M romerio asmenybė ir jo konstitucinės pažiūros
5 (100%) 1 vote

M romerio asmenybė ir jo konstitucinės pažiūros

1121314151617181

TURINYS

Įvadas …………………………………………………………………………………………………………………..3

I. Mykolo Romerio asmenybė ir konstitucinės pažiūros

I.1 Mykolo iomerio asmenybė……………………………………………………………………….5

I.2 Mykolo Romerio mokymas apie suverenitetą ir konstitucingumą………………….9

I.3 Mykolas Riomeris ir konstitucinė justicija…………………………………………………14

I.4 Teisinės valstybės modelis……………………………………………………………………… 19

I.5 Teismų sistema ir jos funkcijos…………………………………………………………………22

I.6 Konstitucijos apsaugos klausimas……………………………………………………………..25

Išvados………………………………………………………………………………………………………………….27

Summary…………………………………………………………………………………………………………….. .28

Literatūra…………………………………………………………………………………………………………….. .29

ĮVADAS

Taip kaip Anglija turi Allbertą Ven Dicey, Austrija – Hansa Kelseną, Lietuva turi Mykolą Romerį.

Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesoriaus teisės daktaro Mykolo Romerio (1880 – 1945) mokslinis palikimas labai įvairus ir gausus. Tai daugybė monografijų ir mokslinių straipsnių, skirtų įvairioms administracinės, baudžiamosios, tarptautinės ir kitų teisės šakų. Tačiau pagrindinė jo mokslinio darbo sritis – konstitucinė teisė, kurioje buvo ir toliau lieka visuotinai pripažintas autoritetas.

Nors visi M. Romerio moksliniai darbai buvo parašyti daugiau nei prieš pusšimtį metų, daugelyje jų nagrinėjamos ir šiandien aktualios politinės ir visuomeninės problemos. Propaguodamas teisinę valstybę ir jos konstitucinio bei administracinio teismo institucijas, kritikuodamas nacionalizmą, kaip nesuderinamą su demokratija reiškinį, puoselėdamas tokias vertybes kaip asmens laisvė, privataus gyvenimo neliečiamumas, tautinių mažumų teisių apsauga, pasisakydamas prieš diskriminavimą, už vienodas galimybes daugumai ir mažumai, M. Romeris rengė Lietuvą ateičiai. Būtent todėl ir buvo pasirinkta ši tema.

Žvelgdami į M. Romerio knygas mūsų dienų akimis, akivaizdžiai galime įsitikinti, kad jos turi išliekamąją vertę ir reikšmę kaip lyginamosios konstitucinės teisėtyros šaltinis. Daugelis jos nuostatų išliko kaip Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės doktrinos tradicija. Mums šios profesoriaus idėjos yra ypač aktualios, nes atkurę nepriklausomą Lietuvos valstybę, pradėjome naują Lietuvos istorijos tarpsnį – kuriame demokratinę, pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę.

“Profesoriaus M. Romerio ir jo amžininkų darbai sudarė vientisą Lietuvos teisės mokslo doktriną, kuri buvo pamatu kuriant teisėsaugos sistemą bei modeliuojant jos funkcijas” .

Šiame darbe stengiamasi atskleisti M.Romerio teisines pažiūras ir jų įtaką konstitucinei teisei. Pradžioje minimi M.Romerio biografijos faktai, nes tik jų pagalba kartais galima suvokti M.Romerio išsakytą mintį ar poziciją tam tikru klausimu. Jau vien biografijos faktas, kad jis buvo Prancūzų teisės mokyklos mokinys daug ką pasako nagrinėjant M.Romerio teisines pažiūras. Toliau apžvelgiame M. Romerio mokymą apie suverenitetą ir konstitucingumą ir nagrinėjame “valstybės “ sąvoką pagal M. Romerį, nes tik valstybės kontekste galima atskleisti jo teisines pažiūras. Iš perskaitytų M.Romerio veikalų galima susidaryti M.Romerio teisinės valstybės vaizdą, kuris taip pat pateikiamas šiame darbe. Kadangi teismus M.Romeris laikė teisėtumo garantu ir nemažai rašė apie juos, tai neabejotinai ir teismai sudaro jo teisinių pažiūrų dalį – remdamiesi tuo juos irgi apžvelgsime. M.Romeriui rūpėjo Konstitucijos apsaugos klausimas, jis daug rašė apie būdus ir priemones kurių pagalba galima būtų užtikrinti jos apsaugą ir vykdyti konstitucinę kontrolę, tam irgi bus skirta vietos potemėje “Konstitucijos apsaugos klausimas”.

I. MYKOLO ROMERIO ASMENYBĖ IR KONSTITUCINĖS PAŽIŪROS

I.1 MYKOLO ROMERIO ASMENYBĖ

1880 m. gegužės 17 d. Bagdoniškyje (Rokiškio raj.), Mykolo Kazimiero Romerio ir Konstancijos Tukallo–Romerienės šeimoje gimė septintasis vaikas – Mykolas Pijus Paskalis, aštuntosios Lietuvos Romerių kartos atstovas, būsimasis profesorius, Lietuvos konstitucinės teisės tėvas.

Sena ir plati bajoriška Romerių giminė Lietuvoje atsirado XVII a., bet jos šaknys nueina kur kas giliau į praeitį.

Giminė kilusi iš Saksonijos, ir jos kilmę primindavo dar XX a. pradžioje prie pavardės puikavęsis vokiškasis bajoriškasis „von”. Į Lietuvą Romerių kelias ėjo per Kuršą: vienas giminės atstovas, kitados tapęs Livonijos ordino riteriu, po ordino sekuliarizavimo priėmė evangelikų tikėjimą, vedė ir čia pradėjo naują Romerių giminės atšaką.

Per daugelį kartų Romeriai susigiminiavo su Lietuvos bajorija ir asimiliavosi.

Mykolas
Romeris – neneilinė asmenybė ne tik savo nuopelnais mokslui, visuomenei ir valstybei. Ji neeilinė dar ir tuo, akd jo pasirinktas gyvenimo kelias nesutapo su tipišku bajoriškos lenkiškos visuomenės atstovo, kokiu jis buvo, įprastu Lietuvoje keliu. Nepaprasta energija, plati erudicija, tvirtos demokrato pažiūros ir tolerancija, gilus pilietiškumo suvokimas ir aukščiausios žmogiškosios savybės, leido jam išties daug nuveikti gimtojo krašto labui.

Aukštąjį išsilavinimą M. Romeris įgijo privilegijuotoje Peterburgo imperatoriškoje teisės mokykloje, specialiai skirtoje bajorų vaikus rengti darbui carinės Rusijos valstybės aparate. Baigęs ją, bet iš principo nusiteikęs netarnauti caro įstaigose, M. Romeris išvyko į užsienį. Pradžioje klausęs paskaitų Krokuvos Jogailos universiteto Filosofijos fakulteto istorijos skyriuje, 1902 – 1905 m. jis studijavo pasaulinio garso Paryžiaus laisvojoje politinių mokslų mokykloje.

Baigęs studijas ir apsigyvenęs Vilniuje, M. Romeris įsijungė į aktyvią visuomeninę ir publicistinę veiklą. Reikšmingiausi šio laikotarpio darbai buvo demokratinės pakraipos dienraščio „Gazeta Wilenska”, propagavusio tautų bendradarbiavimą ir kėlusio Lietuvos lenkų dalyvavimo lietuvių nacionaliniame judėjime klausimą, Vilniuje 1906 m. išleidimas, taip pat stambaus veikalo lenkų kalba „Lietuva. Tautinio atgimimo studija”, tapusio pirmąją moksline studija lietuvių tautinio atgimimo istorijos klausimu, 1907 m. parašymas.

Ypač turiningi bei produktyvūs M. Romeriui buvo tarpukario Lietuvos respublikos gyvavimo metai. Nepriklausydamas politinėms partijoms ir nesiekdamas valdžios, per palyginti trumpą laiką jis sugebėjo įsilieti į iškiliausių mūsų krašto žmonių gretas.

Iš pradžių, 1920 m., M. Romeris skiriamas apygardos teismo, o netrukus Vyriausiojo tribunolo teisėju. 1928 m. paskirtas valstybės tarybos nariu, kurioje dirbo iki 1933 m. Jam 1932 m. patikimas Lietuvos tautinio teisėjo pareigos Hagos tarptautiniame teisingumo tribunole, šiam nagrinėjant bylą dėl Klaipėdos krašto Statuto interpretavimo. Tą bylą Lietuva laimėjo. Tame buvo labai didelis M. Romerio nuopelnas. Byla turėjo didelį tarptautinį atgarsį, sutvirtinusį Lietuvos suverenitetą Klaipėdos kraštui. M. Romeris taip pat sėkmingai atstovavo Lietuvai Hagos teisme 1938–39 m. sprendžiant lietuvių ir estų ginčą dėl atskaitymų už Panevėžio – Saldutiškio geležinkelio statybą. M. Romeris buvo prie Ministrų kabineto sudarytos konsultantų komisijos Klaipėdos krašto reikalams narys, kaip Klaipėdos krašto tarptautinių klausimų ekspertas dalyvavo Tautų Sąjungos darbe.

M. Romeris, daug bendraudamas su lietuviais inteligentais, tapo aktyviu lietuvybės puoselėtoju. Jis neliko pasyviu stebėtoju ir inkorporavus Vilniaus kraštą į Lenkijos sudėtį. Susipažinęs su J. Pilsudskio kalba, šia proga pasakyta Lenkijos seime, M. Romeris parašė jam laišką, rūsčiai smerkiantį Lenkijos valstybės viršininką, kuris, nors ir laikydamas save vilniečiu, senąją Lietuvos sostinę lengva ranka pavertė eiliniu Lenkijos provincijos miestu. Tas laiškas, kuris buvo viena iš M. Romerio „privačios diplomatijos” akcijų, dar kartą atskleidė M. Romerio atsidavimą gimtajam kraštui, pilietiškumą. „Visą gyvenimą , – rašė jis 1923 m., – kaip koks legendinis Sizifas ritau akmenį į kalną, ir tas akmuo nuolat riedėjo žemyn. Įrodinėjau, kad nacionalizmas yra dirbtinis ir veidmainiškas reiškinys ir kad mes, Lietuvos lenkai, turime stoti į piliečių eiles – Lietuvai, o ne Lenkijai, turime suprasti ir laikyti savo pareiga ir garbe visuomet dalyvauti pirmosiose kūrėjų gretose ir vadovautis krašto gerove, o ne kitų kraštų visuomenių interesais.”

Lygiagrečiai su įvairiapuse valstybine ir visuomenine veikla, nuo pat Lietuvos universiteto gyvavimo pradžios, t.y. 1922 m., M. Romeris ėmė dirbti mokslinį pedagoginį darbą jo Teisių fakultete. Nuo to laiko universitetas tapo lemiamu veiksniu M. Romerio gyvenime. Mokslinę pedagoginę veiklą M. Romeris tęsė ir po to, kai Lietuvai atgavus Vilnių, 1940 m. sausio mėn. jis kartu su Vytauto Didžiojo universiteto teisių fakulteto profesūra ir studentais persikėlė į senąjį Vilniaus universitetą, sudarydami šio universiteto teisės fakulteto branduolį.

Prof. M. Romeris buvo pripažįstamas vienu iš geriausių fakulteto pedagogų, kūrybiškas, nuolat ieškantis efektyvesnių žinių perteikimo formų. Vertinamas universiteto ir fakulteto akademinių bendruomenių, M. Romeris net tris kartus buvo išrinktas Lietuvos universiteto rektoriumi, ir šias pareigas su pertrauka ėjo septynerius mokslo metus (1927–1928, 1933–1936, 1936–1939), t. y., ilgiau nei bet kuris kitas šio universiteto rektorius.

Įvertinant pačią mokslinę ir pedagoginę veiklą, 1926 m. M. Romeriui suteiktas profesoriaus mokslo pedagoginis vardas, o 1932 m. – teisių daktaro laipsnis.

Nepaprastai įvairus ir gausus prof. M. Romerio mokslinis palikimas. Tai daugybė monografijų ir veikalų: „Reprezentacija ir mandatas”, „Administracinis teismas”, „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose”, „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos”, didžiulis ciklas „Valstybė ir jos konstitucinė teisė”, mokslinių straipsnių, kurie buvo spausdinami Lietuvos ir užsienio – Lenkijos, Prancūzijos, Rumunijos –
leidiniuose. Jis drąsiai reiškė ir gynė savo mintis, mokėjo nuodugniai, įtikinamai ir vaizdžiai jas argumentuoti, nebuvo siauras specialistas, o domėjosi ir tyrė įvairias administracinės, baudžiamosios, tarptautinės ir kitų teisės šakų, taip pat istorijos mokslų problemas. Tačiau pagrindinė jo mokslinio darbo sritis – konstitucinė teisė, kurioje jis iki šiol laikomas visuotinai pripažintu autoritetu.

Prof. M. Romerio nuopelnai savo kraštui įvertinti Gedimino ir Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinais. Jam buvo įteiktas Latvijos trijų Žvaigždžių antrojo laipsnio ordinas, jis išrinktas Prancūzijos Garbės legiono karininku. Jo pasiekimai moksle pastebėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse: jis išrinktas Čekoslovakijos Mokslo ir meno akademijos, tarptautinio Prancūzijos revoliucijos instituto nariu, Rumunijos karališkojo administracinės teisės instituto nariu korespondentu.

Prof. Mykolas Romeris pagrįstai laikomas ir vienu iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdžio ideologų. 1989 m. rudenį Lietuvos Aukščiausioji Taryba buvo sudariusi Ribentropo – Molotovo protokolų įvertinimo komisiją, vadovaujamą akademiko Juro Poželos. Komisijos nariai atsinešė ką tik nedidele knygele išleistą M. Romerio straipsnį „Lietuvos sovietizacija 1940–41 m.“, kurioje prof. M. Romeris labai įžvalgiai rašė apie sovietinę Lietuvos okupaciją ir aneksiją. Ši kukli knygelė tapo Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdžio vėliava.

Štai kaip profesorių M. Romerį apibudina Petras Stravinskas

Mykolas Romeris, tiek laikydamas save lenku, tiek vėliau, apsisprendęs būti lietuviu, buvo tolerantiškas ir lygiai gerbė visas tautybes. Savo valstybinės teisės paskaitose, taip pat ir savo raštuose jis rodė ypatingą interesą šalia nacionalinės tautos išryškinti valstybinę tautą, kuriai priklauso visi valstybės žmonės.

Jis norėjo ir Lietuvoje matyti ne tik vieną lietuvių tautą, bet šalia jos ir visas kitas savo dvasia ir savo kultūra gražiai ir laisvai beisreiškiančias tautybes. Būdamas labai kilnios širdies M. Romeris mokė mus valstybinės etikos.

Savo teisiniuose dėstymuose Mykolas Romeris visuomet ir visur buvo gilus ir originalus. Jis nevengdavo problemų ir stengėsi spręsti jas originaliai. Jis nemėgdavo labia sauso, enciklopedinio stiliaus, kokiu pasižymi daugiausia vokiečių teisininkai; jis kalbėdavo ir rašydavo laisvai, netaupydamas žodžio, kartais tiesiog feljetono stiliumi. Tas nenuvertindavo jo sakyto ar rašyto žodžio, kuriuo jisai analizuodavo teisinę problemą ne tik giliai, bet ir labia lengvu, gražiu, literatiniu stiliumi. Tokiu stiliumi jis yra parašęs daug vertingų teisės veikalų, taip pat brošiūrų ir straipsnių mūsų teisinėje ir kitoje spaudoje.

Būdamas Lietuvos teismų teisėju, ypač Vyriausiojo Tribunolo nariu (1921 – 1928), M. Romeris pasireiškė visomis teisėjui privalomomis, ypač mokslinėmis kvalifikacijomis. Posėdžiuose jis visuomet būdavo ramus, santūrus, mandagus, taktiškas, kantrus, teisingas ir humaniškas. Teisėjo pareigose, o ir šiaip gyvenime, kartais jis pasireikšdavo šiek tiek keistai ir originaliai.

M. Romeris nebuvo nuo visų atsiskyręs, užsidaręs mokslininkas. Jis mėgo žmones, palaikė tamprius ryšius ir bendravo su savo mokslo kolegomis, su teisininkais, įvairiais visuomenės veikėjais. Jis nemėgdavo vienatvės, net ir teisme, kur jis turėjo savo kabinetą. Jis jame praleisdavo mažai laiko. Jis sakydavo, kad negali pakęsti vienatvės ir kad nori matyti žmones, bendrauti su jais.

Mykolas Romeris visada turėjo prieš akis ateitį – tiek savo paties, tiek kitų, ypač savo auklėtinių, studentų, , tiek įstaigų, kuriose jisai dirbdavo, ypač Lietuvos teismo. Todėl jis, galvodamas apie savo ir kitų atskirose valstybės gyvenimo šakose įsistvirtinisių ir tam tikras viešąsias pareigas einančių amžiaus ribą, ruošė senajai kartai pavaduoti įpėdinius. Jis kruopščiai atrinko sau asistentus universitete; būdamas Vyr. Tribunolo teisėju ir pirmininkaudamas Tribunolo posėdžiuose, jis savo jaunus studentus ruošė būsimosioms jų teisinės praktikos pareigoms.

Kad ir koks gilus teisininkas buvo M. Romeris, jis visuomet rodė savo respektą advokatams; su dėmesiu sekdavo jų kalbas, ir jų mintis vėliau analizuodavo pasitarimų kambaryje. Advokatas jam buvo ne jo darbo trukdytojas ir jo brangaus laiko eikvotojas, o jo bendradarbis, teismo pagalbininkas, jo pasitikėjimą turintis kolega.

Savo paskaitose ir valstybinės teisės veikaluose profesorius M. Romeris labai iškilmingais žodžiais apibūdino teismo valdžios suverenumą. Jo nepriklausomumą nuo kitų valstybės valdžios galių.

Nors Mykolas Romeris Vyriausiojo Tribunolo pirmininko soste ir išvis teisėjo pareigose jautiesi kaip Zeusas Olimpietis savo šventovėje, privatiniame gyvenime jis buvo kiek originalus, bet labia kuklus. Jis ir gyveno be ypatingos prabangos. Savo socialiniame bendravime, netgi ir viešuosiuose pasirodymuose Mykolas Romeris buvo npretenzingas.

Mykolas Romeris buvo nepaprasto įžvalgumo – jis gebėjo ne tik pažinti gyvenimo realybę, socialinio ir politinio gyvenimo įvykius, taip pat ir žmones, bet ir juos analizuoti ir vertinti savo pažiūrų ir idėjų šviesoje.

Profesorius Mykolas Romeris teisėtai pripažįstamas Lietuvos konstitucinės teisės tėvu. Jis pirmasis Lietuvoje studentams
konstitucinės teisės paskaitas, jo fundamentaliais darbais rėmėsi Nepriklausomos Lietuvos konstitucijos kūrėjai, dabar remiasi teisės mokslininkai savo paskaitose, moksliniuose veikaluose.

I.2 MYKOLO ROMERIO MOKYMAS APIE SUVERENITETĄ IR KONSTITUCINGUMĄ

Kas yra suverenitetas?

Terminas “suverenitetas, kilęs iš žodžio “suverenas, pradėtas vartoti Prancūzijoje, reiškė stambų žemvaldį, vietinį didiką, visiškai nepriklausomą ir niekam nepavaldų. Centralizuojant valstybę bei stiprinant karaliaus valdžią, proporcingai silpnėjant didikų nepriklausomybei ir nepavaldumui, aukščiausioji valdžia imta vadinti suverenitetu.

Suverenitetas – tai teisė savarankiškai nustatyti visuomeninę ir politinę santvarką, spręsti valstybės vidaus gyvenimo klausimus, veikimą tarptautinėje arenoje. Suverenumo požymis yra būtinas teisinis ir politinis valstybingumo požymis. Valstybės viduje jis tapatinamas su valstybės funkcijų, teisių įgyvendinimu, valstybės valdžios viršenybe prieš kitus visuomeninius santykių subjektus, o tarptautinėje arenoje šis principas suvokiamas per valstybių lygybės, teritorinio vientisumo, ekonominio, kultūrinio, socialinio, politinio, nepriklausomumo, neliečiamumo principus.

Vidinis suverenitetas arba valdžios suverenumas

Suverenitetas suprantamas dviem prasmėmis: vidinis ir išorinis suverenitetai. Vidinis suverenitetas, tai tam tikras valstybinės valdžios požymis, nusakantis valstybinės valdžios galimybę pačiai nusistatyti valstybės tikslus, funkcijas, valstybinę teisę. M. Romeris įsitikinęs, jog tai reikėtų vadinti ne suverenitetu, o valdžios suverenumu. Suvereni valstybinė valdžia pagal savo kompetenciją yra vienintelis teisėtvarkos šaltinis. Tačiau socialine prasme profesorius įsitikinęs, jog valdžia nėra visiškai laisva, nes ji subordinuota socialinių jėgų santykiavimo padariniams valstybinėje teritorijoje ir valdžios laikytojai patys yra palaikomi bei remiami tam tikrų šios visuomenės veiksnių. Tačiau nederėtų painioti valdžios suverenumo ir valdančiųjų suverenumo sąvokų. Pastaroji reiškia, kad ir valdantieji, ir instutucijos disponuoja suverenia valdžia, dėl to neturi tikrosios kompetencijos, nes disponuodami visa valstybės valdžia jie neturi norminiais aktais apibrėžtos veikimo srities. Tad galima daryti išvadą, kad suverenitetas atsiranda ten, kur yra socialinis junginys, pagrįstas socialiniu bendradarbiavimu socialinėms funkcijoms, tikslams įgyvendinti. Valstybei savo funkcijas išplėtus į kurią nors socialinio gyvenimo sritį valstybinė teisė subordinuoja tokio socialinio jungimo teisę – tai vienas akivaizdžiausių valstybinės valdžios suverenumo raiškos formų.

M. Romerio suvereno sąvokos interpretacijos

Remiantis M. Romerio veikalu “Suverenitetas” galima bandyti pasiaiškinti, koks turinys yra implikuotas pačioje tautos suvereniteto idėjoje ir tada spręsti apie suvereno ir valstybės santykio ypatybės šiuolaikinėse liberalios demokratijos šalyse. Kalbant apie tautos suvereną nekyla didelių teorinių problemų, kai siekiama apibrėžti vien tik suvereno sąvoką. M. Romeris rašo „Suverenia vadiname tokią galią, kuri nekyla iš jokios aukštesnės galios ir kuri pati, nebūdama subordinuota, yra sociališkai norminės funkcijos šaltinis, jos monopolinis sprendėjas“ .

Teoriniu požiūriu svarbiausia, kaip ši monopolinė teisė daryti norminio pobūdžio sprendimus atitenka tautai. M. Romeris, norėdamas išsiaiškinti, kodėl suverenitetas priklauso tautai, o ne žmogui ar žmonijai, regis, pasirenka patikimą samprotavimų kelią. Jis žvelgia į Europos tautų istoriją ir būtent joje ieško ne tik tautos suvereniteto praktinio patikrinimo. M. Romeris apžvelgia suvereniteto sąvokos turinio evoliuciją nuo romėnų laikų, viduramžių iki naujųjų amžių ir mūsų dienų.

M. Romeris siekia atskleisti valdžios formą, galinčią pašalinti despotizmo daigą iš demokratijos. “Tai buvo pirmas aiškus suvereniteto konstrukcijos racionalizavimo reiškinys demokratijoje“ – pažymi jis. Klasikinės reprezentacinės suvereniteto konstrukcijos pranašumas, pasak profesoriaus, yra tas, kad čia „…asmeniškas suvereniteto teisės momentas pašalinamas kolektyvo naudai…“ . Šis, pasak M. Romerio, kosminis kolektyvas pasirodo esąs tęstinė tauta, kuri ir yra tikrasis suvereniteto turėtojas, vėliau suverenią valstybės galią patikintis konstituciškai suformuotai valdžių sistemai.

M. Romeris tęstinės tautos sąvoką apibūdina taip: “Iš esmės šitoje reformuotoje abstrakčioje tautos koncepcijoje glūdi ne tik individualistinis demokratinės, bet ir visuomeninės sociokratinės konstrukcijos galimumas, nes čia individas jau nugalėtas, jisai nebesudaro suvereninės visų socialinių konstrukcijų premisos ir konstrukcija atsipalaiduoja nuo suverenių individų sutarties“ . Tęstinė tvarka galima sakyti yra moralinis subjektas, aprėpiantis ir gyvąją kartą, ir visas mirusias ir negimusias kartas. Savo egzistencijai palaikyti ji reikalauja atstovo – gyvosios kartos. Taigi klasikinė reprezentacinė demokratijos samprata reiškia, kad tęstinė tauta gyvąją kartą apdovanoja imperatyvais ir priedermėmis, įpareigojančiais tarnauti tęstinės tautos idėjai. Kaip suvereno atstovė gyvoji karta privalo paklusti suvereno – tęstinės tautos valiai.

Ši M. Romerio pateikta
suvereno, kaip tęstinės tautos sąvokos, interpretacija ganėtinai suprantama konstitucinio visuomenės ir valstybės santykio aiškinimą valstybės naudai. Valstybės steigiamojo akto ir konstitucijos priėmimo požiūriu valstybė, kaip suvereno valios išraiška, yra privilegijuoto lygmens subjektas, palyginti su visuomene.

Būtina iš karto pasakyti, kad pats M. Romeris iš dalies nutolsta nuo klasikinės reprezentacinės demokratijos koncepcijos ir linksta prie jo nuomone, pažangesnės socialinės demokratijos koncepcijos. Ši, pasak M. Romerio, tautą gali suvokti kaip organizuotą socialinių funkcinių junginių visuomenę. Veikalo “Suverenitetas” baigiamajame skyriuje jis tegia: “Be abejo, valstybinės teisės šaknys glūdi socialinėje teisėje lygiai taip pat, kaip valstybiniai socialiniai tikslai, išskyrus tam tikrus specifinius, į valstybinę funkciją yra perkelti į tam tikrų socialinių junginių funkcijos” .

M. Romerio požiūris į suverenitetą ir konstitucingumą

M. Romeris pristatydamas savo kurinį “Suverenitetas” rašė: “Šį mano darbą, kuris turi sudaryti mano sumanytojo rašinių ciklo „Valstybė ir jos konstitucinė teisė“ antrąją dalį, aš pradedu suvereniteto ar suverenumo klausimu. Valstybė konstitucinės teisės moksle yra klausimas sunkus ir painus. Pati suvereniteto sąvoka iki šiol yra labai ginčytinė moksle. Tačiau man rodosi, kad ir valstybės teorijai ji nėra nustojusi reikšmės ir kad visiškas jos atmetimas daugelio rimtų mokslininkų siūlomas ir reiškiamas, nėra priimtinas.

Gal šiuo metu suvereniteto sąvoka yra labiau puolama ir griaunama. Negu kada nors praeityje, daugelio laikoma pasenusia ir neatitinkančia ypač šios gadynės valstybinės tikrenybės“ .

Tą galima pagrįsti tik keliais, bet labai tipiškais pavyzdžiais. Pastarųjų metų literatūroje gana paplitęs tautos suvereniteto kaip realios teisinės kategorijos neigimas.

M. Romeris teigė, kad tautos suvereniteto sąvoka nebuvo nauja. Tačiau suvereniteto konstrukcija buvo ypatinga ir racionalizuota individualistine kryptimi.

„…Suverenas esąs ne kuris vienas žmogus, valdovas, kuris šį požymį būtų iš Dievo gavęs kaip ypatingą jam vienam privilegiją, bet kiekvienas žmogus. Žmogaus suverenitetas, jojo suvereninė, nuo jokio kito žmogaus nepraeinanti, teisė veikti ir tvarkytis savo valia, esanti įgimta. Žmogaus, kaip tokio, kiekvieno žmogaus individo suverenitetas – esąs gamtos padarinys. … Šia gamtine prasme suverenitetas sutampa su lygybe, su žmogaus, kaip tokio, esme. Tokiu būdu šis gamtinis suverenitetas yra grynai individinis, asocialinis. Šių gamtinių suverenų sutartimi individas, taip sakant laukianis suverenitetas, socializuojasi, tampa tautos suverenitetu, kuris Rousseau konstrukcijoje reiškiasi Bendrąja Valia: tauta esanti suvereniteto teisės socialiniame bendravime (visuomenėje, valstybėje) subjekte. Tiktai iš tautos kylanti valdžia esanti teisinė ir neteisėta“ .

Plėtojant šiuos M. Romerio teiginius pagal galiojančią Lietuvos Konstituciją, galima teigti, kad individas valdžios santykiuose dalyvauja nevienodai, atitinkamai skiriasi ir konkrečių santykių subjektų teisės.

Esminis M. Romerio mokymo apie suverenitetą postulatas yra suvereniteto ir Konstitucijos kaip teisės akto ir jos įgyvendinimo, sąsajos būtinumas.

„Rašytoji konstitucija skirianti įsteigtą valdžią nuo steigiamosios, skirianti ir drauge jas surišanti. Iki rašytosios konstitucijos veikianti steigiamoji valdžia, rašytajai konstitucijai išleidus – iš jos išplaukianti ir imanti veikti įsteigtoji, konstitucijos vykdomoji.

Steigiamajai valdžiai nustačius valstybės santvarką ir funkcioninę valdžios organizaciją ir užfiksavus tatai konstitucijos akte – jos vietą užimanti ši konstitucija: dinamiškoji suvereninė steigiamoji galia nebeveikianti, bet suverenumo veiksnys negalįs pranykti, jisai turįs reikštis, ir jisai esąs įsikūnijęs konstitucijoje, jisai tapęs stabilizuotas, kristalizuotas konstitucijoje. Iš dinamiškojo statuso jisai perėjęs į statiškąjį.

Tokiu būdu konstitucija sudarytų valdžios filtrą; kūrybinė energija, kuri pirmmajame valdžios reiškimosi etape yra pilna ir visiška valdančiųjų veikime, sudarydama vadinamąją steigiamąją galią, vėliau diferencijuojasi: gaivalinis jos jėgos elementas įsikūnija į kūrinį ir lieka skristalizuotas konstitucijoje…” .

Taigi sekant M. Romerio mintį, tampa visiškai aiški išvada, kad Konstitucija yra žmogaus, tautos ir valstybės situacijoje, būtinas oficialus konstutucijos interpretavimas.

„Konstitucija, formališkai nekeičiama, tam tikromis jos nuostatų interpretacijomis būna pritaikoma įvairiems besikeičiantiems reikalams ir net šiomis interpretacijomis keičiama; jos pamažu sukrauna naują lanksčią, taip sakant – kontrabandinę konstitucinę teisę, konkuruojančią ir praktiškai nugalinčią sustingusią formalinę konstituciją, kurios oficialus tekstas lieka nepaliestas, bet interpretacijomis apeinamas ir ištempiamas sulig reikalas“ .

Suvereniteto ir konstitucingumo sąsajos aspektu Konstitucija yra svarbiausia žmogaus teisių įgyvendinimo garantija ir ta prasme, kad joje įtvirtintos politinės žmogaus teisės. Kartu būtent Konstitucija garantuoja visuose pagrindiniuose tarptautiniuose aktuose įtvirtintą kiekvieno žmogaus teisę dalyvauti valdant savo
šalį, t.y. jo suverenumą. Be to, Konstitucija gina žmogų ne tik nuo valdžios savivalės, bet ir nuo kito žmogaus neteisėtų veiksmų.

Svarbu pabrėžti, kad Konstitucija taip pat gina valstybės, o kartu tautos ir žmogaus, suverenitetą nuo išorinių poveikių, kurie taip pat gali sukliudyti realizuoti minimą žmogaus teisę. “Turime galvoje vadinamąją „riboto suvereniteto“ koncepciją, kuria dažniausiai grindžiami tarptautinės integracijos procesai” . Tačiau nepamirškime, kad tarptautinėje integracijoje gali dalyvauti tik valstybės, turinčios tautos suverenią valdžią, nes tik tokiu atveju jos gali realiai ir lygiateisiškai su kitais tarptautinių santykių subjektais atstovauti tautai tarptautinėse institucijose. Ši valdžia turi būti teisėta ir stabili. Teisėta galima laikyti tik demokratiškai, t.y. tautos ir kiekvieno žmogaus suvereniteto pagrindu, suformuotą ir demokratiškai funkcionuojančią, valdžią, nes tik tokia gali atstovauti tikriems, o ne menamiems žmonių interesams.

Įdomu, kad M. Romeris įžvelgė tokią tendenciją ir ją vertino nevienareikšmiškai. Tačiau esmę nusako šie žodžiai: “Ir štai, kadangi vienas elementarinių ir klasikinių suvereniteto sąvokos aspektų reškiasi tuo, kad suvereninė yra toji galia, kuri nuo jokios galios nepereina, tai kad šis aspektas paaiškėtų ir ypač, kad jisai įgytų teisinio normatyvinio principo pobūdį, reikalinga, kad būtų kelios ar bent dvi paralelinės galios, tarp kurių būtų nusistojusi ir užsifiksavusi pariteto lygsvara. Šis suvereniteto aspektas, kiek jisai liečia tarpvalstybinius santykius, būtinai numato teisinį šių santykių pobūdį, jų tam tikrąjį sutvarkymą normatyviniais principais, įsigalėjančiais santykiaujančių sąmonėje” . Manau, kad tai akivaizdžai siejasi su teisės viešpatavimo principu, kuris šiuolaikiniame pasaulyje vyrauja visuose santykių tarp žmonių, tautų ir valstybių srityse, taigi ir įgyvendinant suverenitetą.

M. Romeris pripažįsta suvereniteto reliatyvumą. Tačiau būtina įvertinti bent jau du tokio pripažinimo aspektus, kurie neleistų priskirti profesoriaus prie “riboto suvereniteto” sąvokų. Jis rašo: ”Nors atrodo, kad pati suvereniteto sąvoka yra susijusi su absoliuto sąvoka, tačiau, kaip tatai seka iš mano jau pareikštų samprotavimųir rezervų, aš tiek valstybės išorinį suverenitetą, tiek išvidinį teritorinį valdžios suverenumą vis dėlto laikau pirmuoju atžvilgiu teisiškai, o antruoju – sociališkai reliatyviu” . Ir, antra, kalbėdamas apie valstybės santykį su tarptautiniais junginiais, kurių narė ji yra, M. Romeris pabrėžia: “Savo veiklą ji turi derinti su tarptautinio junginio reikalavimais, normuojančiais šios veiklos ribas” .

Manau, kad svarbią reikšmę turi du šios minties aspektai: pirma tai, kad M.Romeris čia kalba ne apie suverenitetą, bet apie veiklą, taigi teisiniu požiūriu apie kompetenciją, ir, antra, tai, kad jis vartoja tegini “derinti”, bet ne “riboti” minėtą veiklą. Tai atitinka anksčiau minėtą jo postulatą apie teisinį tarpvalstybinių santykių sutvarkymą.

I.3 MYKOLAS ROMERIS IR KONSTITUCINĖ JUSTICIJA

“Europos konstitucingumo tradicija plėtojasi kitokio pobūdžio politinėse teisinėse peripetijose Populiari nuomonė, kad Prancūzijos konstitucionalistai labiau rūpinosi konstitucijų stabilino stiprinimu nei įstatymų konstitucingumo problema” . Apie tai rašė ir M. Romeris: ”Revoliucijos žmonės ne be pagrindo bijojo, kad senieji “parlamentų” teisėjai stiprūs savo profesine korporacine luominio pobūdžio organizacija, kurių nesustabdė monarchinio suvereniteto principas ir kurie drįso kovoti prieš karaliaus leidžiamąjį įstatymą., jei jiems būtų palikta įstatymų aiškinimo ir jų tikrumo konstatavimo laisvė drauge su reglamentine galia, būtų tai sunaudoję kovai ir prieš demokratinio parlamento leidžiamus įstatymus. Tačiau ir suardžius senąją teisėjų organizaciją bei panaikinus senuosius teismo organus, – Revoliucijos žmonės nedrįso tai ir naujiems teisėjams pavesti

…Ta Didžioji Prancūzų revoliucija iš karto pakirto kelią bet kuriai įstatymų konstitucingumo teismo kontrolės – tiek atsitiktinei quasi kontrolei, tiek tajai ex officio registracinei kontrolei, kurią seniau absoliutinėje monarchijoje buvo mėginę vykdyti Prancūzijos “parlamentai”. (provincijų teismai)” .

Konstitucializmo vyksmo pačioje pradžioje buvo užkoduotos dvi esminės problemos. Pirmoji yra susijusi su konstitucijos paskirtimi – konstitucijoje įtvirtina aukščiausia politinė tautos galia, t.y. tautos suverenitetas. Tai reiškia, kad konstitucinėse normose įtvirtinamos aukščiausios galios taisyklės, kurios yra privalomos visiems. Tačiau yra ir kita reiškinio kokybė. Pasirodo, kad konstitucija ir yra aukščiausios galios aktas ir jai visi turi paklusti, tačiau pačiai konstitucijai apsaugoti turi egzistuti teisinis mechanizmas. Šios problemos matas išaiškėjo vėliau, t.y. tada, kai konstitucija pradėjo iš tikrųjų veikti ir daryti poveikį visuomeniniams santykiams. Štai tada iškilo vienų politikos veikėjų prognozuota, o kitų ignoruojama konstitucijos normų apsaugos problema. M. Romeris klausė, ar užtenka paties uždraudimo liesti konstituciją? “… Jei steigiamoji galia, nustačiusi ilsisi ir nebėra veikli, jei ji
sistemingai neprižiūri ir neturi veikėjo, kuris sudraustų įsteigtąją, o pati konstitucija be šio gyvo veikėjo apsidrausti nepajėgia, įsteigtoji gi turi visą veiklumo monopolį, tai kuogi, kaip ne pačios įsteigtosios valingu autonominiu susivaldymu, bus praktikoje apsaugotas konstitucinis teisinis įsteigtosios valdžios pobūdis” .

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4544 žodžiai iš 9079 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.