Lyginamoji etnoinstrumentologija
5 (100%) 1 vote

Lyginamoji etnoinstrumentologija

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

ETNOLOGIJOS IR FOLKLORISTIKOS KATEDRA

Romualdas Apanavičius

Lyginamoji istorinė etnomuzikologija

METODINĖ PRIEMONĖ

Kaunas, 2005

Recenzavo:

Prof. habil. dr. Alfonsas Motuzas

Doc. dr. Egidija Kiškina

Dr. Laimutė Anglickienė



Apsvarstyta ir rekomenduota naudoti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Etnologijos ir folkloristikos katedroje 2005 06 21, protokolas nr. 3.

 Romualdas Apanavičius

 Vytauto Didžiojo universitetas

TURINYS

Pratarmė…………………………………………………………………………………………..4 p.

I. ETNOMUZIKOLOGIJOS MOKSLO ISTORIJA IR TEORIJA…………..6 p.

Lyginamosios istorinės etnomuzikologijos pavadinimas ir tyrimo

objektas……………………………………………………………………………………………6 p.

Etnomuzikologijos mokslas ir tyrimų kryptys…………………………….8 p.

Etnologinės ir muzikologinės krypčių tyrimai ir galimybės………..12 p.

Etnologinės ir muzikologinės krypčių tyrimų rezultatai………………18 p.

II. ETNOMUZIKOLOGIJOS TYRIMŲ METODOLOGIJA…………………23 p.

Bendrieji mokslinio tyrimo metodai…………………………………………23 p.

Empirinio lygio metodai………………………………………………23 p.

Teorinio lygio metodai…………………………………………………25 p.

Bendrųjų mokslinio lygio tyrimų metodų naudojimo rezultatai……28 p.

Kitų mokslo krypčių metodai…………………………………………………..31 p.

Tarpdisciplininių tyrimų perspektyvos………………………………………35 p.

Nuorodos…………………………………………………………………………………………37 p.

Sąvokų paaiškinimas…………………………………………………………………………38 p.

Rekomenduojama literatūra……………………………………………………………….43 p.

Comparative Historical Ethnomusicology. Summary…………………………….46 p.

Pratarmė

Ši metodinė priemonė skiriama Vytauto Didžiojo universiteto Etninės kultūros magistrantūros studijų programos kursui Lyginamoji istorinė etnomuzikologija. Skaitomu kursu siekiama suteikti etnologijos magistrantams teorines ir praktines žinias bei įgūdžius, būtinus savarankiškai tyrinėti etninę muziką kaip sudėtingą, daugiaprasmį ir daugiareikšmį etninės kultūros reiškinį. Todėl metodinės priemonės tikslas – suteikti studentams būtinas teorines ir praktines etnomuzikologijos mokslo žinias.

Darbe pateikiamas etnomuzikologijos tyrimo objektas, šio mokslo istorija, nagrinėjama tyrimų krypčių raida, būdingiausieji jos ypatumai, kiekvienos krypties tyrimų savitumai ir galimybės. Didelis dėmesys skiriamas etnomuzikologijos tyrimų metodams, juos atskirai aptariant kaip bendramokslius ir perimtus iš kitų mokslų, specialiuosius, taip pat nurodant jų galimybes ir taikymą etnomuzikologijos krypčių tyrimuose.

Duodamos ir užduotys, skirtos savarankiškam darbui. Jų tikslas – padėti studentams geriau įsisavinti teorines žinias ir jas taikyti praktiškai, analizuojant etninės muzikos pavyzdžius, taip pat vertinant paskelbtus etnomuzikologijos mokslo veikalus, juose pateiktas idėjas, tyrimų būdus, metodus ir rezultatus. Šios užduotys taip pat gali padėti studentams, rengiantiems kursinį projektą ir magistro baigiamąjį darbą.

Leidinyje trumpai išdėstoma kiekvienos temos medžiaga, pateikiamos svarbiausios tos temos sąvokos, nurodomos užduotys temos įsisavinimui ir savarankiškam studentų darbui, taip pat ir rekomenduojama tai temai literatūra. Rekomenduojamos literatūros nurodomi tik autoriai ir jų darbų išleidimo metai. Pilnas rekomenduojamos literatūros sąrašas pateikiamas darbo pabaigoje.

Skaitomą kursą Lyginamoji istorinė etnomuzikologija, kuriam ši metodinė priemonė skiriama, sudaro 160 val. Iš jų 45 val. skirtos paskaitoms, 22,5 val. – seminarams, 30 val. – užduotims savarankiškam darbui (referatui), 55,5 val. – savarankiškam darbui. Žinių patikrinimui (koliokviumui, egzaminui) numatytos dar 7 val.

Metodinės priemonės medžiaga turi padėti studentams geriau įsisavinti paskaitų turinį, pasirengti seminarams, rengti referatus ir ypač atlikti savarankišką darbą.

Klausantieji šį kursą magistrantai turi būti išklausę Etnologijos bakalauro studijų programos kursus Melofolkloristika, Lietuvių etninė muzika, Baltų etnoinstrumentologija. Kitų studijų krypčių programas baigusieji magistrantai privalo arba būti išklausę atitinkančius šias disciplinas kursus, arba papildomai išklausyti nurodytus Etnologijos bakalauro studijų programos dalykus.

Skaitomas kursas Lyginamoji istorinė etnomuzikologija ir ši to paties pavadinimo metodinė priemonė siejasi su kitais Etninės kultūros magistrantūros studijų programos dalykais Etnologijos teorija ir metodologija, Folkloristikos teorija ir metodologija, Lyginamoji religijotyra, Šiuolaikinės kultūros tyrinėjimai: teorija ir metodologija, Religijų tyrimo metodologija, Ritualo teorijos, kuriuose lygiai taip pat pateikiama tų mokslų istorija,
pagrindinių tyrimų krypčių raida, šių mokslų teorija ir metodologija. Lyginamoji istorinė etnomuzikologija praplečia etnologijos tyrimų lauką ir suteikia galimybę studentams ne tik įgyti būtinas teorines bei praktines šio dalyko žinias, bet ir jas palyginti su kitų minėtų dalykų teorijomis, metodologijomis ir praktinėmis žiniomis.

Studentų pasiekimai vertinami koliokviumu, kuris sudaro 30 %, referatu ir seminarais, kurie vertinami 20 % ir baigiamuoju egzaminu, sudarančiu 50 % galutinio pažymio.

Už vertingas pastabas ir patarimus autorius nuoširdžiai dėkoja recenzentams – prof. habil. dr. Alfonsui Motuzui, doc. dr. Egidijai Kiškinai ir dr. Laimutei Anglickienei, taip pat Etnologijos ir folkloristikos katedros mokslininkams, vertinusiems ir rekomendavusiems šį darbą spaudai.

I. ETNOMUZIKOLOGIJOS MOKSLO ISTORIJA IR TEORIJA

Lyginamosios istorinės etnomuzikologijos pavadinimas ir tyrimo objektas

Skaitomas kursas vadinamas Lyginamąja istorine etnomuzikologija, siekiant pabrėžti, kad jame išdėstomi teoriniai ir istoriniai etninės muzikos tyrimo klausimai, remiantis lyginamuoju požiūriu. Šitaip vadinti skaitomą kursą įgalina ir kiti panašūs etnologijos kursų pavadinimai, taip pat nuo XIX a. vidurio susiklostęs Lyginamosios istorinės kalbotyros mokslo pavadinimas, atvėręs naujus kelius ne tik kalbotyros, bet ir etnologijos, archeologijos, mitologijos tyrimams. Kadangi lyginamuoju požiūriu tapo įmanoma tirti ir atsekti netgi seniausius etninės istorijos klodus, lyginamosios istorinės kalbotyros principai ir tyrimų metodai pradėti taikyti ir kitų mokslų tyrimams.

Etnomuzikologijoje itin aktuali kitų mokslo krypčių ir sričių metodikos panaudojimo problema. Ji beje nėra dar pakankamai tyrinėta, tik paminėta pasaulio etnomuzikologijos veikaluose . Tačiau ši problema neišspręsta, nes nėra iki galo aiškus pats tyrimų objektas, be to, etninės muzikos tyrimuose susiklostė dvi pagrindinės kryptys, naudojančios ir savitą metodiką. Akademiniuose veikaluose nerasime netgi vieningo etninės muzikos apibrėžimo, o etnologinė ir muzikologinė kryptys ne tik kad pasitelkia skirtingus metodus, bet kiek kitaip vertina ir pačią etninę muziką.

Nors dar ir šiandien nėra iki galo aišku, ką turi iš tiesų tyrinėti etnomuzikologai, tačiau daugiau ar mažiau sutariama, kad pačios etnomuzikologijos tyrimo objektas – etninė muzika. Bet vėlgi iškyla problema, kadangi pasaulyje etninė muzika suprantama nevienodai – nuo skambančios pirmykštėje visuomenėje tebegyvenančių genčių apeigose iki šiuolaikinio mėgėjiško ir netgi pramoginio estradinio muzikavimo. Civilizuotų tautų muzika labiau siejama su kaimo bendruomenės, rečiau – su visos visuomenės muzikavimu. Vertinami seniausieji etninės muzikos klodai ir menkiau tiriama bendratautinių ir bendrakultūrinių įtakų paveikta muzika. Todėl dėl nevienodo požiūrio kalbėti apie vieningą ir tiksliai apibrėžtą etnomuzikologijos tyrimo objektą ir juo labiau metodiką kol kas maža prasmės.

Autoriaus nuomone, etninė muzika – pirmykščio meno reiškinys, atsiradęs kartu su žmonija ir patyręs visus jos raidos tarpsnius . Priklausomai nuo atskirų pasaulio kultūrų raidos, etninėje muzikoje galima pastebėti arba didesnį pirmykštės kultūros palikimą arba vėlesnes bendrakultūrines įtakas. Įtakos akivaizdesnės vadinamųjų civilizuotų tautų, menkesnės egzotinių kultūrų muzikoje. Tad vienodai vertinga ir senoji, ir vėlesnė bendratautinė muzika, tik senoji gali suteikti daugiau gilią praeitį siekiančių duomenų, o vėlyvoji bendratautinė – atskleisti praeitų šimtmečių kultūrinę sąveiką.

Šiandien pasaulio etnomuzikologijos moksle pasitelkiami ir etnologijos, kalbotyros, archeologijos, antropologijos duomenys ir šių mokslų bei sociologijos, informatikos metodai, tačiau vis vien pastebimas tam tikras uždarumas, susitelkimas tik muzikinių problemų sprendimui. Yra etnogenezę, netgi rasogenezę nagrinėjančių veikalų , tačiau muzikiniai klausimai vyrauja. Etninės muzikos kaip sudėtingo etninės kultūros ir etninės istorijos reiškinio tyrimams tikslinga pasitelkti ir kitų mokslo sričių bei krypčių metodus. Tarpdisciplininiai tyrimai turėtų etnomuzikologiją pastūmėti platesnių bei gilesnių problemų sprendimui.

Apie metodologijos ir tarpdisciplininių tyrimų klausimus autorius jau buvo kalbėjęs , tačiau tai buvo mokslo straipsniai. Pateikiant šiuos klausimus metodiniame leidinyje, būtina bent trumpai apžvelgti etnomuzikologijos mokslo raidą, jos pagrindines kryptis ir tų krypčių tyrimų galimybes.

Svarbios sąvokos

Etnomuzikologija

Etninė muzika

Tyrimų metodologija

Užduotys

1. Kaip apibūdintumėte Lyginamosios istorinės etnomuzikologijos pavadinimą?

2. Koks yra etnomuzikologijos tyrimų objektas? Kodėl jis nėra iki galo aiškus?

3. Kaip įvardintumėte etninės muzikos sąvoką?

Rekomenduojama literatūra

Apanavičius R. (2000, 2001); Czekanowska A. (1971); Merriam A. P. (1964).

Etnomuzikologijos mokslas ir tyrinėjimų kryptys

Etnomuzikologijos mokslas dar labai jaunas, skaičiuojantis tik antrąjį šimtmetį. Jo pradžia siejama su austrų mokslininko G. Adlerio 1885 m. paskelbtu terminu „lyginamoji muzikologija“ (vergleichende Musikwissenschaft), skirtu etninės muzikos tyrimams apibūdinti.

XX a. pradžioje etnomuzikologiją
O. Abrahamas, E. M. von Hornbostelis, C. Sachsas, C. Stumpfas, XX a. viduryje ir vėliau išplėtojo G. Herzogas, M.J. Hershovitsas, M. Hoodas, M. Kolinskis, J. Kunstas, A. P. Merriamas, B. Netlas, A. Schaeffneris ir kt. Iki XX a. vidurio, kol pasaulyje įsivyravo etnomuzikologijos terminas, šis mokslas vadintas ir dar dabar tebevadinamas muzikos antropologija (Šiaurės Amerikoje), muzikos etnografija, muzikos etnologija (Vakarų ir Vidurio Europoje), muzikos folkloristika (Rytų Europoje).

Muzikos antropologija Šiaurės Amerikoje vadinama dėl to, kad susiklosčiusi tradicija laiko etninės muzikos tyrimus antropologijos mokslo dalimi, o metodologija įgalina etninę muziką tirti kaip kompleksinį etninės kultūros reiškinį, neišskaidant jo į atskiras dalis: muziką, muzikavimą, papročius, sąsajas su senaisiais tikėjimais, gyvensena ir t. t.

Vakarų ir Vidurio Europoje prigiję pavadinimai muzikos etnografija, muzikos etnologija siejasi su tradicija, kai etninės muzikos tyrimai laikomi etnografijos arba etnologijos mokslų sudėtinėmis dalimis.

Muzikos folkloristikos pavadinimas labiausiai prigijęs Rytų Europoje, jis ligi 1989 m. vartotas ir Lietuvoje. Etninės muzikos tyrimai laikomi folkloristikos sudėtine dalimi.

Etnomuzikologijos pavadinimas šiuo metu pasaulyje labiausiai vartojamas, jis nuo 1989 m. prigijo ir Lietuvoje, kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo įsteigta Etnomuzikologijos katedra.

Reikia pasakyti, kad visi etnomuzikologijos mokslo pavadinimai yra geri ir kiekvienas iš jų vienaip ar kitaip atspindi šio mokslo turinį, tyrimų objektą ir taikomą metodologiją. Pavadinimų įvairovė taip pat rodo, kad mokslas iš tikrųjų yra labai jaunas ir jo tarptautinės tradicijos dar tik nusistovi.

Susiklostė dvi pagrindinės etnomuzikologijos kryptys: etnologinė ir muzikologinė, nors abi kryptys nėra kaip nors viešai ir oficialiai įvardintos. Tai – daugiau susitarimo ir požiūrio į etninės muzikos tyrimų problemas reikalas, nors etnologinė kryptis etninę muziką laiko labiau kaip etninės istorijos tyrimo priemonę, o muzikologinei krypčiai svarbiau nuodugniai ištyrinėti pačios muzikos sandarą, ypatumus, atlikimo būdus bei priemones. Tačiau, kaip sakyta, riba tarp abiejų krypčių nelengvai atsekama, todėl šias kryptis reikia vertinti tik sąlygiškai, nes jos kiekviena turi savus privalumus ir papildo viena kitą.

Etnologinė kryptis XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje nusistovėjo Vakarų ir Vidurio Europoje (vadinamoji vokiškoji ir Vienos mokyklos), nuo XX a. vidurio ji plėtojama Šiaurės Amerikoje ir kai kuriose Šiaurės Europos šalyse. Didelis dėmesys kreiptas ne tik Europos tautų, bet ir tolimesnių regionų etninei muzikai, muzikos instrumentams, etninei choreografijai. Buvo siekiama atsekti etninės muzikos ištakas, spręsti sudėtingus jos kilmės ir raidos klausimus, sąsajas su etnine ir netgi rasių istorija. Paskelbti darbai laikomi fundamentiniais, pagrindinės jų idėjos buvo ir toliau plėtojamos, jos aktualios ir šiandien.

XX a. IV dešimtmetyje dėl nacizmo įsigalėjimo Vokietijoje ir Austrijoje nemaža dalis žymių mokslininkų, šios krypties pagrindėjų, buvo priversti persikelti į Šiaurės Ameriką, kur sėkmingai dirbo universitetuose, leido mokslo darbus, rengė mokslų daktarus. Savo veikla jie daug prisidėjo prie Šiaurės Amerikoje vyravusios muzikologinės krypties plėtotės, neretai nukreipdami tyrimus etnologine linkme.

Muzikologinė kryptis XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje klostėsi Šiaurės Amerikoje, nuo XX a. vidurio – Vakarų, Vidurio ir Rytų Europoje. Didelis dėmesys kreiptas etninės muzikos sandaros tyrimams, naujų tyrimo būdų paieškoms. XX a. IV dešimtmetyje ši kryptis praturtėjo etnologinės krypties mokslininkų indėliu, po II Pasaulinio karo ji plėtojama ne tik Šiaurės Amerikoje, bet ir Europoje, kur ji nemažai kuo pergalėjo iki tol čia plėtotą etnologinę kryptį.

Muzikologinės krypties tyrimuose nuo XX a. VI dešimtmečio didelis dėmesys kreipiamas naujų metodų kūrimui, etninės muzikos klasifikavimui, jos sisteminei analizei.

Neretai abi kryptys persipina, kartais tas pats mokslininkas paskelbia abiejų krypčių darbų .

Lietuvoje etnomuzikologijos pradžia sietina su kanauninko A. Sabaliausko-Žalios Rūtos 1904 m., 1911 m., 1916 m. paskelbtais darbais apie šiaurės rytų aukštaičių etninę muziką . Nebūdamas muzikologu, A. Sabaliauskas pirmasis nuosekliai aprašė unikalią šios regiono etninę muziką, surinko galybes jos pavyzdžių ir padedamas suomių folkloristo prof. A. Niemio, juos paskelbė kartu su plačiais įvadiniais straipsniais. A. Sabaliausko darbai aktualūs ir šiandien, juose pateiktus giesmių sutartinių pavyzdžius, giedojimo ir atlikimo muzikos instrumentais aprašus savo tyrimams pasitelkia ir kiti mokslininkai.

Etnologinę kryptį nuo 1927 m. pagrindė J. Žilevičius , nuo 1937 m. ją tęsė Z. Slaviūnas-Slavinskas , nuo 1959 m. – S. Paliulis , išplėtojo M. Baltrėnienė, R. Apanavičius, A. Vyžintas, A. Baika, E. Morkūnienė, K. Poškaitis, A. Motuzas, R. Žarskienė, D. Urbanavičienė, G. Kirdienė, G. Vilys, A. Nakienė, A. Žičkienė.

J. Žilevičius nesiribojo tik etninės muzikos pavyzdžių aprašais, jų pateikimu, o siekė etninę muziką ir muzikos instrumentus nagrinėti kompleksiškai, atskleidžiant jos kilmės ir sąsajų su etnine istorija klausimus. Jis
pirmasis lietuvių etnomuzikologijos moksle iškėlė mintį apie etninės muzikos mitologinę prigimtį, o muzikos instrumentų tyrimams paklojo lyginamojo požiūrio pamatus. S. Slaviūnas – Slavinskas kompleksiškai tyrė kankles, vėliau susitelkė giesmių sutartinių gvildenimui. Šiaurės rytų aukštaičių instrumentinės muzikos tyrimus pratęsė S. Paliulis.

Šių autorių, etnologinės krypties pagrindėjų, idėjas ir darbus pratęsė vėlesni mokslininkai, kompleksiškai nagrinėdami muzikos instrumentus, instrumentinę ir vokalinę etninę muziką, etninę choreografiją. Jų tyrimų rezultatai byloja, kad lietuvių etninė muzika, muzikos instrumentai ir etninė choreografija – tik maža didžiulio Šiaurės Europos kultūrinio ploto dalis, šio ploto palikimas, atsiradęs greičiausiai priešistoriniais laikais.

Muzikologinę kryptį nuo 1938 m. pagrindė J. Čiurlionytė , išplėtojo G. Četkauskaitė, L. Burkšaitienė, R. Astrauskas, D. Vyčinienė, R. Sliužinskas.

J. Čiurlionytė pirmoji lietuvių etnomuzikologijos moksle susistemino lietuvių liaudies dainų melodijas, pateikė jų dermikos, ritmikos, atlikimo būdų ypatumus, išanalizavo atskirų Lietuvos etnografinių regionų dainų būdingiausius bruožus, nurodė šių dainų sąsajas su etnine istorija. J. Čiurlionytės darbus pratęsė kiti mokslininkai, nuodugniai ištyrinėję lietuvių liaudies dainų melodikos ypatumus.

Svarbios sąvokos

Etnologinė kryptis

Etnomuzikologija

Muzikologinė kryptis

Muzikos antropologija

Muzikos etnografija

Muzikos etnologija

Muzikos folkloristika

Užduotys

1. Kokia etnomuzikologijos mokslo istorija?

2. Kokios pagrindinės etnomuzikologijos kryptys?

3. Kaip apibūdintumėte pavadinimus Muzikos antropologija, Muzikos etnografija, Muzikos etnologija, Muzikos folkloristika? Kokios jų sąsajos su kitais etninės istorijos mokslais?

4. Kokios etnomuzikologijos mokslo kryptys susiklostė Lietuvoje? Kas jų pradininkai?

5. Imkite A. Sabaliausko, J. Žilevičiaus, Z. Slavinsko – Slaviūno, S. Paliulio, J. Čiurlionytės rekomenduojamos literatūros sąraše pateiktus veikalus ir nustatykite, kokioms etnomuzikologijos mokslo kryptims jie priskirtini. Kodėl ir dėl kokių ypatumų jie priskirtini toms kryptims?

Rekomenduojama literatūra

Apanavičius R. (2000); Čiurlionytė J. (1969); Paliulis S. (1959); Sabaliauskas A. (1904; 1911; 1916); Slavinskas – Slaviūnas Z. (1937; 1958; 1959).

Etnologinės ir muzikologinės krypčių tyrimai ir galimybės

Etnologinės krypties tyrimuose pasaulyje ir Lietuvoje didžiausias dėmesys kreipiamas etninės muzikos vietai ir reikšmei etninėje kultūroje. Tiriama etninės muzikos kilmė, raida, sąsajos su etnogeneze ir rasogeneze, šios muzikos reikšmė šiuolaikiniam gyvenimui. Aiškinami ir etninės bei akademinės ir pramoginės muzikos sąveikos klausimai. Naudojami etnologijos, archeologijos, kalbotyros, antropologijos, sociologijos metodai, tyrimams pasitelkiama plati lyginamoji įvairių pasaulio kultūrų medžiaga. Didelis dėmesys kreipiamas etninės muzikos gyvavimo papročiams, jų rekonstrukcijai.

Muzikologinės krypties atstovai tiria etninės muzikos sandarą, todėl daugiausia nagrinėja melodiką. Pasitelkiami akademinės muzikologijos, rečiau – sociologijos, informatikos tyrimų metodai. Nepasitenkinant nusistovėjusiais metodais, po II Pasaulinio karo Vidurio Europos mokslininkai sukūrė naują metodiką, grindžiamą melodikos svarbiausiųjų garsų pasikartojimo dažniais. Ją Lietuvoje 1969 m. kaip „atraminių tonų“ teoriją pritaikė G. Četkauskaitė . Ši metodika nepakankamai išbaigta, nes nėra aiškių kriterijų, pagal kuriuos nustatomi pagrindiniai garsai. Vienam tyrinėtojui tos pačios melodijos pagrindiniai garsai pasirodys vienoki, kitam – kitokie ir melodija gali būti priskiriama skirtingoms rūšims. Be to, visos liaudies dainų melodijos susisteminamos vadinamąja G derme (transponuojamos į vienodą garsų užrašymo aukštį), prie kiekvienos nurodant ir jų tikrąjį aukštį. Šitoks vienodas užrašymas patogus sisteminimui, katalogavimui, tyrimui ir melodijų gretinimui, tačiau jis visiškai neatspindi atskirų regionų, pagaliau liaudies melodijų žanrų skambėjimo aukščio skirtingumų. Pavyzdžiui, lietuvių dzūkų, suvalkiečių ir rytų aukštaičių švenčioniškių vienbalsės minorinių dermių dainos, kaip taisyklė, skamba žemaisiais dermių laipsniais. Perkeltos ir perrašytos G derme, jos pakeliamos žymiai aukščiau, iš kur tyrinėtojas, norėdamas jas analizuoti autentišku pavidalu, priverstas vėl transponuoti į tikrąjį skambėjimo aukštį.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2744 žodžiai iš 8617 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.