Lr administracinis suskirstymas
5 (100%) 1 vote

Lr administracinis suskirstymas

1121314151

TURINYS

0. Įvadas 3

1. Valstybės sandaros formos ir valstybių klasifikavimas šiuo aspektu 4

2. Unitarinės valstybės požymiai 5

3. LR administracinio suskirstymo raida 6

4. Apskrities valdymas 7

4.1.. Apskrities viršininko įgaliojimai įvairiose valdymo srityse 8

4.1.1. Įgaliojimai švietimo, kultūros ir socialiniais klausimais 8

4.1.2. Įgaliojimai sveikatos priežiūros ir farmacinės veiklos klausimais 8

4.1.3. Įgaliojimai teritorijų planavimo ir paminklotvarkos klausimais 8

4.1.4. Įgaliojimai žemėtvarkos ir žemės ūkio klausimais 9

4.1.5. Įgaliojimai gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos klausimais 9

4.1.6. Įgaliojimai kitais klausimais 10

5. Savivalda 10

6. Savivaldybių funkcijos 12

7. Vietos savivaldos institucijos 13

7.1. Savivaldybės taryba 13

7.1.1. Savivaldybės tarybos posėdžiai 14

7.2. Meras, mero pavaduotojas 14

7.2.1. Mero, mero pavaduotojo įgaliojimai 15

8. Savivaldybės kontrolierius 16

9. Viešojo administravimo įstaiga 16

10. Išvados 18

11. Cituota ir naudota literatūra 19

12. Priedai 20

ĮVADAS

Šiandien praktiškai nėra nė vienos šiuolaikinės valstybės, kurios teritorija ir gyventojai nebūtų suskirstyti į smulkesnius ir pavaldžius centrinei vyriausybei administracinius vienetus, o centrinė vyriausybė savo kompetenciją vienaip ar kitaip nebūtų pasidalinusi su smulkesniais ir sau pavaldžiais dariniais.

Šio darbo objektas yra Lietuvos valstybės dalys – administraciniai vienetai.

Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas yra teritorijos dalis, kurioje valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba savivaldos institucijos.

Šio darbo tikslas yra išanalizuoti administracinių vienetų susidarymą, jų funkcijas ir dabartinį valdymą.

Norėdama pasiekti šio darbo tikslą autorė iškelia šiuos darbo uždavinius:

1) Išnagrinėti, kas lemia vienos ar kitos valstybės teritorijos sutvarkymo būdą, valstybės ir jos sudėtinių dalių tarpusavio santykius.

2) Pasidomėti, kaip Lietuvos Respublikoje keitėsi ir nuo kada galioja dabartinis administracinis suskirstymas.

3) Išsiaiškinti vietos savivaldos sąvoką.

4) Išnagrinėti Lietuvos Respublikos aukštesniojo administracinio vieneto – apskrities – valdymą.

5) Išnagrinėti Lietuvos Respublikos žemesniojo administracinio vieneto – savivaldybės – valdymą.

1. Valstybės sandaros formos ir

valstybių klasifikavimas šiuo aspektu

Valstybės sandaros forma apibūdina valstybės vidaus teritorinį sutvarkymo būdą, valstybės sudėtinių dalių teisinę padėtį, taip pat santykių tarp valstybės kaip tokios ir jos sudėtinių dalių pobūdį ( t.y. centrinės ir vietinės valdžios santykių pobūdį).

Tinkama valstybės sandara – vienas iš veiksnių, užtikrinančių šalies stabilumą, valdžios struktūrų efektyvią veiklą. Apie valstybės sandaros formą sprendžiama pagal valstybės sudėtį, t.y. ar valstybė yra vienalytė, ar jungtinė. Atsižvelgiant į tai, įprasta valstybes skirstyti į unitarines (paprastas) ir federacines (sudėtines). Taigi valstybės sandaros formą lemia valstybės teritorijos sutvarkymo būdas, valstybės ir jos sudėtinių dalių tarpusavio santykių sistema, taip pat vieningos vienos ar dviejų lygių teisės sistemų galiojimas.

Paprastai skiriamos dvi valstybės sandaros formos: unitarinė ir federacnė. Literatūroje taip pat minima konfederacija. Tai suverenių valstybių sąjunga, bet ne sudėtinė valstybė.

Kuo skiriasi unitarinė ir federacinė valstybės?

Unitarinė valstybė – vienalytė, ji padalyta tik į administracinius teritorinius vienetus, kuriems nebūdingas tam tikras politinis savarankiškumas. Unitarinėje valstybėje galioja vieninga nacionalinė teisės sistema.

Federacija – sąjunginė valstybė, kurią sudaro federacijos nariai – valstybinio pobūdžio teritoriniai junginiai. Šioje valstybėje, be bendrų visai federacijai valstybės valdžios institucijų, funkcionuoja federacijos subjektų – įstatymų leidybos, vykdomosios ir teisminės valdžios – institucijos. Federacijos subjektai, skirtingai nei unitarinės valstybės administraciniai vienetai, naudojasi didesniu ar mažesniu politiniu savarankiškumu.

Valstybės sandaros forma yra valstybės istorinės raidos rezultatas. Vienokią ar kitokią valstybės sandaros formą lemia ne vienas veiksnys. Šalies teritorijos dalių istoriniai skirtumai, konfliktai visuomenėje, separatistinės tendencijos, užsienio šalių spaudimas – viena grupė veiksnių. Ne mažiau svarbios ir kitos aplinkybės – mononacionalinė gyventojų sudėtis ar daugiatautiškumas, religiniai, rasiniai, kultūriniai ir kitokie panašumai ar skirtumai.

Unitarinėje ir federacinėje valstybėje atskirų dalių statusas gali būti identiškas ar skirtingas. Pagal tai valstybės teritorinis sutvarkymas apibūdinamas kaip simetriškas ar asiketriškas.

Pirmuoju atveju šalies teritoriniai vienetai turi vienodą ststusą. Lietuvoje visų apskričių, savivaldybių teisinis statusas yra vienodas. Nėra apskričių su didesniais ar mažesniais įgaliojimais ar skirtinga kompetencija. Antruoju atveju kai kurių vieno lygmens sudėtinių dalių statusas skiriasi, kelio sritys turi ypatingas, Konstitucijoje fiksuotas, teises, kokių neturi kitos tos šalies sritys .

2. Unitarinės valstybės
požymiai

Unitarinės ar federacinės valstybės sandaros forma įtvirtinama konkrečios šalies konstitucijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia: „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius“ . Tai unitarinės valstybės sandaros konstitucinis pripažinimas.

Prancūzų kalba unitaire – vieningas, suvienytas. Šiai valstybei paprastai būdinga:

• šalyje galioja viena nacionalinė konstitucija;

• šalyje vieninga teisės sistema;

• šalyje funkcionuoja vieninga įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios sistema;

• valstybės teritorija daloma į administracinius teritorinius vienetus, kurių statusą nustato bendros visai valstybei teisės normos;

• viena pilietybė, vieningas biudžetas ir t.t.

Unitarinėje valstybėje nė vienas jos teritorijos padalijimo vienetas neturi valstybinio darinio statuso. Valstybės dalys – tai administraciniai teritoriniai vienetai. Juose galioja centrinės valdžios priimti teisės aktai, administracinių teritorinių vienetų ribas nustato centrinė šalies valdžia. Administracinio teritorinio padalijimo sistemoje gali būti kelios grandys.

Pagal centralizacijos lygį galima skirti tris unitarinių valstybių tipus: centralizuotos, decentralizuotos ir santykinai decentralizuotos.

Centralizuotoje unitarinėje valstybėje vietinės institucijos, tvarkančios valstybės sudėtinių dalių reikalus, sudaro centrines institucijas. Tokių valstybių yra labai nedaug.

Decentralizuota unitarine valstybe paprastai laikoma tokia valstybė, kurioje valstybės sudėtinių dalių institucijas renka gyventojai. Visose valstybės sudėtinėse dalyse įtvirtinta savivalda. Šio institucijos naudojasi reikšmingu savarankiškumu tvarkydamos vietos reikalus. Prie šio tipo valstybių galime priskirti ir Lietuvą.

Santykinai decentralizuotos valstybės yra tokios, kurių administracinio teritorinio padalijimo sistemoje yra kelios grandys. Vienose (paprastai aukštesnėse) yra įtvirtintas vietinis valdymas, o kitose – savivalda. Tokios santykinai decentralizuotos valstybės organizacinio modelio prasmingumas grindžiamas tuo, kad ir decentralizacija – ne vien tik privalumai.

3. LR administracinio suskirstymo raida

Darbo autorė nusprendė giliau pasidomėti Lietuvos valstybės istorija, administracinio suskirstymo kaita įvairiais laikotarpiais.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, naikinant dalines ir sritines kunigaikštystes, sudarant vaivadijas, stiprėjant bajorų galiai, ėmė kurtys apskritys. Pagal analogišką Lenkijos teritorijos administracinio vieneto pavadinimą „powiat“ Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apskritys buvo vadinamos pavietais.

1795 metais Austrijos, Prūsijos ir Rusijos vadovų pasirašytu susitarimu Lietuvos-Lenkijos valstybė buvo galutinai pasidalyta tarpusavyje. LDK žemės atiteko Rusijai.

1801 metais Aleksandro I įsakymu Lietuvos gubernija padalijama į Lietuvos- Vilniaus ir Lietuvos-Gardino gubernijas. Lietuvos-Vilniaus guberniją sudarė 11 pavietų. Apskrityse valdžia buvo kapitonų ispravnikų rankose.

1842 m. gruodžio 18 d. Nikolajus I įsakė įkurti Kauno guberniją, sudarytą iš 7 apskričių, iš kurių didžiausia buvo Šiaulių apskritis. Rusijos imperijos administracinis suskirstymas liko nepakitęs iki per I Pasaulinį kara vykusios Lietuvos okupacijos.

Tarpukario Lietuvos administracinis-teritorinis suskirstymas buvo tvarkomas kuriant savivaldą. Išleistas cirkuliaras Nr. 1 „Dėl savivaldybių Lietuvoje“, kuris skelbė, kad visa Lietuva dalijama į apskritis. Apskrities teritorijai priklausė apskrities valsčiai, seniūnijos ir antraeiliai miestai. Nuo 1919 metų Lietuvoje buvo 20 apskričių. Vyriausiasis apskrities savivaldybės sprendžiamasis organas buvo apskrities taryba. Apskrities tarybai vadovavo jos rinktas pirmininkas. Apskrities savivaldybės vykdomasis organas buvo apskrities valdyba.

1940 metais okupavus Lietuvą ir sukūrus tarybinę valdymo sistemą, senoji administracinio valdymo struktūra buvo palikta – liko apskritys, valsčiai, miestai.

1950 m. birželio 20 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku Lietuvoje buvo įvesta nauja administracinio suskirstymo sistema. Apskritys buvo panaikintos, o Lietuva padalinta į keturias sritis: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių.

1953 metais sritys buvo panaikintos, pagrindiniu administraciniu vienetu liko rajonai .

1994 metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, pagal kurį Lietuvos Respublikos teritorija skirstoma į dviejų lygių administracinius vienetus – apskritis ir savivaldybes.

Savivaldybės yra žemesnysis (pirmojo lygio) administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos. Pagrindiniai savivaldybės steigimo kriterijai yra jos pasirengimas tvarkyti ir prižiūrėti savo aplinką, komunalinį ūkį, teikti gyventojams paslaugas ir vykdyti kitas funkcijas. ( 1 priedas )

Aukštesnysis (antrojo lygio) administracinis vienetas – apskritis. Apskričių yra dešimt: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus. Jos įgyvendina Vyriausybės regioninę politiką . (2 priedas)

4. Apskrities valdymas

Pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymą apskritis yra Lietuvos
aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Apskritis nustato ir panaikina, pavadinimus suteikia ir juos keičia taip pat jų teritorijų ribas bei centrus nustato ir keičia Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu. Apskrities ribos turi būti tikslinamos pasikeitus savivaldybių skaičiui arba jų riboms .

Nuo 1995 metų šalyje yra 10 apskričių. Jos sudarytos iš savivaldybių, pasižyminčių socialinių, ekonominių ir etnokultūrinių interesų bendrumu. Didžiausia yra Vilniaus apskritis (850 tūkst. gyventojų), mažiausia – Tauragės apskritis (135 tūkst. gyventojų). Vidutinis šalies apskrities dydis – 350 tūkst. gyventojų. Lietuvoje dominuoja apskritys, kuriose gyventojų yra nuo 150 iki 200 tūkstančių.

Kiekvienas administracinis vienetas turi jį atstovaujantį ir Vyriausybės sprendimų vykdomąjį organą. Šioje dalyje darbo autorė apžvelgs apskrities valdymą ir apskrities viršininko įgaliojimus įvairiose srityse.

Kaip skelbia LR Konstitucija – „Aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė“. Įstatymai numato, jog Vyriausybė apskritį gali valdyti tik per atitinkamas institucijas, ministerijas ir apskrities viršininką. Apskrities viršininką skiria ir atleidžia Vyriausybė Ministro Pirmininko teikimu . Paprastai apskrities viršininkas turi pavaduotoją, o jeigu apskrityje yra daugiau kaip 500 tūkst. gyventojų, apskrities viršininkas gali turėti du pavaduotojus, kuriems yra taikomi tokie patys reikalavimai, kaip ir apskrities viršininkui. Pavaduotojus skirti ir atleisti gali Ministras Pirmininkas apskrities viršininko teikimu .

Valstybės valdymo institucijos pagal savo veiklos pobūdį, Lietuvos Respublikos Seimui arba Vyriausybei leidus, gali steigti apskrityje sau pavaldžias valdymo įstaigas ir organizacijas. Valstybės valdymo institucijoms pavaldžios valdymo įstaigos ir organizacijos apskrityje veikia pagal šių institucijų patvirtintus nuostatus. Valstybės valdymo institucijos, įsteigtos apskrityje, nėra pavaldžios apskrities viršininkui. Šios įstaigos ir organizacijos privalo pranešti apskrities viršininkui apie savo veiklą apskrityje .

4.1 Apskrities viršininko įgaliojimai įvairiose valdymo srityse

Pagrindiniai apskrities viršininko uždaviniai yra numatyti Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 15 straipsnyje:

1. įgyvendinti valstybės politiką regioninės plėtros, socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, teritorijos planavimo, paminklotvarkos, žemės naudojimo ir apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitose srityse, vykdyti apskrityje valstybines ir tarpregionines programas;

2. koordinuoti apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių veiklą, taip pat derinti savivaldybių vykdomųjų institucijų veiklą, įgyvendinant regionines programas;

3. numatyti prioritetines apskrities raidos kryptis ir rengti programas.

Darbo autorė norėtų smulkiau apžvelgti apskrities viršininko įgaliojimus įvairiose valdymo srityse.

4.1.1. Įgaliojimai švietimo, kultūros ir socialiniais klausimais

Apskrities viršininkas turi įstatymų jam suteiktą teisę steigti, reorganizuoti ir likviduoti apskrities valstybines švietimo, išskyrus aukštąsias mokyklas, įstaigas, kultūros, kūno kultūros ir sporto, socialinės paramos ir globos įstaigas bei tarnybas, taip pat specialiųjų socialinių paslaugų institucijas. Yra atsakingas už visų šių valstybinių įstaigų funkcionavimą ir jų išlaikymą. O specialiųjų socialinių paslaugų institucijose kontroliuoja socialinių paslaugų teikimą jo vadovaujamai apskričiai.

Organizuoja bendrosios valstybinės švietimo, kultūros ir socialinės politikos vykdymo priežiūrą.

Kartu su teritorinėmis darbo biržomis sprendžia apskrities gyventojų užimtumo problemas .

4.1.2. Įgaliojimai sveikatos priežiūros ir farmacinės veiklos klausimais

Privalo organizuoti Vyriausybės patvirtintų valstybinių sveikatos strategijų ir sveikatos apsaugos reformų įgyvendinimą apskrityje. Analizuoti apskrities savivaldybių gyventojų sveikatos būklę, jos pokyčius, juos lemenčius veiksnius ir teikti Vyriausybei ir Sveikatos apsaugos ministerijai su apskrities savivaldybėmis suderintus pasiūlymus dėl apskrities gyventojų sveikatos išsaugojimo, atgavimo bei stiprinimo. Organizuoja privalomųjų sveikatos programų, sveikatos ugdymo ir neinfekcinių ligų bei traumų profilaktikos programų rengimą ir jų įgyvendinimą.

Gali steigti, reorganizuoti ir likviduoti apskričių ligonines ar antrinės sveikatos priežiūros įstaigas prieš tai suderinęs su Sveikatos apsaugos ministerija.

Įstatymų nustatyta tvarka teikia siūlymus Vyriausybei skelbti apskrities teritoriją ar jos dalį pavojaus ar žalos visuomenės sveikatai rajonu .

4.1.3. Įgaliojimai teritorijų planavimo ir paminklotvarkos klausimais

Organizuoja apskrities lygmens teritorijų planavimo priežiūrą ir teritorijų planavimo dokumentų rengimą, dalyvauja jų derinimo procedūroje.

Kaupia ir tvarko teritorijų planavimo duomenų banką bei teritorijų planavimo duomenų registrą ir teikia informaciją kitų lygių duomenų bankams.

Atlieka apskričiai skirtų objektų statybos užsakovo funkcijas, kultūros vertybių ir paminklų
tvarko jų apskaitą ir organizuoja paminklotvarkos priežiūrą. Išduoda statybos leidimus .

4.1.4. Įgaliojimai žemėtvarkos ir žemės ūkio klausimais

Tvarko laisvos valstybinės žemės fondą.

Įgyvendina žemės reformą. Turi teisę parduoti ar perleisti privačion nuosavybėn valstybinę žemę, o perleidžiant privačią žemę valstybės nuosavybėn ar valstybei paveldint žemę atstovauja valstybei.

Sprendžia žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties klausimus.

Organizuoja ir įgyvendina regionines kaimo plėtros programas .

4.1.5 Įgaliojimai gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos klausimais

Apskrities viršininkas organizuoja veiklą jo apskričiai priskirtose saugomose teritorijose ir dalyvauja valdant kitas valstybės saugomas teritorijas.

Organizuo vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų tvarkymą bei vandens telkinių valdymą.

Rengia apskrities aplinkos apsaugos valstybines programas, investicijų projektus, organizuoja, koordinuoja jų įgyvendinimą.

Pagal savo kompetenciją atlieką valstybinę miškų būklės, naudojimo, atkūrimo ir apsaugos kontrolę.

Organizuoja ekologinį švietimą .

4.1.6. Įgaliojimai kitais klausimais

Apskrities viršininkas, neviršydamas savo įgaliojimų, nagrinėja fizinių bei juridinių asmenų pareiškimus bei prašymus ir priima dėl jų sprendimus. Viršininko sprendimai gali būti apskųsti įstatymų nustatyta tvarka. Apskrities viršininkas analizuoja apskrities socialinę, ekonominę ir ekologinę būklę bei jos pokyčius ir apie tai praneša gyventojams; registruoja visuomeninių organizacijų, kurių veikla apima daugiau nei vienos savivaldybės teritoriją ir kurių buveinės yra apskrities centre ar kitoje apskrities teritorijoje esančioje miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje, įstatus. Taip pat jis kontroliuoja saugau eismo priemonių valstybinių programų įgyvendinimą visoje apskrities teritorijoje. Apskrities viršininkas organizuoja stichinių nelaimių, avarijų padarinių likvidavimą, paiškos ir gelbėjimo darbus. Jis steigia, reorganizuoja, likviduoja valstybės įmones, valdo apskričių viršininkams perduotų įmonių valstybei priklausančias akcijas, taip pat Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atstovauja valstybei akcinėse bendrovėse ar uždarosiose akcinėse bendrovėse, kuriose valstybei priklausančių akcijų valdytojas yra Valstybės turto fondas ar kita valstybės institucija. Apskrities viršininkas teikia Vyriausybei apskrities administracinių ginčų komisijos narių kandidatūras, tarp jų – ir pirmininko kandidatūrą bei Regioninės plėtros įstatymo nustatyta tvarka vykdo regionų plėtros institucijos funkcijas .

5. Savivalda

Įvairiuose visuomenės raidos tarpsniuose žmonės skirtingai suvokė demokratiją ir vieną jos pasireiškimo formų – savivaldą. Tai priklausė nuo gyventojų politinio brandumo, laikmečio savybių, teisinės kultūros ir kitų veiksnių.

Bendriausiąja prasme demokratiją galima traktuoti kaip vieną valdžios pasireiškimo formų. Demokratinė valdžia skelbia, kad jos veikla orientuota tenkinti visuomenės daugumos valią, pripažįsta piliečių lygiateisiškumą ir laisvę.

Demokratiją sunku įgyvendinti, piliečių tiesiogiai neįtraukus į visuomenės valdymo procesą ir sprendimų priėmimą politiniais, ūkiniais, kultūriniais, ekologiniais bei kitais savivaldos bendruomenei rūpimais klausimais. Esant decentralizacijai, centrinės valdžios funkcijos perduodamos savivaldybėms. Joms vadovauja išrinkti vadovai; jos disponuoja patvirtintu biudžetu. Atskiros valstybės teritorijos dalys turi ekonominių, socialinių ir kultūrinių ypatumų, todėl viešųjų reikalų tvarkymas negali būti nutolęs nuo gyventojų bendruomenės. Vietinės bendruomenės interesams atstovauja vietos savivaldybės institucijos, kurios nėra pavaldžios valstybės institucijoms. Tais atvejais, kai su savivaldybės interesais susijusius rekalus svarsto valstybės institucijos, jos apie tai turi pranešti savivaldybei. Valstybės valdžios ir vietos savivaldos institucijų atskyrimas nėra valstybės atsisakymas remti savivaldą.

Savivaldos institucijų organizavimas ir jų veikla yra bet kurios demokratinės santvarkos pagrindas.

Įvairiuose oficialiuose Lietuvos ir užsienio institucijų paskelbtuose dokumentuose savivalda apibrėžiama nors ir panašiai, tačiau nevienodai. Dabar galiojančiame Vietos savivaldos įstatyme nurodoma, kad vietos savivalda – „tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius“.

Europos vietos savivaldos chartijoje vietos savivalda traktuojama taip:

„Vietos savivalda reiškia vietos valdymo organų teisę ir galią įstatymo ribose savo atsakomybe ir pagal vietos gyventojų interesus reguliuoti ir valdyti didžiąją viešųjų reikalų dalį.

Šią teisę įgyvendina tarybos ar susirinkimai, kuriuos sudaro slaptu balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų metu išrinkti nariai ir kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Ši sąlyga neatmeta galimybės kreiptis į piliečių susirinkimus, rengti
referendumus ar naudoti bet kurią tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžia įstatymas.“

Tarptautinės vietos savivaldybių sąjungos Pasaulinėje vietos savivaldos deklaracijoje savivaldos koncepcija apibrėžiama taip:

„Vietos savivalda reiškia vietos valdžios teises ir pareigas savo atsakomybe reguliuoti ir tvarkyti visuomeninius reikalus vietos gyventojų interesų vardan.

Šią teisę įgyvendina asmenys arba atstovaujantieji dariniai, periodiškai laisvai išrinkti remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, bet jų vyriausieji administratoriai, kurie taip pat turi būti išrinkti arba paskirti išrinkto darinio atstovu.“

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 str. numato, kad valstybė remia savivaldybes. Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Tai reiškia, kad savo kompetencijos ribose jos gali laisvai reikšti iniciatyvą ir priiminėti sprendimus, kurių neturi derinti ir tikrinti su valstybės organais. Tačiau savivaldos institucijos veikia valstybės teritorijoje, todėl vienas iš savivaldos principų yra valstybės ir savivaldybės interesų derinimas.

Vietos savivalda yra sudedamoji demokratijos procesų dalis ir viena iš tautos valios išraiškos formų. Vietos savivalda konkretizuoja ir praplečia piliečių teises bei pareigas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2934 žodžiai iš 5862 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.