Þmogaus dvasinis groþis J.Biliûno kûrybojeIðtrauka
Vienodai ir nuobodþiai èiuksëdamas, plaukia prieð vandená nedidelis
garlaivis. Jo pirmagalis varo upës pavirðiu gilià vagà; bet garlaivio
uþpakalyje tos vagos krantai vël susiverèia krûvon, susidauþia savo
virðûnëm, kurios atðokdamos pavirsta á nesuskaitomà daugybæ nedideliø
krutanèiø bangø; tos bangos juda kaip gyvos, pleèiasi á abi ðalis, lekia
viena paskui kità, skubindamos prie tolimøjø upës krantø, ir kaip
puikiausiais raðtais audeklas blizga ir tviska ant saulës ávairiausiom
spalvomis. O platus galingas Nemunas romiai ir iðkilmingai plaukia vakarø
ðalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krûtinës þmogaus darbo…
Nuo ilgos kelionës nuvargæs, nuo nemiegojimo apsiblausæs, stoviu ant
garlaivio ir þiûriu aplinkui. Tiesiai mano kakton puèia vasaros rytys
vëjas, tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvëpavimu
gaivina pailsusià mano dvasià. Vienodas garlaivio èiuksëjimas liûliuoja
prie miego, bet platus Nemunas ir ávairus jo krantø graþumas traukte
traukia prie savæs mano akis bei ðirdá. Þiûriu ir negaliu atsiþiûrëti… Ta
upë, kuri, vingiuodama be galo, ant kiekvieno þingsnio maino savo pavidalà;
tie jos aukðti, þaliuojantys miðkai ir pievomis krantai, – tai ne
kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai uþ anà graþesnë.
Analizë
Svarbiausias J.Biliûno kûrybos tikslas – gilinimasis á vidiná þmogaus
pasaulá. Raðytojo þmogus dvasingas. Vienas ið tø dvasingumo bruoþø –
santykis su gamta, gebëjimas pastebëti smulkiausias gamtos groþio detales.
Ðitie noveliø þmogaus ypatumai atsispindi ir nagrinëjamoje iðtraukoje ið
apsakymo “Nemune”.
Iðtraukà galima suskirstyti á dvi dalis. Pirmoji – upës vagos,
plaukiant garlaiviui, apraðymas, antrojoje dalyje – pasakotojo bûsena ir
nuotaika gamtoje.
Kûrinys pavadintas “Nemune”. Tad santykis su pavadinimu iðryðkëja jau
pirmose iðtraukos pastraipose. Pasakotojas romantiðkai þvelgia á didþiausià
Lietuvos upæ. Vartoja epitetus: “platus”, “galingas”, vaizdingai nusako jo
vandenø kryptá, tëkmæ: “ramiai”, “iðkilmingai”. Jis stebi kiekvienà
smulkmenà: kaip laivo pirmagalis varo upës pavirðiumi gilià vagà, kaip
uþpakalyje tos vagos vël susiverèia krûvon, susidauþia savo virðûnëm…
Peizaþo detalë labai dinamiðka, nes autorius vartoja daug vaizdingø
veiksmaþodþiø: “susiverèia”, “susidauþia”, “pavirsta”, “juda”, “pleèiasi”…
Dinamiðkumà taip pat teikia ir epitetai: “krutanèios bangos”, palyginimas
“kaip gyvos”, personifikacija: bangos lekia, skubinasi, susidauþia,
susiverèia. Pasakotojas, kurdamas toká vaizdà, geba iðryðkinti regimàjá
groþá: “blizga ir tviska saulëje ávairiausiomis savo spalvomis”. Ið
palyginimo – “kaip puikiausiais raðtais” – iðryðkëja lietuviø tautai
bûdingas poþiûris á gamtà.
Autorius vartoja kontrastà. Pradëdamas sakiniu “Vienodai ir nuobodþiai
èiukðëdamas…” tai monotonijai prieð pastato vandens judrumà. Tas kontrastas
tarsi verèia skaitytojà ieðkoti gilesniø prasmiø: vienodumas ir nuobodumas
asocijuojasi su gyvenimo kasdienybe, kuri savotiðkai pilka, be didesniø
pakitimø. Bet taip gali atrodyti ið ðalies, nes kasdienybë pilna
ávairiausiø nuotykingø smulkmenø.
Pirmàjà dalá autorius pradeda nuo minèiø apie vienodumà. Toliau pieðia
judrø, dinamiðkà Nemuno vandenø vaizdà ir vël mintimis apie ramybë ðià
pastraipà uþbaigia taip: “O platus galingas Nemunas ramiai ir iðkilmingai
plaukia vakarø ðalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krûtinës þmogaus
rankø darbo…”.
Pasakotojas, stebintis plaukiantá garlaivá, labai pastabus, jautriai
reaguojantis á kiekvienà pakilimà gamtoje, lakios vaizduotës. Ilgi sakiniai
rodo, kad tas suvokiamas vaizdas yra savitai apmàstomas, taèiau mintys
neiðsakomos iki galo. Tai liudija pirmosios dalies pabaigoje esantis
daugtaðkis.
Antroji pastraipa konkreèiau nusako patá pasakotojà, t.y. keleivá. Jis
prisipaþásta esàs nuvargæs , nuo nemiegojimo apsiblausæs. Paaiðkëja, kad
keleivis ir dvasiðkai pailsæs. Galbût kitas ir snûduriuotø kelionëje, bet
ðios novelës pasakotojas moka dþiaugtis ta gyvenimo kasdienybe. Maloniai já
nuteikia vasaros rytø vëjas, kuris draiko galvos plaukus, gaivina pailsusià
dvasià. Dvasiø pusiausvyrà padeda atgauti stebimi peizaþo vaizdai. Jautrus
pasakotojas sugeba áprastoje aplinkoje pastebëti groþá: “… platus Nemunas
ir ávairus jo krantø graþumas traukte traukia prie savæs mano akis ir
ðirdá”. Jis ne tik pastebi tà groþá, bet ir iðgyvena já. Taip màstyti
leidþia uþuomina apie ðirdá. Pasakotojas – keleivis – atviras savo
dþiaugsmui, neslepia savo þavesio gamta. “Þiûriu ir negaliu atsiþiûrëti…”.
Susiþavëjimas neiðsakytas iki galo, nes sakinys baigiamas daugtaðkiu.
Pasakotojà þavi paprastuèiai, elementarûs dalykai: plati upë,
kuri
vingiuoja kiekviename þingsnyje, aukðti, þaliuojantys miðkai bei pievos.
Iðryðkëja meilë ne tik gamtai, bet ir paèiai Tëvynei: bûtent natûrali gamta
kur kas graþiau uþ meistriðkø rankø sukonstruotà kaleidoskopà.
J. Biliûno iðtraukoje ne ávykis, ne iðorinis konfliktas, o veikëjo
mintys ir iðgyvenimai. Iðgyvenimø tëkmë – siuþeto pamatas. Pasakojama
pirmuoju asmeniu ir tai sustiprina tikroviðkumo áspûdá. Autorius tiesiogiai
ir emociðkai vertina vaizduojamus dalykus. Visas dëmesys sukoncentruotas á
veikëjo vidiná pasaulá. J.Biliûno kûryboje maþa peizaþo detaliø, taèiau
ðiuo atveju – atvirkðèiai. Iðtraukoje gausu meniniø priemoniø, daug
epitetø, kurie vartojami prieð paþymimàjá þodá.
V.Krëvë “Perkûnas,Vaiva ir Straublys”
Ko ðiandien nebëra?V.Krëvë – XIXa. Pabaigos ir XX a. pradþios raðytojas, mylëjæs gimtàjà
Dzûkijà, jos gamtà, o ypaè miðkus. Vienas ryðkiausiø V.Krëvës bruoþø –
vaizduoti personaþus epochø sandûroje ar gyvenimo kryþkelëje. Ði tendencija
atsispindi pasakoje “Perkûnas, Vaiva ir Straublys” ið rinkinio “Ðiaudinëj
pastogëj”.
Skerdþiaus svarstymo objektas – þmogus ir gamta, seniau ir dabar, seno
gyvenimo iðminties sukaupusio asmens vieta visuomenëje. Kûrinyje
atsiskleidþia viena svarbiausiø nacionaliniø lietuviø charakteriø bruoþø.
Tai glaudus þmogaus ir gamtos ryðys. Pakylëtai, romantiðkai þvelgiama á
miðkà – á svarbiausià ir dzûkui brangiausià gamtos dalelæ. Iðsamaus miðko
apraðymo nëra. Ið atskirø uþuominø susidaro vaizdas, jog senovëje miðkai
buvæ didingi: “…tokios (girios) siûbuodavo, jog vidudiená ten bûdavo tamsu
kaip vakarà”. Kita senøjø laikø gamtos detalë – tai pasakotojo
prisiminimas, jog “girios kuþdëdavo þvëriø, paukðèiø”. Svetinga, didinga
gamta formavo savità þmogaus charakterá. Todël praeities þmogus labiau
jautë gamtos groþá, spalvas, ávertino miðkø turtingumà. Jausmu suvokë giriø
didybæ: “Áeini þmogus tankumynan, klonin, ir kûnas tik eina pagaugais, tik
eina”. Ið ðiø pastebëjimø sàmonëje formavosi ávairûs vaizdiniais:
monai,laumës, undinës, piktos dvasios. Tie vaizduotëje gimæ paveikslai,
“kur tik balelë, ten jau kelios laumës apsigyvenusios, kur upelë ar
eþerëlis, ten, þiûrëk, pakraðèiais undinës vakarais maudosi; kur tik
ðlaitelis, ten jau monas ðvirkðtauja”, su laiku virto pasakomis,
padavimais, sakmëmis. Tai pirminis mûsø tautosakos ðaltinis. Ið pasakotojo
pamàstymø suvokiame, jog gamta buvo pagrindinis ðaltinis, ákvepiantis þmogø
kûrybai. Atsiskleidþia ne tik dvasinis ryðys su gamta, bet ir filosofinis,
nes kiekvienas suvokia esàs gamtos dalis. Ðie seno skerdþiaus pastebëjimai,
romantiðkas poþiûris, senovës veþëjø idealizavimas pateikti skaitytojui
labai átikinamai.
Dabarties vaizdas – kontrastiðkas seniems laikams. Pasakotojà
labiausiai erzina þmogaus sumaterialëjimas. Jis nebesaugo gamtos. Iðkirtus
miðkus, nuskursta gamta. Iðnaikinus girias, lieka tik þemë, pustoma
smëlynø. Keièiantis epochoms, pakinta ir þmogus: kiti jo interesai ir
psichologija. Jis rûpindamasis “kad tik skatikà uþdirbtø”, nebeturi laiko
pakelti akiø á siûbuojanèias, linguojanèias medþiø virðûnes, paþvelgti á
dangaus þydrynæ. Tad “nyksta miðkai, girios, skursta þemë, pievos”. Upës –
ir tos jau padþiûvo, o eþerai maurais uþëjo, uþako. Nebemato groþio, nebëra
ir meilës. Fantazuoti taip pat nebëra nei laiko, nei noro. Todël ir
juokiamasi ið senø þmoniø pasakø. Vadinasi, uþako ne tik eþerai, bet ir
þmogaus siela, kartu su þeme nuskurdo ir jo dvasia. Pasakotojas skerdþius
ne tik sielojasi, kad gamta nebebranginama, nebematoma jos groþio, didybës,
galybës, jam nerimà kelia ir jaunosios kartos poþiûris: “Ðaiposi, net
kvatojasi iðgirdæ tëvø padavimus”. Jis ne tik protu, kiek nuojauta suvokia,
jog tokios paþiûros veda þmones prie tautinio iðsigimimo. Galbût ateityje
jie nebebrangins savo gimtinës, kalbos, nesidþiaugs esà lietuviai. Todël
piktindamasis senasis skerdþius vadina savo þmones beuodegiais: “jie dabar
taip nebegirdi ir nebemato, kaip girdëdavo ir matydavo senovëje”.
Pasakotojas, smerkdamas moraliná,dvasiná naujos kartos pasikeitimà, jos
neniekina, objektyviai pripaþásta, jog naujø laikø þmonës yra labai
“pramanûs”.
Pasakotojas ilgisi praeities: “Seni buvo laikai”. Laikai nusakyti labai
nekonkreèiai, panaðiai á pasakas, todël ir atitinka kûrinio pavadinimà.
Kitur skerdþius giliai atsidûsta : “Kiti dabar laikai, kiti dabar ir
þmonës”. Ne syká kûrinyje pabrëþiamas kontrastas tarp praeities ir
dabarties: “Tada ir þmonës ne tokie buvo kaip dabar, ir gyveno kitaip”.
Vadinasi, kontrastas – viena ið teksto komponavimo priemoniø.
Prisiminimai slegia skerdþiaus ðirdá. Juk seniau buvo vertinama senø
þmoniø patirtis, gyvenimiðkoji iðmintis, gebëjimas átaigiai pasakoti
ávairiausias istorijas. O ðiandien “pasakyk jiems kà,
buvo seniau –
“pasaka”, – kalba ir tik juokiasi, jei jiems tvirtini, kad ne pasaka tai,
tik tikriausiai tiesa; tokis atsitikimas, kurá seni þmonës yra matæ”. Maþi
vaikai juokiasi ið seno þmogaus pasaulëjautos, nejauèia jam pagarbos.
Vaikams, jauniems svetimas poþiûris, kad reikia saugoti gamtà, su saiku
naudoti miðko gërybes.
Ðiame kûrinyje V.Krëvë poetizuoja liaudies þmogaus praktinæ iðmintá,
sveikà moralæ, kurios pagrindinis principas – mylëk ir saugok gamtà. Tas
principas atskleidþiamas kontrastu tarp aiðkiai nenusakytos praeities ir
pasakotojo gyvenamojo meto dabarties. Vadinasi, epochø sankryþoje keièiasi
ir aplinka, ir pats þmogus.
J.Aputis “Horizonte bëga ðernai”
IðtraukaRûta þalioj,
Leiskie Mani namopi,
Rûta þalioj.
Tà vakarà jis pats sau buvo keistas. O gal viskas aplinkui buvo keista,
nes Gvildys dar niekada taip nejuto, kas yra ðalia jo. Truputá
svirduliuodamas, jis uþkopë á kalnelá, ant kurio pernai ið þëgliø buvo
pastatytas baltas bokðtas, bet nereikëjo ir jo – nuo kalno matyti
toliausiai, o saulë vis tiek jau leidosi, nelaukë nieko, negailestingai
skubëjo sukiðti á tamsà ir miðkus, ir durpynà, kur paliko traktoriø
Gvildys, ir jau paskui panardinti tolumoj dunksanèià Ðatrijà, laukus su
þydinèiais dobilais. Žiûrëdamas tenai, uþ horizonto, Gvildys pajuto
liûdesá, koksai pasitaiko ne taip daþnai gyvenime, – toká liûdesá, kai tau
atrodo, kad esi svieto laikrodis,ir ne toks, kurá prisuka, o toks, nuo
kurio viskas priklauso: tu spinduliuoji ðviesas ir spalvas, girdai upëse
gyvulius ir þmones, krauni paukðèiams lizdus ir saugai nuo vanagø plikus jø
maþylius, tu tvarkai protingiausius dalykus, ir , jei tavæs nebûtø,
suklauptø viskas ant keliø – ir gyvi, ir negyvi daiktai, ir ak: vieðpatie!
Vieðpatie! – pajunti, kad vienàkart tavæs nebebus. Taip ateina didysis
skausmas ir ilgesys, nes suvoki esàs dievas, kuris þino, jog turës numirti.
Gvildys atsisëdo ant didelio kerpëto akmens svaigo galva á namus dar
netraukë eiti, dar norëjo þmogus pabûti vieðpaèiu, sugráþti á vaikystæ.
Vaikystë mus persekioja kiekvienà liûdesio ir ilgesio valandà, mes bëgame
prie jos lyg prie ðaltinio, tenai niekada netrûksta vandens, nes tik
vaikystëje mes esame tikri dievai ir tik vaikystëje galime iðkasti ðulinius
trokðtantiems pagirdyti. Vienà dienà mes pradedame suprasti, kad ritiname
akmená á kalnà ir kad niekada jo neuþritinsime. Bet mes nenorime, nenorime
paleisti jo atgal.
Analizë
Tai iðtrauka ið J.Apuèio novelës “Horizonte bëga ðernai”, kurios vardu
pavadintas treèiasis autoriaus kûriniø rinkinys.
J.Aputis – kaimiðkos tematikos raðytojas, nes daugiausia gerø noveliø
skirta kaimo þmoniø gyvenimui pavaizduoti. “Horizonte bëga ðernai” – taip
pat “kaimiðkas” kûrinys, kuriame pasakojama traktorininko Gvildþio dvasinë
tragedija, virtusi jo fizine nelaime. Veiksmas vyksta vienà vidurvasario
dienà. Þydinèiø dobilø detalë pabrëþia nuostabø gamtos groþá, kuris veikia
regimuosius, uodþiamuosius þmogaus pojûèius. Gamtos groþis – tai kontrastas
vaizduojamiems ávykiams. Tà dienà per pietus Gvildys truputá iðgërë, saulei
leidþiantis, uþkopë á kalnelá, ásiþiûrëjo á horizontà ir pajuto neapsakomà
liûdesá. Po to gráþo namo, kur supykusi þmona uþsimojo kelis sykius
ðluotraþiu ir suþalojo vyro akis. Ávykiai prasideda vakarëjant, arti saulës
laidos, kada viskas nurimsta, prityla. Tada ir noras ásiklausyti á save
stipresnis, ir tylos fone susikaupusios mintys tragiðkesnës.
J.Aputis – áþvalgus psichologas ir gabus nuotaikos kûrimo meistras. Tai
atsispindi duotoje iðtraukoje. Jau pirmasis sakinys nukreipia skaitytojo
þvilgsná á pagrindinio personaþo vidinæ bûsenà: “Tà vakarà jis pats sau
buvo keistas”. Tos bûsenos prieþastis – visa, “kas yra ðalia jo”:
besileidþianti saulë, artëjanti tamsa, miðkas durpynas, þydá dobilai. Tai
kà mato horizonte Gvildys, lyg kokia bûsianèios nelaimës nuojauta. Juk
uþges jo akiø “saulë”, viskà ateitá uþguls tamsa, o miðkà, durpynà ir
dobilus galbût gerai mato paskutiná kartà. Gal todël Gvildys aplinkà stebi
nuo kalnelio, kad toliau ásiþiûrëtø, daugiau pamatytø ir visam gyvenimui
ásidëmëtø… Tiesa, tie besileidþianèios saulës ir akiø ðviesos ryðkiai
paaiðkëja ið viso teksto, o novelës pradþioje gamtos detalës nuþymi bendrà
kûrinio nuotaikà. Besileidþianti saulë ir artëjanti tamsa visada þmogaus
ðirdy þadina liûdesá ir ilgesá. J.Aputis – liûdnos nuotaikos meistras, o
tai akivaizdu nagrinëjamos novelës iðtraukoje. Autorius pirmiausia vardina
gamtos detales, atitinkamai nuteikia skaitytojà, o po to apibendrina
personaþo bûsenà: “Gvildys pajuto liûdesá, koksai pasitaiko ne taip daþnai
gyvenime…”.
Pagrindinis
kûrinio veikëjas toks graudus dël viduje vykstanèiø
konfliktø. (Vidiniø þmogaus konfliktø vaizdavimas – irgi vienas ið J.
Apuèio kûrybos bruoþø). Gvildá slegia kasdienybës inercija. Darbas kolûkio
laukuose ir buitiniai namø rûpesèiai – ðtai ir visas gyvenimo turinys.
Taèiau pagrindinis personaþas ne tokios prigimties, kuri pasitenkina darbu
ir soèiu kàsniu. Gvildþio uþkopimas á kalnelá gali simbolizuoti ir jo norà
pakilti virð kasdienybës, pilkos ir slegianèios sielà. Kilnesnio tikslo,
gilesnës gyvenimo prasmës troðkimas iðtraukoje suvokiamas ið poetiðkai
nusakytø traktorininko apmàstymø Kaimo þmogaus buitiniai rûpesèiai
vardijami metaforiðkai: ”…krauni paukðèiams lizdus ir saugai nuo vanagø
plikus jø maþylius”, “spinduliuoji ðviesas ir spalvas”… Poetiðkai
apibûdintas ir tëvo vaidmuo ðeimos gyvenime: “…jei tavæs nebûtø, suklauptø
viskas ant keliø…”. Vadinasi, pabëgti nuo slegianèios kasdienybës nëra
jokios vilties. Konfliktas neiðsprendþiamas: nepatenkintas esamu gyvenimu,
alksti kaþko, kas paèiam visiðkai neaiðku, daugiau, bet neturi teisës
elgtis kitaip, negali pabëgti nuo savæs ir gyvenimo.
Taigi tà vakarà Gvildys, kur kas jautresnis pasidarês dël per pietus
iðgerto buteliuko ir stipriai veikiamas gamtos groþio, vakaro ramybës,
skaudþiai ilgisi kitokio, graþesnio ir prasmingesnio, gyvenimo. Tà vakarà
jis susimàsto, pasiþiûri á save ið ðalies, ypaè ið to taðko, kai” vienàkart
tavês nebebus”. Ir tada Gvildá, kaip ir daugelá J. Apuèio novelëse
vaizduojamø kaimieèiø, ima draskyti dvi jëgos: gyvenimo bûdas ir savo
veiklos aukðtesnio tikslo pasiilgimas, noras likti taikoje su likimu, su
sàþine. Ypaè stipriai þmogø veikia sàlytis su gamta ir ásiklausymas á save,
savo gyvenimo, vidinës bûsenos analizë. Sumaterialëjimas, susmulkëjimas
nuaidi kaimiðkos prigimties personaþø sieloje graudþiu liûdesiu, skaudþia
aimana. Tà liûdesá dar labiau stiprina gráþimas mintimis á kasdien
tolstanèià vaikystê, kuri “persekioja kiekvienà liûdesio ar ilgesio
valandà”. Galbût Gvildþio kopimas á kalnelá irgi gali bûti siejamas su
vaikystës prisiminimais: atsigræþi nuo pasiektos gyvenimo aukðtumos á
praeitá ir pamatai ten save. Apie vaikystæ J. Aputis kalba metaforiðkai
kaip apie ðaltiná, kuriame netrûksta tyro vandens iðtroðkusiai ðirdþiai
pagirdyti. Þmogus, prisiminimø veikiamas,pasidaro “pats sau keistas”,
nekasdieniðkas, bet tas keistumas jam labai malonus, nors ir elegiðkas.
Iðtrauka baigiama uþuomina apie Sizifo akmená. Ið legendos þinome, kad
Sizifui sunku ritinti akmená á kalnà, nëra jokios vilties pasiekti kalno
virðûnæ ir baigti kanèias, kasdien vël bûtina pradëti viskà ið naujo. Taip
prakeiktas Sizifas. Panaði ir Gvildþio dalia. Tiesa, jis ne Sizifas, tad ir
jo vargø kalnelis ne pats aukðèiausias (Ðatrija dunkso tolumoj). Sakinys
“bet mes nenorime, nenorime jo paleisti atgal” byloja apie kaimo þmogaus
pareigas, atsakomybës supratimà, jo kantrybæ, iðtvermæ ir didþiulæ viltá,
kad gal bus kitaip.
Novelës epigrafu paimta iðtrauka ið liaudies dainos. Pirmiausia – tai
þenklas, paryðkinantis kaimiðkàjà novelës tematikà. Ilgøjø balsiø
dominavimas leidþia manyti, jog dainuojama tæsiamai, o toks dainavimo bûdas
atspindi ilgesingà dvasinæ bûsenà. Tà ilgesá, kaþkoká nerimà, gal ir
liûdesá nusako ir trys prasmingi (Leiskis mani namopi) þodþiai. Pati to
trijø þodþiø junginio prasmë byloja apie nepasitenkinimà esama padëtimi,