Literatūra1
5 (100%) 1 vote

Literatūra1

Literatūrinio vaizdavimo įvairovė

Literatūrinis vaizdavimas turi savo logiką, savo tiesą. Rašytojas nekelia sau uždavinio tiksliai atkurti istorinio įvykio vyksmą, dokumentiškai pavaizduoti vienokį ar kitokį visuomenės gyvenimo faktą. Kūrinyje daug kas pramanyta, menininko vaizduotės sukurta. Literatūra vaizduoja ne tai, kas iš tikrųjų buvo, bet kas gali būti, kas apskritai gyvenime esti. Rašytojas kuria savąjį pasaulio regėjimą, savąją viziją. Jis pasirenka vaizduojamojo pasaulio formas, pavidalus, pobūdį. Literatūroje gyvenimas vaizduojamas ir tikroviškai, ir sąlygiškai. Tikroviškuose vaizduose kuriama realaus gyvenimo iliuzija, t.y. kūrinyje viskas vyksta taip „kaip gyvenime“: tikroviški personažai, tikroviški jų santykiai, veiksmai, tikroviškos gyvenimo aplinkybės. Taip gyvenimą paprastai vaizduoja rašytojai realistai.

Būdinga realistinio vaizdavimo ypatybė – dėmesio sutelkimas į tai, ką vadiname kasdienybe. Veikėjai gyvena įprastą kasdieninį gyvenimą, veiksmas vyksta įprastose, kasdieniškose aplinkybėse – namie, darbe, kelionėje, svečiuose, tarnyboje, gamtoje, o jeigu kokios – fronto kasdienybėje ir kitur. Realistui pakanka kasdieniškų situacijų charakteriams atskleisti, įdomiam siužetui sukurti, visuomenės gyvenimo, egzistencinėms ar filosofinėms problemoms spręsti. Pavyzdžiui, B.Vilimaitės novelės „Trys seserys“ veiksmas vyksta ligoninės palatoje, kur susirgusią kaimietę lanko seserys: viena – gyvenanti kartu tėviškėje, kita – miestietė. Keliose trumpose jų apsilankymo scenose atsiskleidžia skirtingi seserų charakteriai, skirtingi jų santykiai su nuosavu daiktu (siūlais) ir pagalbos reikalingu žmogumi: darbas – mezgimas – stiprintų ligones, tolintų mirtį, tačiau iš kaimo atsiųstus siūlus miestietė pasilieka sau. Novelės vaizdą persmelkia egzistencinė tiesa: gyvenimas neamžinas, laikas naikina viską ir nėra prasmės kaupti nelabai reikalingas materialines vertybes.

Romantiniuose kūriniuose taip pat dažnai išlaikomos tikrovės formos, veikia tikroviški personažai, iš esmės tikroviškos situacijos (plg. A. Mickevičiaus „Gražiną“ ar Just. Marcinkevičiaus „Mažvydą“). Tačiau romantikai mato gyvenimą ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokį nori matyti. Romantikai ieško to, kas gyvenime tauru, gražu, aukšta, didinga; jie adoruoja laisvę, asmenybės kilnumą, dvasios jėgą. Romantikai veržiasi iš kasdienybės, jos pilkumos, nuobodumo. Veiksmas dažniausiai perkeliamas į senus laikus ar tolimus kraštus. Vaizduose daug vietos skiriama svajonei, polėkiui. Poetiniai įvaizdžiai, simboliai impozantiški, viliojantys (vėjai laisvūnai, aukštas dangus, žvaigždynai, saulė, beribis kosmosas, kalnų viršūnės, okeanai, gelmės ir pan.). Romantinių vaizdų šaltinis gali būti jaunystė, gamtos stichija, meilė, kova (plg. V. Mykolaičio-Putino eil. „Margi sakalai“, S. Nėries „Gyvenimo giesmė“, „Jaunystė“). Romantiniam vaizdavimui būdinga didesnė ar mažesnė hiperbolizacija (plg. E. Mieželaičio „Žmogų“), fantastika, simbolika, vadinasi, tikroviškas vaizdavimas jungiasi su sąlygišku.

Fantastiniai, alegoriniai, simboliniai, groteskiniai vaizdai – tai netikroviškas, sąlygiškas gyvenimo vaizdavimas. Fantastika įeina į alegorinius, groteskinius vaizdus; ji dominuoja pasakose, sakmėse. Literatūroje yra ir fantastinių romanų (pvz., P. Norbuto „Nemirtingumo lygtis“), apsakymų.

Alegorinio vaizdavimo reikšmės yra perkeltinės. Alegorijų perkėlimas vienaženklis (vienareikšmis). Loginis turinys – tikroji reikšmė – lengvai suvokiamas, aiškus (plg. V. Kudirkos satyrinį apsakymą „Lietuvos tilto atsiminimai“). Alegoriniai vaizdai neindividualizuojami, nekonkretinami, veikėjai – schemiški, fabula (įvykių raida) nužymėta bendro pobūdžio linijomis.

Alegoriški yra pasakėčių vaizdai. Tačiau galimi ir alegoriniai apsakymai (minėtas V. Kudirkos kūrinys), ir pasakos (H.K. Anderseno „Bjaurusis ančiukas“ – autoriaus gyvenimo momentų alegorija), ir kiti žanrai.

Į alegoriją panašios parabolės (daugeliu atvejų nuo alegorijų jos menkai skiriasi). Paraboliniai yra šventraščių, biblijų siužetai, biblijinių pasakojimų vaizdai. Parabolės įsitvirtino intelektualizuotoje XX a. literatūroje. Tai sapnai, vizijos, perkeltiniai, neretai sufantastinti pasakojimai – vaizduojamojo gyvenimo palyginimai; pvz., S.Šaltenio apysaka-parabolė „Kalės vaikai“, A. Žukausko eil. „Jauni žirgai kultūrinėse pievose“.

Alegoriniam vaizdavimui artimas ir simbolinis. Simboliniai vaizdai, kaip ir alegoriniai, nekonkretūs, abstraktūs. Didelė simbolinių vaizdų apibendrinamoji jėga. Pažymėtinos dvi simbolinių vaizdų grupės: vienų reikšmė pastovi, kitų – neapibrėžia, individuali, kintanti. Pirmųjų reikšmės įprastos, žinomos: kryžius – kančios, tikėjimo ir vilties simbolis, balandis, alyvos šakelė – taikos ir meilės, ąžuolas – stiprybės, rūta, lelija – nekaltybės simboliai ir t.t.

Įdomesni nauji individualūs simboliai. Paprastai jų reikšmės nepastovios, kintančios, – jos kinta net tame pačiame kūrinyje. Antai taip kinta katedros reikšmės Just. Marcinkevičiaus kūrinyje „Katedra“ (jas nusako pagrindinis herojus Laurynas):

Ak, Motiejau,

Ne apie pastatą aš tau kalbu –

Kalbu apie lygybę, laisvę, šviesą,

Apie harmoniją, teisybę, grožį,

Aš apie
žmogų tau kalbu, Motiejau,

Apie tėvynę pasakoju tau.

Kūrinio veiksmo tėkmėje kuriasi naujos, šiame monologe neminėtos simbolinės katedros reikšmės.

Simbolių reikšmės sunkiai nusakomos lopiniais sakiniais (pavyzdžiui, sunku nusakyti J. Biliūno „Laimės žiburio“ logines prasmes). Jas galima spėti, intuityviai justi. Simbolinis vaizdas teikia daug erdvės individualiam suvokimui, savitoms įvairioms interpretacijoms.

Gyvenimas gali būti vaizduojamas ir groteskiškai. Groteskinį vaizdavimą yra pamėgę satyrikai. Groteskas – būdinga tragikomiškų veikalų forma. Grotesko pasaulis deformuotas, keistas. Jame susipina žmogaus ir gyvulio, žmogaus ir augalo motyvai. Groteskuose skamba juokas (juokas pro ašaras), blykčioja pajuoka, neretai ir panieka, drauge sklando liūdesys. Situacijos neįprastos, dažnai fantastiškos. Siužetas supainiotas, sunkiai suvokiama jo logika. Tikrovės spalvos sutirštintos, gestai, poelgiai hiperbolizuoti. Grotesku paprastai atskleidžiama tai, kas gyvenime yra nenormalu, absurdiška. Lietuvių literatūroje groteskinių dramų yra sukūrę K. Saja („Abstinentas“, „Mamutų medžioklė“), J. Grušas („Pijus nebuvo protingas“, iš dalies „Meilė, džiazas ir velnias“) ir kiti autoriai. J. Grušas, V. Žilinskaitė, kiti kūrėjai yra parašę apsakymų groteskų.

Suprasti groteskinį vaizdavimą galbūt padėtų J. Apučio novelės „Tylėdami važiavo greitai“ komentaras ir ištrauka.

Trys draugai nuolat didindami greitį lekia, skrieja mašina, bijodami pavėluoti … nežinia kur ir į ką. Staiga paplentėje pasimaišo, kelią perbėga katinas. Mašina akimirksniu sustoja, iššokę keleiviai pradeda katiną gaudyti. Pagrindinis kūrinio veiksmas – katino gaudynės miške, pelkėje. Vyrus gena nežmoniškas įniršis ir inercija. Kliūdami už medžių ir kelmų, apsidraskę, išsipurvinę pelkėje, pagaliau išsimuša į plentą: „Visų trijų širdys, nusivariusios, pavargusios, ėmė skaudėti nuo įtampos. Katinas jau išlėkė į iškirstą paplentės ruožą; kad ir prietemoj, dabar jį galėjai gerai matyti, jo šonai buvo pliki, plaukai išpešioti šakų ir visokių dygių žolių pelkėje, galva bjauriai perskelta ir viena akis užtinusi. Galbūt jis buvo vertas pasigailėjimo. Galbūt kažkas yra vertas pasigailėjimo kiekvieną mūsų gyvenimo valandą, o dažniausiai – mes palys, tačiau niekad neatvėstanti lava mums degina kojų padus, mes lekiam tolyn, nespėdami gailėtis nei savęs, nei kitų. O gal mes visi nesąmoningai suvokiame, kad nieko negalima gailesčiu pateisinti“. Citatos pabaigoje sukoncentruota pagrindinė filosofinė kūrinio mintis (groteskas dažniausiai filosofinis).

Spalva ir garsas vaizdo struktūroje

Spalvos ir garsai konkretina vaizduojamo gyvenimo paveikslą, daro jį pilnesnį, išsamesnį, vaizdingesnį.

Žvilgterėkime į perkūnijos vaizdavimą I. Šeiniaus apysakoje „Vasaros vaišės“: „Kad pliaukšterėjo, net ausyse suskambėjo. Nušvietė iš vieno aplinkui. Ir ėmė dabar griausti, trinksėti ir toliau, ir arčiau, be jokios paliovos. Lyg būtų du didžiausiu priešu į mūšį susikibę ir paleidę visas patrankas. Ūžia tik, pleška, net kratos viskas. Ir lyg tai būtų kalnų pajėgos susitikusios; tartum kalnai kitas ant kito griuvo.

Gražu! Tikras mūšis! Kad pleška, kad dunda, kas kartą smagiau ir pikčiau. Rodos, tuojau visai susipiestuos ir žemė plyš.

Šaudo, ardo patrankos. Ir vis tik skrodžia žaibai tamsą. Tai vienan šonan, tai kitan. Tai žalia ugnimi viską aplinkui uždega, tai rausva, tai skaisčiai mėlyna. Va va tuojau užsiliepsnos vinkšnos. Matyt, kaip jų lapai lyg ugnyje paskęsta; sužiba ilgais siaurais liežuviukais. Paskum ir vėl viską juoda tamsa užgeso“.

Vaizduodamas perkūniją (bendras audros vaizdas apysakoje yra platesnis), autorius į viena supina erdvių realybę („ir toliau, ir arčiau“, „iš vieno aplinkui“), gaivališkus vaizdinius („lyg tai būtų kalnų pajėgos susitikusios“), taip pat šviesos ir tamsos sankirtas, žaibų spalvų permainingumą („Tai žalia ugnim viską aplinkui uždega, tai rausva, tai skaisčiai mėlyna“). Tačiau svarbiausia šiame epizode – perkūnijos garsai, trenksmų stiprumas, grumėjimo įvairovė. Akustinis (girdimasis) vaizdas ryškinamas sinoniminiais veiksmažodžiais („pliaukšterėjo“, „ėmė dabar griausti, trinksėti“, „Kad pleška, kad dunda“), įspūdingais palyginimais („Lyg būtų su didžiausiu priešu į mūšį susikibę ir paleidę visas patrankas“) metaforomis, fonetiniu žodžių skambėjimu („šaudo, ardo patrankos“). Perkeltiniai vaizdai tikslina, konkretina perkūnijos įspūdį, kurio siekia pasakotojas – pagrindinis apysakos veikėjas. Raiškų, ekspresyvų vaizdą turtina ir savaip konkretina pasakotojo reakcija į stichijos šėlsmą: „Gražu! Tikras mūšis!“

Akustinė (girdimoji) vaizdo pusė dažnai sustiprinama vartojant tikrovės garsų pamėgdžiojimus, tendencingai kartojant vienokius ar kitokius garsus, jų derinius. Antai S. Nėris, sutankindama, kartodama kai kuriuos garsus, imituoja miško ošima, medžių girgždėjimą:

Ąžuolai galingi

Kužda ąžuolams čia. –

Girgžda beržo lingė,

Ir lopšinė šlamščia.

Neretai grožinėje literatūroje fiksuojamos ne pačios vaizduojamo pasaulio spalvos, o jų keliamas įspūdis. Pavyzdžiui, K. Binkio eilėraštyje „Rugiagėlės“ impresionistiškai (lot. impressio -įspūdis)
vaizduojamas rugiagėlių žydėjimas, jo keliamas įspūdis:

Vien tik mėlyna akyse, –

Žemėj, ore ir danguj.

Daugiau nieko nebmatysi, –

Vien tik mėlyna akyse…

Mėlynas dažas nuspalvina vaikiško E. Selelionio eilėraščio „Mėlynės“ vaizdą:

Mėlyna, mėlyna, kur tik eini –

Miškas nūnai – uogienojai vieni.

Mėlynas miškas, melsvas dangus,

Miškas mėlynėmis šaukia vaikus…

Spalvos ir garsai vartojami ir perkeltinėmis reikšmėmis, kaip visuomenės ar žmogaus gyvenimo, dvasinės būsenos, nuotaikos metaforos, simboliai ar paralelės. Palyginkime V. Mykolaičio-Putino eilėraščio „Motinai“ vaizdus:

Pro langą saulė leidos Kad aš užaugčiau didelis,

Pašvaiste ugnine, – Ir sveikas, ir gražus, –

Tu poterį kalbėdama, O saulė žarstė vygėje

Meldeisi už mane, Tuos žėrinčius dažus.

Paskui atėjo sutemos,

Juoda rudens naktis.

Per naktį alpo motinos

Nerimstanti širdis.

Žėrintys saulės dažai eilėraštyje – ne vien fonas, bet džiaugsmo, laimės, vilties metafora; sutemos, juoda rudens naktis -negandų, vargų metaforinė raiška. Paprastai šviesios spalvos -gero, palankaus, ramaus gyvenimo ženklai; tamsios išreiškia vargus, nesėkmes, sielvartą, netektį ir kitokią nedalią.

Kai kurių spalvų simbolinė reikšmė literatūroje pastovi, nekintanti. Tai pasakoma ir E. Mieželaičio eilutėse:

Žydėjo meilė čia raudonu žiedu,

Viltis žaliavo kaip pirmi linai,

O ilgesys, tas amžinas poeto

Bičiulis, ak, kaip tvieskė mėlynai…

Simboliškai gali būti įprasminami ir garsai. Mūsų literatūroje, ypač poezijoje, yra išpopuliarėjusi daugiareikšmė varpų skambėjimo simbolika. Varpai, dažniau varpas paprastai simbolizuoja naujo, geresnio gyvenimo artėjimą, žmogaus atsitiesimą, tautos prisikėlimą. Plačios reikšmės ne tik kultūroje, bet ir visuomenės gyvenime yra įgijęs V. Kudirkos „Varpas“, kėlęs tautą, skelbęs jos atgimimą. Įvairi Vaižganto pavaizduoto žmonių žadintojo, „skenduonies“ Alaušo Varpo semantika („Pragiedruliai“), tragiškai graudi Just. Marcinkevičiaus „nukabinto varpo“, „nukabinto gaudesio tėvynės“ dalia („Mažoji trilogija“) ir t.t.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1931 žodžiai iš 6236 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.