Linksnių vartojimo klaidos
5 (100%) 1 vote

Linksnių vartojimo klaidos

TURINYS

ĮVADAS1. BENDRINĖ KALBA IR KALBOS KLAIDOS2. KALBOS KULTŪROS REIKSMĖ ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE3. LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKA4. BŪDINGIAUSIOS LINKSNIŲ VARTOJIMO KLAIDOS4.1. Vardininko vartojimas4.2. Kilmininkas4.3. Naudininkas4.4. Galininkas4.5. Įnagininkas4.6. VietininkasIŠVADOSLITERATŪRA 2 3 4 4 6 7 8 9 11 12 13 17 18

ĮVADAS

Didelė mūsų kalbos „realybė“ bei „kasdienybė“ yra įvairios stiliaus klaidos ir trukumai. Jų negalima nutylėti. Pirma norom nenorom tenka, anot B. Sruogos, suversti šlamštą į pūdymą ir išvalyti vietą būsimajai statybai, atseit, nudirbti ta juodąjį darbą. Kad išmoktumėme geros kalbos manierų, tenka pasikliauti stilistais.

Stilistika stengiasi parodyti skirtumą tarp to, kas ne taip tinka ir kas labiau tinka. Užtat jei knygoje kas taisoma, tai tuos taisymus dažniausiai reikia žiūrėti ne kaip į visišką vieno kalbos reiškinio paneigimą ir kito absoliutinimą, o kaip į labiau tinkančio tam atvejui varianto pasiūlymą. Juk stilistui turi rūpėti ir tie „vos vos“ bruoželiai. Tvirtai pasakyti, kad štai šie grūdai, ten pelai, ne visuomet lengva, o kartais itin sunku.

Kas yra geras stilius. Stiliaus reikalavimai sutinkami įvairiose kalbos vartojimo srityse.

Negana kalbėti taisyklingai — turime kalbėti stilingai. Jei to nepaisoma, sutrikdoma viena ar kita kalbos funkcija: paprastos komunikacijos, informavimo, emocinio poveikio, kas ypač reikalinga bendravime įmonėse.

Lengva pasakyti: turime kalbėti stilingai. O vis dėlto kaip? Šis kaip — labai sunki, sudėtinga ir prieštaringa problema.

Jau antikoje buvo bandoma rasti tas ypatybes bei tuos reikalavimus, kurių laikantis, kalba bus gera. Vienur, pavyzdžiui, anoniminėje retorikoje, vadinamoje „Retorika Herenijui“, minimos trys kalbos ypatybės: gražumas, sklandumas ir įspūdingumas; kiti autoriai, pavyzdžiui, Teofrastas, tų ypatybių skyrė keturias: grynumą, aiškumą, atitikimą, puošnumą.

Aiškinama, jog prastai rašo tas, kas rašo: 1) neaiškiai, 2) pedantiškai (perdaug mokykliškai ir pan., 3) dirbtinai (kai mėgdžioja didelius rašytojus, bet neįgudusią ranka, arba kai rodo savo mokslingumą, kurio maža teturi) , 4) pompastiškai arba pūstai (kai, kalbant apie menkus daiktus, vartojamos iškilmingos frazės), 5) perdaug prastai (kai vartojami šnekamosios kalbos žodžiai, patarlės. . ., tiktai norint „palinksminti pokštus mėgstantį žioplį“), 6) perdaug ištęstai ir 7) perdaug trumpai. Ir priešingai, geras stilius turi būti: 1) aiškus, 2) nešiurkštus, 3) be jokios prievartos, 4) natūralus, 5) kilnus, 6) apstus ir 7) rišlus. Ir svarbiausia, geras stilius – tai kalba be klaidų.1. BENDRINĖ KALBA IR KALBOS KLAIDOS

Bendrinė kalba — tautos viešojo gyvenimo (rašto, literatūros, valstybinių įstaigų, mokyklų, radijo, televizijos) kalba. Lietuvių bendrinė kalba — tai pavyzdinė, sunorminta lietuvių tautos kalba. Lietuvių bendrinės kalbos normos dar nėra pakankamai tvirtos ir pastovios, kol kas dar nėra visuomenės sluoksnio, kuriam bendrinė kalba būtų gimtoji tarmė.

Yra dvi bendrinės kalbos formos: rašomoji ir šnekamoji. Vyrauja rašomoji bendrinės kalbos forma, turinti vadinamuosius funkcinius stilius (mokslinį, kanceliarini, meninį, publicistinį). Rašomoji bendrinė kalba, kuriama viešumai, yra normiškesnė, labiau išdailinta ir konservatyvesnė už šnekamąją kalbą. Šnekamoji bendrinė kalba — tai kalbos atmaina, vartojama ir viešajame, ir privačiame gyvenime. Daugelyje kraštų šnekamoji bendrinė kalba yra inteligentų tarmė. Lietuvoje šnekamoji bendrinė kalba dar nėra pakankamai išsirutuliojusi: privačioje aplinkoje daug kur šnekama tarmiškai, o miestuose vartojama pusiau tarminė kalba, kuria šneka iš kaimo kilę inteligentai ir sumiestėję kaimo žmonės.

Šnekamajai kalbai bendrinės kalbos normos nėra tokios griežtos, tačiau tiek rašomoji, tiek šnekamoji kalba turi atitikti taisyklingos kalbos normas. Lietuvių kalbos taisyklingumui ir grynumui labai pakenkė 50 metų pražūtingai ją veikusi rusų kalba, o dabar žaloja iš Vakarų plūstelėję svetimžodžiai. Paisant grynumo ir taisyklingumo kriterijaus, visur, kur įmanoma, vietoj skolinių reikia vartoti savus, lietuviškus žodžius, žodžių junginius ir kt. Pagal šiuos kriterijus atsisakoma svetimybių (barbarizmu), netaisyklingų vertinių, kartais net tarptautinių žodžių. Bet kalbos grynumo nereikėtų pervertinti: negalima kratytis visų iš kitų kalbų ateinančių reiškinių.

Visuomenės įteisinti kalbos vartojimo įgūdžiai bei taisyklės yra kalbos norma. (Žodis norma kilęs iš lotynų kalbos norma ir reiškia “taisyklę, tikslų nurodymą, matą“.) Kalbos normos aprašomos gramatikose, žodynuose, specialiuose kalbos kultūros leidiniuose. Tas normų taisyklių sudarymas ir užrašymas pagal kalbos sistemoje įžiūrimas taisykles vadinamas bendrinės kalbos norminimu, arba kodifikavimu, kodifikacija. Kodifikacijos terminas kilęs iš lotynų kalbos codificatio (codex ,,knyga“; facio ,,darau“) ir kalbotyroje imtas vartoti apie 1930 m. Terminai kodifikavimas, kodifikacija kalbos normų sutvarkymą sieja su įstatymu.

Norma būdinga ne tik bendrinei kalbai, bet ir tarmėms. Tarmių normos, palaikomos tradicijos, jaučiamos intuityviai, o bendrinės kalbos normos kodifikuojamos. Kodifikavimas — tai nuolatinis darbas, nes
nuolat atsiranda naujų žodžių, jų junginių, naujų normos variantų. Kyla reikalas nustatyti jų vartosenos taisykles, t. y. jų normiškumą.

Kalbos normų pažeidimas yra kalbos klaida. Kalbos klaidos dažniausiai skirstomos į šešias grupes pagal kalbos sritis: 1) tarties, 2) kirčiavimo, 3) leksikos, 4) žodžių darybos, 5) formų vartojimo ir 6) sintaksės klaidas.

Kalbos klaidos dar gali būti grupuojamos pagal didumą. Skiriamos: 1) labai didelės kalbos klaidos, 2) nedidelės kalbos klaidos, 3) konkrečiu atveju ne patys geriausi kalbos variantai. Labai didelėmis kalbos klaidomis laikomos tos, kurios šiurkščiai pažeidžia su kalbos sandara susijusias kalbos normas. Žodynuose jos paprastai žymimos kaip neteiktinos svetimybės, neteiktini vertiniai. Kai pažeidžiamos ne visai aiškiai nustatytos kalbos normos, padaromos nedidelės kalbos klaidos. O kai galima rasti geresnį kalbos variantą, tokie kalbos trūkumai jau priklauso stilistikai.

Bendrine lietuvių kalbą veikia kitos kalbos ir nenorminė privati šnekamoji kalba. Tai pagrindiniai kalbos klaidų šaltiniai.

2. KALBOS KULTŪROS REIKSMĖ ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE

Kalbos kultūra – neatsiejama kiekvienos tautos mentaliteto dalis. Kad kalba galėtų tenkinti šiuolaikinės visuomenės padidėjusius kultūrinius poreikius, ją reikia nuolat tobulinti, dailinti, ugdyti visus jos stilius ir atmainas. Tik logiška, tikslia, aiškia, taisyklinga kalba galima tinkamai perteikti informaciją ir prisidėti prie kultūros ugdymo. Be to tobula kalba pati savaime yra kultūros vertybė.

Kalbos kultūrą padeda ugdyti spauda, radijas, televizija. Būtent iš žymių žmonių: politikų, verslininkų, menininkų ir kitų visuomenės veikėjų kalbos visuomenė mokosi, ja seka. Perimama tai, kas jų kalboje gera, bet kartu ir daromos klaidos. Todėl yra svarbu, kad ta kalba būtų kiek įmanoma taisyklingesnė, padėtų įtvirtinti bendruomenės kalbos normas, o ne jas griautų. Tobula bendrinė kalba yra tautos bendrosios kultūros dalis, panašiai kaip elgesio ar kokia kitokia kultūra.

Kalbos kultūra yra kalbos taisyklingumas. Turime vartoti tinkamus žodžius ir tinkamas žodžių reikšmes, normines žodžių formas, taisyklingus žodžių junginius ir sakinius. Kalbos taisyklingumas yra kalbos kultūros pagrindų pagrindas. Prabilę netaisyklingai, parodome nepagarbą klausytojams ir nepakankamą savo išprusimą. Į kalbos kultūros sąvoką, be kalbos taisyklingumo, dar įeina kalbos estetika ir kalbos etika.

Kiekviena kultūringa visuomenė supranta, kad reikia rūpintis savo rašomąja ir šnekamąja kalba, jos informaciniu efektyvumu ir tobulumu.

3. LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKA

Leksika (gr. lexikos ,,žodinis“, lexis ,,žodis, posakis“)- kalbos žodžių visuma. Mūsų kalba, kaip bendravimo priemonė, – tai visų pirma žodžių kalba. Žodis yra konkrečiausias prasminis kalbos vienetas.

Žodžiai skiriasi savo ypatybėmis:

– geografiniu paplitimu (vieni vartojami visų ta kalba šnekančiųjų -tai bendrinės kalbos žodžiai; kiti – tik vienoje kurioje tarmėje- tai tarmių žodžiai);

– senumu (vieni seni, kai kurie visai pasenę, kiti nauji);

– kilme (vieni savi, kiti- skolinti);

– vartojimo sfera (vieni būdingi tik šnekamajai kalbai, kiti-moksliniai, dar kiti- publicistiniam ar grožiniam stiliui).

Taigi žodžiai esti įvairių leksinių sluoksnių. Žodis tarnauja ne tik sužinojimui, informacijai. Vieno ar kito žodžio pasirinkimas padeda suprasti kalbančiojo asmens nuotaiką, psichologines ypatybes, o neretai ir požiūrį į kalbamuosius dalykus.

Leksikos normos nusistovi natūraliai ir aprašomos (kodifikuojamos) žodynuose bei specialiuose kalbos kultūros leidiniuose.

Leksikos klaidos yra bendrinės kalbos normų neatitinkantys žodžiai. Jų atsiranda dėl žodžių reikšmės ir varto-senos iškraipymų ir dėl kitų kalbų poveikio. Leksikos klaidos pagal kilmę yra svetimybės, pagal kalbos sistemos pažeidimus — neteiktini vertiniai, pagal vartoseną — žargonizmai.

Pagal nutolimą nuo bendrinės kalbos normos skiriamos didelės ir nedidelės leksikos klaidos.

Yra žodžių, turinčių tik kokį nelietuvišką darybos elementą. Tokius žodžius vadiname hibridais. Tai žodžiai, kuriems prie lietuviškų šaknų pridedamas koks kitos kalbos elementas: išvestiniame žodyje priešdėlis, priesaga, o sudurtiniame žodyje yra viena svetima šaknis.

J. Jablonskis buvo pirmasis lietuvių bendrinės kalbos normintojas, pradėjęs taisyti hibridus.

Visos kalbos vengia hibridų, bet jų išvengti ne visada pavyksta.

Nereikalingi kalboje ir skoliniai. Naujieji skoliniai kurį laiką laikomi tarptautiniais žodžiais, jeigu žmonės juos vartoja ir jie dera prie mūsų laiko kalbos.

Pavyzdžiai:

Terminą galima pailginti maksimum (daugiausia(i) iki mėnesio).

Palaukim, ką pasakys premjerministras (ministras pirmininkas).

Ar tikrai objektyvi mūsų presa (spauda) ?

Visi ieško sponsorių (rėmėjų) ir dažniausiai neranda.

Nematau kitos ekonomikos, apart liberaliosios (be liberaliosios, išskyrus liberaliąją).

Mašiną galima įsigyti lizingu (ilgalaike išperkamąja nuoma). mūsų fisas (įstaiga) yra labai didelis.

“Kalbos praktikos patarimuose” beveik nėra naujųjų barbarizmų. Ten galime rasti daugiausia senuosius.

Pavyzdžiai:

Be lineikos (liniuotės) tiesiai nenubrėši linijos.

Ant mano stalo guli papkė (aplankas,
segtuvas).

Gerai, kai viskas išmintingai rėdoma, surėdyta (tvarkoma, sutvarkyta).

Sąskaitoje būna skiltis, kur įrašoma, kiek štukų (vienetų) kurios nors prekės pirkta.

Žiūrėk, kad tas pinigas nebūtų falšyvas (netikras, netikęs, negeras, padirbtas).

Naujieji barbarizmai:

Barteris = prekių mainai;

Preskonferencija = spaudos konferencija;

Sponsorius = rėmėjas;

Peidžeris = gaviklis.

Geriau nevartoti:

Distributorius = platintojas;

e- mailai = elektroninis paštas;

Know- how = gamybos paslaptis;

Marketingas = rinkotyra;

Ofšorinis = neapmokestinamas;

4. BŪDINGIAUSIOS LINKSNIŲ VARTOJIMO KLAIDOS

Dažnai lietuvių kalbos sakinyje susibėga vienas nuo kito priklausantys vienodi linksniai. Sakysim, du kilmininkai.

Pvz.. Organizacija neturi apgalvoto darbinio auklėjimo stiprinimo, drausmės ir tvarkos gerinimo, materialinio suinteresuotumo ir moralinio pirmaujančių skatinimo principo diegimo priemonių plano. Kilmininkas ant kilmininko, o ant to kilmininko dar kilmininkas! Ir atsek, kad gudrus, visą tą „genealogiją“.

Vengtini jau ir tokie formulavimai: Tai apsprendžia gyvojo darbo ekonomijos rodiklio, kaip darbo našumo kilimo savarankiško rodiklio, reikšmę.

Tai — konstrukcijos, reikalaujančios per didelio skaitytojo ar klausyto atminties įtempimo: jis turi galvoje išlaikyti kelių vienas nuo kito priklausančių žodžių grandinę, kol bus pasakytas svarbiausias — tas, kuris visus „įprasmina“.

Čia, kol pasakomas žodis projektas, tenka išlaikyti atmintyje devynių kilmininkų (kiti jų dar turi priklausomus žodžius: mokomojo darbo, įvairių formų, darbo valandomis) virtinę,— pradedant nuo mokymo ir baigiant daiktavardžiu normatyvų. Tad šitokios konstrukcijos, būdamos nors ir taisyklingos, vengtinos stilistiniais sumetimais.

Jeigu kalbama apie neapibrėžtą daiktų kieki, nežinoma, ar jų daug, ar mažai, jeigu turima galvoje tų daiktų dalis, paprastai vartojamas kilmininkas, ne vardininkas. Vardininkas, sakykim, segtuvų, tiktų tada, kai tų segtuvų skaičius būtų apibrėžtas — penki, septyni… Dar plg.: Ir dar ten visokios visokiausios bėdos (=visokiu visokiausių bėdų) atsitiko. Iškils sunkumai {=sunkumų), kreipkitės į mus, padėsime.

Vartodami kilmininką, kartais persistengiame. Kartais pertraukų metu pašnekame: Iš kur saulė ima energijos? Čia turima galvoje energijos visuma, ne jos dalis: Iš kur saulė ima energiją? Kilmininkas keistinas galininku ir šiuose darbe vartojamuose sakiniuose: Tai turėjo kelti mums visiems pasididžiavimo ( — mūsų visų pasididžiavimą). Susitikimas su …… paliko neišdildomo įspūdžio (=neišdildomą įspūdį). ……… išsaugojimas turėjo didelės politinės ir nacionalinės reikšmės (=didelę politinę ir nacionalinę reikšmę). Dar sausio mėnesį reikia pasiekti persilaužimo (=persilaužimą).

Vargu ar galima pateisinti naudininką tokiuose sakiniuose: Kodėl B., M., S. valandą pavėlavo į darbą? Minutėlei ….. pasigėri, bet tuoj pat dirbi toliau, su apmaudu mąstydamas apie jų ………. Čia paprasčiausiai nurodomas laiko kiekis: kiek pavėlavo, kiek laiko pasigėri? Valandą, minutėlę.

Naudininkas keistinas įnagininku: Informavimo tikslui siunčiame Ketvirčio planą. Šiam reikalui (=Šiuo reikalu) teko pavarstyti ne vieno kabineto duris. Skelbiama pertrauka penkiolikai minučių (—penkiolikos minučių pertrauka).

4.1. Vardininko vartojimas

1. Vardininkas nevartojamas kreipiniui reikšti, pvz.: Vadovas (= Vadove), ar galima paklausti? Ponas pirmininkas (= Pone pirmininke, Ponas pirmininke), čia reikia jūsų parašo.

2. Nevartokime vardininko neapibrėžtam kiekiui reikšti, pvz.: Atsirado nesutarimai (= nesutarimų). Darbe pasitaiko trūkumai (= trūkumų).

Vardininkas nevartotinas:

1. Kreipiniui reikšti, pvz.:

Finansininkas = Finansininke, ar galėčiau kreiptis!;

Raštininkas = Raštininke, aš užmiršau sąsiuvinį;

Pardavėjas = Pardavėjau, ar turite pieštukų?;

Vairuotojas = Vairuotojau, ar turite bilietų?;

Prieš kreipinį einantis priedėlis paprastai derinamas su kreipiniu, pvz.: Pone vadove, pardavėjau, vairuotojau ir pan. Bet daiktavardžio „ponas“ vardininkas – ne klaida: Ponas vadove, pardavėjau ir pan.

2. Neapibrėžtam (nepasakomam) kiekiui ar daikto daliai reikšti (vietoje dalies kilmininko) su veiksmažodžiais:

– atsirasti: Kiekviename kolektyve gali atsirasti nesutarimų (ne nesutarimai!).;

– atsitikti: Dėl gėrimo atsitinka nelaimių (ne nelaimės!);

– būti: Ar darbe yra kokių problemų, sunkumų (ne problemos, sunkumai!) ir t.t..;

– daugėti: Žiemą padaugėja traumų (ne traumos!);

– dažnėti: Dar vis dažnėja nusikaltimų (ne nusikaltimai!), nelaimių (ne nelaimės!);

– gausėti: Pavasarį pagausėjo darbo (ne darbas!);

– įvykti: žiemą įvyksta apsirikimų (ne apsirikimai!);

– kilti: Kasdien iškyla problemų (ne problemos!), klausimų (ne klausimai!), nesutarimų (ne nesutarimai!), abejonių (ne abejonės!);

– mažėti: Mažėja skaudžių klaidų (ne klaidos!), sunkių padarinių (ne padariniai!), atsitikimų (ne atsitikimai!) ir t.t..;

– pasiekti: Pasiekta gerų rezultatų (ne rezultatai!), gražių pergalių (ne pergalės!);

– pasitaikyti: Pasitaiko nesutarimų (ne nesutarimai!), nesusipratimų (ne nesusipratimai!), išbandymų (ne išbandymai); ir džiaugsmo (ne džiaugsmas!);
to gali susidaryti sunkumų (ne sunkumai!), keblumų (ne keblumai!), kliūčių (ne kliūtys!) ir pan.

Tokia vartosena plito dėl rusų kalbos įtakos.

3. Kartais geriau vartoti vardo kilmininką, pvz.:

“Spartos” gamyklos ……….. (ne gamyklos „Sparta“!). Jie baigė Kauno “Aušros”

gimnaziją (ne gimnaziją „Aušra“!). Pietavome “Stiklių“ restorane (ne restorane „Stikliai“!), plg. Stikliuose ir pan. Vardo vardininkas įsigali ne be rusų kalbos įtakos.

4. Išskirties atveju: Jis vienas (iš) geriausių apskaitininkų (ne apskaitininkas!). Tai vienas (iš) populiariausių darbuotojų (ne darbuotojas!).

Pastaba: Išskirties atvejais vietoj kilmininko pavartojami ir kiti linksniai: Ta proga kalbamės su vienu iš …….. ideologų (ne ideologu!). Kai kurie …………pasigedo vieno iš buvusių dienraščių (ne dienraščio!).

5. Netaisytinas vardininkas po skausmą, gėlimą reiškiančių veiksmažodžių beasmeniuose sakiniuose, pvz.: Skauda galva; gelia rankos nuo didelio skaičiavimo. Plg. įprasčiau: Skauda galvą, gelia rankas ir t.t..

4.2. Kilmininkas

1. Kilmininkas netinka kiekybei reikšti su aukštesniojo laipsnio prieveiksmiais daugiau, mažiau, pvz.: Čia telpa daugiau šimto (= daugiau kaip šimtas, daugiau negu šimtas, per šimtą) ……… Parašyk ne mažiau penkių puslapių (= ne mažiau kaip penkis, ne mažiau negu penkis puslapius).

2. Kilmininkas nevartojamas mėnesio dienai nusakyti, pvz.: Šiandien penkto (= penkta). Kelinto (= kelinta) šiandien?

3. Kilmininkas nevartotinas su veiksmažodžiais pasiekti ir prieiti, pvz.: Jis pasiekė savo tikslo (= tikslą). Mes priėjome išvados (= prie išvados, išvadą).

4. Vartojama dvejopai: Paklausk vadovo (ir vadovą). Prašau tavęs (ir tave).

Kilmininkas nevartotinas

1. Objektui reikšti, kai nėra dalies reikšmės, po veiksmažodžių:

– daryti: Ta paskaita padarė gerą įspūdį (ne gero įspūdžio!);

– kelti: Skaičiai kelia didelį susidomėjimą (ne didelio susidomėjimo!);

– prieiti: Priėjome prie bendros nuomonės, prie išvados; bendrą nuomonę, išvadą (ne bendros nuomonės, išvados!);

– reikšti: Reiškiame nuoširdžią užuojautą, pagarbą (ne nuoširdžios užuojautos, pagarbos!);

– siekti: Jo ………. du …… (ne dviejų …….!);

Bet plg. pvz.: turėti (daug, šiek tiek ir pan.) reikšmės ir turėti (didžiulę) reikšmę; daryti (šiek tiek) įtakos ir daryti įtaką.

2. Skaitvardžių kilmininkas (su saiko reikšmės žodžiais skaitvardis „vienas“ gali būti išleistas) su aukštesniojo laipsnio prieveiksmiais:

– daugiau ko = daugiau kaip, nei, negu: Susirinko daugiau kaip šimtas ……… (ne daugiau šimto!) plg.: per šimtą, šimtas su viršum;

– mažiau ko = mažiau kaip, nei, negu: Čia bus mažiau kaip ……… (ne mažiau ……!).

Skaitvardžių kilmininkas nevartotinas ir su kitais aukštesniojo laipsnio prieveiksmiais, pvz.: Tuomet manyta, kad pirmasis ………… įvyks neanksčiau …… m. (= ne anksčiau kaip …… m. Jis garantavo, jog pats …….. truks neilgiau valandos (plg. rus.) = ne ilgiau kaip valandą.

3. Skaitvardžių kilmininkas mėnesio dienai žymėti, pvz.: Algą moka kiekvieno mėnesio pirmą ir šešioliktą (dieną) (ne pirmo ir šešiolikto!) (rus. )

4. Žodžio „gimimas“ kilmininko geriau nevartoti gimimo metams žymėti: Jis gimęs 1930 metais (ne 1930 metų gimimo!) (rus.)

5. Geriau nevartoti kilmininko reiškiant asmenį, kuriam kas nutinka, pvz.: Stipriai paspaudė bendradarbiui ranką (ne bendradarbio!).

4.3. Naudininkas

1. Naudininkas netinka tikslo aplinkybei reikšti po slinkties (judėjimo) veiksmažodžiu, pvz.: Išėjo pietums (= pietų). Išvyko oficialiam vizitui (= oficialaus vizito, su oficialiu vizitu).

2. Naudininkas nevartojamas laiko ribai reikšti, pvz.: Šiai valandai (= Šią valandą, Iki šios valandos) …….. rezultatai dar nepatikslinti.

3. Su naudininku nevartojamas veiksmažodis atitikti, pvz.: Nuorašas atitinka originalui (= originalą).

4. Nevartokime naudininko su neigiama bendratimi, pvz.: Mums neišspręsti šito uždavinio (= Mes neišspręsime šito uždavinio).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2852 žodžiai iš 5672 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.