Literatūra
5 (100%) 1 vote

Literatūra

Literatūros samprata antikoje. Platono, Aristotelio literatūrinės pažiūros

Senovės graikų menas išaugo iš mitologijos. Mitas buvo graikų išminties, elgesio normų šaltinis. Tik vėliau mitas nusistovėjo kaip tam tikras simbolių, reikšmių pasakojimas. Antikinėje epochoje poetas laikomas dieviškuoju aiškiaregiu, išminčiumi, pranašu, kalbančiu dievų lūpomis. Poezija, literatūra dėl savo akustinės prigimties buvo tapatinama su muzika. Šie menai buvo laikomi viena meno rūšimi. Vaizduojamieji menai, kaip ir amatai buvo laikomi išmokstamais, tuo tarpu poetinis rašymas – jau dieviškojo įkvėpimo vaisius. Archainės epochos menų hierarchijoje epinė poezija iškilo aukščiau nei muzika ar vaizduojamoji dailė. Anot Homero, poezijos paskirtis – teikti žmonėms džiaugsmą, žavėti, šlovinti herojų žygius. Panašią literatūrinės kūrybos sampratą savo veikaluose išsako ir Heziodas.

Pitagoriečiai poeziją ir kitas meninės kūrybos sritis suvokia racionaliai. Jie kalba apie harmoniją, paremtą matematiniais santykiais. Demokritas akcentuoja saiko motyvą, proporcijos būtinumą mene.

Platonas formuluoja vientisą irracionalistinę meninės kūrybos proceso koncepciją. Rašytojo kūryba aiškinama kaip nesąmoningas, irracionalus dvasios polėkis, nepasiekiamas racionaliam pažinimui. Platonas vertina poeziją, kuri yra sukurta, kai poetas yra apimtas dieviškojo įkvėpimo, tačiau visiškai nevertina poezijos, kuri yra sukurta, tik remiantis taisyklėmis. Tokią poeziją Platonas priskiria prie amatų. Lygindamas literatūrą ir filosofiją Platonas neigia poetinį tikrovės pažinimą, nes buvo įsitikinęs, kad tiesa prieinama tik filosofiniam mąstymui.

Pagrindus literatūrinei sampratai padėjo Aristotelis. “Poetikoje” jis pirmasis pateikia sistemingą požiūrį į literatūrą, jis sujungia kelis iki šiol antikoje vyravusius požiūrius į literatūrą, akcentuooja ir įkvėpimo, ir meistriškumo būtinybę, t. y. sujungia racionalųjį ir irracionalųjį požiūrius. Aristotelis pirmasis pavartoja sąvokas fabula, metafora, pateikia jų apibrėžimus, kurių esmė ir iki šių dienų nėra pakitusi. Didžiąją savo poetikos dalį jis skiria žanrų teorijai. Jis išskiria tris pagrindines literatūros rūšis, tačiau didžiausią dėmesį skiria dramai, tragedijai. Jis pateikia tragedijos apibrėžimą, išskiria sudedamąsias tragedijos dalis, reikalavimus charakteriui.

Romėnų menui, filosofijai sektinas pavyzdys ir autoritetas buvo graikai. Visiškai natūralu, kad formavosi panašios pažiūros į literatūrą, romėnų poetikos sekė graikų poetikomis. Romėnų poetas Horacijus, sekdamas Aristoteliu, poetinio laiško forma sukūrė eiliuotą taisyklių rinkinį “Ars poetica” (“Poezijos menas”). Tai nėra teorinis traktatas, o literatūros praktikos patarimai, kurie yra pateikti patrauklia, aforistine poetine forma. Horacijus poetinio amato išmanymą laiko itin svarbiu. Jis pateikia griežtą žanrų reglamentaciją, duoda praktinius patarimus, kaip rašyti. Daug kalbama apie kūrinio vieningumą. Kūrinys turi teikti ne tik pramogą, bet ir mokyti, t.y. turėti ir naudos bei auklėjamąjį aspektus.

Didieji antikos kūrėjai – poetai ir dramaturgai savo kūryboje laikosi antikos poetikų keltų reikalavimų. Homero epinėse poemose laikomasi pagrindinių epui keltų reikalavimų, Sofoklio, Eschilo tragedijos taip pat atitinka dramai keliamus reikalavimus.

Tragedija buvo vienas iš labiausiai klestėjųsių žanrų antikoje. Antikinė drama susiformavo V a. pr. Kr. Būtent šiuo metu ji įgavo savo klasikinį pavidalą, išsikyrė pagrindinės dramos žanrinės foremos: tragedija ir komedija. Dramos, kaip ir visos antikinės literatūros ištakos, yra susiję su religinėmis apeigomis, mitologija. Drama kilo iš vyno bei vynuogininkystės dievo Dionizo garbinimo apeigų. Tragedijos pavadinimas išvertus iš graikų kalbos reiškia ožių daina. Vieni tyrinėtojai šį pavadinimą sieja su Dionizo palydovais satyrais, kurie, apsisiautę ožių kailiais, giedodavo ditirambinų giesmes savo garbinam dievui. Kiti mano, kad ankstyvuosieji vaidinimai buvo ožio aukojimo dievo Dionizo garbei dalis. Komedija kilo iš apeiginių žaidimų ir dainų, kurios taip pat buvo dievo Dionizo darbinimo apeigų dalis.

Graikų teatro pradininku yra laikomas Tespidas. 534 m. pr. Kr. jis sukūrė pirmąją tragediją. Jis akskyrė aktorių nuo choro. Aktoriaus ir choro dialogas nuo Tespido tragedijos tapo svarbiausiu sceninio veiksmo elementu.

Ankstyvosios tragedijos daugiausia vaizdavo tragiškus, liūdnus Dionizo gyvenimo įvykius. Vėliau juos pakeitė pasakojimai apie pusdievius ir herojus, legendines istorines graikų asmenybes. Karo žygiai, mitologinių bei istorinių asmenybių geri ir blogi darbai, šeimų nesantaika, likimo vingiai sudarė draminės įtampos šaltinį. V a. pr. Kr. pabaigoje drama nutolo nuo tiesioginio Dionizo šventės turinio, tačiau rėmėsi kitais graikų mitų siužetais. Universali mitų medžiaga leido simboline forma kalbėti apie bendražmogiškus dalykus, kelti filosofines, socialines etines problemas.

Senovės graikų teatro, vaidybos pobūdis taip pat kito. Antikinę dramą vaidindavo choras ir aktoriai. Tragedijos chorą sudarė 12, vėliau 15 žmonių, komedijos – 24 žmonės. Chorui vadovavo korifėjas, kuris kartais įsiterpdavo į dialogą. Aktorių skaičius
tobulėjant dramai didėjo: pirmiausia vaidindavo vienas aktorius. Aischilas įvedė antrą, Sofoklis trečią aktorių. Pagrindinio vaidmens atlikėjas buvo vadintas protagonistu. Iš pradžių dramaturgas pats režisuodavo, kurdavo muziką, šokius, dažnai ir vaidindavo. Antikiniame teatre vaidindavo tik vyrai. Veikėjo lytį, amžių, dvasinę būseną atspindėdavo kaukės. Jos leido keliems tragedijos aktoriams vaidinti po kelis vaidmenis, įkūnyti moterų personažus. Net jeigu keisdavosi veikėjo emocinės būsenos, aktorius keisdavo kaukę. Graikojoje aktoriai buvo gerbiami, net labiau vertinami nei dramaturgai, bet vėliau, Romos imperijos laikais, ši profesija prarado gerą vardą ir aktoriais buvo vergai.

V a. pr.Kr. dar tebebuvo jaučiamos apeiginės dramos ištakos ir dramos vaidintos tik per Dionizo šventes. Didžiųjų Dionisijų dienomis Atėnuose vykdavo dramaturgų varžybos. Tragedijos klestėjimo laikais per šventes rodytos tik naujos dramos. Per šventes būdavo leidžiama susirungti trims autoriams. Kiekvienas turėjo parašyti tris tragedijas ir satyrų dramą. Trys tragedijos vieno mito motyvais sudarė trilogiją. Vieno tragiko veikalams vaidinti buvo skirta visa diena. Komedijų autoriai pateikdavo po vieną kūrinį.

Didieji graikų tragedijos kūrėjai – Aischilas, Sofoklis ir Euripidas gyveno V a. pr. Kr. Jų kūryba ir guvenimas yra glaudžiai susiję su Atėnų kilimu, klestėjimu ir nuosmukiu.

Aischilas buvo pirmasis žymus graikų tragikas, kuris kūrė graikų karų su persais epochoje. Jis parašė apie 80 tragedijų, išliko 7 pilni tekstai ir kai kurių tragedijų fragmentai. Aischilo dramos įtaigios, didingos, parašytos puikiomis eilėmis, veikėjai nepaprasti – dievai, pusdieviai, herojai. Tragedijos proežastimi tampa juos apėmės išdidumas, pavydas, kerštingumas. Kai herojai savo darbais, sprendimais pažeidžia dievų tvarką, amžinąjį teisingumą, likimas juos baudžia. Aischilas vaizduoja, kad suardyta gyvenimo harmonija dievų valia gali būti atkurta, prieštaravimai – išspręsti. Tragedijose ryškus dramaturgo tikėjimas pasaulio darna ir pastovumu.

Aischilo „Orestėja“ – vienintelė išlikusi trilogija. Tai sudėtingas kūrinys apie nusikaltimą, atpildą, kerštą ir tesingumą. Pirmoji trilogijos dalis „Agamemnonas“ yra žmogžudystės drama. Iš Trojos karo grįžusį vyriausiąjį vadą Agamemnoną nužudo jo žmona Klitemnestra. Antrosios trilogijos dalies „Choėforos“ pagrindinis veikėjas yra jųdviejų sūnus Orestas, kuris įvykdo dievų valią – atkeršija už tėvo mirtį. Bet jis yra motinos žudikas, kurį persekioja keršto deivės erinijos. Trečiojoje trilogijos dramoje „Eumenidės“ konfliktas išsprendžiamas: Atėnės paskirtas teismas išteisina Orestą, o dievai pasiekia kompromisą. Senosios erinijos tampa globos deivėmis eumenidėmis.

Iš Aischilo trilogijos apie Prometėją išliko tik vidurinioji drama „Prikaltasis Prometėjas“, kurioje vaizduojama, kaip baudžiamas titanas, pavogęs iš dievų Olimpo ugnį ir atnešęs ją žmonėms. Jis dovanojo ne tik ugnį, bet ir dieviškojo žinojimo, pažinimo kibirkštėlę, išmokė žmones įvairių amatų. Prometėjo pasiaukojimas žmonėms išreiškia svarbią klestinčio polio vertybę – tarnavimą piliečių bendruomenei. Titanas yradovanotas visažinystės galia, jis žino apie jį laukiančias kančias ir ryžtingai pasitinka lemtį. Priešinimasis Dzeuso savivalei išskiria Prometėją iš kitų veikėjų, kurie aklai vykdo valdovo valią arba su ja susitaiko.

Sofoklis savo tragedijas kūrė Atėnų klestėjimo, jo aukso amžiaus laikotarpiu. Sofoklis parašė 120 dramų, iš kurių mūsų dienas pasiekė 7. Sofoklis savo dramų nejungė į trilogijas, jis kiekvieną dramą rašė kaip savarankišką, vieningą, išbaigtą kūrinį. Sofoklio dramų centre – tragiškas individo likimas, todėl jo kūriniai vadinami charakterių tragedijomis. Sofoklis kuria žmones tokius, kokie jie turėtų būti. Sofoklio žmogus nėra prieštaringas, charakterio vientisumas, tvirtumas daro jį didingu. Jo veikėjai yra kilnūs, idealizuoti, tai heroiškos asmenybės. Nors likimas priklauso nuo aukštesnių jėgų valios, bet ir pats žmogus yra aktyvus. Ryžtingai siekia tikslo. Žinomiausios yra Sofoklio dramos „Oidipas karalius“, „Oidipas Kolone“ ir „Antigonė. Visos šios dramos yra sukurtos Oidipo mito motyvais. „Oidipas karalius“ vaizduoja Oidipo dramą: jis nužudė savo tėvą ir vedė savo motiną. Tragedijos veiksmas prasideda tada, kai viskas jau yra įvykę. Tebuose kyla maras, Oidipas turi surasti buvusio valdovo žudiką. Autorius leidžia Oidipui sužinoti baisią tiesą: ieškomas žmogžudys yra jis pats. Oidipo žmona ir motina nusižudo, o jis pats išsiduria akis, taip bausdamas save už ankstesnį aklumą. „Antigonėje“ yra vaizduojami įvykiai po Oidipo mirties: nelemtis persekioja jo vaikus.

Euripidas gyveno ir kūrė tuo pačiu metu kaip ir Euripidas. Jis parašė 90 dramų, iš kurių išliko 18. Euripidas ypač dėmesingas žmogaus vidiniam pasauliui, todėl dažnai vaizduoja ne didingus visuomeninius įvykius, o individų vidinius išgyvenimus. Euripido tragedijose žmogų apėmusios aistros yra kančios priežastis, jos lemia tragišką įvykių atomazgą. Viena žinomiausių Euripido dramų „Medėja“ yra aistrų dramos pavysdys, ji parašyta argonautų mito motyvais.
Pagrindinė tragedijos veikėja Medėja, išgelbėjusi nuo mirties mylimąjį Jasoną, vėliau pasijunta jo apgauta ir išduota: Jasonas siekdamas valdžios ketina vesti Korinto valdovo dukterį. Iš nevilties Medėja puola keršyti. Ji pasiunčia Jasono nuotakai užnuodytą puošnų apdarą. Bet ir toks kerštas jai atrodo per menkas. Ji ryžtasi beprotiškam žingsniui – nužudyti savo ir Jasono vaikus. Tačiau keršydama išdavusiam mylimajam ji baudžia [pati save. Dramos pabaigoje Medėja su sūnų lavonais skrenda saulės dievo Helijo dovanotu vežimu. Tai dažna Euripido dramų pabaiga, kai į įvykius įsikiša dievai. Euripidas naujai interpretavo žinomų mitų siužetus, praturtino juos gyvenimiška medžiaga, žmogų suvokė kaip prieštaringą ir sudėtingą būtybę.

Graikų literatūra yra skirstoma į šiuos laikotarpius:

I. Archaikos arba archaijinis, VIII – VI a. pr. Kr.

II. Klasikinis laikotarpis, V – IV a. pr. Kr., kitaip šis laikotarpis dar vadinamas atikiniu laikotarpiu, nes vyravo Atikos tarmė, o literatūros centras buvo Atėnai.

III. Helenistinis laikotarpis, III – I a. pr. Kr., jam pradžią davė Aleksandro Didžiojo užkariavimai, graikų kalbos ir literatūros itin didelis išplitimas.

IV. Romėnų imperijos laikotarpis, I – VI a. po Kr.

Viduramžių literatūros samprata

Viduramžių estetikoje itin svarbus meno santykis su religija. Meno sąvokai viduramžių estetikoje buvo taikomas žinojimo, pažinimo aspektas. Menininku vadinamas bet kurios profesijos atstovas, kuris gerai išmano savo darbą ir sugeba meistriškai jį atlikti. Aukščiausio grožio simboliu šiuo metu tapo Dievas ir jo sukurto harmoningo pasaulio idėja. Tai nekintantis visos viduramžių epochos postulatas. Menininkas pamėgdžioja dieviškąjį kūrybinį aktą. Viduramžių epochoje į pirmą vietą iškyla muzika ir architektūra. Muzikai skiriama aukščiausia hierarchinė vieta, kadangi savo dvasinga nematerialia menine kalba ji artimiausia dieviškajam pasauliui. Antrojoje vietoje architektūra, ji susijusi su bažnyčių bei pilių statyba. Viduramžių kultūroje pagrindinė vieta tenka Dievo, angelų, šventųjų pasauliui.

Šv. Augustinas skirsto menus į tris grupes: 1. amatai, 2. menai, teikiantys malonumą akiai ir ausiai, 3. menai, glaudžiai susiję su doros principais. Meno prigimtį jis pirmiausia sieja su žinojimu ir išmintimi, padedančia priartėti prie tiesos pažinimo ir dvasinio apsivalymo, o specifiniu meno bruožu skelbia tokią kūrybą, kuri nekartoja gamtos formų, o sąmoningai kuria naujas grožio formas. Literatūros ir teatro šv. Augustinas nevertino, siūlė šioms meno šakoms taikyti būtiną cenzūrą. Tačiau jis iškėlė poetinės vaizduotės vaidmenį literatūroje. Poetinės vaizduotės prigimtį jis siejo su sapnais, haliucinacijomis, regėjimais.

Tomas Akvinietis savo svarstymuose siekė apibendrinti viduramžių meno sampratą. Meną jis aiškino kaip tikslingą veiklą, apimančią amatus, mokslus ir menus. Mokslas siejasi su pažintine sfera, menas – su kūrybine, o moralė orientuojasi į bendrus žmogaus gyvenimo tikslus.

Viduramžių poetikos nėra vientisos, jos orientuotos daugiausia į gramatikos, retorikos, eiliavimo reikalavimus. Poetikos, kaip atskiros disciplinos, idėja iškyla Gundisalvio traktate “De divisione philosophiae”, kur teigiama, kad ir prozos, ir poezijos pagrindas yra iškalbos menas. 12 a. Averojus daug kalba apie pasakojimus (istoriją) ir poeziją. Pasakojimų autoriai sudeda daug įvairių faktų be jokios tvarkos, o poetas tikrus ir įtikėtinus faktus išdėsto pagal taisykles, eiliavimo metrą, kalba apie universalius dalykus. Viduramžių poetikos – tai visų pirma taisyklių rinkiniai, kuriuose mėginama apibrėžti ir klasifikuoti literatūros tekstus. Literatūrinė kūryba suprantama racionaliai: talento reikšmė nepaneigiama, tačiau labiau akcentuojamas meistriškumas, taisyklių žinojimas. Keliama kūrėjo išsilavinimo būtinybė: reikia skaityti knygas, galinčias būti pavyzdžiu. Literatūros tekstams keliama ištobulinto, išbaigto, elegantiško stiliaus būtinybė. Reikalaujama turinį atitinkančio stiliaus.

Beveik visos Europos tautos viduramžiais sukuria savo herojinius epus. Žinomiausi iš jų prancūzų epas “Rolando giesmė”, vokiečių – “Nibelungų giesmė”, ispanų – “Giesmė apie mano Sidą”. Tautinių herojinių epų kilmė sietina su šventųjų gyvenimų aprašymais. Jie pasižymi panašiais struktūros principais, panašia eiliavimo technika. Epai atspindėjo senų laikų arba neseną istoriją, kuri kartais susieta su istoriniais faktais, o kartais paremta legendomis ir mitais. Herojiniuose epuose ryški kolektyvinė pasaulėjauta, iškeliami idealizuoti tautos herojai, atsispindi tautiniai siekiai. Tautiniai epai pasižymi ir teminiu panašumu. Tautiniai epai buvo kuriami 9-11a.

12- 13 a. suklesti riterinė literatūra. Pagrindinis riterinės literatūros motyvas yra damos kultas ir meilės tema. Riterinė lyrika, o vėliau ir riterinis romanas suklestėjo pirmiausia Prancūzijoje, o vėliau ir kitose Vakarų Europos šalyse.

Riteriniai romanai remiasi antikiniais mitais ir siužetais arba legendomis. Susiformavo atskiri riterinių romanų ciklai: antikinis ciklas (veikėjai ir siužetai paimti iš graikų ir romėnų pasaulio), nuotykių arba avantiūrinių romanų ciklas. Didžiausią riterinių
grupę sudarė bretonų romanų ciklas, šio ciklo romanams pagrindą padėjo keltų pasakojimai ir legendos. Populiariausios pastarojo ciklo tematinės grupės yra pasakojimai apie karalių Artūrą, karžygį Tristaną, šventąjį Gralį. Riteriniai romanai buvo rašomi eiliuota forma. Daugumos jų veiksmas vyko išgalvotoje erdvėje, juose gausu fantastikos ir pasakiškų nuotykių, būtina meilės tema.

Viduramžių drama taip pat turėjo savo specifiką: drama susijusi su religinėmis apeigomis. Ankstyvoji viduramžių drama vadinama liturgine. Dramos, kurių pagrindą sudarė bibliniai epizodai, vadinamos misterijomis. Šventųjų, apaštalų gyvenimo legendomis paremtos dramos – mirakliai. Moralite – pamokomojo pobūdžio, pusiau rimtas, pusiau komiškas vaidinimas. Moralinės, dorovės idėjos čia skelbiamos per alegoriją, alegorinius personažus. Moralite centre dažniausiai netobulas žmogus, gėrio ir blogio. tiesos ir melo kova. Miestiečių luomas sukūrė specifinį dramos žanrą: komiškas anekdotines buitines dramas – farsus ir soti. Rašomi miestiečių romanai.

12-13 a. susiformavo ir suklestėjo itin įvairūs riterinės lyrikos žanrai: pastoralė, kansona, romansas, alba, tensona ir kiti. Yra priskaičiuojama daugiau nei 70 riterinės lyrikos formų, kurios turėjo aiškiai apibrėžtą tematiką bei struktūrą.

Renesanso literatūros estetika ir pagrindiniai renesanso literatūros žanrai.

Su renesansu yra susijęs antikos kultūros ir meno atgimimas. Ankstyvojo renesanso atstovai sieja savo estetinius idealus su antikos kultūros principų atgaivinimu. Dominuojančia filosofijos kryptimi tapo neoplatonizmas. estetikos kūrėjai atranda pitagoriečių mokymą. Tapytojas, architektas B. Alberti rašo apie harmonijos sąvoką, paremtą matematiniais principais. Tik harmoningas menas yra grožio šaltinis.

Renesanso estetika yra sintetinė ir universali: ji siekia rasti harmoniją tarp kūno ir dvasios, tikėjimo ir laisvamanybės. Grožis yra siejamas su harmonija, proporcijomis, matematiniais santykiais. Renesanso estetika, menas susiformavo Italijoje, vėliau paplito ir kitose Europos šalyse.

Renesansinis mąstymas yra ryškus ir F. Petrarkos (F. Petrarca) bei D. Bokačo (D. Bocaccio) teoriniuose svarstymuose. Boccaccio svarsto apie poetinę išmonę, kuri pdeda poetui išsakyti tiesą ne tiesiogiai, bet alegorizuotu būdu: “poetai ne meluoja, o prasimano įvairius dalykus” ir juos pateikia perkeltine forma, poetiniu žodžiu. Renesanso estetikos svarstymuose iškyla sąvokos: gyvenimo tiesa ir meninė tiesa. Kalbėdami apie literatūrinę kūrybą, renesanso mąstytojai iškelia estetines vertybes – kalbos ritmingumą, visumos darnumą, kūrinio originalumą.

Renesanso poetika susiformavo 16 a. Žymiausių poetikų autoriai – tai M.G. Vida, L. Castelvestro, J. C Scaligeri. Didžiausias dėmesys renesanso poetikose yra skiriamas antikos literatūrai, antikos teiginiams. Ieškoma antikos autorių kūrinių, jie leidžiami, interpretuojami. Bendrieji literatūros dalykai minėtose poetikose beveik neliečiami. Renesanso poetikos – tai daugiausia techninis mokslas apie eilėdarą, poetines figūras, apie bendras taisykles, kurios yra privalomos kiekvienam žanrui.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2871 žodžiai iš 9399 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.