M wėberio biurokratija
5 (100%) 1 vote

M wėberio biurokratija

1121



1. ĮVADAS 2

2. BIUROKRATIJA 3

3. WĖBERIO POŽIŪRIS Į BIUROKRATIJĄ 3

4. IDEALIOS BIUROKRATIJOS TIPAS 4

5. M. WĖBERIO TEORIJOS REIKŠMĖ 5

6. BIUROKRATIJA IR DEMOKRATIJA 6

7. BIUROKRATIJA ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE 6

8. IŠVADOS 9

9. LITERATŪROS SĄRAŠAS 10

1. ĮVADAS

Biurokratija – sociologinė sąvoka nusakanti vyriausybės ir jos institucijų organizacinę struktūrą, kuriai būdingos formalizuotos procedūros, atsakomybės pasiskirstymas, hierarchija ir neasmeniniai santykiai. Biurokratija taip pat būdinga daugeliui verslo ir visuomeninių organizacijų. Dažnai pats modernios valstybės atsiradimas siejamas su biurokratijos atsiradimu, nes moderniai valstybei būdinga profesionali valdininkija. Biurokratai vykdo politikų sprendimus, jų vietoms užimti pagrindinis kriterijus yra kvalifikacija. Tuo biurokratai iš esmės skiriasi nuo modernių laikų politikų, kurie pareigas užima rinkimų keliu. Kaip neigiama biurokratijos pusė įvardinama tai, kad biurokratai turi visą informaciją reikalingą sprendimams priimti, dėl to gali įtakoti politikus priimančius sprendimus, taip pat nuslėpti jiems prieinamą informaciją. Kita vertus modernios valstybės praktiškai neįsivaizduojamos be biurokratijos, išskyrus anarchizmo siūlomas alternatyvas. Kasdieniniame gyvenime terminas „biurokratizmas“ vartojamas kaip valdininko, kurio veikla vertinama neigiamai. Tačiau politologams šis terminas suvokiamas kiek kitaip. Biurokratija – tai vienas iš daugelio valstybės administracijos organizavimo būdų, kuriems būdinga tai, kad vietą valstybės administracijoje gali užimti tik tas asmuo, kurio išsilavinimas ir kvalifikacija atitinka numatomo darbo turinį; valdininko funkcijos yra aiškiai apibrėžtos ir standartizuotos, kad būtų išvengta jo savivaliavimo; visa valstybės administracija yra griežtai suorganizuota hierarchiškai; siekiant apsaugoti valdininkus nuo įvairių įtakų, iš jų užimamų pareigų jie gali būti atleidžiami tik pagal specialią programą; dažniausiai vietos valstybės administracijoje užimamos konkurso tvarka.

Biurokratijos principus ir pageidaujamas valdininkų, biurokratų – savybes dar šio amžiaus pradžioje aptarė vokiečių sociologas Weberis.Tačiau panašu, kad jo minėti principai liko nevisiškai ar ne visur įgyvendinti arba neužtikrina objektyviai priimtino valdymo. Todėl biurokratijos tyrinėjimai dabar apima ne tiek idealų biurokratijos modelį, kiek – pripažįstant biurokratinės valdymo organizavimo formos pranašumus – jos trūkumus ir apskritai įvairias biurokratijos formas bei biurokratų kaip ypatingos valdininkų grupės interesus. Taigi pats terminas „biurokratija“ gali reikšti ir teigiamą, bene vienintelį priimtiną šiuolaikinės valstybės valdymo organizavimo būdą, ir neigiamą, dažniau vartojamą buitine prasme, biurokratijos kaip niekam neatsakingų valdininkų valdžios apibūdinimą.

Šiame darbe aš bandysiu apžvelgti M. Wėberio „idealios“ biurokratijos modelį, teoriją, jos poveikį šiuolaikinėje visuomenėje. Rašant šį darbą naudosiosi šia literatūra; Caleman, J Socialinės teorijos pagrindai, Denhardt, R. Viešųjų organizacijų teorijos, Viešasis administravimas, Robbins, S. Organizacinės elgsenos pagrindai, Viešojo administravimo efektyvumas.

2. BIUROKRATIJA

Studijuojant biurokratijos veikalus, neišvengiamai tenka pradėti nuo M. Wėberio. Vokiečių sociologas teigė, kad biurokratija – tai visų pirma racionali organizacija. Wėberis suprato organizacijų veiklos analizę kaip atskirą procesą. Jis tyrė valdžios struktūrų sistemas ir nurodė, kodėl visuomenės nariai siekia tvarkos nenaudojant prievartos, tuo sukurdami valdžios sistemos legitimumą.

Yra naudojamos kelios pagrindinės biurokratijos sampratos. Pirma termino vartosena yra suformuluota Maxo Wėberio. Kita biurokratijos termino vartosena priklauso politinei sociologijai: biurokratija yra valdymo būdas, kurio ląstelės yra biurai. Tai yra valdžia, valstybinis administravimas departamentų pagalba, kai jų darbas organizuotas hierarchiniu ir formaliu principu. Biurokratijos valdžia yra įstatymo ir tvarkos valdžia, biurai yra tik vykdytojai, instrumentai.

Biurokratija dažnai painiojama su „biurokratizmu“. Biurokratizmas yra neigiamas biurokratijos aspektas: perdėtas formalumas, centralizacija, oficialumas. Jis išauga iš biurokratinių organizacjių veikloje ir laikomas viena iš biurokratijos disfunkcijų, nes tada biurokratijos mechanizmo elementai netenka savo funkcinių proporcijų. Taip pat nereikėtų maišyti atributų „biurokratinis“ ir „biurokratiškas“, nes pirmasis nurodo teigiamą arba neutralią savybę, o antrasis – neigiamą.

3. WĖBERIO POŽIŪRIS Į BIUROKRATIJĄ

Pagal Wėberį, visos didelės organizacijos iš principo esti biurokratiškos. Žodį „biurokratija“ 1745 metais sukūrė Vincentas de Gournay, kuris prie žodžio „biuras“, reiškiančio ir įstaigą, ir rašomąjį stalą, pridėjo terminą, išvestą iš graikiško veiksmažodžio „valdyti“. Taigi biurokratija apibūdina pareigūnų valdymą. Pirma šis terminas taikytimas tik valdininkams, bet tolydžio išsiplėtė ir apėmė apskritai visas dideles organizacijas. Iš pradžių ši sąvoka vartojama menkinamąja prasme. Tačiau kiti autoriai
biurokratijoje įžvelgė kruopštaus, tikslaus ir veiksmingo administravimo modelį. Biurokratija, teigė jie, iš tiesų yra pati efektyviausia iš žmonių sumanytų organizacijos formų, nes visas užduotis reguliuoja griežtos procedūrų taisyklės. Wėberio biurokratijos terminas – tai kelias tarp šių dviejų kraštutinumų. Ribotą biurokratinių organizacijų skaičių, nurodo Wėberis, turėjo ir tradicinės civilizacijos. Pvz. Kinijoje biurokratinė valdininkija buvo atsakinga už visus valdymo reikalus. Bet galutinai biurokratija susiformavo tik moderniaisiais laikais. Wėberis laikė biurokratiją pagrindine visuomenės racionalizacijos dalimi, veikiančia visus gyvenimo elementus, pradedant mokslu, baigiant švietimu ir valdymu. Norėdamas išsiaiškinti biurokratinių organizacijų plėtros kilmę, Wėberis apibrėžė biurokratijos idealųjį tipą. Jo sąrašą sudaro šios skiriamosios ypatybės:

1. Aiškiai apibrėžti valdžios hierarchiją. Biurokratija atrodo tarsi piramidė, kurios viršūnėje – aukščiausioji valdžia.

2. Rašytinės taisyklės nustato kiekvieno organizacijos lygmens pareigūnų elgesį.

3. Pareigūnai dirba visą darbo laiką ir gauna algą.

4. Aiškiai skiriasi pareigūno atliekamos užduotys organizacijoje ir jo privačiame gyvenime.

5. Nė vienas organizacijos narys nėra darbui naudojamų išteklių savininkas.

Wėberio įsitikinimu, kuo organizacija artimesmė idealiam biurokratijos tipui, tuo veiksmingiau sieks tikslų, kuriems buvo įsteigta. Jis dažnai biurokratiją prilygindavo sudėtingoms mašinoms, nes ji tobulina įgūdžius, didina tikslumą ir greitį, atliekant nustatytas užduotis.

4. IDEALIOS BIUROKRATIJOS TIPAS

Teorinį moderniosios biurokratijos modelį taip pat sukonstravo Wėberis. Jo sukurtas „idealusis tipas“ laikomas klasikiniu biurokratinės organizacijos modeliu, nes yra išsamus, pagrįstas ir neprieštaringas daugeliu savo aspektų. M. Wėberis nurodė dešimt idealaus biurokratinio modelio bruožų:

1) Administracinio personalo nariai turi būti asmeniškai nepriklausomi ir pavaldūs autoritetui tik kaip beasmeniai oficialių pareigų vykdytojai.

2) Tiksliai nustatyta pareigybių hierarchija

3) Aiškiai apibrėžtos tarnybinės funkcijos

4) Pareigoms tarnautojai skiriami laisvu susitarimu

5) Tarnautojai į pareigas parenkami, atsižvelgiant į profesinę kvalifikaciją, kuri tinkama egzaminuojant arba patvirtinama atitinkamu diplomu.

6) Tarnautojams mokamas tiksliai nustatytas atlyginimas, paprastai jie turi teisę į pensiją; atlyginimas nustatomas pagal turimą vietą valdininkų hierarchijoje, nors kartais atsižvelgiama ir į atsakomybės laipsnį bei statusą.

7) Pareigų vykdymas yra vienintelis valdininko darbas.

8) Sistema remiasi karjera, grindžiama vyresniškumu ir nuopelnais; valdininko karjerą lemia aukštesnes pareigas turintys valdininkai

9) Pareigūnai yra atskirti nuo administravimo priemonių nuosavybės ir nesinaudoja savo padėtimi.

10) Pareigos vykdomos laikantis disciplionos ir yra griežtai kontroliuojamos.

Be viso to M. Wėberis nurodė ir tris pagrindinius idealios valdžios tipus:

1) Racionalųjį teisinį, kur biurokratinė forma yra gryniausia

2) Charizmatinį, kurio forma gana nestabili, nes valdžios turėtojas įgyja teisėtumą dėl asmeninių bruožų, kurie jo visuomenėje yra išskirtiniai, kaip antai Napoleonas

3) Racionali teisinė valdžios forma, pagrįsta administraciniu tarnautojų personalu. Jos nereikia tapatinti su vyraisybės sistema, kurioje dominuoja civiliniai tarnautojai, nes biurokratinė sistema yra tokia, kai valdo biurokratinis – administracinis personalas.

5. WĖBERIO TEORIJOS REIKŠMĖ

Pripažinę profesionalų biurokratijos pirmenybę, negalime nevertinti to, ką jos sėkmei padarė taip kritikuojamas mechaninis Wėberio modelis. Kokį naują ir pažangų biurokratijos modelį beišvestume, Wėberio teorija išliks pagrindu, ji aktuali dabar ir bus aktuali ateityje. Wėberio „idealusis tipas“ talpina savyje daug bruožų, kurie siektini šiandienos organizacijose: jie yra identiški demokratinės visuomenės reikalavimams, teisingumui. Ypač pabrėžtini yra šie principai:

• Siekis eliminuoti nepotizmą, protekcionizmą ir sudaryti visiems lygias įdarbinimo ir darbo sąlygas.

• Darbo vietos užtikrinimas, garantijos.

• Darbo taisyklių suvienodinimas ir organizacijos kultūros sukūrimas tam, kad su kiekvienu būtų elgiamasi garbingai.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1293 žodžiai iš 2578 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.