Maironis
Jonas Mačiulis, pasirašinėdavęs slapyvardžiu Maironis gyveno XIX a. pab. – XX a. pradžioje. Jis gimė ūkininkų šeimoje. Mokėsi Kaune, Kijeve, Peterburge, po to dirbo Kauno kunigų seminarijoje. Jei jis būtų visas savo jėgas ir norus atidavęs vyskupo titulo siekimui – turbūt jam tai būtų pavykę, nes prieš mirtį, jis gavo iš popiežiaus titulą ganėtinai artimą vyskupui, tačiau problema buvo tame, jog Jonas Mačiulis savo kūryboje aukštino ir gaivino lietuvių kalbą, be to, jis kritikavo ligtolinę pasaulietiškąją bei bažnyčios valdžią. Matyt visa tai ir jo talentas sukėlė kunigų baimę, ir tai sutrukdė jam tapti vyskupu. Tačiau jis pats senatvėje, kai jau gavo titulą priartinantį jį tarsi prie gyvenimo troškimų pasakė, kad tai jo jau nebedomina. Jis kunigo karjerą buvo pasirinkęs tam, kad priartėtų prie žmonių.
Viena iš žymesnių jo poemų „Lietuva“, kurią jis dedikavo Baranauskui, galėjo pakeisti jo gyvenimą. Baranauskas ją sukritikavo, bet tikriausiai sukritikavo labiau baimindamasis konkurento, nei išties manydamas, jog poema bloga. Baranauskas Maironiui buvo autoritetas ir galėjo atsitikti taip, kad išgirdęs jo kritiką Maironis būtų visai pametęs poeziją, o tuomet Lietuva būtų netekusi didaus poeto, kuris be kita ko gaivino ir lietuvių kalbą bei rašė apie Lietuvos istoriją. Būtent Maironio kūryba tapo Lietuvos poezijos pasikeitimų pradžia. Iki jo poezijos nemažai rašytojų savo kūriniams kurdavo muziką, taip jas priartindami prie tautosakos, ir kartais mokydavo kitus poemas dainuoti. Nors iš pradžių Maironio žodžiai buvo skleidžiami dainų pavidalu, tačiau vėliau jis pakeitė požiūrį į lyriką ir atskyrė ją nuo tautosakos. Svarbiausia, kad Maironis visuomet išliko poetu, ir net jei būdavo kritikuojamas, ar tuomet, kai negavo vyskupo titulo ir visuomet aukštino lietuvišką kalbą.