Šiame darbe aptarsiu Maironį – lietuvių klasiką, nacionalinio judėjimo dainių, vieną žymiausių poetų Lietuvoje. Pirmiausia pateiksiu svarbiausius biografinius faktus, supažindinsiu su charakterio bruožais.
Maironis – tai poeto slapyvardis. Tikra jo pavardė – Jonas Mačiulis. Jis gimė 1862 m. Pasandravio dvare, augo Bernotų viensėdyje, Raseinių srityje. Poeto vaikystė prabėgo vaizdingoje lygumoje, išraižytoje krūmokšniais ir medžiais apaugusių upelių. Mokslo ir vėlesniais metais Maironis, grįžęs į tėviškę atostogų, mėgdavo pasivaikščioti po apylinkes ir pasigrožėti gimtosiomis apylinkėmis.
Tėvas Aleksandras Mačiulis buvo laisvas valstietis, nuomuojantis dvarą. Nors turėjo samdinių, darbo užteko ir šeimos nariams, taip pat ir Jonui. Šeimai vadovavo tėvas. Jis nelepino savo vaikų ir neskyrė nuo kitų kaimo vaikų.
Aleksandras Mačiulis buvo gerai pažįstamas su rašytoju, vyskupu M. Valančiumi, su kuriuo susitikdavo Kaune. Valančius Aleksandrą paminėjo savo apysakoje “Palangos Juzė”.
Maironio tėvas, vykstant 1863 m. sukilimui, slapstėsi, nenorėdamas prisidėti nei prie sukilėlių, nei sukilimo malšintojų. Vis dėl to, sukilimą numalšinus, jis buvo suimtas caro žandarų ir apkaltintas sukilėlių rėmimu, tardytas paties Kauno gubenatoriaus Muravjovo, bet savo apsukrumo dėka išsigelbėjo.
Mačiulių šeimoje augo vienas sūnus ir trys dukterys. Jonas buvo vyriausias jų sūnus. 1873 m. jis įstojo į Kauno gimnazijos parengiamąją klasę.
Mokydamasis gimnazijoje, Jonas iš pradžių pasižymėjo matematiniais gabumais, o vėliau pamilo literatūrą. Jis daug skaitė, ypač pamėgo poeziją. Parašė pirmuosius eilėraščius lenkų kalba.
Baigęs gimnaziją, 1883m. Mačiulis įstojo į Kijevo universitetą studijuoti Istorijos ir filologijos fakultete.
Baigęs universiteto pirmąjį kursą, Jonas Mačiulis vasaros atostogas praleido Ukrainoje, pas dvarininką, mokydamas jo mažus vaikus. Darbo nebuvo daug, todėl Jonas galėjo po studijų pailsėti. Tačiau po vasaros atostogų į Kijevo universitetą Mačiulis nebegrįžo ir įstojo į Kauno kunigų seminariją.
Daugelis bajorų apgailestavo šį Jono žygį. Ne vienas iš jų svajojo išleisti savo dukterį už gražaus jaunikaičio. Mat Jonas – augalotas, garbanotais juodais plaukais, pasiturinčio valstiečio sūnus.
Tais laikais įstojimui į kunigų seminariją užtekdavo baigti keturias klases. Jonas ne tik baigęs gimnaziją, bet ir metus studijavęs universitete, jautėsi visa galva aukštesnis už bendramokslius. Jam nereikėjo mokytis daugelio dalykų. Turėdamas daug laisvo laiko, Mačiulis pamėgo skaityti lenkų rašytas knygas apie Lietuvą. Jų paveiktas jis parašė vadovėlį “Lietuvos istorija”, kuris tebuvo išleistas 1891m. Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu.
Tuo metu seminarijoje profesoriavo žinomas lietuvių poetas Antanas Baranauskas. Mačiulis ne tik grožėjosi poema “Anykščių šilelis”, bet ir gerbė patį autorių. Iš pradžių rašęs eilėraščius lenkiškai, Maironis pamėgino eiliuoti lietuviškai ir parašė vieną pirmųjų savo kūrinių – poemą “Lietuva”, kurią įteikė Baranauskui, trokšdamas išgirsti jo nuomonę.
Nuo 1891 m. Jonas ėmė pasirašinėti Maironio slapyvardžiu, kuris tapo antrąja jo pavarde.
Po ketverių metų, baigęs kunigų seminariją, Maironis atsidūrė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. Studentų tarpe Jonas Mačiulis išsiskyrė savo poetiniais sugebėjimais, tačiau atsidėjęs studijoms, jis nieko svarbaus nesukūrė.
Pabaigęs Peterburgo dvasinę akademiją, Jonas ilgus metus buvo Kauno kunigų seminarijos profesoriumi, vėliau tos pačios Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi. Peterburgo dvasinėje akademijoje Maironis sparčiai kilo hierarchijos laiptais. 1903 m. Maironiui buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis. 1909 m. Jonas Mačiulis grįžo į