Turinys
Įvadas…………………………………………………………….
…………………………………………………….2
Ligonių kasų
raida……………………………………………………………..
…………………………………3
Socialinis
draudimas………………………………………………………….
………………………………….5
Darbo
struktūra………………………………………………………….
………………………………………..7
SAM ĮSAKYMAI:
1. Bendros nuostatos………………………….
………………………………………………………..8
2. Valstybinės ligonių kasos uždaviniai, funkcijos………..
……………………………….9
3. Valstybinės ligonių kasos
teisės…………………………………
……………………………..9
4. Valstybinės ligonių kasos darbo organizavimas………….
…………………………..10
TERITORINĖS LIGONIŲ KASOS:
1. Valstybinės ligonių kasos direktoriaus įsakymas…………
………………………….11
2. Teritorinių ligonių kasų
funkcijos……………………………….
…………………………12
3. Teritorinių ligonių kasų
teisės……………………………………..
…………………………13
4. Teritorinių ligonių kasos stebėtojų taryba…………………….
………………………..13
5. Teritorinių ligonių kasos taikinimo komisija………………….
……………………….14
Informacija………………………………………………………..
……………………… ………………………16
Literatūra…………………………………………………………
………………………………………………..17
ĮVADAS
Teisinga privalomojo sveikatos draudimo politika leidžia užtikrinti
tinkamą Lietuvos gyventojų sveikatos priežiūrą. Mūsų šalies įstatymai
reglamentuoja daugiausia valstybinį sveikatos sistemos valdymą. Tam tikslui
įsteigtos institucijos, besirūpinančios atskiromis sistemos dalimis:
gydytojus rengia universitetai, sveikatos priežiūros įstaigų turtas
(pastatai bei įrenginiai) priklauso savivaldybėms bei apskritims, už
technologijas atsako aprobavimo, akreditavimo bei licencijavimo tarnybos, o
lėšas valdo ligonių kasos.
Įsteigus ligonių kasas buvo žengtas vienas svarbiausių žingsnių
efektyvaus sistemos valdymo link – atskirtos steigėjo bei asignavimų
valdytojo funkcijos, o reorganizavus sveikatos priežiūros įstaigas į
viešąsias, faktiškai buvo sukurta nepriklausomų kontraktų sistema.
Kaip ir kiekviena institucija, ligonių kasos turi savo strategiją,
grindžiamą visos veiklos vizija, kurios esmė – sveikas žmogus. Savo misiją
suprantame kaip prievolę valdyti valstybės skirtas lėšas siekiant tikslo
efektyviai jas naudoti (teikti daugiau ir geresnių paslaugų už tuos pačius
pinigus). Ligonių kasų strategija apima kelias pagrindines veiklos kryptis:
užkirsti ligai kelią ir tausoti sveikatą, susirgusįjį greitai ir efektyviai
išgydyti siekiant galutinio tikslo – grąžinti jį į darbą bei profesionaliai
atlikti pagrindinę ligonių kasų funkciją – valdyti valstybės skirtas lėšas.
Vykdant sveikatos reformą svarbu kuo geriau tenkinti gyventojų
informacijos poreikį. Natūralu, kad reformos metu priimami sprendimai gali
sukelti abejonių ir nepasitenkinimo. Labai svarbu apie šiuos sprendimus
išsamiai informuoti, kad juos suprastų ir palaikytų ne tik medikų
visuomenė, bet ir visi šalies gyventojai.
Ligonių kasos siekinys – sveikas žmogus!
Ligonių kasų raida
Kad geriau suprastume mūsų šalies sveikatos draudos principus,
prisiminkime jos istoriją, kuri siekia XIX a. pabaigą – XX a. pradžią.
Tuomet kai kuriose stambesnėse pramonės įmonėse buvo įkurtos ligonių kasos
– “krankkasės”, kurias tvarkė įmonių administracija, sergantiesiems
teikdavusi šiokią tokią pagalbą. Taigi tai buvo tik fragmentiškas,
priklausęs nuo darbdavių valios sveikatos draudimas.
1912 m. Lietuvos teritorijoje, tuo metu įėjusioje į Rusijos sudėtį, buvo
rengiamasi įvesti privalomąjį sveikatos draudimą pramonės darbininkams,
tačiau tam sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Lietuvoje atkūrus
nepriklausomybę buvo siekiama sutvarkyti sveikatos draudimo reikalus. 1919
m. Darbo ir socialinės apsaugos ministerija parengė Ligos draudimo įstatymo
projektą. Vėliau šiuo reikalu rūpinosi Darbo ir socialinės apsaugos
departamentas. 1921 m. kovą Steigiamasis Seimas svarstė Ligonių kasų bei
Darbininkų draudimo tarybos įstatymų projektus. Ligonių kasų įstatymų
projektas apėmė labai platų dirbančiųjų socialinį sluoksnį, neišskiriant ir
žemės ūkio samdinių. Buvo numatyta, kad kiekviena įmonė, kurioje dirba ne
mažiau kaip 200 darbininkų, darbo
inspektoriui leidus gali steigti atskirą
ligonių kasą. 1921 m. birželio 8 d. šis įstatymas buvo priimtas.
1925 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas gerokai pakeistas Ligonių kasų
įstatymas, kuriame buvo numatoma steigti ligonių kasas visose apskrityse.
1926 m. kovo 23 d. Respublikos Seimas priėmė Vyriausiosios socialinio
draudimo valdybos (toliau Valdyba) įstatymą. Jame buvo nurodyta, kad
Valdyba steigiama “socialinio draudimo reikalams tvarkyti”. Šią datą galima
laikyti socialinio draudimo mūsų šalyje pradžia. Valdyba buvo įsteigta prie
Vidaus reikalų ministerijos, kuravusios ir socialinius reikalus. Ši
institucija aiškino ligonių kasų įstatymą, steigė ligonių kasas, tvirtino
jų sąmatas ir ataskaitas, ligonių kasų valdybų ir tarybų rinkimus,
direktorių skyrimą.
1928 m. spalio 28 d. buvo įsteigta pirmoji Kauno miesto ligonių kasa,
vėliau – dar šešios ligonių kasos, įvairiose apskrityse: Kauno, Šiaulių,
Marijampolės, Panevėžio, Ukmergės, Vilkaviškio (1931 m. pabaigoje šios
kasos tapo apygardinėmis). Nors Ligonių kasų įstatyme buvo numatyta
įsteigti 21 ligonių kasą, 1928 m. pabaigoje jų veikė tik septynios.
1929 m. gegužės 6 d. buvo paskelbtas svarbus Ligonių kasų įstatymo
pakeitimas, nuo privalomojo sveikatos draudimo atleidęs tų įstaigų ir
įmonių darbininkus, kurie dar iki ligonių kasų įsteigimo ligos atveju buvo
aprūpinti. Šiame dokumente taip pat reglamentuojama, kad ligonių kasos
administracijos reikalams galima išleisti ne daugiau kaip 8-12 proc.
metinių pajamų.
1931 m. buvo įsteigtos naujos ligonių kasos: Telšių, Tauragės, Alytaus.
Kūrėsi ir žinybinės ligonių kasos.
Ligonių kasų įstatyme buvo reglamentuota, kad privalomajam draudimui
neturi įtakos nei asmenų amžius, nei lytis. Privalomuoju draudimu nebuvo
draudžiami asmenys, samdomi laikiniems darbams, uždirbantys daugiau nei 400
Lt per mėnesį (nuo 1934 m. 1000 Lt), žemės ūkio darbininkai, valstybės
tarnautojai, apdrausti pagal Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų
įstatymą (1928 m. pakeitus Ligonių kasų įstatymą – ir savivaldybių
tarnautojai). Taigi ligonių kasos teikė pagalbą tik palyginti nedideliam
kiekiui krašto (dažniau miesto) gyventojų, t.y.
tarnautojams ir įmonių darbininkams. Kaimo gyventojai naudojosi tik
privačia medicinos pagalba. Tik nuo 1938 m. pradėjo veikti “Kaimo
gyventojams sveikatos reikalams rūpinti įstatymas”, kuriuo remiantis buvo
draudžiami ir žemės ūkio darbininkai.
Nors ligonių kasų veiklos pradžia buvo sunki, finansinė būklė nepavydėtina,
tačiau jau 1935-1940 metais ligonių kasų veikla stabilizavosi, padėtis ėmė
sparčiai gerėti. Galiausiai jos taip sutvirtėjo, kad steigė savas gydymo ir
profilaktikos įstaigas, propagavo sveiką gyvenseną. Tuomet ligonių kasų
lėšomis buvo pastatyti 7 rūmai, 2 sanatorijos, 3 vaikų vasaros kolonijų
namai, rentgeno kabinetas, vaistinė, laboratorija, 12 ambulatorijų, 7
medicinos punktai bei mažesnės gydymo įstaigos. Deja, ligonių kasos savo
stacionarinio gydymo įstaigų neturėjo. Kasų nariams teko gydytis
valstybinėse ir privačiose ligoninėse. 1938 m. ligonių kasų sąrašuose buvo
141 375 apdraustųjų.
Prasidėjus okupacijai, mūsų šalies ligonių kasos buvo likviduotos ir
įdiegta iš valstybės biudžeto finansuojama sveikatos apsaugos sistema, kuri
veikė visą sovietinį laikotarpį.
Diskusijos dėl sveikatos finansavimo reformos mūsų šalyje prasidėjo 1988-
aisiais, o 1989-ųjų gegužę gydytojai, susirinkę į savo sąjungos atkuriamąjį
6-ąjį suvažiavimą, paskelbė, kad siekiant efektyviau spręsti Lietuvos
žmonių sveikatos problemas, būtina keisti į ligas orientuotą sveikatos
apsaugos modelį. Reikėjo parengti sveikatos politikos formavimo principais
grindžiamą dokumentą. Atkuriamasis Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimas
tai padaryti įpareigojo medicinos bendruomenę, priimdamas rezoliuciją “Apie
Nacionalinės sveikatos koncepcijos rengimą”. Darbo grupė parengė šios
koncepcijos projektą, kuris buvo priimtas VII–jame LGS suvažiavime Kaune
bei pateiktas Atkuriamajam Seimui tvirtinti. 1991 m. spalio 31 d. Lietuvos
Seimas patvirtino Lietuvos nacionalinę sveikatos priežiūros koncepciją,
kurioje buvo suformuluota sveikatos apsaugos politika, nustatyti
prioritetai – pirminės sveikatos priežiūros plėtra, šeimos gydytojo
institucijos diegimas, numatyta sveikatos apsaugos įstaigų struktūra pagal
pirminį, antrinį ir tretinį paslaugų tiekimo lygmenį. Minėta koncepcija
tapo Lietuvos sveikatos politikos formavimo pagrindu.
Nesuspėjus 1991 m. parengti kompleksiško Sveikatos draudimo įstatymo, buvo
nuspręsta pradinio sveikatos reformos etapo finansavimo pokyčius sieti su
įstaigomis, finansuojamomis valstybės biudžeto lėšomis per SAM.
Respublikinio pavaldumo sveikatos priežiūros įstaigų finansavimui
pertvarkyti užteko Vyriausybės nutarimo “Dėl sveikatos apsaugos finansavimo
1992 metais”. Šio nutarimo pagrindu 1992 m. sausio 10 d. įsteigiama
Valstybinė ligonių kasa, kurios pagrindiniai veiklos principai šie:
– VLK finansuoja respublikinio pavaldumo asmens sveikatos priežiūros
įstaigas, naudodama valstybės biudžeto asignavimus;
– įstaigos finansuojamos pagal sutartis su VLK, atsižvelgiant į suteiktų
paslaugų mastus;
–
stacionarinių paslaugų, sugrupuotų pagal IX tarptautinę ligų
klasifikaciją, kainas nustato SAM. Už ambulatorines paslaugas mokama pagal
SAM nustatytą įkainį kiekvienam gyventojui. Į kainas, diferencijuotas pagal
įstaigų tipus (universitetinės, didžiosios regionų ir kitos ligoninės)
siekiama įtraukti visas einamąsias išlaidas; tarnautojams ir įmonių
darbininkams. Kaimo gyventojai naudojosi tik privačia medicinos pagalba.
Tik nuo 1938 m. pradėjo veikti “Kaimo gyventojams sveikatos reikalams
rūpinti įstatymas”, kuriuo remiantis buvo draudžiami ir žemės ūkio
darbininkai.
Nors ligonių kasų veiklos pradžia buvo sunki, finansinė būklė nepavydėtina,
tačiau jau 1935-1940 metais ligonių kasų veikla stabilizavosi, padėtis ėmė
sparčiai gerėti. Galiausiai jos taip sutvirtėjo, kad steigė savas gydymo ir
profilaktikos įstaigas, propagavo sveiką gyvenseną. Tuomet ligonių kasų
lėšomis buvo pastatyti 7 rūmai, 2 sanatorijos, 3 vaikų vasaros kolonijų
namai, rentgeno kabinetas, vaistinė, laboratorija, 12 ambulatorijų, 7
medicinos punktai bei mažesnės gydymo įstaigos. Deja, ligonių kasos savo
stacionarinio gydymo įstaigų neturėjo. Kasų nariams teko gydytis
valstybinėse ir privačiose ligoninėse. 1938 m. ligonių kasų sąrašuose buvo
141 375 apdraustųjų.
Prasidėjus okupacijai, mūsų šalies ligonių kasos buvo likviduotos ir
įdiegta iš valstybės biudžeto finansuojama sveikatos apsaugos sistema, kuri
veikė visą sovietinį laikotarpį.
Diskusijos dėl sveikatos finansavimo reformos mūsų šalyje prasidėjo 1988-
aisiais, o 1989-ųjų gegužę gydytojai, susirinkę į savo sąjungos atkuriamąjį
6-ąjį suvažiavimą, paskelbė, kad siekiant efektyviau spręsti Lietuvos
žmonių sveikatos problemas, būtina keisti į ligas orientuotą sveikatos
apsaugos modelį. Reikėjo parengti sveikatos politikos formavimo principais
grindžiamą dokumentą. Atkuriamasis Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimas
tai padaryti įpareigojo medicinos bendruomenę, priimdamas rezoliuciją “Apie
Nacionalinės sveikatos koncepcijos rengimą”. Darbo grupė parengė šios
koncepcijos projektą, kuris buvo priimtas VII–jame LGS suvažiavime Kaune
bei pateiktas Atkuriamajam Seimui tvirtinti. 1991 m. spalio 31 d. Lietuvos
Seimas patvirtino Lietuvos nacionalinę sveikatos priežiūros koncepciją,
kurioje buvo suformuluota sveikatos apsaugos politika, nustatyti
prioritetai – pirminės sveikatos priežiūros plėtra, šeimos gydytojo
institucijos diegimas, numatyta sveikatos apsaugos įstaigų struktūra pagal
pirminį, antrinį ir tretinį paslaugų tiekimo lygmenį. Minėta koncepcija
tapo Lietuvos sveikatos politikos formavimo pagrindu.
Nesuspėjus 1991 m. parengti kompleksiško Sveikatos draudimo įstatymo, buvo
nuspręsta pradinio sveikatos reformos etapo finansavimo pokyčius sieti su
įstaigomis, finansuojamomis valstybės biudžeto lėšomis per SAM.
Respublikinio pavaldumo sveikatos priežiūros įstaigų finansavimui
pertvarkyti užteko Vyriausybės nutarimo “Dėl sveikatos apsaugos finansavimo
1992 metais”. Šio nutarimo pagrindu 1992 m. sausio 10 d. įsteigiama
Valstybinė ligonių kasa, kurios pagrindiniai veiklos principai šie:
– VLK finansuoja respublikinio pavaldumo asmens sveikatos priežiūros
įstaigas, naudodama valstybės biudžeto asignavimus;
– įstaigos finansuojamos pagal sutartis su VLK, atsižvelgiant į suteiktų
paslaugų mastus;
– stacionarinių paslaugų, sugrupuotų pagal IX tarptautinę ligų
klasifikaciją, kainas nustato SAM. Už ambulatorines paslaugas mokama pagal
SAM nustatytą įkainį kiekvienam gyventojui. Į kainas, diferencijuotas pagal
įstaigų tipus (universitetinės, didžiosios regionų ir kitos ligoninės)
siekiama įtraukti visas einamąsias išlaidas;
Socialinis draudimas
Nors prieškario Lietuvoje iš socialinio draudimo srities buvo likę du 1912
m. birželio 23 d. paskelbti rusų įstatymai – Dėl pramonės darbininkų
aprūpinimo ligoje ir Dėl darbininkų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, dėl
savo konstrukcijos (taikyti tik stambiajai pramonei) be esminio pakeitimo
jie negalėjo būti pritaikyti naujoms Lietuvos gyvenimo sąlygoms. Buvusi
Darbo ir socialinės apsaugos ministerija 1919 m. buvo paruošusi Draudimo
nuo ligos įstatymo projektą. Pastarasis virto įstatymu, tačiau paskelbtas
buvo tik 1926 m. gegužės 27 d. (V. Ž. Nr. 227), pavadinus jį Ligonių kasų
įstatymu. Socialinio draudimo reikalams tvarkyti atskiru įstatymu,
paskelbtu 1926 m. gegužės 18 d. (V. Ž. Nr. 225), įsteigta Vyriausioji
socialinio draudimo valdyba. Ji, atlikusi paruošiamąjį organizacinį darbą,
1928 m. įsteigė pirmąsias 7 ligonių kasas tuose rajonuose, kur buvo
didesnis draudžiamųjų žmonių skaičius. 1931 m. įvestas privalomas draudimas
nuo ligų visoje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje. Pradėjus įgyvendinti
pirmąjį išleistą ligonių kasų įstatymą, buvo susilaukta nemaža sunkumų,
ypač kasų administravimo, draudimo mokesčio dydžio, medicinos pagalbos
suteikimo bei kitais atvejais. Įstatymas buvo kelis kartus taisomas,
keičiamas ir papildomas, o 1934 m. sausio 23 d. (V. Ž. Nr. 434) paskelbtas
visiškai pertvarkytas Ligonių kasų įstatymas.
Ligonių kasas steigė ir jų veikimą prižiūrėjo Vyriausioji
socialinio
draudimo valdyba. Ji buvo sudaryta iš dviejų Vidaus reikalų ministerijos
atstovų, dviejų darbdavių ir dviejų apdraustųjų atstovų. Valdyba parengė
kasų statutą, tvirtino ir keitė metines kasų sąmatas, leido įsigyti kasoms
nekilnojamąjį turtą, sprendė įvairius ginčus tarp kasos valdybos ir
apdraustųjų, baudė darbdavius už kasų įstatymo pažeidimus ir apskritai
prižiūrėjo kasų administravimą ir veikimą. Jeigu kasų valdyba ir taryba
nesugebėjo tvarkyti kasos reikalų arba nevykdė įstatymų ir statuto joms
nustatytų pareigų, tai tokia valdyba ir taryba galėjo būti paleistos. Tuo
atveju paskirtas kasos valdytojas turėjo valdybos ir tarybos teises.
Ligonių kasose privalomai drausti visi dirbantieji. Įstatymas leido laisvai
apsidrausti ir ne vyresniems kaip 50 metų žmonėms, ne invalidams ir
nesergantiems chroniška bei nepagydoma liga. Kasos lėšas sudarė
draudžiamųjų ir draudėjų įnašai lygiomis dalimis ir valstybės priedai kasos
narių gimdyvių pašalpoms. Mokestis nustatytas tam tikra lentele ir siekė
5–50 proc. nuo apdraustojo uždarbio sumos. Kasų nariai ir jų šeimų nariai
susirgę naudojosi visokeriopa medicinos pagalba, gaudavo vaistus, gydymo