M romerio asmenybė ir jo konstitucinės pažiūros
5 (100%) 1 vote

M romerio asmenybė ir jo konstitucinės pažiūros

TURINYS

Įvadas …………………………………………………………………………………………………………………..3

I. Mykolo Romerio asmenybė ir konstitucinės pažiūros

I.1 Mykolo iomerio asmenybė……………………………………………………………………….5

I.2 Mykolo Romerio mokymas apie suverenitetą ir konstitucingumą………………….9

I.3 Mykolas Riomeris ir konstitucinė justicija…………………………………………………14

I.4 Teisinės valstybės modelis……………………………………………………………………… 19

I.5 Teismų sistema ir jos funkcijos…………………………………………………………………22

I.6 Konstitucijos apsaugos klausimas……………………………………………………………..25

Išvados………………………………………………………………………………………………………………….27

Summary…………………………………………………………………………………………………………….. .28

Literatūra…………………………………………………………………………………………………………….. .29

ĮVADAS

Taip kaip Anglija turi Allbertą Ven Dicey, Austrija – Hansa Kelseną, Lietuva turi Mykolą Romerį.

Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesoriaus teisės daktaro Mykolo Romerio (1880 – 1945) mokslinis palikimas labai įvairus ir gausus. Tai daugybė monografijų ir mokslinių straipsnių, skirtų įvairioms administracinės, baudžiamosios, tarptautinės ir kitų teisės šakų. Tačiau pagrindinė jo mokslinio darbo sritis – konstitucinė teisė, kurioje buvo ir toliau lieka visuotinai pripažintas autoritetas.

Nors visi M. Romerio moksliniai darbai buvo parašyti daugiau nei prieš pusšimtį metų, daugelyje jų nagrinėjamos ir šiandien aktualios politinės ir visuomeninės problemos. Propaguodamas teisinę valstybę ir jos konstitucinio bei administracinio teismo institucijas, kritikuodamas nacionalizmą, kaip nesuderinamą su demokratija reiškinį, puoselėdamas tokias vertybes kaip asmens laisvė, privataus gyvenimo neliečiamumas, tautinių mažumų teisių apsauga, pasisakydamas prieš diskriminavimą, už vienodas galimybes daugumai ir mažumai, M. Romeris rengė Lietuvą ateičiai. Būtent todėl ir buvo pasirinkta ši tema.

Žvelgdami į M. Romerio knygas mūsų dienų akimis, akivaizdžiai galime įsitikinti, kad jos turi išliekamąją vertę ir reikšmę kaip lyginamosios konstitucinės teisėtyros šaltinis. Daugelis jos nuostatų išliko kaip Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės doktrinos tradicija. Mums šios profesoriaus idėjos yra ypač aktualios, nes atkurę nepriklausomą Lietuvos valstybę, pradėjome naują Lietuvos istorijos tarpsnį – kuriame demokratinę, pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę.

“Profesoriaus M. Romerio ir jo amžininkų darbai sudarė vientisą Lietuvos teisės mokslo doktriną, kuri buvo pamatu kuriant teisėsaugos sistemą bei modeliuojant jos funkcijas” .

Šiame darbe stengiamasi atskleisti M.Romerio teisines pažiūras ir jų įtaką konstitucinei teisei. Pradžioje minimi M.Romerio biografijos faktai, nes tik jų pagalba kartais galima suvokti M.Romerio išsakytą mintį ar poziciją tam tikru klausimu. Jau vien biografijos faktas, kad jis buvo Prancūzų teisės mokyklos mokinys daug ką pasako nagrinėjant M.Romerio teisines pažiūras. Toliau apžvelgiame M. Romerio mokymą apie suverenitetą ir konstitucingumą ir nagrinėjame “valstybės “ sąvoką pagal M. Romerį, nes tik valstybės kontekste galima atskleisti jo teisines pažiūras. Iš perskaitytų M.Romerio veikalų galima susidaryti M.Romerio teisinės valstybės vaizdą, kuris taip pat pateikiamas šiame darbe. Kadangi teismus M.Romeris laikė teisėtumo garantu ir nemažai rašė apie juos, tai neabejotinai ir teismai sudaro jo teisinių pažiūrų dalį – remdamiesi tuo juos irgi apžvelgsime. M.Romeriui rūpėjo Konstitucijos apsaugos klausimas, jis daug rašė apie būdus ir priemones kurių pagalba galima būtų užtikrinti jos apsaugą ir vykdyti konstitucinę kontrolę, tam irgi bus skirta vietos potemėje “Konstitucijos apsaugos klausimas”.

I. MYKOLO ROMERIO ASMENYBĖ IR KONSTITUCINĖS PAŽIŪROS

I.1 MYKOLO ROMERIO ASMENYBĖ

1880 m. gegužės 17 d. Bagdoniškyje (Rokiškio raj.), Mykolo Kazimiero Romerio ir Konstancijos Tukallo–Romerienės šeimoje gimė septintasis vaikas – Mykolas Pijus Paskalis, aštuntosios Lietuvos Romerių kartos atstovas, būsimasis profesorius, Lietuvos konstitucinės teisės tėvas.

Sena ir plati bajoriška Romerių giminė Lietuvoje atsirado XVII a., bet jos šaknys nueina kur kas giliau į praeitį.

Giminė kilusi iš Saksonijos, ir jos kilmę primindavo dar XX a. pradžioje prie pavardės puikavęsis vokiškasis bajoriškasis „von”. Į Lietuvą Romerių kelias ėjo per Kuršą: vienas giminės atstovas, kitados tapęs Livonijos ordino riteriu, po ordino sekuliarizavimo priėmė evangelikų tikėjimą, vedė ir čia pradėjo naują Romerių giminės atšaką.

Per daugelį kartų Romeriai susigiminiavo su Lietuvos bajorija ir asimiliavosi.

Mykolas
Romeris – neneilinė asmenybė ne tik savo nuopelnais mokslui, visuomenei ir valstybei. Ji neeilinė dar ir tuo, akd jo pasirinktas gyvenimo kelias nesutapo su tipišku bajoriškos lenkiškos visuomenės atstovo, kokiu jis buvo, įprastu Lietuvoje keliu. Nepaprasta energija, plati erudicija, tvirtos demokrato pažiūros ir tolerancija, gilus pilietiškumo suvokimas ir aukščiausios žmogiškosios savybės, leido jam išties daug nuveikti gimtojo krašto labui.

Aukštąjį išsilavinimą M. Romeris įgijo privilegijuotoje Peterburgo imperatoriškoje teisės mokykloje, specialiai skirtoje bajorų vaikus rengti darbui carinės Rusijos valstybės aparate. Baigęs ją, bet iš principo nusiteikęs netarnauti caro įstaigose, M. Romeris išvyko į užsienį. Pradžioje klausęs paskaitų Krokuvos Jogailos universiteto Filosofijos fakulteto istorijos skyriuje, 1902 – 1905 m. jis studijavo pasaulinio garso Paryžiaus laisvojoje politinių mokslų mokykloje.

Baigęs studijas ir apsigyvenęs Vilniuje, M. Romeris įsijungė į aktyvią visuomeninę ir publicistinę veiklą. Reikšmingiausi šio laikotarpio darbai buvo demokratinės pakraipos dienraščio „Gazeta Wilenska”, propagavusio tautų bendradarbiavimą ir kėlusio Lietuvos lenkų dalyvavimo lietuvių nacionaliniame judėjime klausimą, Vilniuje 1906 m. išleidimas, taip pat stambaus veikalo lenkų kalba „Lietuva. Tautinio atgimimo studija”, tapusio pirmąją moksline studija lietuvių tautinio atgimimo istorijos klausimu, 1907 m. parašymas.

Ypač turiningi bei produktyvūs M. Romeriui buvo tarpukario Lietuvos respublikos gyvavimo metai. Nepriklausydamas politinėms partijoms ir nesiekdamas valdžios, per palyginti trumpą laiką jis sugebėjo įsilieti į iškiliausių mūsų krašto žmonių gretas.

Iš pradžių, 1920 m., M. Romeris skiriamas apygardos teismo, o netrukus Vyriausiojo tribunolo teisėju. 1928 m. paskirtas valstybės tarybos nariu, kurioje dirbo iki 1933 m. Jam 1932 m. patikimas Lietuvos tautinio teisėjo pareigos Hagos tarptautiniame teisingumo tribunole, šiam nagrinėjant bylą dėl Klaipėdos krašto Statuto interpretavimo. Tą bylą Lietuva laimėjo. Tame buvo labai didelis M. Romerio nuopelnas. Byla turėjo didelį tarptautinį atgarsį, sutvirtinusį Lietuvos suverenitetą Klaipėdos kraštui. M. Romeris taip pat sėkmingai atstovavo Lietuvai Hagos teisme 1938–39 m. sprendžiant lietuvių ir estų ginčą dėl atskaitymų už Panevėžio – Saldutiškio geležinkelio statybą. M. Romeris buvo prie Ministrų kabineto sudarytos konsultantų komisijos Klaipėdos krašto reikalams narys, kaip Klaipėdos krašto tarptautinių klausimų ekspertas dalyvavo Tautų Sąjungos darbe.

M. Romeris, daug bendraudamas su lietuviais inteligentais, tapo aktyviu lietuvybės puoselėtoju. Jis neliko pasyviu stebėtoju ir inkorporavus Vilniaus kraštą į Lenkijos sudėtį. Susipažinęs su J. Pilsudskio kalba, šia proga pasakyta Lenkijos seime, M. Romeris parašė jam laišką, rūsčiai smerkiantį Lenkijos valstybės viršininką, kuris, nors ir laikydamas save vilniečiu, senąją Lietuvos sostinę lengva ranka pavertė eiliniu Lenkijos provincijos miestu. Tas laiškas, kuris buvo viena iš M. Romerio „privačios diplomatijos” akcijų, dar kartą atskleidė M. Romerio atsidavimą gimtajam kraštui, pilietiškumą. „Visą gyvenimą , – rašė jis 1923 m., – kaip koks legendinis Sizifas ritau akmenį į kalną, ir tas akmuo nuolat riedėjo žemyn. Įrodinėjau, kad nacionalizmas yra dirbtinis ir veidmainiškas reiškinys ir kad mes, Lietuvos lenkai, turime stoti į piliečių eiles – Lietuvai, o ne Lenkijai, turime suprasti ir laikyti savo pareiga ir garbe visuomet dalyvauti pirmosiose kūrėjų gretose ir vadovautis krašto gerove, o ne kitų kraštų visuomenių interesais.”

Lygiagrečiai su įvairiapuse valstybine ir visuomenine veikla, nuo pat Lietuvos universiteto gyvavimo pradžios, t.y. 1922 m., M. Romeris ėmė dirbti mokslinį pedagoginį darbą jo Teisių fakultete. Nuo to laiko universitetas tapo lemiamu veiksniu M. Romerio gyvenime. Mokslinę pedagoginę veiklą M. Romeris tęsė ir po to, kai Lietuvai atgavus Vilnių, 1940 m. sausio mėn. jis kartu su Vytauto Didžiojo universiteto teisių fakulteto profesūra ir studentais persikėlė į senąjį Vilniaus universitetą, sudarydami šio universiteto teisės fakulteto branduolį.

Prof. M. Romeris buvo pripažįstamas vienu iš geriausių fakulteto pedagogų, kūrybiškas, nuolat ieškantis efektyvesnių žinių perteikimo formų. Vertinamas universiteto ir fakulteto akademinių bendruomenių, M. Romeris net tris kartus buvo išrinktas Lietuvos universiteto rektoriumi, ir šias pareigas su pertrauka ėjo septynerius mokslo metus (1927–1928, 1933–1936, 1936–1939), t. y., ilgiau nei bet kuris kitas šio universiteto rektorius.

Įvertinant pačią mokslinę ir pedagoginę veiklą, 1926 m. M. Romeriui suteiktas profesoriaus mokslo pedagoginis vardas, o 1932 m. – teisių daktaro laipsnis.

Nepaprastai įvairus ir gausus prof. M. Romerio mokslinis palikimas. Tai daugybė monografijų ir veikalų: „Reprezentacija ir mandatas”, „Administracinis teismas”, „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose”, „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos”, didžiulis ciklas „Valstybė ir jos konstitucinė teisė”, mokslinių straipsnių, kurie buvo spausdinami Lietuvos ir užsienio – Lenkijos, Prancūzijos, Rumunijos –
leidiniuose. Jis drąsiai reiškė ir gynė savo mintis, mokėjo nuodugniai, įtikinamai ir vaizdžiai jas argumentuoti, nebuvo siauras specialistas, o domėjosi ir tyrė įvairias administracinės, baudžiamosios, tarptautinės ir kitų teisės šakų, taip pat istorijos mokslų problemas. Tačiau pagrindinė jo mokslinio darbo sritis – konstitucinė teisė, kurioje jis iki šiol laikomas visuotinai pripažintu autoritetu.

Prof. M. Romerio nuopelnai savo kraštui įvertinti Gedimino ir Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinais. Jam buvo įteiktas Latvijos trijų Žvaigždžių antrojo laipsnio ordinas, jis išrinktas Prancūzijos Garbės legiono karininku. Jo pasiekimai moksle pastebėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse: jis išrinktas Čekoslovakijos Mokslo ir meno akademijos, tarptautinio Prancūzijos revoliucijos instituto nariu, Rumunijos karališkojo administracinės teisės instituto nariu korespondentu.

Prof. Mykolas Romeris pagrįstai laikomas ir vienu iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdžio ideologų. 1989 m. rudenį Lietuvos Aukščiausioji Taryba buvo sudariusi Ribentropo – Molotovo protokolų įvertinimo komisiją, vadovaujamą akademiko Juro Poželos. Komisijos nariai atsinešė ką tik nedidele knygele išleistą M. Romerio straipsnį „Lietuvos sovietizacija 1940–41 m.“, kurioje prof. M. Romeris labai įžvalgiai rašė apie sovietinę Lietuvos okupaciją ir aneksiją. Ši kukli knygelė tapo Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdžio vėliava.

Štai kaip profesorių M. Romerį apibudina Petras Stravinskas

Mykolas Romeris, tiek laikydamas save lenku, tiek vėliau, apsisprendęs būti lietuviu, buvo tolerantiškas ir lygiai gerbė visas tautybes. Savo valstybinės teisės paskaitose, taip pat ir savo raštuose jis rodė ypatingą interesą šalia nacionalinės tautos išryškinti valstybinę tautą, kuriai priklauso visi valstybės žmonės.

Jis norėjo ir Lietuvoje matyti ne tik vieną lietuvių tautą, bet šalia jos ir visas kitas savo dvasia ir savo kultūra gražiai ir laisvai beisreiškiančias tautybes. Būdamas labai kilnios širdies M. Romeris mokė mus valstybinės etikos.

Savo teisiniuose dėstymuose Mykolas Romeris visuomet ir visur buvo gilus ir originalus. Jis nevengdavo problemų ir stengėsi spręsti jas originaliai. Jis nemėgdavo labia sauso, enciklopedinio stiliaus, kokiu pasižymi daugiausia vokiečių teisininkai; jis kalbėdavo ir rašydavo laisvai, netaupydamas žodžio, kartais tiesiog feljetono stiliumi. Tas nenuvertindavo jo sakyto ar rašyto žodžio, kuriuo jisai analizuodavo teisinę problemą ne tik giliai, bet ir labia lengvu, gražiu, literatiniu stiliumi. Tokiu stiliumi jis yra parašęs daug vertingų teisės veikalų, taip pat brošiūrų ir straipsnių mūsų teisinėje ir kitoje spaudoje.

Būdamas Lietuvos teismų teisėju, ypač Vyriausiojo Tribunolo nariu (1921 – 1928), M. Romeris pasireiškė visomis teisėjui privalomomis, ypač mokslinėmis kvalifikacijomis. Posėdžiuose jis visuomet būdavo ramus, santūrus, mandagus, taktiškas, kantrus, teisingas ir humaniškas. Teisėjo pareigose, o ir šiaip gyvenime, kartais jis pasireikšdavo šiek tiek keistai ir originaliai.

M. Romeris nebuvo nuo visų atsiskyręs, užsidaręs mokslininkas. Jis mėgo žmones, palaikė tamprius ryšius ir bendravo su savo mokslo kolegomis, su teisininkais, įvairiais visuomenės veikėjais. Jis nemėgdavo vienatvės, net ir teisme, kur jis turėjo savo kabinetą. Jis jame praleisdavo mažai laiko. Jis sakydavo, kad negali pakęsti vienatvės ir kad nori matyti žmones, bendrauti su jais.

Mykolas Romeris visada turėjo prieš akis ateitį – tiek savo paties, tiek kitų, ypač savo auklėtinių, studentų, , tiek įstaigų, kuriose jisai dirbdavo, ypač Lietuvos teismo. Todėl jis, galvodamas apie savo ir kitų atskirose valstybės gyvenimo šakose įsistvirtinisių ir tam tikras viešąsias pareigas einančių amžiaus ribą, ruošė senajai kartai pavaduoti įpėdinius. Jis kruopščiai atrinko sau asistentus universitete; būdamas Vyr. Tribunolo teisėju ir pirmininkaudamas Tribunolo posėdžiuose, jis savo jaunus studentus ruošė būsimosioms jų teisinės praktikos pareigoms.

Kad ir koks gilus teisininkas buvo M. Romeris, jis visuomet rodė savo respektą advokatams; su dėmesiu sekdavo jų kalbas, ir jų mintis vėliau analizuodavo pasitarimų kambaryje. Advokatas jam buvo ne jo darbo trukdytojas ir jo brangaus laiko eikvotojas, o jo bendradarbis, teismo pagalbininkas, jo pasitikėjimą turintis kolega.

Savo paskaitose ir valstybinės teisės veikaluose profesorius M. Romeris labai iškilmingais žodžiais apibūdino teismo valdžios suverenumą. Jo nepriklausomumą nuo kitų valstybės valdžios galių.

Nors Mykolas Romeris Vyriausiojo Tribunolo pirmininko soste ir išvis teisėjo pareigose jautiesi kaip Zeusas Olimpietis savo šventovėje, privatiniame gyvenime jis buvo kiek originalus, bet labia kuklus. Jis ir gyveno be ypatingos prabangos. Savo socialiniame bendravime, netgi ir viešuosiuose pasirodymuose Mykolas Romeris buvo npretenzingas.

Mykolas Romeris buvo nepaprasto įžvalgumo – jis gebėjo ne tik pažinti gyvenimo realybę, socialinio ir politinio gyvenimo įvykius, taip pat ir žmones, bet ir juos analizuoti ir vertinti savo pažiūrų ir idėjų šviesoje.

Profesorius Mykolas Romeris teisėtai pripažįstamas Lietuvos konstitucinės teisės tėvu. Jis pirmasis Lietuvoje studentams
konstitucinės teisės paskaitas, jo fundamentaliais darbais rėmėsi Nepriklausomos Lietuvos konstitucijos kūrėjai, dabar remiasi teisės mokslininkai savo paskaitose, moksliniuose veikaluose.

I.2 MYKOLO ROMERIO MOKYMAS APIE SUVERENITETĄ IR KONSTITUCINGUMĄ

Kas yra suverenitetas?

Terminas “suverenitetas, kilęs iš žodžio “suverenas, pradėtas vartoti Prancūzijoje, reiškė stambų žemvaldį, vietinį didiką, visiškai nepriklausomą ir niekam nepavaldų. Centralizuojant valstybę bei stiprinant karaliaus valdžią, proporcingai silpnėjant didikų nepriklausomybei ir nepavaldumui, aukščiausioji valdžia imta vadinti suverenitetu.

Suverenitetas – tai teisė savarankiškai nustatyti visuomeninę ir politinę santvarką, spręsti valstybės vidaus gyvenimo klausimus, veikimą tarptautinėje arenoje. Suverenumo požymis yra būtinas teisinis ir politinis valstybingumo požymis. Valstybės viduje jis tapatinamas su valstybės funkcijų, teisių įgyvendinimu, valstybės valdžios viršenybe prieš kitus visuomeninius santykių subjektus, o tarptautinėje arenoje šis principas suvokiamas per valstybių lygybės, teritorinio vientisumo, ekonominio, kultūrinio, socialinio, politinio, nepriklausomumo, neliečiamumo principus.

Vidinis suverenitetas arba valdžios suverenumas

Suverenitetas suprantamas dviem prasmėmis: vidinis ir išorinis suverenitetai. Vidinis suverenitetas, tai tam tikras valstybinės valdžios požymis, nusakantis valstybinės valdžios galimybę pačiai nusistatyti valstybės tikslus, funkcijas, valstybinę teisę. M. Romeris įsitikinęs, jog tai reikėtų vadinti ne suverenitetu, o valdžios suverenumu. Suvereni valstybinė valdžia pagal savo kompetenciją yra vienintelis teisėtvarkos šaltinis. Tačiau socialine prasme profesorius įsitikinęs, jog valdžia nėra visiškai laisva, nes ji subordinuota socialinių jėgų santykiavimo padariniams valstybinėje teritorijoje ir valdžios laikytojai patys yra palaikomi bei remiami tam tikrų šios visuomenės veiksnių. Tačiau nederėtų painioti valdžios suverenumo ir valdančiųjų suverenumo sąvokų. Pastaroji reiškia, kad ir valdantieji, ir instutucijos disponuoja suverenia valdžia, dėl to neturi tikrosios kompetencijos, nes disponuodami visa valstybės valdžia jie neturi norminiais aktais apibrėžtos veikimo srities. Tad galima daryti išvadą, kad suverenitetas atsiranda ten, kur yra socialinis junginys, pagrįstas socialiniu bendradarbiavimu socialinėms funkcijoms, tikslams įgyvendinti. Valstybei savo funkcijas išplėtus į kurią nors socialinio gyvenimo sritį valstybinė teisė subordinuoja tokio socialinio jungimo teisę – tai vienas akivaizdžiausių valstybinės valdžios suverenumo raiškos formų.

M. Romerio suvereno sąvokos interpretacijos

Remiantis M. Romerio veikalu “Suverenitetas” galima bandyti pasiaiškinti, koks turinys yra implikuotas pačioje tautos suvereniteto idėjoje ir tada spręsti apie suvereno ir valstybės santykio ypatybės šiuolaikinėse liberalios demokratijos šalyse. Kalbant apie tautos suvereną nekyla didelių teorinių problemų, kai siekiama apibrėžti vien tik suvereno sąvoką. M. Romeris rašo „Suverenia vadiname tokią galią, kuri nekyla iš jokios aukštesnės galios ir kuri pati, nebūdama subordinuota, yra sociališkai norminės funkcijos šaltinis, jos monopolinis sprendėjas“ .

Teoriniu požiūriu svarbiausia, kaip ši monopolinė teisė daryti norminio pobūdžio sprendimus atitenka tautai. M. Romeris, norėdamas išsiaiškinti, kodėl suverenitetas priklauso tautai, o ne žmogui ar žmonijai, regis, pasirenka patikimą samprotavimų kelią. Jis žvelgia į Europos tautų istoriją ir būtent joje ieško ne tik tautos suvereniteto praktinio patikrinimo. M. Romeris apžvelgia suvereniteto sąvokos turinio evoliuciją nuo romėnų laikų, viduramžių iki naujųjų amžių ir mūsų dienų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2741 žodžiai iš 9079 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.