Literatūros mokslo įvadas dokumentas
5 (100%) 1 vote

Literatūros mokslo įvadas dokumentas

Literatūros mokslo įvadas1. Pagrindinės grožinės literatūros savybės

2. Literatūrinio vaizdavimo įvairovė

3. Spalva ir garsas vaizdo struktūroje

4. Kūrinio struktūra

5. Loginis kūrinio sluoksnis

Tema

Problema

Idėja

Emocinis turinys

6. Vaizdinis (konkretusis) kūrinio sluoksnis

Veikėjai

Fabula

Fabulos elementai

Nefabuliniai kūrinio komponentai

Kūrinio kompozicija

Kompozicijos formos (komponavimo modeliai)

Kūrinio laikas ir erdvė

7. Grožinės literatūros kalba (materialusis sluoksnis – raiškos planas)

Bendros pastabos

Fonetinė kalbos organizacija

Poetinė leksika

Poetinė sintaksė

Intonacija

Tekstas

8. Eilėdara

Ritmas

Metras

Eilutė

Eilutės laužymas

Pauzės

Rimas

Strofika

Eilėdaros sistemos

Silabinė eilėdara

Silabotoninė eilėdara

Sinkopis

Verlibras

9. Literatūros rūšys ir žanrai

Epas

Epo žanrai

Lyrika

Eilėraščio vyksmas

Lyrikos tipai

Lyrikos žanrai

Eilėraščio analizė ir interpretacija

Drama

Dramos žanraiPagrindinės grožinės literatūros savybės

Grožinė literatūra (toliau tiesiog literatūra) yra žodžio menas. Iš kitų raštijos sričių ją išskiria ir su menu suartina 1) savitas vaizdavimo objektas, 2) gyvenimo atspindėjimas vaizdais, 3) esminė visuomeninė funkcija – estetinė funkcija.

Pagrindinis literatūros vaizdavimo objektas yra žmogaus gyvenimas, jo dvasios pasaulis. Dvasinio gyvenimo pasireiškimo sritys įvairios – šeima, artimieji, draugų ratas, gamta, tautos, tėvynės istorija, kultūra ir t. t.

Literatūroje vaizduojamas žmogaus darbas, moksliniai ir meniniai ieškojimai, atradimai, išradimai ir kt. Kurią gyvenimo sritį rašytojas bevaizduotų, jis kreipia dėmesį į žmogaus mintis, jausmus, išgyvenimus, aistras, siekius, reagavimą į aplinką, į pasaulį. Detalūs pačių gamybos procesų, technikos bandymų aprašymai, ekonomikos aktualijos, medicinos, archeologijos ieškojimai, politinės problemos ir pan. nedomintų skaitytojų (arba domintų nedaugelį), nepaliestų suvokėjo jausmų, nepadėtų pažinti žmogaus, drauge ir savęs. Gamybos procesai, ekonomikos aktualijos, gamtos pasaulio reiškiniai atspindimi tiek, kiek yra reikalingi pavaizduoti asmenybei, žmogaus būdui, likimui, – tam, kas domina visus. Tik vaizduojami žmogaus santykiai su pasauliu, jo egzistencija, bendražmogiškos problemos, emocijos nutiesia dvasinius ryšius per įvairiausias istorines epochas tarp kūrinių ir skaitytojų.

Meninis vaizdas – tai gyvenimo paveikslas. Mokslininkas apie gyvenimą kalba teiginiais, tezėmis, loginėmis sąvokomis, o rašytojas apie jį mąsto, jį „atkuria“ vaizdais. Kiekvienas kūrinys – atskiras pasaulis, kurį sudaro rašytojo pavaizduoti žmonės, vienokie ar kitokie jų santykiai, poelgiai, veiksmai, įvykiai, istorija, aplinka, gamta ir t. t. Dažnu atveju (tačiau ne visada) meninis vaizdas – gyvenimo paveikslas – panašus į mūsų gyvenimo tikrovę, į realybę. O konkretus žmonių gyvenimas domina ir jaudina skaitytojus, traukia imti knygą į rankas. Grožinė literatūra žmogaus protą veikia per jausmus.

Kad geriau suprastume vaizdine formą, aptarsime pagrindines Šatrijos Raganos apsakymo „Irkos tragedija“ vaizdo linijas.

Kūrinyje vaizduojamas svarbus mažos mergaitės gyvenimo momentas: Irka suvokia, kad ji nėra nei mamytės, nei tėvelio mylima, kad ji svetima ir nereikalinga naujose išsiskyrusių tėvų kuriamose šeimose. Konkreti veiksmo eiga (saulei leidžiantis, iš sodo, kur žaidė su Džimu, Irka grįžta namo į tuščius kambarius, kalbasi su žvaigždelėmis, laukia parvažiuojančios mamytės, puola jos pasitikti, nori išsikalbėti, bet mamytė nutraukia jos „čiulbėjimą“, ragina greičiau valgyti vakarienę ir gulti. Pasirodo mamytės laukiamas ponas Gurskis, stiprėja Irkos nemeilė svečiui ir t. t.) ir yra pagrindinė apsakymo meninio vaizdo linija.

Visi įvykiai, scenos, judesiai, gestai įtraukiami į vieningą Irkos gyvenimo, trukusio keletą dienų, paveikslą. Proceso vaizdavimą papildo įvairūs aprašomieji vaizdai (saulėlydis, Irkos kambarys, krepšelis, skrybėlaitė su „kokarda“ ir t. t.).

Taigi aptariamo Šatrijos Raganos apsakymo meninis vaizdas – konkretus, individualus, nepakartojamas mažos mergaitės – Irkos – gyvenimo paveikslas. Jam savitumo teikia pasaulio stebėjimas vaiko akimis, pasakojimo stilizacija vaikiškomis intonacijomis. Apsakymo „Irkos tragedija“ vaizdas nesudėtingas ir palyginti neplatus.

Vaizdo platumas, didumas priklauso nuo žanro. Romano, epopėjos vaizdas apima daug veikėjų, situacijų, į jį įsiterpia įvairūs aprašymai. Apysakos, poemos, dramos vaizdas siauresnis. Eilėraščiuose nubrėžti tik keli gamtos, kosmoso ar aplinkos brūkšniai, fiksuojamos kelios išgyvenimo akimirkos. Tačiau platesnį ar siauresnį vaizdą „matome“ kiekviename grožinės literatūros kūrinyje, kiekvienoje miniatiūroje, mįslėje, aforizme.

Savo rėžtu bendras, didysis, kūrinio vaizdas („makrovaizdas“) susideda iš daugybės smulkesnių vaizdų – bendrojo kūrinio vaizdo fragmentų. Iš kūrinio galima išskirti poelgių, veiksmų, aplinkos, gamtos, daiktų ir kitokius vaizdus. Kiekvienas, kad ir smulkiausias vaizdas („mikrovaizdas“), santykiauja su bendruoju kūrinio vaizdu kaip dalis su visuma.

Literatūros, kaip meno apskritai, ypatybė yra teikti skaitytojams estetinių išgyvenimų, t. y. leisti pajausti
pavaizdavimo grožį, malonų dvasinį nusiteikimą, susidomėjimą, giedrą, palaimingą būseną skaitant, apmąstant tai, kas perskaityta (gr. aisthetikos – prieinamas jutimams). Literatūros ypatybė teikti estetinių išgyvenimų yra jos estetinė funkcija. Ši funkcija specifinė: ji išskiria literatūrą iš mokslo, publicistikos, kitų kultūros sričių. Literatūra atlieka ir kitas visuomenines funkcijas – pažintinę, auklėjamąją, hedonistinę (pramoginę), komunikacinę. Tačiau tik atlikdamas estetinę funkciją, menas (taigi ir literatūra) gali realizuoti ir visas kitas funkcijas.

Literatūra ugdo žmogaus, ypač vaiko, meninį skonį, poreikį skaityti, žadina kūrybines galias, norą kurti patiems.

Literatūra – žodinė kūryba. Kalba ją skiria nuo kitų meno šakų – dailės, skulptūros, baleto ir t. t. Kitų meno šakų, išskyrus muzikos, vaizdai yra materialesni, apčiuopiamesni, nes materialesnės yra jų kūrimo priemonės – spalvos, garsai, gyvas žmogaus judesys, įvairios medžiagos – molis, akmuo, marmuras ir kt. Literatūros kūrinių vaizdas abstraktesnis, skaitytojų skirtingiau suvokiamas; jis tik pažadina vaizduotę, pakreipia ją kuria nors linkme. Tačiau žodinei kūrybai atsiveria didesnės galimybės pavaizduoti žmogaus vidaus pasaulį, minčių tėkmę, įvairius atsitikimus, gyvenimo istoriją.

Kalba iš dalies skiria grožinę literatūrą iš mokslo ir raštijos apskritai. Grožinė kalba vaizdinga, raiški, žodis ne visada vartojamas įprasta reikšme, atsisakoma gramatikos, ypač sintaksės normų. Mokslui ar kitai objektyviai informacijai nereikalingos poetinės kalbos priemonės, netinka netaisyklingi sakiniai ir kitokie stilistiniai „iškraipymai“.

Literatūrinio vaizdavimo įvairovė

Literatūrinis vaizdavimas turi savo logiką, savo tiesą. Rašytojas nekelia sau uždavinio tiksliai atkurti istorinio įvykio vyksmą, dokumentiškai pavaizduoti vienokį ar kitokį visuomenės gyvenimo faktą. Kūrinyje daug kas pramanyta, menininko vaizduotės sukurta. Literatūra vaizduoja ne tai, kas iš tikrųjų buvo, bet kas gali būti, kas apskritai gyvenime esti. Rašytojas kuria savąjį pasaulio regėjimą, savąją viziją. Jis pasirenka vaizduojamojo pasaulio formas, pavidalus, pobūdį. Literatūroje gyvenimas vaizduojamas ir tikroviškai, ir sąlygiškai. Tikroviškuose vaizduose kuriama realaus gyvenimo iliuzija, t. y. kūrinyje viskas vyksta taip „kaip gyvenime“: tikroviški personažai, tikroviški jų santykiai, veiksmai, tikroviškos gyvenimo aplinkybės. Taip gyvenimą paprastai vaizduoja rašytojai realistai.

Būdinga realistinio vaizdavimo ypatybė – dėmesio sutelkimas į tai, ką vadiname kasdienybe. Veikėjai gyvena įprastą kasdieninį gyvenimą, veiksmas vyksta įprastose, kasdieniškose aplinkybėse – namie, darbe, kelionėje, svečiuose, tarnyboje, gamtoje, o jeigu kokios – fronto kasdienybėje ir kitur. Realistui pakanka kasdieniškų situacijų charakteriams atskleisti, įdomiam siužetui sukurti, visuomenės gyvenimo, egzistencinėms ar filosofinėms problemoms spręsti. Pavyzdžiui, B. Vilimaitės novelės „Trys seserys“ veiksmas vyksta ligoninės palatoje, kur susirgusią kaimietę lanko seserys: viena – gyvenanti kartu tėviškėje, kita – miestietė. Keliose trumpose jų apsilankymo scenose atsiskleidžia skirtingi seserų charakteriai, skirtingi jų santykiai su nuosavu daiktu (siūlais) ir pagalbos reikalingu žmogumi: darbas – mezgimas – stiprintų ligones, tolintų mirtį, tačiau iš kaimo atsiųstus siūlus miestietė pasilieka sau. Novelės vaizdą persmelkia egzistencinė tiesa: gyvenimas neamžinas, laikas naikina viską ir nėra prasmės kaupti nelabai reikalingas materialines vertybes.

Romantiniuose kūriniuose taip pat dažnai išlaikomos tikrovės formos, veikia tikroviški personažai, iš esmės tikroviškos situacijos (plg. A. Mickevičiaus „Gražiną“ ar Just. Marcinkevičiaus „Mažvydą“). Tačiau romantikai mato gyvenimą ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokį nori matyti. Romantikai ieško to, kas gyvenime tauru, gražu, aukšta, didinga; jie adoruoja laisvę, asmenybės kilnumą, dvasios jėgą. Romantikai veržiasi iš kasdienybės, jos pilkumos, nuobodumo. Veiksmas dažniausiai perkeliamas į senus laikus ar tolimus kraštus. Vaizduose daug vietos skiriama svajonei, polėkiui. Poetiniai įvaizdžiai, simboliai impozantiški, viliojantys (vėjai laisvūnai, aukštas dangus, žvaigždynai, saulė, beribis kosmosas, kalnų viršūnės, okeanai, gelmės ir pan.). Romantinių vaizdų šaltinis gali būti jaunystė, gamtos stichija, meilė, kova (plg. V. Mykolaičio-Putino eil. „Margi sakalai“, S. Nėries „Gyvenimo giesmė“, „Jaunystė“). Romantiniam vaizdavimui būdinga didesnė ar mažesnė hiperbolizacija (plg. E. Mieželaičio „Žmogų“), fantastika, simbolika, vadinasi, tikroviškas vaizdavimas jungiasi su sąlygišku.

Fantastiniai, alegoriniai, simboliniai, groteskiniai vaizdai – tai netikroviškas, sąlygiškas gyvenimo vaizdavimas. Fantastika įeina į alegorinius, groteskinius vaizdus; ji dominuoja pasakose, sakmėse. Literatūroje yra ir fantastinių romanų (pvz., P. Norbuto „Nemirtingumo lygtis“), apsakymų.

Alegorinio vaizdavimo reikšmės yra perkeltinės. Alegorijų perkėlimas vienaženklis (vienareikšmis). Loginis turinys – tikroji reikšmė – lengvai suvokiamas, aiškus (plg. V. Kudirkos satyrinį
„Lietuvos tilto atsiminimai“). Alegoriniai vaizdai neindividualizuojami, nekonkretinami, veikėjai – schemiški, fabula (įvykių raida) nužymėta bendro pobūdžio linijomis.

Alegoriški yra pasakėčių vaizdai. Tačiau galimi ir alegoriniai apsakymai (minėtas V. Kudirkos kūrinys), ir pasakos (H.K. Anderseno „Bjaurusis ančiukas“ – autoriaus gyvenimo momentų alegorija), ir kiti žanrai.

Į alegoriją panašios parabolės (daugeliu atvejų nuo alegorijų jos menkai skiriasi). Paraboliniai yra šventraščių, biblijų siužetai, biblijinių pasakojimų vaizdai. Parabolės įsitvirtino intelektualizuotoje XX a. literatūroje. Tai sapnai, vizijos, perkeltiniai, neretai sufantastinti pasakojimai – vaizduojamojo gyvenimo palyginimai; pvz., S. Šaltenio apysaka-parabolė „Kalės vaikai“, A. Žukausko eil. „Jauni žirgai kultūrinėse pievose“.

Alegoriniam vaizdavimui artimas ir simbolinis. Simboliniai vaizdai, kaip ir alegoriniai, nekonkretūs, abstraktūs. Didelė simbolinių vaizdų apibendrinamoji jėga. Pažymėtinos dvi simbolinių vaizdų grupės: vienų reikšmė pastovi, kitų – neapibrėžia, individuali, kintanti. Pirmųjų reikšmės įprastos, žinomos: kryžius – kančios, tikėjimo ir vilties simbolis, balandis, alyvos šakelė – taikos ir meilės, ąžuolas – stiprybės, rūta, lelija – nekaltybės simboliai ir t. t.

Įdomesni nauji individualūs simboliai. Paprastai jų reikšmės nepastovios, kintančios, – jos kinta net tame pačiame kūrinyje. Antai taip kinta katedros reikšmės Just. Marcinkevičiaus kūrinyje „Katedra“ (jas nusako pagrindinis herojus Laurynas):

Ak, Motiejau,

Ne apie pastatą aš tau kalbu –

Kalbu apie lygybę, laisvę, šviesą,

Apie harmoniją, teisybę, grožį,

Aš apie žmogų tau kalbu, Motiejau,

Apie tėvynę pasakoju tau.

Kūrinio veiksmo tėkmėje kuriasi naujos, šiame monologe neminėtos simbolinės katedros reikšmės.

Simbolių reikšmės sunkiai nusakomos lopiniais sakiniais (pavyzdžiui, sunku nusakyti J. Biliūno „Laimės žiburio“ logines prasmes). Jas galima spėti, intuityviai justi. Simbolinis vaizdas teikia daug erdvės individualiam suvokimui, savitoms įvairioms interpretacijoms.

Gyvenimas gali būti vaizduojamas ir groteskiškai. Groteskinį vaizdavimą yra pamėgę satyrikai. Groteskas – būdinga tragikomiškų veikalų forma. Grotesko pasaulis deformuotas, keistas. Jame susipina žmogaus ir gyvulio, žmogaus ir augalo motyvai. Groteskuose skamba juokas (juokas pro ašaras), blykčioja pajuoka, neretai ir panieka, drauge sklando liūdesys. Situacijos neįprastos, dažnai fantastiškos. Siužetas supainiotas, sunkiai suvokiama jo logika. Tikrovės spalvos sutirštintos, gestai, poelgiai hiperbolizuoti. Grotesku paprastai atskleidžiama tai, kas gyvenime yra nenormalu, absurdiška. Lietuvių literatūroje groteskinių dramų yra sukūrę K. Saja („Abstinentas“, „Mamutų medžioklė“), J. Grušas („Pijus nebuvo protingas“, iš dalies „Meilė, džiazas ir velnias“) ir kiti autoriai. J. Grušas, V. Žilinskaitė, kiti kūrėjai yra parašę apsakymų groteskų.

Suprasti groteskinį vaizdavimą galbūt padėtų J. Apučio novelės „Tylėdami važiavo greitai“ komentaras ir ištrauka.

Trys draugai nuolat didindami greitį lekia, skrieja mašina, bijodami pavėluoti … nežinia kur ir į ką. Staiga paplentėje pasimaišo, kelią perbėga katinas. Mašina akimirksniu sustoja, iššokę keleiviai pradeda katiną gaudyti. Pagrindinis kūrinio veiksmas – katino gaudynės miške, pelkėje. Vyrus gena nežmoniškas įniršis ir inercija. Kliūdami už medžių ir kelmų, apsidraskę, išsipurvinę pelkėje, pagaliau išsimuša į plentą: „Visų trijų širdys, nusivariusios, pavargusios, ėmė skaudėti nuo įtampos. Katinas jau išlėkė į iškirstą paplentės ruožą; kad ir prietemoj, dabar jį galėjai gerai matyti, jo šonai buvo pliki, plaukai išpešioti šakų ir visokių dygių žolių pelkėje, galva bjauriai perskelta ir viena akis užtinusi. Galbūt jis buvo vertas pasigailėjimo. Galbūt kažkas yra vertas pasigailėjimo kiekvieną mūsų gyvenimo valandą, o dažniausiai – mes palys, tačiau niekad neatvėstanti lava mums degina kojų padus, mes lekiam tolyn, nespėdami gailėtis nei savęs, nei kitų. O gal mes visi nesąmoningai suvokiame, kad nieko negalima gailesčiu pateisinti“. Citatos pabaigoje sukoncentruota pagrindinė filosofinė kūrinio mintis (groteskas dažniausiai filosofinis).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2170 žodžiai iš 7226 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.