Turinys
Įvadas…………………………………………………………….
…………………………………………………….2
Ligonių kasų
raida……………………………………………………………..
…………………………………3
Socialinis
draudimas………………………………………………………….
………………………………….5
Darbo
struktūra………………………………………………………….
………………………………………..7
SAM ĮSAKYMAI:
1. Bendros nuostatos………………………….
………………………………………………………..8
2. Valstybinės ligonių kasos uždaviniai, funkcijos………..
……………………………….9
3. Valstybinės ligonių kasos
teisės…………………………………
……………………………..9
4. Valstybinės ligonių kasos darbo organizavimas………….
…………………………..10
TERITORINĖS LIGONIŲ KASOS:
1. Valstybinės ligonių kasos direktoriaus įsakymas…………
………………………….11
2. Teritorinių ligonių kasų
funkcijos……………………………….
…………………………12
3. Teritorinių ligonių kasų
teisės……………………………………..
…………………………13
4. Teritorinių ligonių kasos stebėtojų taryba…………………….
………………………..13
5. Teritorinių ligonių kasos taikinimo komisija………………….
……………………….14
Informacija………………………………………………………..
……………………… ………………………16
Literatūra…………………………………………………………
………………………………………………..17
ĮVADAS
Teisinga privalomojo sveikatos draudimo politika leidžia užtikrinti
tinkamą Lietuvos gyventojų sveikatos priežiūrą. Mūsų šalies įstatymai
reglamentuoja daugiausia valstybinį sveikatos sistemos valdymą. Tam tikslui
įsteigtos institucijos, besirūpinančios atskiromis sistemos dalimis:
gydytojus rengia universitetai, sveikatos priežiūros įstaigų turtas
(pastatai bei įrenginiai) priklauso savivaldybėms bei apskritims, už
technologijas atsako aprobavimo, akreditavimo bei licencijavimo tarnybos, o
lėšas valdo ligonių kasos.
Įsteigus ligonių kasas buvo žengtas vienas svarbiausių žingsnių
efektyvaus sistemos valdymo link – atskirtos steigėjo bei asignavimų
valdytojo funkcijos, o reorganizavus sveikatos priežiūros įstaigas į
viešąsias, faktiškai buvo sukurta nepriklausomų kontraktų sistema.
Kaip ir kiekviena institucija, ligonių kasos turi savo strategiją,
grindžiamą visos veiklos vizija, kurios esmė – sveikas žmogus. Savo misiją
suprantame kaip prievolę valdyti valstybės skirtas lėšas siekiant tikslo
efektyviai jas naudoti (teikti daugiau ir geresnių paslaugų už tuos pačius
pinigus). Ligonių kasų strategija apima kelias pagrindines veiklos kryptis:
užkirsti ligai kelią ir tausoti sveikatą, susirgusįjį greitai ir efektyviai
išgydyti siekiant galutinio tikslo – grąžinti jį į darbą bei profesionaliai
atlikti pagrindinę ligonių kasų funkciją – valdyti valstybės skirtas lėšas.
Vykdant sveikatos reformą svarbu kuo geriau tenkinti gyventojų
informacijos poreikį. Natūralu, kad reformos metu priimami sprendimai gali
sukelti abejonių ir nepasitenkinimo. Labai svarbu apie šiuos sprendimus
išsamiai informuoti, kad juos suprastų ir palaikytų ne tik medikų
visuomenė, bet ir visi šalies gyventojai.
Ligonių kasos siekinys – sveikas žmogus!
Ligonių kasų raida
Kad geriau suprastume mūsų šalies sveikatos draudos principus,
prisiminkime jos istoriją, kuri siekia XIX a. pabaigą – XX a. pradžią.
Tuomet kai kuriose stambesnėse pramonės įmonėse buvo įkurtos ligonių kasos
– “krankkasės”, kurias tvarkė įmonių administracija, sergantiesiems
teikdavusi šiokią tokią pagalbą. Taigi tai buvo tik fragmentiškas,
priklausęs nuo darbdavių valios sveikatos draudimas.
1912 m. Lietuvos teritorijoje, tuo metu įėjusioje į Rusijos sudėtį, buvo
rengiamasi įvesti privalomąjį sveikatos draudimą pramonės darbininkams,
tačiau tam sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Lietuvoje atkūrus
nepriklausomybę buvo siekiama sutvarkyti sveikatos draudimo reikalus. 1919
m. Darbo ir socialinės apsaugos ministerija parengė Ligos draudimo įstatymo
projektą. Vėliau šiuo reikalu rūpinosi Darbo ir socialinės apsaugos
departamentas. 1921 m. kovą Steigiamasis Seimas svarstė Ligonių kasų bei
Darbininkų draudimo tarybos įstatymų projektus. Ligonių kasų įstatymų
projektas apėmė labai platų dirbančiųjų socialinį sluoksnį, neišskiriant ir
žemės ūkio samdinių. Buvo numatyta, kad kiekviena įmonė, kurioje dirba ne
mažiau kaip 200 darbininkų, darbo
inspektoriui leidus gali steigti atskirą
ligonių kasą. 1921 m. birželio 8 d. šis įstatymas buvo priimtas.
1925 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas gerokai pakeistas Ligonių kasų
įstatymas, kuriame buvo numatoma steigti ligonių kasas visose apskrityse.
1926 m. kovo 23 d. Respublikos Seimas priėmė Vyriausiosios socialinio
draudimo valdybos (toliau Valdyba) įstatymą. Jame buvo nurodyta, kad
Valdyba steigiama “socialinio draudimo reikalams tvarkyti”. Šią datą galima
laikyti socialinio draudimo mūsų šalyje pradžia. Valdyba buvo įsteigta prie
Vidaus reikalų ministerijos, kuravusios ir socialinius reikalus. Ši
institucija aiškino ligonių kasų įstatymą, steigė ligonių kasas, tvirtino
jų sąmatas ir ataskaitas, ligonių kasų valdybų ir tarybų rinkimus,
direktorių skyrimą.
1928 m. spalio 28 d. buvo įsteigta pirmoji Kauno miesto ligonių kasa,
vėliau – dar šešios ligonių kasos, įvairiose apskrityse: Kauno, Šiaulių,
Marijampolės, Panevėžio, Ukmergės, Vilkaviškio (1931 m. pabaigoje šios
kasos tapo apygardinėmis). Nors Ligonių kasų įstatyme buvo numatyta
įsteigti 21 ligonių kasą, 1928 m. pabaigoje jų veikė tik septynios.
1929 m. gegužės 6 d. buvo paskelbtas svarbus Ligonių kasų įstatymo
pakeitimas, nuo privalomojo sveikatos draudimo atleidęs tų įstaigų ir
įmonių darbininkus, kurie dar iki ligonių kasų įsteigimo ligos atveju buvo
aprūpinti. Šiame dokumente taip pat reglamentuojama, kad ligonių kasos
administracijos reikalams galima išleisti ne daugiau kaip 8-12 proc.
metinių pajamų.
1931 m. buvo įsteigtos naujos ligonių kasos: Telšių, Tauragės, Alytaus.
Kūrėsi ir žinybinės ligonių kasos.
Ligonių kasų įstatyme buvo reglamentuota, kad privalomajam draudimui
neturi įtakos nei asmenų amžius, nei lytis. Privalomuoju draudimu nebuvo
draudžiami asmenys, samdomi laikiniems darbams, uždirbantys daugiau nei 400
Lt per mėnesį (nuo 1934 m. 1000 Lt), žemės ūkio darbininkai, valstybės
tarnautojai, apdrausti pagal Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų
įstatymą (1928 m. pakeitus Ligonių kasų įstatymą – ir savivaldybių
tarnautojai). Taigi ligonių kasos teikė pagalbą tik palyginti nedideliam
kiekiui krašto (dažniau miesto) gyventojų, t.y.
tarnautojams ir įmonių darbininkams. Kaimo gyventojai naudojosi tik
privačia medicinos pagalba. Tik nuo 1938 m. pradėjo veikti “Kaimo
gyventojams sveikatos reikalams rūpinti įstatymas”, kuriuo remiantis buvo
draudžiami ir žemės ūkio darbininkai.
Nors ligonių kasų veiklos pradžia buvo sunki, finansinė būklė nepavydėtina,
tačiau jau 1935-1940 metais ligonių kasų veikla stabilizavosi, padėtis ėmė
sparčiai gerėti. Galiausiai jos taip sutvirtėjo, kad steigė savas gydymo ir
profilaktikos įstaigas, propagavo sveiką gyvenseną. Tuomet ligonių kasų
lėšomis buvo pastatyti 7 rūmai, 2 sanatorijos, 3 vaikų vasaros kolonijų
namai, rentgeno kabinetas, vaistinė, laboratorija, 12 ambulatorijų, 7
medicinos punktai bei mažesnės gydymo įstaigos. Deja, ligonių kasos savo
stacionarinio gydymo įstaigų neturėjo. Kasų nariams teko gydytis
valstybinėse ir privačiose ligoninėse. 1938 m. ligonių kasų sąrašuose buvo
141 375 apdraustųjų.
Prasidėjus okupacijai, mūsų šalies ligonių kasos buvo likviduotos ir
įdiegta iš valstybės biudžeto finansuojama sveikatos apsaugos sistema, kuri
veikė visą sovietinį laikotarpį.
Diskusijos dėl sveikatos finansavimo reformos mūsų šalyje prasidėjo 1988-
aisiais, o 1989-ųjų gegužę gydytojai, susirinkę į savo sąjungos atkuriamąjį
6-ąjį suvažiavimą, paskelbė, kad siekiant efektyviau spręsti Lietuvos
žmonių sveikatos problemas, būtina keisti į ligas orientuotą sveikatos
apsaugos modelį. Reikėjo parengti sveikatos politikos formavimo principais
grindžiamą dokumentą. Atkuriamasis Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimas
tai padaryti įpareigojo medicinos bendruomenę, priimdamas rezoliuciją “Apie
Nacionalinės sveikatos koncepcijos rengimą”. Darbo grupė parengė šios
koncepcijos projektą, kuris buvo priimtas VII–jame LGS suvažiavime Kaune
bei pateiktas Atkuriamajam Seimui tvirtinti. 1991 m. spalio 31 d. Lietuvos
Seimas patvirtino Lietuvos nacionalinę sveikatos priežiūros koncepciją,
kurioje buvo suformuluota sveikatos apsaugos politika, nustatyti
prioritetai – pirminės sveikatos priežiūros plėtra, šeimos gydytojo
institucijos diegimas, numatyta sveikatos apsaugos įstaigų struktūra pagal
pirminį, antrinį ir tretinį paslaugų tiekimo lygmenį. Minėta koncepcija
tapo Lietuvos sveikatos politikos formavimo pagrindu.
Nesuspėjus 1991 m. parengti kompleksiško Sveikatos draudimo įstatymo, buvo
nuspręsta pradinio sveikatos reformos etapo finansavimo pokyčius sieti su
įstaigomis, finansuojamomis valstybės biudžeto lėšomis per SAM.
Respublikinio pavaldumo sveikatos priežiūros įstaigų finansavimui
pertvarkyti užteko Vyriausybės nutarimo “Dėl sveikatos apsaugos finansavimo
1992 metais”. Šio nutarimo pagrindu 1992 m. sausio 10 d. įsteigiama
Valstybinė ligonių kasa, kurios pagrindiniai veiklos principai šie:
– VLK finansuoja respublikinio pavaldumo asmens sveikatos priežiūros
įstaigas, naudodama valstybės biudžeto asignavimus;
– įstaigos finansuojamos pagal sutartis su VLK, atsižvelgiant į suteiktų
paslaugų mastus;
–
stacionarinių paslaugų, sugrupuotų pagal IX tarptautinę ligų
klasifikaciją, kainas nustato SAM. Už ambulatorines paslaugas mokama pagal
SAM nustatytą įkainį kiekvienam gyventojui. Į kainas, diferencijuotas pagal
įstaigų tipus (universitetinės, didžiosios regionų ir kitos ligoninės)
siekiama įtraukti visas einamąsias išlaidas; tarnautojams ir įmonių
darbininkams. Kaimo gyventojai naudojosi tik privačia medicinos pagalba.
Tik nuo 1938 m. pradėjo veikti “Kaimo gyventojams sveikatos reikalams
rūpinti įstatymas”, kuriuo remiantis buvo draudžiami ir žemės ūkio
darbininkai.
Nors ligonių kasų veiklos pradžia buvo sunki, finansinė būklė nepavydėtina,
tačiau jau 1935-1940 metais ligonių kasų veikla stabilizavosi, padėtis ėmė
sparčiai gerėti. Galiausiai jos taip sutvirtėjo, kad steigė savas gydymo ir
profilaktikos įstaigas, propagavo sveiką gyvenseną. Tuomet ligonių kasų
lėšomis buvo pastatyti 7 rūmai, 2 sanatorijos, 3 vaikų vasaros kolonijų
namai, rentgeno kabinetas, vaistinė, laboratorija, 12 ambulatorijų, 7
medicinos punktai bei mažesnės gydymo įstaigos. Deja, ligonių kasos savo
stacionarinio gydymo įstaigų neturėjo. Kasų nariams teko gydytis
valstybinėse ir privačiose ligoninėse. 1938 m. ligonių kasų sąrašuose buvo
141 375 apdraustųjų.
Prasidėjus okupacijai, mūsų šalies ligonių kasos buvo likviduotos ir
įdiegta iš valstybės biudžeto finansuojama sveikatos apsaugos sistema, kuri
veikė visą sovietinį laikotarpį.
Diskusijos dėl sveikatos finansavimo reformos mūsų šalyje prasidėjo 1988-
aisiais, o 1989-ųjų gegužę gydytojai, susirinkę į savo sąjungos atkuriamąjį
6-ąjį suvažiavimą, paskelbė, kad siekiant efektyviau spręsti Lietuvos
žmonių sveikatos problemas, būtina keisti į ligas orientuotą sveikatos
apsaugos modelį. Reikėjo parengti sveikatos politikos formavimo principais
grindžiamą dokumentą. Atkuriamasis Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimas
tai padaryti įpareigojo medicinos bendruomenę, priimdamas rezoliuciją “Apie
Nacionalinės sveikatos koncepcijos rengimą”. Darbo grupė parengė šios
koncepcijos projektą, kuris buvo priimtas VII–jame LGS suvažiavime Kaune
bei pateiktas Atkuriamajam Seimui tvirtinti. 1991 m. spalio 31 d. Lietuvos
Seimas patvirtino Lietuvos nacionalinę sveikatos priežiūros koncepciją,
kurioje buvo suformuluota sveikatos apsaugos politika, nustatyti
prioritetai – pirminės sveikatos priežiūros plėtra, šeimos gydytojo
institucijos diegimas, numatyta sveikatos apsaugos įstaigų struktūra pagal
pirminį, antrinį ir tretinį paslaugų tiekimo lygmenį. Minėta koncepcija
tapo Lietuvos sveikatos politikos formavimo pagrindu.
Nesuspėjus 1991 m. parengti kompleksiško Sveikatos draudimo įstatymo, buvo
nuspręsta pradinio sveikatos reformos etapo finansavimo pokyčius sieti su
įstaigomis, finansuojamomis valstybės biudžeto lėšomis per SAM.
Respublikinio pavaldumo sveikatos priežiūros įstaigų finansavimui
pertvarkyti užteko Vyriausybės nutarimo “Dėl sveikatos apsaugos finansavimo
1992 metais”. Šio nutarimo pagrindu 1992 m. sausio 10 d. įsteigiama
Valstybinė ligonių kasa, kurios pagrindiniai veiklos principai šie:
– VLK finansuoja respublikinio pavaldumo asmens sveikatos priežiūros
įstaigas, naudodama valstybės biudžeto asignavimus;
– įstaigos finansuojamos pagal sutartis su VLK, atsižvelgiant į suteiktų
paslaugų mastus;
– stacionarinių paslaugų, sugrupuotų pagal IX tarptautinę ligų
klasifikaciją, kainas nustato SAM. Už ambulatorines paslaugas mokama pagal
SAM nustatytą įkainį kiekvienam gyventojui. Į kainas, diferencijuotas pagal
įstaigų tipus (universitetinės, didžiosios regionų ir kitos ligoninės)
siekiama įtraukti visas einamąsias išlaidas;
Socialinis draudimas
Nors prieškario Lietuvoje iš socialinio draudimo srities buvo likę du 1912
m. birželio 23 d. paskelbti rusų įstatymai – Dėl pramonės darbininkų
aprūpinimo ligoje ir Dėl darbininkų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, dėl
savo konstrukcijos (taikyti tik stambiajai pramonei) be esminio pakeitimo
jie negalėjo būti pritaikyti naujoms Lietuvos gyvenimo sąlygoms. Buvusi
Darbo ir socialinės apsaugos ministerija 1919 m. buvo paruošusi Draudimo
nuo ligos įstatymo projektą. Pastarasis virto įstatymu, tačiau paskelbtas
buvo tik 1926 m. gegužės 27 d. (V. Ž. Nr. 227), pavadinus jį Ligonių kasų
įstatymu. Socialinio draudimo reikalams tvarkyti atskiru įstatymu,
paskelbtu 1926 m. gegužės 18 d. (V. Ž. Nr. 225), įsteigta Vyriausioji
socialinio draudimo valdyba. Ji, atlikusi paruošiamąjį organizacinį darbą,
1928 m. įsteigė pirmąsias 7 ligonių kasas tuose rajonuose, kur buvo
didesnis draudžiamųjų žmonių skaičius. 1931 m. įvestas privalomas draudimas
nuo ligų visoje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje. Pradėjus įgyvendinti
pirmąjį išleistą ligonių kasų įstatymą, buvo susilaukta nemaža sunkumų,
ypač kasų administravimo, draudimo mokesčio dydžio, medicinos pagalbos
suteikimo bei kitais atvejais. Įstatymas buvo kelis kartus taisomas,
keičiamas ir papildomas, o 1934 m. sausio 23 d. (V. Ž. Nr. 434) paskelbtas
visiškai pertvarkytas Ligonių kasų įstatymas.
Ligonių kasas steigė ir jų veikimą prižiūrėjo Vyriausioji
socialinio
draudimo valdyba. Ji buvo sudaryta iš dviejų Vidaus reikalų ministerijos
atstovų, dviejų darbdavių ir dviejų apdraustųjų atstovų. Valdyba parengė
kasų statutą, tvirtino ir keitė metines kasų sąmatas, leido įsigyti kasoms
nekilnojamąjį turtą, sprendė įvairius ginčus tarp kasos valdybos ir
apdraustųjų, baudė darbdavius už kasų įstatymo pažeidimus ir apskritai
prižiūrėjo kasų administravimą ir veikimą. Jeigu kasų valdyba ir taryba
nesugebėjo tvarkyti kasos reikalų arba nevykdė įstatymų ir statuto joms
nustatytų pareigų, tai tokia valdyba ir taryba galėjo būti paleistos. Tuo
atveju paskirtas kasos valdytojas turėjo valdybos ir tarybos teises.
Ligonių kasose privalomai drausti visi dirbantieji. Įstatymas leido laisvai
apsidrausti ir ne vyresniems kaip 50 metų žmonėms, ne invalidams ir
nesergantiems chroniška bei nepagydoma liga. Kasos lėšas sudarė
draudžiamųjų ir draudėjų įnašai lygiomis dalimis ir valstybės priedai kasos
narių gimdyvių pašalpoms. Mokestis nustatytas tam tikra lentele ir siekė
5–50 proc. nuo apdraustojo uždarbio sumos. Kasų nariai ir jų šeimų nariai
susirgę naudojosi visokeriopa medicinos pagalba, gaudavo vaistus, gydymo
reikmenis ir piniginę pašalpą (nuo pusės iki viso uždarbio dydžio);
gimdyvėms buvo suteikiama medicinos pagalba bei gimdymo pašalpos. Apskritai
pagal šį įstatymą ligonių kasos ne tik gydė ir šelpė sergančiuosius, bet
dar ir globojo motinas, rūpinosi jų sveikata. Kasos išdavinėjo laidojimo
pašalpas, teikė pirmąją pagalbą įvykus nelaimingam atsitikimui, globojo
senelius ir invalidus, jei jie buvo apdraustųjų šeimos nariai. Kasai
tvarkyti rinkta kasos taryba, valdyba, revizijos komisija ir taikomoji
komisija. Taryba sudaryta iš statuto nustatyta tvarka 4 metams renkamų 10-
ies kasos narių atstovų ir 10 darbdavių atstovų. Valdyba sudaryta iš 4
tarybos renkamų atstovų – dviejų iš apdraustųjų tarpo ir dviejų iš
darbdavių tarpo, penktuoju valdybos nariu buvo skiriamas valdžios atstovas.
Kasos administracijos reikalams galėjo būti išleidžiama ne daugiau kaip 12
proc. metinių kasos pajamų. Revizijas kasose galėjo atlikti tik Valstybės
kontrolė ar darbo inspektoriai.
Šis įstatymas Lietuvoje buvo taikytas 10 apygardų ligonių kasų, apimančių
visą Lietuvos teritoriją. 1937 m. spalio 1 d. buvo apdrausti 60 777 kasos
nariai ir 46 786 šeimos nariai. Šių kasų pajamų sąmatos 1937 m. siekė 5 127
928 Lt. Ligonių kasos per palyginti trumpą laiką atliko labai didelį darbą:
naudodamosi savo ištekliais pastatė keletą vaikų kolonijų, sanatorijų ir
nuosavų namų, kuriuose įsteigtos ir įvairios gydymo įstaigos su moderniomis
tuo metu gydymo priemonėmis. Kasos leido periodinį žurnalą “Sveikata ir
darbas”, skirtą socialinio draudimo reikalams.
Be šių ligonių kasų, pagal tvarkomą bendrąjį įstatymą, Lietuvoje buvo dar
ir atskirais įstatymais bei statutais veikiančios kitokio tipo ligonių
kasos:
1) Susisiekimo ministerijos ligonių kasa su 5 701 apdraustuoju;
2) Žemės ūkio ministerijos laisvai samdomų eigulių draudimo kasa su 1555
nariais;
3) Lietuvos Banko 1 kasa su 536 nariais;
4) Kauno elektros stoties 1 kasa su 208 nariais ir 5) šv. Zitos tarnaičių
draugijos 1 kasa su 508 nariais.
1936 m. 30 d. (V. Ž. Nr. 531) paskelbtas Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų
įstatymas. Pastarasis įsigaliojo nuo 1937 m. sausio 1 d.
Privalomasis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų taikytas fabrikų įmonėms,
kitoms prilygintoms fabrikams pramonės įmonėms, miško eksploatacijos ir
plukdymo darbavietėms, statybos, geležinkelių, uostų, plentų ir vandens
kelių, telegrafo, telefono ir radijo, gatvių tvarkymo, vandentiekio ir
kanalizacijos darbavietėms. Nukentėję nuo nelaimingų atsitikimų žmonės iki
tol, kol sugrįš jų darbingumas ar iki kol bus paskirta jiems pensija, gavo
visokeriopą medicinos pagalbą ir piniginę pašalpą, lygią 2/3 jų faktinio
uždarbio. Gydymas buvo atliekamas per vietos ligonių kasas. Pensija,
nustatyta netekusiam 100 darbingumo, – 3/4 metinio nukentėjusiojo uždarbio,
o netekusiam mažiau kaip 100 proc. darbingumo – proporcinga prarasto
darbingumo dydžiui. Praradusiam 70 proc. darbingumo ar daugiau, už
kiekvieną vaiką mokėtas „vaikų priedas“ – po 10 proc. nuo pensijos dydžio.
Jei dėl nelaimingo atsitikimo apdraustasis mirė, jo šeimos nariams buvo
skiriamos pensijos: žmonai – 1/3 mirusiojo metinio uždarbio, vaikams iki 15
metų amžiaus po – 1/5 metinio uždarbio, tėvams ir kitiems apdraustojo
išlaikomiems giminaičiams – po 1/6 metinio uždarbio. Draudimo lėšos buvo
sudarytos iš pagrindinio ir papildomojo mokesčio, kurį mokėjo tik
samdytojai.
Pagrindiniam mokesčiui imti darbavietės suskirstytos pagal jų darbo
pavojingumą į 16 klasių. Kiekvienai klasei nustatytas mokestis, nuo
samdinių uždarbio svyravęs nuo 0,6 proc. (1-ąjai klasei) iki 6 proc. (16-
ąjai klasei). Jei pagrindinio mokesčio neužteko pensijų kapitalui sudaryti,
iš samdytojų imtas papildomas mokestis, sudaręs iki 50 proc. pagrindinio
mokesčio. Draudimo mokesčius darbdaviai
vietos ligonių kasas.
Šiam draudimui vykdyti įsteigta draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasa,
kurios reikalus tvarkė kasos valdyba. 1937 m. ši kasa turėjo 1 430 000 Lt
pajamų, o 1938 m. – apie 1 689 000 Lt pajamų. 1937 m. gale kasa turėjo
60.120 apdraustųjų.
Pažymėtinas ir autonominis Klaipėdos krašto socialinis draudimas, kurį
tvarkė vadinamoji Klaipėdos krašto apdraudimo įstaiga pagal šiame krašte
paveldėtus iš Vokietijos socialinio draudimo nuostatus. Klaipėdos krašte
privalomai buvo draudžiami ir žemės ūkio darbininkai ligos, invalidumo ir
nelaimingų atsitikimų atvejais. 1937 m. spalio 1 d. šioje įstaigoje iš viso
buvo 33 623 apdraustieji.
Ligoniu kasos lesos yra sudarytos iš Lietuvoje dirbancių žmonių pinigėlių.
Ligonių kasos ir pacientus ginančios organizacijos skirtingai
vertina siūlomą vaistų kompensavimo tvarką
Pacientus ginančioms organizacijoms prabilus apie nuogastavimus,
kad gali nebelikti 100 procentų kompensuojamų vaistų, valstybinės ligonių
kasos direktorius Saulius Janonis patikino, jog ligonių kasa nesiūlo
mažinti kompensacijų vaistams.
Tačiau, pasak jo, lėšų yra tiek, kad geriausiu atveju galima
patenkinti tik apie 80 procentų pacientų poreikių. Anot S.Janonio, keisti
dabar egzistuojančią vaistų kompensavimo tvarką yra būtina dėl nuolatinio
„Sodros“ deficito išleidžiant milžiniškas lėšas kompensuojamiems vaistams
bei dėl didėjančių ligonių kasų skolų vaistinėms.Jam pritarė ir vaistų
gamintojų asociacijos pirmininkas Algimantas Blažys, kuris teigė, kad
farmacininkai vis dar neatsisako grasinimų nustoti pardavinėti vaistus,
todėl, kad dabartinė situacija, kai ligonių kasos negali sumokėti už
kompensuojamus vaistus.
Todėlvlstybinė ligonių kasa siūlo pakeisti vaistų kompensavimo
tvarką ira atsisakyti kompensuojamų vaistų sąrašo, o kompensacijas skirti
tiktai tam tikroms ligoms gydyti. Taip pat siūloma sumažinti ligų skaičių,
kurių gydymas kompensuojamas 100 procentų, taip pat nebetaikyti 50 procentų
kompensacijų, tačiau padidinti ligų skaičių, kurių gydymas būtų
kompensuojamas 90, 80 ir 70 pocentų.
Tuo tarpu Lietuvos pacientų ir jų artimųjų organizacijos kreipėsi į
aukščiausiuosius šalies vadovus, prašydamos atmesti šią valstybinės ligonių
kasos siūlomą vaistų kompesavimo tvarką.
2003 10 30 Ligonių kasos nereguliuoja darbo santykių
Valstybinę ligonių kasą prie Sveikatos apsaugos ministerijos pasiekia
informacija, kad kai kuriose gydymo įstaigose, vykdant jų pačių parengtus
restruktūrizavimo planus, būtinybė atleisti darbuotojus iš darbo ar
perkelti juos į kitą darbą motyvuojama neva galiojančiomis su teritorinėmis
ligonių kasomis pasirašytų sutarčių nuostatomis. Tokiu būdu sąmoningai
klaidinami žmonės, ligonių kasoms priskiriama nepelnyta kaltė.
Iš tikrųjų, teritorinių ligonių kasų ir gydymo įstaigų sutartyse dėl
suteiktų paslaugų apmokėjimo niekada nebuvo, nėra ir nebus aptariami
vidiniai gydymo įstaigų darbo santykių reguliavimo klausimai.
Teritorinės ligonių kasos gydymo įstaigoms apmoka už pacientams
suteiktas gydymo paslaugas. Ginant pacientų interesus, teritorinėms ligonių
kasoms labiausiai rūpi gydymo įstaigose suteikiamų paslaugų prieinamumas
bei kokybė, kompensuojamųjų vaistų išrašymo pagrįstumas, bet ne vidiniai
įstaigų darbo organizavimo klausimai, priskirti įstaigos vadovo ar jos
steigėjo kompetencijai.
Institucijos darbuotojų struktūra:
[pic]
SAM ĮSAKYMAI
LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL VALSTYBINĖS LIGONIŲ KASOS PRIE SVEIKATOS
APSAUGOS MINISTERIJOS NUOSTATŲ PATVIRTINIMO
2003 M. SAUSIO 23 D. NR. V-35
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos respublikos sveikatos draudimo įstatymo 29
straipsnio 1 dalimi (Žin., 2002, Nr.123-5512):
1. T v i r t i n u Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos
ministerijos nuostatus (pridedama).
2. L a i k a u netekusiu galios Sveikatos apsaugos ministerijos 1992 m.
gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 449 „Dėl Valstybinės ligonių kasos nuostatų“ 1
punktą.
Sveikatos apsaugos ministras
KONSTANTINAS ROMUALDAS DOBROVOLSKIS
______________
PATVIRTINTA
sveikatos apsaugos ministro
2003 m. sausio 23 d. įsakymu
Nr.V-35
VALSTYBINĖS LIGONIŲ KASOS PRIE SVEIKATOS APSAUGOS MINISTERIJOS NUOSTATAI
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. VALSTYBINė LIGONIų KASA PRIE SVEIKATOS APSAUGOS MINISTERIJOS (TOLIAU –
VALSTYBINė LIGONIų KASA) YRA PRIVALOMąJį SVEIKATOS DRAUDIMą VYKDANTI
LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBėS VALDYMO INSTITUCIJA. VALSTYBINė LIGONIų KASA
SPRENDžIA JOS KOMPETENCIJAI PRISKIRTUS KLAUSIMUS,
įGYVENDINANT
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBėS BEI SVEIKATOS APSAUGOS MINISTERIJOS
VYKDOMą POLITIKą SVEIKATOS DRAUDIMO SRITYJE, ORGANIZUOJA įSTATYMų IR KITų
TEISėS AKTų įGYVENDINIMą, VYKDO KITAS LIETUVOS RESPUBLIKOS įSTATYMAIS,
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBėS NUTARIMAIS BEI SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO
įSAKYMAIS NUMATYTAS FUNKCIJAS.
2. Valstybinė ligonių kasa savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos
Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Seimo
priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais,
Ministro Pirmininko potvarkiais, sveikatos apsaugos ministro įsakymais,
kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Biudžetinių įstaigų įstatymas
Valstybinei ligonių kasai taikomas tiek, kiek jos veiklos nereglamentuoja
Sveikatos draudimo įstatymas.
3. Valstybinė ligonių kasa yra juridinis asmuo, išlaikomas iš Privalomojo
sveikatos draudimo fondo biudžeto, turintis antspaudą su Lietuvos valstybės
herbu ir sąskaitas Lietuvos Respublikos bankuose.
4. Už savo veiklą Valstybinė ligonių kasa atskaitinga Sveikatos apsaugos
ministerijai, o už finansinę veiklą – ir Finansų ministerijai.
5. Oficialus institucijos pavadinimas – Valstybinė ligonių kasa prie
Sveikatos apsaugos ministerijos.
6. Valstybinės ligonių kasos adresas – Gerosios Vilties g. 1a, LT- 2009
Vilnius.
II. VALSTYBINĖS LIGONIŲ KASOS UŽDAVINIAI IR FUNKCIJOS
7. SVARBIAUSIAS VALSTYBINėS LIGONIų KASOS UžDAVINYS – TEISėS AKTų
NUSTATYTA TVARKA VYKDYTI PRIVALOMąJį SVEIKATOS DRAUDIMą IR LIETUVOS
RESPUBLIKOS VYRIAUSYBėS PROGRAMOS NUOSTATAS šIOJE SRITYJE. ĮGYVENDINDAMA