metais”. Šio nutarimo pagrindu 1992 m. sausio 10 d. įsteigiama

Valstybinė ligonių kasa, kurios pagrindiniai veiklos principai šie:

– VLK finansuoja respublikinio pavaldumo asmens sveikatos priežiūros

įstaigas, naudodama valstybės biudžeto asignavimus;

– įstaigos finansuojamos pagal sutartis su VLK, atsižvelgiant į suteiktų

paslaugų mastus;


stacionarinių paslaugų, sugrupuotų pagal IX tarptautinę ligų

klasifikaciją, kainas nustato SAM. Už ambulatorines paslaugas mokama pagal

SAM nustatytą įkainį kiekvienam gyventojui. Į kainas, diferencijuotas pagal

įstaigų tipus (universitetinės, didžiosios regionų ir kitos ligoninės)

siekiama įtraukti visas einamąsias išlaidas; tarnautojams ir įmonių

darbininkams. Kaimo gyventojai naudojosi tik privačia medicinos pagalba.

Tik nuo 1938 m. pradėjo veikti “Kaimo gyventojams sveikatos reikalams

rūpinti įstatymas”, kuriuo remiantis buvo draudžiami ir žemės ūkio

darbininkai.

Nors ligonių kasų veiklos pradžia buvo sunki, finansinė būklė nepavydėtina,

tačiau jau 1935-1940 metais ligonių kasų veikla stabilizavosi, padėtis ėmė

sparčiai gerėti. Galiausiai jos taip sutvirtėjo, kad steigė savas gydymo ir

profilaktikos įstaigas, propagavo sveiką gyvenseną. Tuomet ligonių kasų

lėšomis buvo pastatyti 7 rūmai, 2 sanatorijos, 3 vaikų vasaros kolonijų

namai, rentgeno kabinetas, vaistinė, laboratorija, 12 ambulatorijų, 7

medicinos punktai bei mažesnės gydymo įstaigos. Deja, ligonių kasos savo

stacionarinio gydymo įstaigų neturėjo. Kasų nariams teko gydytis

valstybinėse ir privačiose ligoninėse. 1938 m. ligonių kasų sąrašuose buvo

141 375 apdraustųjų.

Prasidėjus okupacijai, mūsų šalies ligonių kasos buvo likviduotos ir

įdiegta iš valstybės biudžeto finansuojama sveikatos apsaugos sistema, kuri

veikė visą sovietinį laikotarpį.

Diskusijos dėl sveikatos finansavimo reformos mūsų šalyje prasidėjo 1988-

aisiais, o 1989-ųjų gegužę gydytojai, susirinkę į savo sąjungos atkuriamąjį

6-ąjį suvažiavimą, paskelbė, kad siekiant efektyviau spręsti Lietuvos

žmonių sveikatos problemas, būtina keisti į ligas orientuotą sveikatos

apsaugos modelį. Reikėjo parengti sveikatos politikos formavimo principais

grindžiamą dokumentą. Atkuriamasis Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimas

tai padaryti įpareigojo medicinos bendruomenę, priimdamas rezoliuciją “Apie

Nacionalinės sveikatos koncepcijos rengimą”. Darbo grupė parengė šios

koncepcijos projektą, kuris buvo priimtas VII–jame LGS suvažiavime Kaune

bei pateiktas Atkuriamajam Seimui tvirtinti. 1991 m. spalio 31 d. Lietuvos

Seimas patvirtino Lietuvos nacionalinę sveikatos priežiūros koncepciją,

kurioje buvo suformuluota sveikatos apsaugos politika, nustatyti

prioritetai – pirminės sveikatos priežiūros plėtra, šeimos gydytojo

institucijos diegimas, numatyta sveikatos apsaugos įstaigų struktūra pagal

pirminį, antrinį ir tretinį paslaugų tiekimo lygmenį. Minėta koncepcija

tapo Lietuvos sveikatos politikos formavimo pagrindu.

Nesuspėjus 1991 m. parengti kompleksiško Sveikatos draudimo įstatymo, buvo

nuspręsta pradinio sveikatos reformos etapo finansavimo pokyčius sieti su

įstaigomis, finansuojamomis valstybės biudžeto lėšomis per SAM.

Respublikinio pavaldumo sveikatos priežiūros įstaigų finansavimui

pertvarkyti užteko Vyriausybės nutarimo “Dėl sveikatos apsaugos finansavimo

1992 metais”. Šio nutarimo pagrindu 1992 m. sausio 10 d. įsteigiama

Valstybinė ligonių kasa, kurios pagrindiniai veiklos principai šie:

– VLK finansuoja respublikinio pavaldumo asmens sveikatos priežiūros

įstaigas, naudodama valstybės biudžeto asignavimus;

– įstaigos finansuojamos pagal sutartis su VLK, atsižvelgiant į suteiktų

paslaugų mastus;

– stacionarinių paslaugų, sugrupuotų pagal IX tarptautinę ligų

klasifikaciją, kainas nustato SAM. Už ambulatorines paslaugas mokama pagal

SAM nustatytą įkainį kiekvienam gyventojui. Į kainas, diferencijuotas pagal

įstaigų tipus (universitetinės, didžiosios regionų ir kitos ligoninės)

siekiama įtraukti visas einamąsias išlaidas;

Socialinis draudimas

Nors prieškario Lietuvoje iš socialinio draudimo srities buvo likę du 1912

m. birželio 23 d. paskelbti rusų įstatymai – Dėl pramonės darbininkų

aprūpinimo ligoje ir Dėl darbininkų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, dėl

savo konstrukcijos (taikyti tik stambiajai pramonei) be esminio pakeitimo

jie negalėjo būti pritaikyti naujoms Lietuvos gyvenimo sąlygoms. Buvusi

Darbo ir socialinės apsaugos ministerija 1919 m. buvo paruošusi Draudimo

nuo ligos įstatymo projektą. Pastarasis virto įstatymu, tačiau paskelbtas

buvo tik 1926 m. gegužės 27 d. (V. Ž. Nr. 227), pavadinus jį Ligonių kasų

įstatymu. Socialinio draudimo reikalams tvarkyti atskiru įstatymu,

paskelbtu 1926 m. gegužės 18 d. (V. Ž. Nr. 225), įsteigta Vyriausioji

socialinio draudimo valdyba. Ji, atlikusi paruošiamąjį organizacinį darbą,

1928 m. įsteigė pirmąsias 7 ligonių kasas tuose rajonuose, kur buvo

didesnis draudžiamųjų žmonių skaičius. 1931 m. įvestas privalomas draudimas

nuo ligų visoje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje. Pradėjus įgyvendinti

pirmąjį išleistą ligonių kasų įstatymą, buvo susilaukta nemaža sunkumų,

ypač kasų administravimo, draudimo mokesčio dydžio, medicinos pagalbos

suteikimo bei kitais atvejais. Įstatymas buvo kelis kartus taisomas,

keičiamas ir papildomas, o 1934 m. sausio 23 d. (V. Ž. Nr. 434) paskelbtas

visiškai pertvarkytas Ligonių kasų įstatymas.

Ligonių kasas steigė ir jų veikimą prižiūrėjo Vyriausioji
socialinio

draudimo valdyba. Ji buvo sudaryta iš dviejų Vidaus reikalų ministerijos

atstovų, dviejų darbdavių ir dviejų apdraustųjų atstovų. Valdyba parengė

kasų statutą, tvirtino ir keitė metines kasų sąmatas, leido įsigyti kasoms

nekilnojamąjį turtą, sprendė įvairius ginčus tarp kasos valdybos ir

apdraustųjų, baudė darbdavius už kasų įstatymo pažeidimus ir apskritai

prižiūrėjo kasų administravimą ir veikimą. Jeigu kasų valdyba ir taryba

nesugebėjo tvarkyti kasos reikalų arba nevykdė įstatymų ir statuto joms

nustatytų pareigų, tai tokia valdyba ir taryba galėjo būti paleistos. Tuo

atveju paskirtas kasos valdytojas turėjo valdybos ir tarybos teises.

Ligonių kasose privalomai drausti visi dirbantieji. Įstatymas leido laisvai

apsidrausti ir ne vyresniems kaip 50 metų žmonėms, ne invalidams ir

nesergantiems chroniška bei nepagydoma liga. Kasos lėšas sudarė

draudžiamųjų ir draudėjų įnašai lygiomis dalimis ir valstybės priedai kasos

narių gimdyvių pašalpoms. Mokestis nustatytas tam tikra lentele ir siekė

5–50 proc. nuo apdraustojo uždarbio sumos. Kasų nariai ir jų šeimų nariai

susirgę naudojosi visokeriopa medicinos pagalba, gaudavo vaistus, gydymo

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2061 žodžiai iš 6850 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.