Literatūros kūrinių analizės ir interpretacijos
5 (100%) 1 vote

Literatūros kūrinių analizės ir interpretacijos

Þmogaus dvasinis groþis J.Biliûno kûrybojeIðtrauka

Vienodai ir nuobodþiai èiuksëdamas, plaukia prieð vandená nedidelis

garlaivis. Jo pirmagalis varo upës pavirðiu gilià vagà; bet garlaivio

uþpakalyje tos vagos krantai vël susiverèia krûvon, susidauþia savo

virðûnëm, kurios atðokdamos pavirsta á nesuskaitomà daugybæ nedideliø

krutanèiø bangø; tos bangos juda kaip gyvos, pleèiasi á abi ðalis, lekia

viena paskui kità, skubindamos prie tolimøjø upës krantø, ir kaip

puikiausiais raðtais audeklas blizga ir tviska ant saulës ávairiausiom

spalvomis. O platus galingas Nemunas romiai ir iðkilmingai plaukia vakarø

ðalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krûtinës þmogaus darbo…

Nuo ilgos kelionës nuvargæs, nuo nemiegojimo apsiblausæs, stoviu ant

garlaivio ir þiûriu aplinkui. Tiesiai mano kakton puèia vasaros rytys

vëjas, tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvëpavimu

gaivina pailsusià mano dvasià. Vienodas garlaivio èiuksëjimas liûliuoja

prie miego, bet platus Nemunas ir ávairus jo krantø graþumas traukte

traukia prie savæs mano akis bei ðirdá. Þiûriu ir negaliu atsiþiûrëti… Ta

upë, kuri, vingiuodama be galo, ant kiekvieno þingsnio maino savo pavidalà;

tie jos aukðti, þaliuojantys miðkai ir pievomis krantai, – tai ne

kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai uþ anà graþesnë.

Analizë

Svarbiausias J.Biliûno kûrybos tikslas – gilinimasis á vidiná þmogaus

pasaulá. Raðytojo þmogus dvasingas. Vienas ið tø dvasingumo bruoþø –

santykis su gamta, gebëjimas pastebëti smulkiausias gamtos groþio detales.

Ðitie noveliø þmogaus ypatumai atsispindi ir nagrinëjamoje iðtraukoje ið

apsakymo “Nemune”.

Iðtraukà galima suskirstyti á dvi dalis. Pirmoji – upës vagos,

plaukiant garlaiviui, apraðymas, antrojoje dalyje – pasakotojo bûsena ir

nuotaika gamtoje.

Kûrinys pavadintas “Nemune”. Tad santykis su pavadinimu iðryðkëja jau

pirmose iðtraukos pastraipose. Pasakotojas romantiðkai þvelgia á didþiausià

Lietuvos upæ. Vartoja epitetus: “platus”, “galingas”, vaizdingai nusako jo

vandenø kryptá, tëkmæ: “ramiai”, “iðkilmingai”. Jis stebi kiekvienà

smulkmenà: kaip laivo pirmagalis varo upës pavirðiumi gilià vagà, kaip

uþpakalyje tos vagos vël susiverèia krûvon, susidauþia savo virðûnëm…

Peizaþo detalë labai dinamiðka, nes autorius vartoja daug vaizdingø

veiksmaþodþiø: “susiverèia”, “susidauþia”, “pavirsta”, “juda”, “pleèiasi”…

Dinamiðkumà taip pat teikia ir epitetai: “krutanèios bangos”, palyginimas

“kaip gyvos”, personifikacija: bangos lekia, skubinasi, susidauþia,

susiverèia. Pasakotojas, kurdamas toká vaizdà, geba iðryðkinti regimàjá

groþá: “blizga ir tviska saulëje ávairiausiomis savo spalvomis”. Ið

palyginimo – “kaip puikiausiais raðtais” – iðryðkëja lietuviø tautai

bûdingas poþiûris á gamtà.

Autorius vartoja kontrastà. Pradëdamas sakiniu “Vienodai ir nuobodþiai

èiukðëdamas…” tai monotonijai prieð pastato vandens judrumà. Tas kontrastas

tarsi verèia skaitytojà ieðkoti gilesniø prasmiø: vienodumas ir nuobodumas

asocijuojasi su gyvenimo kasdienybe, kuri savotiðkai pilka, be didesniø

pakitimø. Bet taip gali atrodyti ið ðalies, nes kasdienybë pilna

ávairiausiø nuotykingø smulkmenø.

Pirmàjà dalá autorius pradeda nuo minèiø apie vienodumà. Toliau pieðia

judrø, dinamiðkà Nemuno vandenø vaizdà ir vël mintimis apie ramybë ðià

pastraipà uþbaigia taip: “O platus galingas Nemunas ramiai ir iðkilmingai

plaukia vakarø ðalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krûtinës þmogaus

rankø darbo…”.

Pasakotojas, stebintis plaukiantá garlaivá, labai pastabus, jautriai

reaguojantis á kiekvienà pakilimà gamtoje, lakios vaizduotës. Ilgi sakiniai

rodo, kad tas suvokiamas vaizdas yra savitai apmàstomas, taèiau mintys

neiðsakomos iki galo. Tai liudija pirmosios dalies pabaigoje esantis

daugtaðkis.

Antroji pastraipa konkreèiau nusako patá pasakotojà, t.y. keleivá. Jis

prisipaþásta esàs nuvargæs , nuo nemiegojimo apsiblausæs. Paaiðkëja, kad

keleivis ir dvasiðkai pailsæs. Galbût kitas ir snûduriuotø kelionëje, bet

ðios novelës pasakotojas moka dþiaugtis ta gyvenimo kasdienybe. Maloniai já

nuteikia vasaros rytø vëjas, kuris draiko galvos plaukus, gaivina pailsusià

dvasià. Dvasiø pusiausvyrà padeda atgauti stebimi peizaþo vaizdai. Jautrus

pasakotojas sugeba áprastoje aplinkoje pastebëti groþá: “… platus Nemunas

ir ávairus jo krantø graþumas traukte traukia prie savæs mano akis ir

ðirdá”. Jis ne tik pastebi tà groþá, bet ir iðgyvena já. Taip màstyti

leidþia uþuomina apie ðirdá. Pasakotojas – keleivis – atviras savo

dþiaugsmui, neslepia savo þavesio gamta. “Þiûriu ir negaliu atsiþiûrëti…”.

Susiþavëjimas neiðsakytas iki galo, nes sakinys baigiamas daugtaðkiu.

Pasakotojà þavi paprastuèiai, elementarûs dalykai: plati upë,
kuri

vingiuoja kiekviename þingsnyje, aukðti, þaliuojantys miðkai bei pievos.

Iðryðkëja meilë ne tik gamtai, bet ir paèiai Tëvynei: bûtent natûrali gamta

kur kas graþiau uþ meistriðkø rankø sukonstruotà kaleidoskopà.

J. Biliûno iðtraukoje ne ávykis, ne iðorinis konfliktas, o veikëjo

mintys ir iðgyvenimai. Iðgyvenimø tëkmë – siuþeto pamatas. Pasakojama

pirmuoju asmeniu ir tai sustiprina tikroviðkumo áspûdá. Autorius tiesiogiai

ir emociðkai vertina vaizduojamus dalykus. Visas dëmesys sukoncentruotas á

veikëjo vidiná pasaulá. J.Biliûno kûryboje maþa peizaþo detaliø, taèiau

ðiuo atveju – atvirkðèiai. Iðtraukoje gausu meniniø priemoniø, daug

epitetø, kurie vartojami prieð paþymimàjá þodá.

V.Krëvë “Perkûnas,Vaiva ir Straublys”

Ko ðiandien nebëra?V.Krëvë – XIXa. Pabaigos ir XX a. pradþios raðytojas, mylëjæs gimtàjà

Dzûkijà, jos gamtà, o ypaè miðkus. Vienas ryðkiausiø V.Krëvës bruoþø –

vaizduoti personaþus epochø sandûroje ar gyvenimo kryþkelëje. Ði tendencija

atsispindi pasakoje “Perkûnas, Vaiva ir Straublys” ið rinkinio “Ðiaudinëj

pastogëj”.

Skerdþiaus svarstymo objektas – þmogus ir gamta, seniau ir dabar, seno

gyvenimo iðminties sukaupusio asmens vieta visuomenëje. Kûrinyje

atsiskleidþia viena svarbiausiø nacionaliniø lietuviø charakteriø bruoþø.

Tai glaudus þmogaus ir gamtos ryðys. Pakylëtai, romantiðkai þvelgiama á

miðkà – á svarbiausià ir dzûkui brangiausià gamtos dalelæ. Iðsamaus miðko

apraðymo nëra. Ið atskirø uþuominø susidaro vaizdas, jog senovëje miðkai

buvæ didingi: “…tokios (girios) siûbuodavo, jog vidudiená ten bûdavo tamsu

kaip vakarà”. Kita senøjø laikø gamtos detalë – tai pasakotojo

prisiminimas, jog “girios kuþdëdavo þvëriø, paukðèiø”. Svetinga, didinga

gamta formavo savità þmogaus charakterá. Todël praeities þmogus labiau

jautë gamtos groþá, spalvas, ávertino miðkø turtingumà. Jausmu suvokë giriø

didybæ: “Áeini þmogus tankumynan, klonin, ir kûnas tik eina pagaugais, tik

eina”. Ið ðiø pastebëjimø sàmonëje formavosi ávairûs vaizdiniais:

monai,laumës, undinës, piktos dvasios. Tie vaizduotëje gimæ paveikslai,

“kur tik balelë, ten jau kelios laumës apsigyvenusios, kur upelë ar

eþerëlis, ten, þiûrëk, pakraðèiais undinës vakarais maudosi; kur tik

ðlaitelis, ten jau monas ðvirkðtauja”, su laiku virto pasakomis,

padavimais, sakmëmis. Tai pirminis mûsø tautosakos ðaltinis. Ið pasakotojo

pamàstymø suvokiame, jog gamta buvo pagrindinis ðaltinis, ákvepiantis þmogø

kûrybai. Atsiskleidþia ne tik dvasinis ryðys su gamta, bet ir filosofinis,

nes kiekvienas suvokia esàs gamtos dalis. Ðie seno skerdþiaus pastebëjimai,

romantiðkas poþiûris, senovës veþëjø idealizavimas pateikti skaitytojui

labai átikinamai.

Dabarties vaizdas – kontrastiðkas seniems laikams. Pasakotojà

labiausiai erzina þmogaus sumaterialëjimas. Jis nebesaugo gamtos. Iðkirtus

miðkus, nuskursta gamta. Iðnaikinus girias, lieka tik þemë, pustoma

smëlynø. Keièiantis epochoms, pakinta ir þmogus: kiti jo interesai ir

psichologija. Jis rûpindamasis “kad tik skatikà uþdirbtø”, nebeturi laiko

pakelti akiø á siûbuojanèias, linguojanèias medþiø virðûnes, paþvelgti á

dangaus þydrynæ. Tad “nyksta miðkai, girios, skursta þemë, pievos”. Upës –

ir tos jau padþiûvo, o eþerai maurais uþëjo, uþako. Nebemato groþio, nebëra

ir meilës. Fantazuoti taip pat nebëra nei laiko, nei noro. Todël ir

juokiamasi ið senø þmoniø pasakø. Vadinasi, uþako ne tik eþerai, bet ir

þmogaus siela, kartu su þeme nuskurdo ir jo dvasia. Pasakotojas skerdþius

ne tik sielojasi, kad gamta nebebranginama, nebematoma jos groþio, didybës,

galybës, jam nerimà kelia ir jaunosios kartos poþiûris: “Ðaiposi, net

kvatojasi iðgirdæ tëvø padavimus”. Jis ne tik protu, kiek nuojauta suvokia,

jog tokios paþiûros veda þmones prie tautinio iðsigimimo. Galbût ateityje

jie nebebrangins savo gimtinës, kalbos, nesidþiaugs esà lietuviai. Todël

piktindamasis senasis skerdþius vadina savo þmones beuodegiais: “jie dabar

taip nebegirdi ir nebemato, kaip girdëdavo ir matydavo senovëje”.

Pasakotojas, smerkdamas moraliná,dvasiná naujos kartos pasikeitimà, jos

neniekina, objektyviai pripaþásta, jog naujø laikø þmonës yra labai

“pramanûs”.

Pasakotojas ilgisi praeities: “Seni buvo laikai”. Laikai nusakyti labai

nekonkreèiai, panaðiai á pasakas, todël ir atitinka kûrinio pavadinimà.

Kitur skerdþius giliai atsidûsta : “Kiti dabar laikai, kiti dabar ir

þmonës”. Ne syká kûrinyje pabrëþiamas kontrastas tarp praeities ir

dabarties: “Tada ir þmonës ne tokie buvo kaip dabar, ir gyveno kitaip”.

Vadinasi, kontrastas – viena ið teksto komponavimo priemoniø.

Prisiminimai slegia skerdþiaus ðirdá. Juk seniau buvo vertinama senø

þmoniø patirtis, gyvenimiðkoji iðmintis, gebëjimas átaigiai pasakoti

ávairiausias istorijas. O ðiandien “pasakyk jiems kà,
buvo seniau –

“pasaka”, – kalba ir tik juokiasi, jei jiems tvirtini, kad ne pasaka tai,

tik tikriausiai tiesa; tokis atsitikimas, kurá seni þmonës yra matæ”. Maþi

vaikai juokiasi ið seno þmogaus pasaulëjautos, nejauèia jam pagarbos.

Vaikams, jauniems svetimas poþiûris, kad reikia saugoti gamtà, su saiku

naudoti miðko gërybes.

Ðiame kûrinyje V.Krëvë poetizuoja liaudies þmogaus praktinæ iðmintá,

sveikà moralæ, kurios pagrindinis principas – mylëk ir saugok gamtà. Tas

principas atskleidþiamas kontrastu tarp aiðkiai nenusakytos praeities ir

pasakotojo gyvenamojo meto dabarties. Vadinasi, epochø sankryþoje keièiasi

ir aplinka, ir pats þmogus.

J.Aputis “Horizonte bëga ðernai”

IðtraukaRûta þalioj,

Leiskie Mani namopi,

Rûta þalioj.

Tà vakarà jis pats sau buvo keistas. O gal viskas aplinkui buvo keista,

nes Gvildys dar niekada taip nejuto, kas yra ðalia jo. Truputá

svirduliuodamas, jis uþkopë á kalnelá, ant kurio pernai ið þëgliø buvo

pastatytas baltas bokðtas, bet nereikëjo ir jo – nuo kalno matyti

toliausiai, o saulë vis tiek jau leidosi, nelaukë nieko, negailestingai

skubëjo sukiðti á tamsà ir miðkus, ir durpynà, kur paliko traktoriø

Gvildys, ir jau paskui panardinti tolumoj dunksanèià Ðatrijà, laukus su

þydinèiais dobilais. Žiûrëdamas tenai, uþ horizonto, Gvildys pajuto

liûdesá, koksai pasitaiko ne taip daþnai gyvenime, – toká liûdesá, kai tau

atrodo, kad esi svieto laikrodis,ir ne toks, kurá prisuka, o toks, nuo

kurio viskas priklauso: tu spinduliuoji ðviesas ir spalvas, girdai upëse

gyvulius ir þmones, krauni paukðèiams lizdus ir saugai nuo vanagø plikus jø

maþylius, tu tvarkai protingiausius dalykus, ir , jei tavæs nebûtø,

suklauptø viskas ant keliø – ir gyvi, ir negyvi daiktai, ir ak: vieðpatie!

Vieðpatie! – pajunti, kad vienàkart tavæs nebebus. Taip ateina didysis

skausmas ir ilgesys, nes suvoki esàs dievas, kuris þino, jog turës numirti.

Gvildys atsisëdo ant didelio kerpëto akmens svaigo galva á namus dar

netraukë eiti, dar norëjo þmogus pabûti vieðpaèiu, sugráþti á vaikystæ.

Vaikystë mus persekioja kiekvienà liûdesio ir ilgesio valandà, mes bëgame

prie jos lyg prie ðaltinio, tenai niekada netrûksta vandens, nes tik

vaikystëje mes esame tikri dievai ir tik vaikystëje galime iðkasti ðulinius

trokðtantiems pagirdyti. Vienà dienà mes pradedame suprasti, kad ritiname

akmená á kalnà ir kad niekada jo neuþritinsime. Bet mes nenorime, nenorime

paleisti jo atgal.

Analizë

Tai iðtrauka ið J.Apuèio novelës “Horizonte bëga ðernai”, kurios vardu

pavadintas treèiasis autoriaus kûriniø rinkinys.

J.Aputis – kaimiðkos tematikos raðytojas, nes daugiausia gerø noveliø

skirta kaimo þmoniø gyvenimui pavaizduoti. “Horizonte bëga ðernai” – taip

pat “kaimiðkas” kûrinys, kuriame pasakojama traktorininko Gvildþio dvasinë

tragedija, virtusi jo fizine nelaime. Veiksmas vyksta vienà vidurvasario

dienà. Þydinèiø dobilø detalë pabrëþia nuostabø gamtos groþá, kuris veikia

regimuosius, uodþiamuosius þmogaus pojûèius. Gamtos groþis – tai kontrastas

vaizduojamiems ávykiams. Tà dienà per pietus Gvildys truputá iðgërë, saulei

leidþiantis, uþkopë á kalnelá, ásiþiûrëjo á horizontà ir pajuto neapsakomà

liûdesá. Po to gráþo namo, kur supykusi þmona uþsimojo kelis sykius

ðluotraþiu ir suþalojo vyro akis. Ávykiai prasideda vakarëjant, arti saulës

laidos, kada viskas nurimsta, prityla. Tada ir noras ásiklausyti á save

stipresnis, ir tylos fone susikaupusios mintys tragiðkesnës.

J.Aputis – áþvalgus psichologas ir gabus nuotaikos kûrimo meistras. Tai

atsispindi duotoje iðtraukoje. Jau pirmasis sakinys nukreipia skaitytojo

þvilgsná á pagrindinio personaþo vidinæ bûsenà: “Tà vakarà jis pats sau

buvo keistas”. Tos bûsenos prieþastis – visa, “kas yra ðalia jo”:

besileidþianti saulë, artëjanti tamsa, miðkas durpynas, þydá dobilai. Tai

kà mato horizonte Gvildys, lyg kokia bûsianèios nelaimës nuojauta. Juk

uþges jo akiø “saulë”, viskà ateitá uþguls tamsa, o miðkà, durpynà ir

dobilus galbût gerai mato paskutiná kartà. Gal todël Gvildys aplinkà stebi

nuo kalnelio, kad toliau ásiþiûrëtø, daugiau pamatytø ir visam gyvenimui

ásidëmëtø… Tiesa, tie besileidþianèios saulës ir akiø ðviesos ryðkiai

paaiðkëja ið viso teksto, o novelës pradþioje gamtos detalës nuþymi bendrà

kûrinio nuotaikà. Besileidþianti saulë ir artëjanti tamsa visada þmogaus

ðirdy þadina liûdesá ir ilgesá. J.Aputis – liûdnos nuotaikos meistras, o

tai akivaizdu nagrinëjamos novelës iðtraukoje. Autorius pirmiausia vardina

gamtos detales, atitinkamai nuteikia skaitytojà, o po to apibendrina

personaþo bûsenà: “Gvildys pajuto liûdesá, koksai pasitaiko ne taip daþnai

gyvenime…”.

Pagrindinis
kûrinio veikëjas toks graudus dël viduje vykstanèiø

konfliktø. (Vidiniø þmogaus konfliktø vaizdavimas – irgi vienas ið J.

Apuèio kûrybos bruoþø). Gvildá slegia kasdienybës inercija. Darbas kolûkio

laukuose ir buitiniai namø rûpesèiai – ðtai ir visas gyvenimo turinys.

Taèiau pagrindinis personaþas ne tokios prigimties, kuri pasitenkina darbu

ir soèiu kàsniu. Gvildþio uþkopimas á kalnelá gali simbolizuoti ir jo norà

pakilti virð kasdienybës, pilkos ir slegianèios sielà. Kilnesnio tikslo,

gilesnës gyvenimo prasmës troðkimas iðtraukoje suvokiamas ið poetiðkai

nusakytø traktorininko apmàstymø Kaimo þmogaus buitiniai rûpesèiai

vardijami metaforiðkai: ”…krauni paukðèiams lizdus ir saugai nuo vanagø

plikus jø maþylius”, “spinduliuoji ðviesas ir spalvas”… Poetiðkai

apibûdintas ir tëvo vaidmuo ðeimos gyvenime: “…jei tavæs nebûtø, suklauptø

viskas ant keliø…”. Vadinasi, pabëgti nuo slegianèios kasdienybës nëra

jokios vilties. Konfliktas neiðsprendþiamas: nepatenkintas esamu gyvenimu,

alksti kaþko, kas paèiam visiðkai neaiðku, daugiau, bet neturi teisës

elgtis kitaip, negali pabëgti nuo savæs ir gyvenimo.

Taigi tà vakarà Gvildys, kur kas jautresnis pasidarês dël per pietus

iðgerto buteliuko ir stipriai veikiamas gamtos groþio, vakaro ramybës,

skaudþiai ilgisi kitokio, graþesnio ir prasmingesnio, gyvenimo. Tà vakarà

jis susimàsto, pasiþiûri á save ið ðalies, ypaè ið to taðko, kai” vienàkart

tavês nebebus”. Ir tada Gvildá, kaip ir daugelá J. Apuèio novelëse

vaizduojamø kaimieèiø, ima draskyti dvi jëgos: gyvenimo bûdas ir savo

veiklos aukðtesnio tikslo pasiilgimas, noras likti taikoje su likimu, su

sàþine. Ypaè stipriai þmogø veikia sàlytis su gamta ir ásiklausymas á save,

savo gyvenimo, vidinës bûsenos analizë. Sumaterialëjimas, susmulkëjimas

nuaidi kaimiðkos prigimties personaþø sieloje graudþiu liûdesiu, skaudþia

aimana. Tà liûdesá dar labiau stiprina gráþimas mintimis á kasdien

tolstanèià vaikystê, kuri “persekioja kiekvienà liûdesio ar ilgesio

valandà”. Galbût Gvildþio kopimas á kalnelá irgi gali bûti siejamas su

vaikystës prisiminimais: atsigræþi nuo pasiektos gyvenimo aukðtumos á

praeitá ir pamatai ten save. Apie vaikystæ J. Aputis kalba metaforiðkai

kaip apie ðaltiná, kuriame netrûksta tyro vandens iðtroðkusiai ðirdþiai

pagirdyti. Þmogus, prisiminimø veikiamas,pasidaro “pats sau keistas”,

nekasdieniðkas, bet tas keistumas jam labai malonus, nors ir elegiðkas.

Iðtrauka baigiama uþuomina apie Sizifo akmená. Ið legendos þinome, kad

Sizifui sunku ritinti akmená á kalnà, nëra jokios vilties pasiekti kalno

virðûnæ ir baigti kanèias, kasdien vël bûtina pradëti viskà ið naujo. Taip

prakeiktas Sizifas. Panaði ir Gvildþio dalia. Tiesa, jis ne Sizifas, tad ir

jo vargø kalnelis ne pats aukðèiausias (Ðatrija dunkso tolumoj). Sakinys

“bet mes nenorime, nenorime jo paleisti atgal” byloja apie kaimo þmogaus

pareigas, atsakomybës supratimà, jo kantrybæ, iðtvermæ ir didþiulæ viltá,

kad gal bus kitaip.

Novelës epigrafu paimta iðtrauka ið liaudies dainos. Pirmiausia – tai

þenklas, paryðkinantis kaimiðkàjà novelës tematikà. Ilgøjø balsiø

dominavimas leidþia manyti, jog dainuojama tæsiamai, o toks dainavimo bûdas

atspindi ilgesingà dvasinæ bûsenà. Tà ilgesá, kaþkoká nerimà, gal ir

liûdesá nusako ir trys prasmingi (Leiskis mani namopi) þodþiai. Pati to

trijø þodþiø junginio prasmë byloja apie nepasitenkinimà esama padëtimi,

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2857 žodžiai iš 9519 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.