TURINYS
Įžanga…………………………………………………………………………………………………………………………3
1. Riterių ir meilės romanų įtaka veikėjams…………………………………………………………………..3
2. Kontrastingi veikėjų gyvenimo tikslai……………………………………………………………………….4
3. Veikėjų idealai:
a) Širdies damos ir meilužio idealai……………………………………………………………………..5
b) Idealų siekimas ir ištikimybė jiems…………………………………………………………………..6
4. Iliuzija ir tikrovė veikėjų gyvenime…………………………………………………………………………..6
5. Savanaudiškumas ir pasiaukojimas……………………………………………………………………………7
6. Veidmainystė ir nuoširdumas……………………………………………………………………………………8
7. Sentimentalumas…………………………………………………………………………………………………….9
Išvados……………………………………………………………………………………………………………………..10
Įžanga
Servanteso „Don Kichotas“ ir Flobero „Ponia Bovari“ – du panašūs ir kartu labai skirtingi romanai. Juos sieja tai, kad jie abu buvo rašytojų sumanyti parašyti kaip protestas jų gyvenamo laikotarpyje vyravusiai bevertei literatūrai, neturėjusiai jokios meninės, istorinės, mokomosios ir kokios kitos vertės. Jie buvo sukurti atverti žmonėms akis ir parodyti kokią žalą daro perdėtas riterių ar meilės romanų skaitymas.
Tačiau autoriai pasirinko skirtingus rašymo būdus tam pasiekti. Servantesas panaudojo parodijos, humoro, absurdo elementus, kad sustiprintų didaktinį poveikį skaitytojui. Tuo tarpu Floberas viso to pasiekė per gilią moters psichologinių išgyvenimų dramą.
Taigi, šiame darbe bus lyginami šių romanų pagrindiniai veikėjai – ponia Bovari ir Don Kichotas – šiais aspektais:
1. Riterių ir meilės romanų įtaka veikėjams
2. Kontrastingi veikėjų gyvenimo tikslai
3. Veikėjų idealai:
a) Širdies damos ir meilužio idealai
c) Idealų siekimas ir ištikimybė jiems
4. Iliuzija ir tikrovė veikėjų gyvenime
5. Savanaudiškumas ir pasiaukojimas
6. Veidmainystė ir nuoširdumas
7. Sentimentalumas
1. Riterių ir meilės romanų įtaka veikėjams
Pats aiškiausias Servanteso romano „Don Kichotas“ tikslas buvo išjuokti riterinius romanus, atskleisti jų žalą. Apie tai autorius užsimena savo knygos prologe. O ir pačiame romane atvirai parodoma Don Kichoto beprotystė prisiskaičius riterinių romanų:
„Taigi, reikia pastebėti, kad minėtasis idalgas visą savo laisvalaikį (kuris trukdavo kone ištisus metus) praleisdavo skaitydamas riterines knygas su tokiu atsidėjimu ir pomėgiu, jog beveik visai pamiršo medžioklę ir net ūkio tvarkymą; čia jo smalsumas ir kvaitulys nuėjo taip toli, jog jis išpardavė daug dešimtinių ariamos žemės, o sau skaityti prisipirko riterinių knygų, kurių ilgainiui namuose prikrovė tiek, kiek tik galima buvo jų gauti“.
„Vargšas riteris ėmė netekti proto beskaitydamas šitokius romanus ir nemigo naktimis, stengdamasis atnarplioti ir suvokti prasmę…“
Persisotinęs riterinių romanų, Don Kichotas užsikrėtė jų fantazija ir paprasčiausius tikrovės daiktus pavertė nebūtais. Jam visur vaidenosi užburtos pilys, riteriai, damos, tačiau tai iš tikrųjų smuklės, jų šeimininkai, jose patarnaujančios merginos. Don Kichotas kovojo su vėjo malūnais, laikydamas juos milžinais, užpuolė laidotuvių procesiją, nes pagalvojo, kad tai gabendamas sužeistas ar nebegyvas riteris ir pan.
Tuo tarpu Ema Bovari, išsiauklėjimą gavusi vienuolyne, tarp nuobodžių jo sienų ir rutinos, laisvomis minutėlėmis mėgavosi meilės romanais:
„<…> rydavo juos ištisais skyriais. Tuose romanuose buvo tik meilė, meilužiai, meilužės, persekiojamos damos, nuošaliose pavėnėse alpstančios, paštavežiai, žudomi kiekvienoje stotyje; arkliai, kas puslapis nuvaromi iki paskutiniųjų; gūdžios girios, širdies sąmyšiai, priesaikos, raudos, ašaros ir bučiniai; laiveliai mėnesienoje, lakštingalos giraitėse; aukšti ponai, drąsūs kaip liūtai, romūs kaip avinėliai, dori kaip niekad nėra buvę, gražiai apsivilkę ir lieją ašaras lyg iš urnų. Ema, būdama penkiolikos metų, visą pusmetį terliojosi rankas tais palaikų skaityklų šlamštais“.
„Jos dvasia buvo pozityvi, nepaisant viso aplinkos svajingumo, ji mėgo bažnyčią dėl gėlių, muziką – dėl dainų žodžių, o literatūrą – dėl aistrų dirginimo <…>“.
Jos asmenybė susiformavo „nuosaikioje klasių atmosferoje tarp blyškių moterų, nešiojančių rožančius su variniais kryželiais, ji pamažu paniro tame mistiškame ilgesyje“. Emai tapo ypač sentimentali ir perdėtai ėmė trokšti romantikos, audringų jausmų išgyvenimų.
2. Kontrastingi veikėjų gyvenimo tikslai
Tiek ponios Bovari, tiek Don Kichoto idealai buvo suformuoti jų taip be proto mėgiamų ir skaitomų knygų. Jie perėmė jose propaguojamas idėjas, tikslus ir idealus.
Don Kichotas
pasinėrė svajonėse apie riterių laikus. Jo gyvenimo tikslu tapo ginti nuskriaustuosius, saugoti teisingumą. Ir jis negalėjo dėl to nustygti vietoje, jam rūpėjo pakeisti pasaulį, padaryti jį gražesnį. Tai tampo jo pareiga. Jis svajojo išgarsėti pasaulyje kaip drąsus karžygys. O nusprendęs bastytis po pasaulį, tapti klajojančiu riteriu, jis privalėjo laikytis visų riterijos ritualų – turėjo būti įšvęstas į riterius – bei riterių garbės kodekso. Tai paprašęs atlikti smuklininko (kurį palaikė riteriu), pasiryžo, kaip ir dera būsimiems riteriams, visą naktį budėti prie šarvų. Kaip šaunus riteris, darė viską, kad apgintų savo širdies damos vardą, jos garbę. Don Kichotas yra malonus, mandagus ir švelnus ne tik su moterimis, bet su visais, kurie juo pasitiki ir nestoja skersai kelio, netrukdo jam siekti idealų.
„Pagaliau, protui visai nusibaigus, jam dingtelėjo tokia mintis, kokios dar neturėjo galvoje nė vienas pamišėlis pasauly: tiek savo garbei pakelti, tiek savo tėvynei patarnauti, jis jautėsi turįs tapti riteriu klajūnu – imti ginklus ir arklį, iškeliauti į platųjį pasaulį nuotykių ieškoti ir daryti visa tai, ką darydavo knygose riteriai klajūnai: – naikinti visokios rūšies skriaudas, stoti į nežinomus pavojus ir pergalėmis įamžinti savo vardą ir garbę.“
„- Šiurkštusis riteri, nedera pulti to, kuris gintis negali. Sėskite ant savo arklio ir imkite ietį <….>, idant aš galėčiau parodyti, kad jūsų darbas yra niekšybė“
Tuo tarpu Emos idealai, suformuoti meilės romanų, nebuvo tokie kilnūs. Jos gyvenimo svajonė buvo įsimylėti ir ištekėti, mylėti giliai, aistringai, audringai. Kadangi sutikti patrauklaus vyriškio ir pamilti jai nesisekė, ji nusprendė ištekėti už nemylimo žmogaus ir kaip nors tą meilę išsiugdyti.
„Ema, tuo tarpu, prisimindama geras, jos išmanymu teorijas, panoro sužadinti savyje meilę. Mėnesienos naktimis sode ji deklamavo jam aistringus eilėraščius, kokius tik mokėjo atmintinai, ir dūsaudama dainavo melancholiškus adadžio; bet po to ji jautėsi tokia pat rami, kaip ir anksčiau; ir Šarlis neatrodė nei labiau įsimylėjęs, nei labiau susijaudinęs“
Taip visiškai nusivylusi savo vyru, nesulaukusi iš jo aistringų meilės prisipažinimų ar šiaip romantiškų smulkmenų, nusprendė sau laimės ir paguodos ieškoti kitur, t.y. susirasti meilužį. Gal jis jai suteiksiąs, ko jai trūksta? Gal ji išpildysiąs jos svajones? Labiau už viską ji nekentė nuobodžios kaimo rutinos, tos begalinės ramybės ir nuobodulio. Ji jautėsi tarsi tarp sienų uždarytas paukštelis, niekaip negalintis ištrūkti. O jos vyras Šarlis buvo toks pat nuobodus kaip ir visa jos aplinka.
„Iš tikrųjų ne visi juk gi tokie kaip šitasai. Kitas būtų galėjęs būti gražus, protingas, grakščios elgsenos, patrauklus, – tokie, be abejo, buvo ir tie, už kuriuo ištekėjo kitos vienuolyno draugės. Ką jos dabar veikia? Gyvena mieste, kur dunda gatvės, ūžia teatrai, tviska baliai, kur širdys džiūgauja, kur jausmai klesti. O ji?.. Jos gyvenimas šaltas kaip palėpė su langeliu į šiaurę, ir nuobodis, tas tylusis voras, apraizgo patamsyje savo tinklais visus širdies kampelius.“
„Jos mintys gręžėsi šalin nuo visko, kas buvo čia pat, arti, aplinkui. Nuobodus kaimas, menkapročiai miesčionys, gyvenimo menkystė – visa, su kuo ji tiesiogiai susidurdavo, atrodė lyg kokia išimtis pasaulyje, kažkoks ypatingas atsitiktinumas, į kurį teko ir jai būti įveltai, kai tuo tarpu už tų ribų plytėjo neapmatoma ir neaprėpiama palaimos aistrų šalis.“
3. Veikėjų idealai:
a) širdies damos ir meilužio idealai
Don Kichotas – idealios, padorios, platoniškos meilės atstovas. Jis protestuoja prieš patvirkusius žmones, kurie meilę skandina žemose aistrose.
„Aš esu vienas tų sugadintų, ydingų meilužių. Aš myliu platoniškai ir skaisčiai.“
Meilė jį skatina daryti gerus darbus, o ne žemina. Mylimą moterį jis idealizuoja, norėtų, kad ji būtų aukštos kilmės, nors dorybė vertesnė už kilmę. Don Kichotas sako: „Gražios ir doros moters nuopelnai daro stebuklus.“ Šiam riteriui meilė tikrai svarbus jo riterystės atributas: „<…>nes riteris klajūnas be meilės – tai medis be lapų ir be vaisiaus, tai kūnas be sielos“.