Lytinis vaiku auklejimas
5 (100%) 1 vote

Lytinis vaiku auklejimas

PLANAS

1. ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………..3

2. LYTINIO AUKLĖJIMO SAMPRATA……………………………………………………………………………4

3. PASAKOS IR LEGENDOS…………………………………………………………………………………………..7

4. AIŠKINIMO BŪDAS………………………………………………………………………………………………….13

5. VAIKŲ LYTINIO AUKLĖJIMO PRINCIPAI……………………………………………………………….15

6. VAIKŲ LYTINIS AUKLĖJIMAS PAGAL JŲ FIZINĮ IR PROTINĮ IŠSIVYSTYMĄ……….17

7. IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………….18

8. LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………………………………………..19

ĮVADAS


Jei vaikas gyvena ten, kur kritikuojama,

išmoksta smerkti.

Jei gyvena ten, priešiškumas,

išmoksta ginčytis.

Jei gyvena ten, kur bijoma,

išmoksta būgštauti.

Jei gyvena ten, kur išjuokiama,

išmoksta drovumo.

Jei gyvena ten, kur veidmainiaujama,

išmoksta dviveidiškumo.

Jei gyvena ten, kur skurdas,

išmoksta niekšiškumo.

Jei gyvena ten, kur užgaidos,

išmoksta nepakantumo.

Jei gyvena ten, kur paviršutiniškumas,

išmoksta nejautrumo

Jei gyvena ten , kur dorumas,

išmoksta padorumo.

Jei gyvena ten, kur dalijasi,

išmoksta kilniaširdiškumo.

Jei gyvena ten , kur padrąsinama ,

išmoksta pasitikėjimo.

Jei gyvena ten, kur tolerancija,

išmoksta kantrumo.

Jei gyvena ten, kur nuoširdumas,

išmoksta tiesos.

Jei gyvena ten, kur garbingumas,

išmoksta teisingumo,

Jei gyvena ten, kur meilė,

išmoksta mylėti

Ir kurti visiems geresnį pasaulį.

( Dorothy L. Nolfe )


Reikia mylėti vaiką nuo jo pradėjimo. Juk apie vaikų meilę jau išsakyta tiek, kad vargiai ką galima būtų bepridurti. Visiems aišku, jog :

1. – vaiką reikia mylėti

2. – kaip ta meilė išreiškiama.

Antroji dalis verčia suklusti. Juk bus kalbama apie bendravimą su vaiku, šiandienėje mūsų civilizacijoje vadinamu „apvaisintu produktu, apvaisinta kiaušialąste, kiaušinėliu, gemalu,

embrionu, vaisiumi, gimdos turiniu, nėštumu“. Šiuos pavadinimus rasime ne tik biologijos ir medicinos terminijoje, minėti terminai įsibrovė ir į šnekamąją kalbą. Taip vaiką vadina specialistai medikų konferencijose, diskusijose ir savose publikacijose. Tokioje atmosferoje sunkoka įsivaizduoti meilę apvaisintai kiaušialąstei: nusiteikti tenkinti jos poreikius, apgaubti ją gražiomis mintimis ir jausmais, žavėtis gemalu, kalbėtis su embrionu, svajoti apie būsimą susitikimą su apvaisinimo produktu, dainuoti vaisiui, ilgėtis gimdos turinio arba rašyti laiškus nėštumui. Tėvai vaiko atžvilgiu auklėjasi spontaniškai. Prieš du tūkstančius metų susitikusios dvi izraelietės moterys neturėjo jokių dvejonių: „šoktelėjo… kūdikėlis įsčiose“, o ne nėštumas, sujudėjo „iš džiaugsmo“, kai tik „pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis“ (Lk l, 44), išgirdęs ir supratęs motinos jausmus. Tokia pati nuojauta ir praktika dar išlikusi ir daugelyje XX amžiaus pabaigos visuomenių, kurios nepasidavė mentalitetui, traktuojančiam nėščią moterį kaip prievartinę pacientę, o normalų fiziologinį nėštumą – kaip patologiją. Teikiant tik motinai skirtas medicinos paslaugas, Šiame „nėštuminiame“ mentalitete beveik nelieka vietos vaikui, motinai (ne nėščiai moteriai – vert, pastaba), tėvui, šeimai.

“Juk iš tikrųjų spermatozoidu apvaisinta kiaušialąstė yra žmogiškoji esybė ir vystydamasi nereikalauja jokio sužmoginimo. Ji yra tėvų vaikas, turi mamą ir tėtį, šeimą ir yra tos šeimos narys, turintis daugybę giminaičių, šeimos pažįstamų. Savo buvimu jis įsitraukia į šeimos tarpusavio santykius ir veikia juos. Nuo to priklauso nėštumo eiga ir vaiko gyvenimas. Svarbiausias dalykas auklėjant vaikus yra jūsų pačiu elgesys. Ne taip svarbu, ką jiems sakote, bet – kaip sakote ir kaip gyvenate. Jeigu leidote suprasti, kad mama ir tėvelis myli vienas kitą, kad tokia Dievo valia, kad Dievas šią meile palaimino ir iš jos leido atsirasti vaikams, jūs davėte jiems tai, ko niekas kitas negali duoti.

Užaugę vaikai gyvens ir mylės taip, kaip matė jus gyvenant ir mylint, bet ne taip, kaip jiems liepėte gyventi. Jeigu namai buvo laimingi, kupini meiles, kilnumo, jaukumo, tai maži žmogeliukai, kuriuos jums Dievas davė, atneš garbę ir kada nors sukurs panašius kupinus meilės namus. Vaikai mokosi nuolatos, minutė po minutės, valanda po valandos. Gyvendami drauge su jumis, jie perima jūsų elgseną, pažiūras bei vertinimus, savanaudiškumą ar nesavanaudiškumą, meilę ar neapykantą kaimynui, prietarus, dorą, išdidumą, toleranciją, teisingumą ar neteisingumą, nuolaidžiavimą ar nenuolaidžiavimą, pagarbą vyresniems, valdžiai ir t.t. Dažniausiai visai
nejučiomis perduodate jiems nesuskaičiuojamą daugybę minčių ir požiūrių.“

LYTINIO AUKLĖJIMO SAMPRATA

Lytinis auklėjimas – pedagoginės veiklos procesas, siekiantis ugdyti dorovines asmenybės savybes, bruožus bei nuostatas, lemiančias teigiamą vienos lyties požiūrį į kitą. Šio proceso pagrindinis tikslas – valios, „kūno paklusnumo sielai tradicijos ugdymas. „Kūnas noromis klauso dvasios, kuri tvirtai pasitiki savimi“. Taigi, lytinis auklėjimas yra „valios pedagogika“.

„Lytinis auklėjimas siekia sunormuoti vieną fiziologinio gyvenimo sričių, vieną žmogaus polinkį. Kaip žmogus iš prigimties yra linkęs siekti jėgos, turto, saugumo, .taip lygiai jis turi stiprų linkimą pratęsti savo gyvybę, palikti po savo mirties jos dalį kituose individuose. Šis linkimas yra dažniausia nesąmoningas, tačiau kai kuriais laikotarpiais jo veikimas yra toks stiprus, kad jis pradeda vyrauti tarp kitų polinkių, įsigali žmogaus pergyvenimuose, ima žaloti dvasinę pusiausvyrą.

Lytinis auklėjimas tėvams ir auklėtojams yra vienas sunkiausių klausimų. Sunkumas kyla visų pirma dėl seksualinių pergyvenimų slaptumo. Sunku tėvams patirti, kaip seksualinis polinkis vaikuose plėtojasi, ką vaikas tuo ar kitu metu yra jau pergyvenęs, kas jam dar svetima. Negalima vaiko iš anksto paruošti, negalima jam paliepti ar jį pamokyti, kad tais ar kitais seksualinės prasmės reiškiniais nesidomėtų. Tuo būdu vaikas kaip tik būtų labiau sudomintas. O yra labai svarbu nepažadinti vaiko smalsumo tol, kol jis dar nepabudęs; pabudusiems pergyvenimams svarbu taip pat neleisti įsigalėti, o šitai galima padaryt tik laiku šiuos pergyvenimus pastebėjus. Su atitinkamais paaiškinimais bei pamokymais yra nelengva pataikyti, lygiai taip sunku su šiais klausimais prie vaiko prieiti. Dėl šių aplinkybių daugelis tėvų jaučiasi nepajėgūs tokius klausimus paliesti. Vaikas paliekamas šioje srityje eiti savu keliu, tenkintis tomis žiniomis, kurių jis gauna iš draugų, iš suaugusių svetimųjų, iš knygų. Tokia jo paties susirenkama medžiaga dažniausia jo sielą tik žaloja. Tėvų pagalba šioje srityje bent iš dalies apsaugotų juos nuo tokių sužalojimų, jei jie patys būtų pasiruošę tokią pagalbą teikti“

Lytinis auklėjimas yra sudedamoji auklėjimo dalis. Jis padeda apsaugoti mūsų vaikus nuo perdėto domėjimosi priešinga lytimi. Šios klaidos neretai būna lemtingos, kartais pasekmės būna netgi tragiškos. Lytinis auklėjimas nėra tik atsakymas į klausimą iš kur atsiranda paskaitėlės mokykloje. Lytinis auklėjimas nėra tik atsakymas į klausimą, iš kur atsiranda vaikai. Nuo pat gimimo vaikas stebi ir suvokia save bei aplinką.“

Besirūpinant tinkamu seksualiniu auklėjimu, svarbu žinoti:

· kaip seksualumas vystosi augančiame ir bręstančiame žmoguje (vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje),

· kurie veiksniai pažadina vaikuose seksualumą,

· kokių paaiškinimų bei pamokymų auklėtojas turi griebtis tuo ar kitu metu

· kokiomis formomis seksualumas pasireiškia vaikuose ir kaip su juo kovoti.

Šiuos klausimus panagrinėti ir yra šio rašinio tikslas.

„Psichologai jau pavargo aiškinti: seksualiai į prisilietimus reaguoja jau naujagimiai. Tik jie reaguoja kitaip – dažniausiai jaučia malonumą visu kūnu. Bet yra ypač jautrių vietų. Pirmaisiais gyvenimo metais maloniausius pojūčius vaikams suteikia lūpos, liežuvis, gomurys. Antraisiais – išeinamoji anga. Trečiaisiais penktaisiais – lytimai organai. Psichologai aiškina, o darželio auklėtojos ir mamos vis vien nerimauja: „Kodėl jis žaidžia su savo varpyte?“, „Kodėl jinai trina savo klitorį?“. Psichologai atsako: „Nes tai malonu“. Auklėtojos ir mamos klausia: „Ar jis nebus iškrypėlis?“. Psichologai atsidūsta ir sako: „Priešingai“. Taip vaikas susipažįsta su savo kūnu. Suvokia, ką reiškia būti berniuku ir mergaite. Formuoja savo lytinę tapatybę. Nes iki septynerių metų jis jau turi tvirtai žinoti – „Esu berniukas“ arba „Esu mergaitė“. Visai neblogai, jei vaikas per tą laiką spėja pažiūrėti , „ką ten turi kitas“ žaisdamas šeimą ar gydytoją. Tyrinėdami ir lygindami savo genitalijas, mes pažįstame savo lytį. Žinoma, taip pat svarbu, kokiais drabužiais rengia ir kaip elgiasi su mumis tėvai.

Auklėtojos ir mamos nusiramina ir įsidrąsinusios klausia : „O ar gerai, jei mažylis pamatys suaugusiųjų seksą?“. Psichologai atsako: “ Priklauso nuo to, kaip vaikas tai supras“. Jei jis išgirsta, kaip miegamajame stena ir dūsauja jo brangieji tėveliai , jei pamatys tėvą „besirungiantį “ su mama, jei suras kruviną higieninį paketą – jam, aišku, kils klausimų. „Ar tai nereiškia smurto? Ar ligos? Ar tai baisu?“ Jei „užklupti“ tėveliai baisiausiai persigąs ir nieko neaiškindami išvarys vaiką miegoti, jis taip ir liks su savo baisiomis fantazijomis. Todėl tėveliai turėtų viską išaiškinti – kad tai normalu, malonu ir kad visi tai daro, kai užauga.

„Na gerai, – sako auklėtojos ir mamos, – o ką, jeigu koks suaugęs ne tik neslepia sekso, o net įtraukia vaiką į tai?“ Tas pats paaiškinimas reikalingas ir susidūrus su tvirkintojais ir suvedžiotojais. Erotinius jausmus vaiko kūnas gali kelti daug kam, tačiau normalus suaugęs jaučia potraukį suaugusiajam. O pedofilus traukia tik vaikai. Jie vaikus glosto, rodo savo genitalijas ir pornografines nuotraukas, prašo save liesti.
Vaikai įdėmiai stebi, ar galima tokius dalykus sakyti tėvams. Jei tėvai linkę alpti nuo žodžio „seksas“, vaikas nesakys jiems nieko ir patirs šoką. Tylės ir fantazuos : „Ar aš neužsikrėčiau bjauria liga?“, „Ar aš nepastojau ?“ Tėvai sužinoję apie tai galėtų pasakyti: „Tai nepavojinga, nuo to nepastojama. Tačiau šito „dėdės“ ar „tetos“ nereikia klausyti, jis nelabai sveikas“.

Darželinukai patys žaidžia su savo genitalijomis, jiems nereikia pagalbininkų.

‘‘ Vaikui, susidūrusiam su suaugusiųjų seksualiniu gyvenimu, padeda suaugusieji, patys nebijantys nei sekso, nei atvirumo bendraujant su vaikais .

Tiesa, tėvai darželinio amžiaus vaikui patys yra platoniškos meilės objektai – ypač priešingos lyties. Berniukui smagu užlipti tėvui ant kelių ar kaklo, bet ypač malonu bučiuoti mamą ir rašyti jai meilės laiškelius. Mergaitei irgi malonu prisiglausti prie mamos, bet tėvelis gali būti „dievinamas“. Deja, tėvai priklauso vienas kitam ir niekuomet visiškai nepriklauso vaikui. Tai -Edipo fazė. Jai pasibaigus vaikas turi išaugti iš erotinių jausmų, orientuotų į tėvus.Visa tai normalu darželiniam amžiui, o mokyklinio amžiaus vaikų aistros ir potraukiai turi palaipsniui persiorientuoti į žmones už šeimos ribų.

Amžius nuo septynerių iki dvylikos dažniausiai siejamas su mokykla. Tada šalia rašymo, skaitymo ir skaičiavimo mes mokomės lyčiai būdingo elgesio. Berniukai žaidžia su „Action manais“, vieni su kitais, dievina nuotykius kieme, knygose ir ekrane. Dalis jų -„mergišiai“- žaidžia su mergaitėmis. Mergaitės žaidžia su barbėmis, rūpinasi gyvūnėliais, varto žurnalus ir kerpa rūbelius lėlėms. Dalis jų – „kazokės“ – elgiasi berniukiškai. Įsimylima pirmąjį mokytoją, prisirišama prie savo lyties draugo. Šiose draugystėse yra erotizmo. Ar šiuo metu irgi masturbuojamasi? Taip, bet paslapčia. Nes vaikai jau žino, kas yra mandagu, kas ne, kas patinka tėvams, o kas ne (netgi labai liberaliems tėvams nepatiks atvira vaiko masturbacija).

O nuo dvylikos iki aštuoniolikos? Taip, žinoma, aukštesnės mokyklos klasės, koledžai… Bet ateina metas visus savo seksualinius poreikius išmokti tenkinti su kitos lyties atstovais. Lytinis potraukis vis stiprėja, tenka dažniau masturbuotis, o tuo metu dar reikia išmokti aibę dalykų :

· ką nors platoniškai įsimylėti (žvilgsniai, sekiojimai);

· pradėti rašyti meilės laiškelius;

· išmokti asistuoti, rodyti dėmesį, dovanoti dovanėles;

· pradėti šokti prisiglaudus (o, kaip baisu, čia jau erotika);

· išdrįsti apkabinti ir pabučiuoti;

· pradėti vienam kitą glamonėti (petingas);

· išmokti atlikti lytinį aktą (o, kaip sunku) nebijant laisvumo ir orgazmo;

· išmokti pamėgti lytinį aktą, tai yra teikti jam pirmenybę prieš laiškelius, asistavimą ir šokius. Tai yra lytinio brendimo „finišas“.

Teoriškai mes visi iki aštuoniolikos turėtumėme praeiti šią „meilės mokyklą“. Tačiau mes toli gražu ne visi pasiekiame „finišą“ iki dvidešimties, o kai kas – ir iki trisdešimties metų. Be to, yra žmonių, susijaudinančių tik nuo kančių, kitos lyties rūbų, svajojančių pakeisti lytį, įsimylinčių tik savo lyties asmenį. Kodėl? Todėl, kad mes esame unikalūs savo genetika ir hormonais, gyvename skirtingose šeimose ir mikroaplinkoje.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2066 žodžiai iš 6792 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.