Literatūros teorija
5 (100%) 1 vote

Literatūros teorija

Literatūros teorija

Literatūros teorijai priklauso visos literatūros rūšys kaip lyrika ir jos žanrai, proza ir jos žanrai, taip pat literatūros srovės. Literatūros rūšys yra 3 ir jos turi savo žanrus. Pirmoji literatūros rūšis yra proza, o jos žanrai – tai epopėja, romanas, apysaka, apybraiža, poema, pasakėčia, pasaka, anekdotai, esė. Kiekvienas jų turi apibrėžimą, paaiškinimą kur tą žanrą galima sutikti, kur jis yra vartojamas.

Prozos žanrų apibrėžimai:

Apysaka. Joje plėtojami keli pagrindinio veikėjo gyvenimo epizodai.

Apsakymas – nedidelės apimties epo kūrinys. Jame daugiausia vaizduojamas vienas pagrindinio veikėjo gyvenimo epizodas, vienas įvykis, o apie visa kita teužsimenama tiek, kiek reikia to įvykio fabulai motyvuoti. Siekiama sudaryti įspūdį, kad vaizduojamasis epizodas veikėjo gyvenime yra nepaprastas, svarbus. Apsakymo fabula glausta, aprašymai neišplėsti. Veikėjų nedaug.

Novelė – tai apsakymo rūšis (kartais sinonimas). Fabula, lyginant su apsakymu, dramatiškesnė, pabrėžta kulminacija, pabaiga turi ryškų akcentą.

Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys (K.Donelaičio „Metai“).

Pasakėčia – vienas seniausių literatūros žanrų. Tai trumpas, glaustas, alegorinės formos kūrinys. Veikėjai būna ne tik žmonės, bet ir gyvuliai, augalai, daiktai. Jie – tam tikros moralinių ir socialinių savybių kaukės. Pasakėčiose yra kas nors išjuokiama (žmogaus ar politinio gyvenimo ydos). Dažniausiai pasakėčia baigiama moralu. Kartais moralas pateikiamas patarle.

Padavimas yra pasakojimas apie nepaprastus atsitikimus, susijusius su konkrečia vietove – kalnu, ežeru, upe, akmeniu, medžiu, miestu, pilimi, piliakalniu ir kt. Padavimuose aiškinamas tikrovės (pvz., padavimai apie Vilniaus miesto įkūrimą) ar jos pavadinimo atsiradimas. Yra padavimų ir apie istorinius įvykius (apie Pilėnų gynimą), apie realias asmenybes (Kęstutį, Vytautą, Birute), apie milžinus, susijusius su konkrečia vietove. Žodžiu, padavimai yra apibrėžti geografiniu ir istoriniu atžvilgiu. Tuo jie išsiskiria iš pasakų ir sakmių. Pasakojimas dažniausiai būna fantastinis, bet jis aiškina tai, kas tikra (V.Krėvės padavimai).

Sakmė – iš esmės tautosakos žanras. Sakmės – mažos apimties fantastiniai kūriniai. Jų pasakojimas glaustas, fabula lygi siužetui.

Sakmės yra mitologinės ir etiologinės.

Mitologinės sakmės pasakoja apie žmonių išgyvenimus sutikus laumes, vaiduoklius, velnius, raganas, vėles, aitvarus, kaukus, miško dvasias, perkūnus. Sakmių pasaulis bauginantis, grėsmingas, svetimas žmogui. Veiksmo vieta – žmonių neapgyventos: paežerė, paraistė, paupys, kapinės, klojimas, jauja, pirtis, kalnelis, ant kurio vaidenasi, ir panašiai.

Veiksmo laikas – vėluma: vakaras, vidurnaktis, naktis. Gaidžiui užgiedojus visos šmėklos pranyksta atsitolina.

Sakmių vieta artima žmogui, ne „už devynių upių“, kaip yra pasakose. Kai kada sakmėse minimas vietovės pavadinimas, atsitikimo liudytojas.

Etiologinėse sakmėse aiškinami senovės žmogui nesuprantami dalykai: žemės, negyvosios gamtos, kosmoso, gyvūnų, augalų, žmogaus atsiradimas, saviti gamtos reiškiniai (kodėl saulė šviečia dieną, o mėnuo naktį, iš kur ežio spygliai).

Romanas. Jame vaizduojamas ilgas žmogaus gyvenimo kelias, charakterio raida, likimas. Jame gali būti daug įvykių, didelis skaičius veikėjų.

Antroji literatūros rūšis yra poezija arba lyrika, jos žanrai yra eilėraštis, sonetas, baladė, odė, himnas, romansas, epitafija, rauda. Jų apibrėžimai:

Odė – giriamojo, iškilmingo pobūdžio kūrinys, kuriame aukštinami įžymūs didvyriai, svarbūs istoriniai įvykiai, tėvynė ir kita. (S.Stanevičius „Šlovė žemaičių“)

Himnas – giesmė, pakilaus pobūdžio daina. (V.Kudirka „Tautiška giesmė“)

Elegija – liūdnas eilėraštis. Joje reiškiami individualūs išgyvenimai, būdinga filosofiniai apmąstymai.

Rauda – graudus, gailus skundas.

Epitafija – mirusio garbei skirtas eilėraštis, glaustas įrašas antkapiuose, paminkluose.

Romansas – dainiškas eilėraštis apie greitai praeinantį laiką ir visą, kas gyvenime miela, žavu,– meilę (vyraujantis motyvas), jaunystę, laimę, gyvenimą.

Sonetas – keturiolikos eilučių kūrinys. Jis susiformavo renesanso epochoje. Keturiolika soneto eilučių strofomis pasiskirsto dvejaip: du ketureiliai ir du trieiliai arba trys ketureiliai ir dvieilės.

Trioletas – aštuonių eilučių kūrinys. Jo kompozicija grindžiama eilučių pakartojimu (spiralinė kompozicija) pirma eilutė sutampa su ketvirta ir septinta, antra su aštunta.

Baladė. Ji atsirado viduramžiais, smarkiai keitėsi, didesnio apibrėžtumo įgijo romantizmo laikais. Ji jungia lyrikos, epo ir dramos elementus. Baladžių pasaulis romantiškas, fantastiškas, stebuklingas, pilnas nerimo ir paslapčių. Siužetas įtemptas, dramatiškas. Herojus, jeigu jis yra, vadovaujasi aukštais idealais, tauriais principais. Baladės gali būti grįstos sakmių, padavimų medžiaga. Baladėse juntama protingos jėgos galia, jos lemtingas sprendimas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 762 žodžiai iš 2451 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.